Ar dar yra nepasisakiusių apie Vilniaus „Laisvės“ gimnazijos maištą? Na bent jau aš tai nieko nesakiau ir net neketinau. Tiesa vakar, paskaičiusi buvusios mokytojos pamąstymus apie Lietuvoje nusistovėjusias mokyklų valdymo tradicijas, šiek tiek suraukiau nosį, bet ne daugiau. O štai šiandien pasirodė naujosios ministrės vertinimas.
Ir žinote ką? Ji „pateisina“! Ar jums, revoliucijos vaikai, palengvėjo nuo tokių Jurgitos Petrauskienės žodžių? O turėjo, nes čia buvo tas saldainis, kuris skirtas užmaskuoti toliau sekantį pranešimą, jog „tokie konfliktai turėtų būti sprendžiami mokyklos bendruomenės viduje, o radikalumo privaloma išvengti.“. Ar jums nesinori nusijuokti į akis gerbiamai ministrei už tokį su realybe prasilenkiantį pasiūlymą? Nes jei ji tai pasakytų man, aš jai parodyčiau ankščiau minėtą buvusios mokytojos straipsnį, kur rašoma, kad visur vyksta tas pats (o gal ir blogiau), bet daugiausiai, ką padaro mokytojai, kuriais pasitiki ir pas kuriuos pirmus eina mokiniai, susidūrę su problemomis mokykloje, tie mokytojai pasirenka išeiti iš darbo. Savo noru. Nes kovoti prieš sistemą jiems per daug sudėtinga. Jiems mokykla tai darbas, pajamų šaltinis, duona ir druska ant stalo savo pačių atžaloms. Jie turi per daug kuo rizikuoti, kad imtųsi daryti revoliucijas. Jie geriau išeina į kitą analogišką mokyklą, kurioje pratempia keletą metų, o kai jau visai pasidaro blogai ir vėl pasprunka.
Taip, žinoma, nereikia kartoti. Mokymas jiems yra darbas, o jo prarasti jie sau negali leisti. Tai ir tyli visi sulindę į savo kabinetus. Vietoje to, kad kartu atsistotų ir nueitų ieškoti paramos į savivaldybę, kalbėtų su tėvais, ieškotų išeičių… Ale ne.
Taigi mokytojai netinka. Kuria kita sistemos dalimi siūlytų ministrė pasikliauti, kai kyla tokios problemos? Kas vaikams galėtų padėti išspręsti klausimą ne tokiomis radikaliomis priemonėmis? Žinau! Gal tai būtų nepriklausomas auditas? Aha. Tas pats, kuris kaip taisyklė, niekada neranda jokių pažeidimų. Nes jei rastų, tai būtų priekaištas visai sistemai, kad ji su trūkumais. O niekas nenori pripažinti trūkumų. Yra viena sakyti, kad „taip taip, patyčios tai egzistuoja, jos labai blogai, bet pas mus mokykloje nieko panašaus nėra. Mes turim pasitvirtinę PROGRAMĄ“… O po to koks vaikas ima ir nusižudo su mokykline uniforma, tačiau tai niekaip nesusiję su švietimo įstaiga, kurią jis lankė. Nes kaip gi, juk joje tiek programų prirašyta, visi darbuotojai supažindinti pasirašytinai, yra net psichologas (kokiu 1/8 etato ant kelių šimtų, bet juk ne apie tai mes dabar kalbame, ar ne). Be to įstaigą patikrino auditas ir buvo atvykę žmonės iš ministerijos. Ir jai vadovauja labai patyrusi pedagogė, kuri jau niolika metų yra mylima šios įstaigos direktorė. Nu nesinori rašyti to žodžio, kuris ateina į galvą, bet jei viskas taip blizga, tai kodėl širdyse ir protuose kažkoks kamštis susidaręs, kurio niekaip nepavyksta išmušti?
Taigi, kol vyko „Laisvės“ maištas jos pedagogai sėdėjo savo kabinetuose ir nerado savy jėgų nei pasipriešinti mokiniams, nei jiems pritarti. Nes jie va tokie, plaukiantys pasroviui. Be nuomonės. Matyt jau planuoja, kad netrukus išeis iš šios įstaigos, nes mikroklimatas nepalankus. Ir kaip visada tyliai, nesukeldami papildomų problemų nei sau nei kitiems – savo noru.
Ir žinote ką? Jie UGDO mūsų vaikus.
