K o s m o n a u t a s

Marekas turėjo ypatingą sugebėjimą pagelbėti nelaimės ištiktiems. Jis tuo nei didžiavosi, nei gyrėsi, nei kaip kitaip skelbėsi. Žinia pati sklido iš lūpų į lūpas tarp tų, kurie patekdavo bėdon. O Žmogų ištiko ne šiaip bėda, bet pati tikriausia katastrofa – dingo jo nuostabioji, numylėtoji Linda. Princesė, mėtinėmis žaliomis akimis, juodomis minkštomis garbanomis bei tankiomis blakstienomis, kurios taip žavingai klaptelėdavo tris kartus. Klapt klapt klapt. Visada, po kiekvieno Lindos neištarto „taip”. O ji visada sakydavo „taip” – Žmogus tai aiškiai suprasdavo iš trijų begarsių mirktelėjimų.

Taigi, prislėgtas didžio sielvarto, bet dar nepraradęs vilties, Žmogus pasiryžo išlįsti iš savo saugios buveinės ir vykti ieškoti išgirtojo Mareko. Ankstų rytą, į švarko atlapą įsisegęs mėtos šakelę, primenančią Lindos akis bei jos mėgstamiausią arbatą, ji išvyko miestan.

Reikiamą kiemą atrado nesunkiai. Kiek susijaudinęs dėl susitikimo giliai įkvėpė padrąsinančio mentolio aromato ir prisėdo ant suolelio. Prieš akis riogsojo nušepusi žaidimų aikštelė: net nebesitikėjo dar kur nors pamatyti tuos senus metalinius griozdus, kuriais kiemus kadais buvo užvertusi sovietinė valdžia. Bet čia jie stirksojo iš smilgų, šiugždėdami rūdimis pasidengusiais šonais bei virbais.

– Labas, – pasisveikino mergaitė, atidardėjusi rožiniais riedučiais per sutrupėjusį grindinį, – ką čia veiki?

– Sėdžiu, – burbtelėjo Žmogus, itin nemėgęs plepalų.

– Mareko lauki? – mergaitė keliskart pačiaumojo didžiulį kramtomosios gumos guzą ir užkišusi jį už žando įsmeigė savo mažas įkyrias akutes.

– Iš kur žinai?

– Tai visi svetimi čia tik dėl Mareko ateina.

– Žinai, kur jis?

– Jei čia sėdėsi, tai jis neatvažiuos, – mergiščia nekreipė dėmesio į Žmogaus klausimą.

– Kodėl?

– Tie, kas pas Mareką, turi laukti ant ano, raudono suolelio. Ant jo net „M” raidė parašyta, nematai gal?

Pasakė ir nusiyrė savo ilgomis plonytėmis kojomis, mėgindama bent kartą padoriau čiūžtelėti iškilnotomis plytelėmis. Judėjo juokingai mostaguodama rankomis, visiškai nebekreipdama dėmesio į nepažįstamąjį.

Žmogus atsiduso, keletą minučių stebėjo tą įkyrų vaiką, įkvėpė mėtos aromato ir pakilęs persėdo ant raudonojo suolelio, ant kurio tikrai buvo išdeginta didelė kreiva „M”.

– Labas, – vėl pasisveikino ta pati mergaitė, apvažiavusi ratą apie aikštelę, – ką čia veiki? Mareko lauki gal?

– Taip, iš kur žinai?

– Nes sėdi ant Mareko suolelio, genijau, – visiškai nesuprato ironijos įkyruolė.

– Aaaa, – norėjo, kad ji kuo greičiau važiuotų sau.

– Bet jis neatvažiuos, jei čia sėdėsi.

– Ir kodėl gi?

– Hm, – truktelėjo mažais petukais, – turi parodyti, kad esi pasirengęs su juo bendrauti.

– Ir kaip gi turėčiau tai padaryti?

– Turi lipti į raketą, kad Kosmosas su tavimi kalbėtų, turi būti atviras. Kosmosui.

– Tai jau tikrai nelipsiu į jokią raketą.

– Nu, kaip nori, – gūžtelėjo ir apsisukusi nužirgliojo link lygesnio takelio, sunkiai kilnodama savo didžiulius riedučius per kupstuotą pievą.

Nesiryždamas daryti to, ką paliepė mazgė, Žmogus keikėsi ir plūdosi visai žodžiais, kiek tik jų žinojo. Vis traukė mėtos kvapą nuo atlapo, bet niekaip neprisivertė lipti į metalinę raketą. Visai tokią, kokia buvo jo vaikystės kieme ir kasdien keldavo jam panišką baimę. Būtent tokią, kokia jau seniausiai turėjo būti išvežta į metalo laužą ir sunaikinta, paleista dūmais, išlydyta arba surūdijusi iki vėjo nešiojamų dulkelių. Būtent. Į tokią jis ir įsiropštė, stengdamasis priminti sau, kad dabar jis jau ne vaikas ir nieko čia nenutiks.

– Labas, – tiesiai priešais raketos liuką sustojo berniūkštis su paspirtuku ir tik ką atidarytu traškučių pakeliu.

– Labas, – burbtelėjo Žmogus, visiškai nenusiteikęs dar vienam pasišnekučiavimui.

– Tu čia pas mane kaip suprantu?

– O tu kas? – sutriko, mat manė laukiantis kažko… Solidesnio.

– Marekas, aišku. Dingusių žaislų detektyvas. O tu ko tikėjaisi?

– Nė pats nežinau, – pripažino ir pasimuistė ankštoje metalinėje triūboje iš kurios dugno gaižiai tvoskė šlapimu.

– Tai ko reikia?

– Šį tą pamečiau.

– Tai aišku, – pabaltakiavo akimis berniūkštis, – o konkrečiau?

– Lindą.

– Aha. O ko į tą primyžtą raketą įlindai?

– Kaip? – Žmogus tikėjosi bent šiek tiek patyčių dėl dingusios lėlės, o tokiam klausimui visai nebuvo pasirengęs, – Kaip tai? Ta mergiūkštė gi sakė, kad čia turiu tavęs laukti.

– Nebesvaik jau, kurių galų turėtum ten manęs laukti? Urtė amžinai nesąmones kalba… Tai išlįsi ar ką?

Kol Žmogus rangėsi iš sutrešusio atrakciono, Marekas garsiai čepsėjo ir laižė druska aplipusius piršus:

– O tu per didelis žaisti su žaislais, žinai?

„Taip, ir dar per daug berniukas žaisti su lėlėmis” mintyse pridėjo Žmogus bet balsu nieko nepasakė.

– Aišku, man tai jokio skirtumo. Man galima sakyti dzin, bet vis tiek turėsi užduotį atlikti.

– Aš pasirengęs.

– Tuojau nebūsi. Nujaučiu.

– Sakyk, Marekai, padarysiu.

Kišenėje Žmogus turėjo ne menką pluoštą pinigų, kurį buvo pasiryžęs atiduoti, jei tik rekomenduotas seklys pareikalautų. Galėjo mokėti bet kokią kainą, bet įvardintoji vis dėlto pasirodė kiek didoka: suklupęs ant smėlio krūvos Žmogus plikom rankomis žarstė žvirgždą, labiau primenantį dulkių ir aštrios skaldos mišinį.

– Va va čia dar, labiau į dešinę pažiūrėk, – už nugaros stypsojo Marekas ir triauškindamas čipsus negailėjo patarimų, – suprantu, kad užduotis kažkokia senovinė, bet tu pats irgi jau senas…

Žmogui buvo tik kiek per trisdešimt, bet tam dešimtmečiui berniokui jis greičiausiai atrodė jau gerokai pagyvenęs, todėl nieko neatsakęs rausė toliau, ieškodamas sekreto. Mažo stiklo langelio, po kuriuo kažkas paslėpta. Būtent taip jį vaikystėje kankindavo kiemo mergaitės. Prislapstydavo tų savo iškrypusių meno kūrinių ir liepdavo jam ieškoti. O kai jis nužerdavo žemes nuo slapto langelio ir pamatydavo butelio dužena užspaustą vištos koją, kiaulės žarnų saują ar apsiblaususią išluptą kuilio akį – kvatodavo iš jo pažaliavusio veido ir visą savaitę po to pirštais badydavo. Kad jis va berniukas, o taip baidosi atliekų iš mėsinės. Iš to juokdavosi, visiems pasakodavo, bet apie tai, kodėl jis tai darydavo – neprasitardavo. O jis leisdavo joms taip elgtis, mat už patirtą pažeminimą gaudavo valandai pasirinktą lėlę. Dauguma būdavo nieko vertos, bet tos, kurių plaukai ilgi ir švelnūs, o akys pavertus užsimerkia ir paslepia stiklinius vyzdžius po tankiomis blakstienomis, buvo tikra atgaiva ir palaima.