Tai va. Gaila kažkaip. Gaila, kad tuos geruosius mokytojus, geras mokyklas ir teigiamus pokyčius sistemoje ima ir užgožia tu gūdi masė. Ta baisi pokyčių baimė. Panika dėl to, kad kažko galbūt reikėtų atsisakyti, kažką reikėtų daryti kitaip. Kad tų kalbų apie pokyčių išsiilgusią ir alkstančią sistemą jau seniai nebepakanka. Jau labai labai reikia imtis veiksmų iš viršaus, nes kitaip pokyčiai ateis iš apačios. Gal ateity mūsų vaikai pusę metų mokysis, o kitą pusę organizuos streikus, barikadas ir šiaip pilietines akcijas. Gal ir visai neblogas modelis. Juk iš praktikos išmokstama daugiau, nei iš sausos teorijos. O kol jauni, kol neturi, ko prarasti (juk jiems nereikia šeimos maitinti), jie vis dar kupini idealizmo ir ryžto keisti pasaulį. Jiems kaip tik laikas tai daryti.
Žinoma, galbūt kartais jie šiek tiek perlenkia su priemonėmis, tačiau ne iš blogos valios, iš užsidegimo ir tikėjimo – garantuoju. Kol kas jie maištautojai ir turi jėgų priešintis ministerijos kabinetuose postringaujantiems apie tai, kaip mes „gyvename demokratinėje šalyje, šiuolaikinėje visuomenėje, todėl yra daug būdų, kaip konfliktus spręsti atskirai diskutuojant“ (čia ministrės reakcija į situaciją) ir užsikasantiems po popieriais.
Augdami šie vaikai praras dalį užsidegimo, jie taps atsakingi už savo šeimas ir nebegalės elgtis taip impulsyviai, turės ilgiau svarstyti, daugiau pasverti. Labai gali būti, kad tokiais momentais jie prisimins „išėjo savo noru“ filosofiją, nes iki brandos bus prisižiūrėję jos pavyzdžių iki kaklo. Lieka tik viena viltis, kad jauni žmonės nepamirš to skonio, to suvokimo, kad gali kažką pakeisti. Ir žinojimo, jog vienintelis būdas kažką keisti – pridėti prie pokyčių ir savo ranką.
Kiek apmaudu, bet šioje situacijoje nelabai yra daugiau kuo pasitikėti, mat iš naujosios ministrės pasisakymų susidaro įspūdis, jog ji yra linkusi daugiau kliautis sistema. Jos siūlomais instrumentais, formaliais problemų sprendimo būdais, kurie iki šiol nepasiteisino. Jie nebuvo veiksmingi ir ne kas kitas, o ši raiša programomis ir atitrūkusiomis metodikomis paremta sistema atvedė bendruomenes prie situacijos, kai nelieka nieko kito, kaip imtis radikalesnių veiksmų, siekiant įrodyti, jog vaikai nėra nieko nesuvokianti banda, kuriai reikia griežto ir reiklaus vadovo. Teisuolio prie lentos, bijančio įžvelgti trūkumus ir vengiančio pripažinti, jog reikia kažką keisti. Bijančio imtis iniciatyvos ir būti lyderiu. Jiems tik reikia, kad kažkas juos išgirstų ir priimtų.
Jie yra veidrodis, į kurį vertėtų drąsiai pažvelgti ir ryžtingai imtis veiksmų: skatinti aktyvius pedagogus, kurie realiai dirba su vaikais, uždega juos ir skatina vystyti geriausius savo sugebėjimus, o ne metodiškai mėgina juos pritempti prie nykaus statistinio vidurkio. Tuos, kurie nebijo pripažinti, jog ateities žmogui svarbiausia atrasti savo kelią, savo pašaukimą ir investuoti savo laiką bei pastangas į tą sritį, kuri jam artimiausia, o ne pasiekti gerą bendrą vidurkį, kuris jam nieko negarantuoja. Įvertinti mokyklų vadovus, atsisveikinti su tais, kurie nesitobulina patys, neleidžia to daryti kitiems ir mano, kad „riestainio ir botago“ principas – vienintelė ir daugiausiai naudos duodanti metodika. Įtraukti vaikus į mokyklos gyvenimą. Leisti jiems pareikšti nuomonę apie administraciją, mokytojus ir iš tiesų klausyti, ką jie sako, ko nori, ko tikisi. O lūkesčiams prasilenkiant su vadovybės planais inicijuoti atviras diskusijas, kuriose priešingos nuomonės turėjimas nebūtų baudžiamas.
Mus mokė paklusti ir neišsišokti. Sakė, kad suaugęs visada teisus. Bet taip nėra. Mes dažnai klystame. Klysta vadovai, klysta mokytojai. Klysta vaikai. Čia mes visi vienodi, tad nereiktų apsimesti pranašesniais. Juk vienintelis dalykas kurio jiems iš mūsų reikia, tai įspėjimo apie galimus pavojus ir palaikymo, kol jie ieškos būdų, kaip su jais susidoroti. Jų nereikia vedžioti už rankos ir aiškinti, kas jiems naudinga, ko jiems reikia, ko jie turi siekti. Visa tai reikia palikti jiems patiems, neįkyriai paremiant savo tikėjimu bei palaikymu.