– Va, aukščiau, palipk aukščiau, jaučiu čia kažkur netoli jau, – Marekas pabaksnojo vietą krūvos viršuje ir Žmogus brūkštelėjo ten delnu.

Didįjį pirštą nudiegė skausmas, kai po smėliu pakasta šukė perrėžė odą, tačiau tai buvo niekai, mat jis pagaliau atliko užduotį. Už žemės langelio slėpėsi klaikiai rožinio pliušinio meškino besišypsantis snukis.

– O, tu suradai Kosmosą! – nudžiugo berniūkštis garsiai suglamžydamas ištuštintą traškučių pakelį, – Kaip tik laiku, nes man jau namo reikia.

– Ei, detektyve, kur susiruošei? – vis dar klūpodamas dulkėse Žmogus skėstelėjo rankomis.

– Kur kur, namo, gi sakau.

– O kas man padės?

– Tai padėsim padėsim. Tu Kosmosą turi namo parsivežti ir vieną naktį su juo toje pačioje lovoje pamiegoti. Tada sugrįši pas mane ir jis pasakys, ką daryti toliau.

– Nori, kad šitą daiktą dėčiau į savo lovą?

– Nu. Lindą tai dėdavai gi, – visai paprastai pastebėjo Marekas, o Žmogaus kūnu net šiurpas nusirito pagalvojus, iš kur pradingusių žaislų seklys galėjo sužinoti tokį dalyką.

– Katrė sakė, – Marekas atsakė į neištartą klausimą ir toliau sau ramiai dėstė, lyg niekur nieko, – nebent nebenori jos surasti, tada gali palikti Kosmosą ten, kur jis yra, tik smėliu užpilk. Jam nepatinka, kai saulė į akis šviečia. O aš varau.

Visą kelią namo Žmogus niršo ant Katrės. Visada žinojo, kad ta rusiška blondinė yra sukta pavyduolė. Kol nebuvo Lindos, būtent Katrė buvo jo numylėtinė. Jai pirmai pildavo arbatą, jai buvo nupirkęs prašmatniausią lovelę ir būtent ją dažniausiai priimdavo į savo guolį. Bet niekada tarp jų nebuvo to, ką pajuto akimirksniu, vos išvydęs mažą juodaplaukę, tylutėliai sumirksinčią tris kartus po kiekvieno balsu neištarto „taip”.

Grįžęs namus rado tamsius ir tylius. Tai buvo įprasta. Tačiau kažkoks vos girdimas burbuliavimas sklido iš vonios. O tai nederėjo prie nusistovėjusios tvarkos, todėl Žmogus nuskubėjo ten.

Vonia buvo sklidina vandens. Ir kraujo. Iš pradžių jis šiek tiek sunerimo, bet tada pamatė viduryje plūduriuojantį mažą kūnelį: Katrė išdavikė. Jos rankomis pieštas veidas buvo beveik nusiplovęs, o iš skylės pilve kilo maži oro burbuliukai. Pap pap pap, tingiai sproginėjo jie vandens paviršiuje, paskleisdami raudonus raibulius.

– Netriukšmauk, Katre, juk žinai, kaip man tai nepatinka, – susierzino Žmogus, – geros lėlytės turi būti tylios, o tu burbuliuoji. Ir ką man dabar daryti?

Žmogus pastovėjo stebėdamas pro įpjovą plerpiančius burbulus: skylę galima būtų užtaisyti, bet lopas tai matysis. O blogiausia, kad jis visada prisimins tą garsą, erzinantį burbuliavimą.

– Tu bloga lėlė, Katre, visai netikus, – palingavo Žmogus galva ir nusigręžė eiti apgailestaudamas, kad ryte jam teks sugaišti papildomą valandą, kol vonia bus vėl švari ir spindinti.

Kaip buvo liepęs Marekas, Kosmosą pasiėmė į lovą. Nenorėjo to sintetinio rožinio, iš dulkių ištraukto, meškino guldyti greta savęs, todėl pasodino kojūgaly. Ten buvo gera vieta viską stebėti, nutarė Žmogus, ir įsirangė po šaltomis paklodėmis, nenuleisdamas akių nuo naujojo įnamio. Paprastai priimdami naują šeimos narį jie surengdavo vakarėlį, tačiau Kosmosas jų šeimai nepriklausė. Jis tebuvo prašalaitis, turintis padėti susigrąžinti Lindą.

Žmogus negalėjo užmigti. Vis stebėjo Kosmosą, o Kosmosas nieko nedarė. Sėdėjo suglebęs ir tiek. Tik kai už lango nutilo troleibusų ir naktinių autobusų dūzgimas, kai užėjo ta trumpa vasaros tamsa, jis pagaliau atkuto. Mažos juodos meškio akelės blykstelėjo, trūktelėjo ir nuropojo per rožinį kailiuką. Viena kaip koks romus mėšlavabalis nusileido užklotu ir pranyko palovio šešėliuose. Kita pigaus plastiko akis užsiropštė ant naktinio stalelio ir ten įsitaisiusi ėmėsi įdėmiai stebėti ramiai gulintį Žmogų. Iš pradžių Žmogų stebėjo tik ji viena, bet po kelių minučių atsimerkė ir miegamojo siena. Jos akys buvo didelės, stiklinės – Žmogus dažnai pastebėdavo, kad langai jį stebi ir atkakliai sekioja žvilgsniu. Praregėjus sienai, įtrūkimų raizgalyne sumirksėjo dvi juodos dėmės ant lubų. To žvilgsnio Žmogus nemėgo, mat dėbsojo tiesiai jam virš galvos ir net nusisukęs jusdavo, kaip tų kiaurymių tuštuma gręžia jo kaukolę, sukeldama įkyrų ūžimą. O jis taip vertino tylą…

Spintos akys buvo siauros ir užkimštos senų lėlių suknelių nėriniais. Pretenzingos ir dusinančios, bet tylios, visa laimė, kad tylios. Daugiausiai nerimo kėlė sumirksėjęs veidrodis. Jam į akis Žmogus žiūrėti negalėjo, nes regėjo ne tik geidulingą žvilgsnį, bet ir kažkokį išstypusį paauglišką siluetą, o tokie jį baugino už vis labiausiai.

Naktis ėjo itin neramiai, mat kuo ilgiau Žmogus dairėsi, tuo daugiau akių savo kambaryje atrasdavo. Ir visos jos stebėjo jį gulintį lovoje. Prieš pat dangui nusidažant negyvėlio odos baltumu, akis pravėrė ir Kafkos rinktiniai raštai. Ir pažiro ant jo popieriaus skiaučių plunksnomis, kurios gulė sluoksniais ant įsitempusio kūno, kol visą jį uždengė. Tuomet Žmogus pagalvojo, kad jis dabar kaip Kosmosas, kuriam nepatinka, kai nuo jo stiklelio nužeriamos žemės – po balsu netariamais žodžiais juk daug saugiau. Ir tyliau. Tik po patikima „Metamorfozės” priedanga jis pagaliau įstengė užmigti.

Ryte susodino savo mergaites arbatai, bet nuotaika buvo slogi. Žmogus po nakties, vonios kuopimo ir Katrės liekanų pakavimo į juodą maišą, jautėsi išvargęs. O ir lėlytės nebuvo tokios, kaip visada. Be užkrečiančio Lindos nuolankumo jos ėmė spyriotis ir net išdrįso paslapčia unkšti, taip visiškai išblaškydamos Žmogaus ramybės likučius. Gal dėl to jis taip greitai susiruošė kelionėn, pasiėmęs tik vieną Kosmosą, vėl bukai žvelgiantį savo dviem plokščiomis akim.

Vos atvykęs, kieme pamatė besisukiojantį Mareką ir tą kvaišelę Urtę, privertusią jį vakar įlįsti į siaubingąją raketą. Vaikai ropinėjo po žolę, kažko ten ieškodami, bet vos jis sustojo prie suolo, berniokas tuoj pat pastebėjo klientą ir priėjęs pasidomėjo:

– Tikiuosi pavaišinai Kosmosą pusryčiais? Nes žinai, nevalgęs jis būna nekalbus. Jei nori ką nors sužinoti, turi būtinai jį pavalgydinti. Tai kaip? Valgė?

– Ne, – Žmogus iškrapštė meškiną iš tamsaus maišo ir ištiesė detektyvui.

– Tai kam tu man jį duodi nevalgiusį? Ką aš su juo darysiu?

– O tai MAN ką daryti?

– Tai eik surask maisto, aišku, – pavartė akis Marekas.

– Tai čia būtų ko?

– Ko ko? Man tai mama rytais išverda kiaušinių. Kosmosas irgi juos mėgsta. Tik kepti nereikia. Va, – mostelėjo Marekas link kiemo pakraščio, – po žalio garažo stogu mačiau kregždžių lizdą, net į parduotuvę eiti nereikės.

Žmogus būtų mielai nuėjęs į parduotuvę ir nupirkęs nors ir šimtą kiaušinių, bet širdis jam kuždėjo, jog Kosmoso jais neprakalbins. Tokiems kaip jis reikia dramos ir suteptų rankų, todėl nupėdino iki metalinių garažų ir greitai pamatė tai, ko atėjęs.

Pasilipęs ant senos, už kampo aptiktos, traktoriaus padangos, sukišo pirštus į molinį lizdelį. Tikėjosi, kad jis bus tvirtas ir standus, bet vos palietus šis ėmė byrėti ir Žmogus vos spėjo pagauti tris mažučius kiaušinukus. Už marškinių rankogalių byrėjo sauso molio grumstai ir kibo į drėgnus pažastų plaukus, bet tai buvo niekai, palyginus su išprotėjusių kregždžių kvykavimu, nuo kurio jam net galva apsisuko.

– Štai. Pusryčiai, – ištiesė pilkomis dulkėmis apneštą delną Marekui, – tai jau galim pradėti?

– Tai jo, pavarom. Lipk į raketą.

– Ką? – Žmogaus akys išsiplėtė iš netikėtumo.

– Lipk lipk, nebijok. Nieko viduje nėra. Jokių kitų, – berniokas įrėmė savo mažus kumštelius į šonus, – lipk gi pagaliau, nebijok, niekas nesakys „jei darai, daryk blogai, jei netylėsi, gerklę perrėšiu”. Tik raketa pakils, tu pamatysi, kaip pakils. Ūžt tik bus. Pamatysi.

Žmogus, sukandęs dantis įsiraitė į smirdančią triūbą ir stebėjo, kaip berniukas, persisvėręs per liuką, pasodino meškį ant dugno ir priešais išdėliojo tris mažus kiaušinėlius.

– Kas dabar?

– Dabar lauksim, kol Kosmosas pavalgys.

Kosmosas nejudėjo. Kiurksojo tarp ledų popierėlių ir sumaigytų skardinių.

Žmogus nejučia susikišo pirštus į burną ir ėmė kramsnoti nagus.

Marekas susigrūdęs rankas į kišenes ir įkišęs galvą per raketos „duris“ įdėmiai stebėjo meškį:

– O, pareina, pareina, žiūrėk!

Iš tiesų Kosmoso pilvas subangavo ir ėmė pampti. Pradžioje didėjo lėtai, o po to ties viduriu pliušo skiautes sukabinusi siūlė išsipūtė ir lėtai išsiviepė. Trūkio vietoje tyliai suputojo vatos guzeliai, pūliais virsdami lauk. O kartu su jais, susipainiojęs rožinių siūlelių raizgalynėje, išsirangė ir kažkoks juodas šimtakojis padaras.

Sak sak sak sak sak sak – nuvinguriavo ilgas kūnas, krebždendamas šiukšles miriadais ataugėlių – Žmogus stebėjo akis išvertęs, kaip didžiulė skolopendra, prisiartinusi prie kiaušinių, apglėbė juos savo tvirtais žandikauliais, ir sutraiškiusi čiupo kirbančius neapsiplunksnavusius kregždžiukus. Pirmą, antrą, trečią, akimirksniu sukarpė juos savo kietomis žnyplėmis, paleisdama bespalvius kūno skysčius, ir bematant surijo.

– Sak sak sak sak, – pasisotinęs padaras apsuko kelis ratus, besiraitydamas aplink ištryptus lukštus.

– Kas dabar? – sušnibždėjo Žmogus, tačiau Mareko galva buvo pradingusi.

– Sak sak sak, – tas įkyrus garsas aidėjo vamzdyje, – sak sak sak sak…

Juoda skolopendra pasuko link Žmogaus.

– Sak sak sak – per Fantos skardinę.

– Užsičiaupk, – sušnypštė Žmogus pro sukąstus dantis.

– Sak sak, – gyvis nė nemanė paklusti.

– Nesiartink, eik sau, – mestelėjo per petį, ropšdamasis lauk iš prie žemės prilipusios, ne nemanančios kilti, raketos

– Sak sak sak sak sak sak… – sekė garsas iš paskos per metalines sienas.

Žmogus traukėsi atatupstas, o šimtakojis artėjo. Dar akimirka ir triukšmadarys palies jo bato nosį. Bet to tai jis negalėjo leisti, todėl pakėlė koją ir nuleido. Tiesiai ant pražiotų skolopendros žabtų.

Trakštelėjo taip skardžiai, kad lūžio aidai nuskardėjo per visą Žmogus stuburą ir jis vos neatpylė savo menkų pusryčių tiesiai po kojomis, bet po to įsivyravusi tyla bematant atgaivino.

Palaiminga tyla.

– Ką tu padarei? Durniau tu! – tylą sugadino Urtės klyksmas, – Žudike tu, mama, mama, tas dėdė nužudė Blizgutę!

– Tu visai debilas gal? – Antrino jai perbalęs Marekas.

Žmogus atsitraukė. Po jo kojomis tysojo sumaitotas kažkoks driežas, ar tai chameleonas, o gal kokia kita panaši reptilija – buvo sunku atpažinti pagal išvirtusius vidurius. Maita gulėjo tyliai ir jis būtų galėjęs ilgai dar į tai žiūrėti, bet tos mergiščios klykimo kentėt neįstengė. Garsas rezonavo smegenyse ir viduriuose, keldamas nepaaiškinamą viso kūno virpulį. O kur dar iš tolumos atsklidęs susirūpinusios mamytės šauksmas…

Kieme iš kaži kur ėmė rastis žmonės. Kažkokios moterėlės atskubėjo pažiūrėti, ko čia ta mergaitė klykia, ko vaikai šūkauja nesavais balsais. Žmogus neketino laukti, kuo visa tai pasibaigs, todėl pasiskubino dingti. Pasuko už daugiabučio kampo ir prigludo prie šaltos mūro sienos: ir kas toliau?

– Kas kas? – pasigirdo Mareko balsas, – Kylam, jauti? Ūūūūžt kaip rovė, geras, ne?

Žmogus apsidairė. Greta jo, prisiglaudęs prie tos pačios sienos, užvertęs galvą stovėjo berniokas. Lyg ir tas pats žaislų seklys, bet ne, ne tas. Šio veidas buvo pajuodęs, lūpų kampučiai įplyšę, o jam suokalbiškai išsišiepus pro įtrūkius kyščiojo skolopendros žnyplės.

– Kosmosas yra manyje, – mirktelėjo akimi Juodasis Marekas, – dabar skrisim.

Tai pasakęs jis pačiupo Žmogaus ranką ir ėmė tempti link artimiausios laiptinės. Nesustabdė jo nei užraktas, nei tamsoje paskendę laiptai. Jis vis tysė Žmogų aukštyn iki pat trečio aukšto, kur staiga sustojo. Pridėjo pirštą prie lūpų, mirktelėjo ir tylutėliai pravėrė buto duris. Koridorius buvo tuščias ir jie prasliūkino nepastebėti. Miegamajam taip pat nieko nebuvo, tad Marekas pasuko tiesiai prie spintos ir įsitempė Žmogų vidun. Ten nebuvo taip tamsu, kaip galėjai tikėtis, mat dureles puošė raižyti gėlių ornamentai, pro kuriuos sklido šviesa.

– Tuojau pamatysi savo Lindą, – Juodojo rankos nekantriai tampė Žmogaus delną ir jam pasirodė, jog vaikis turi daug daugiau pirštų, nei turėtų turėti, bet kol jie nekėlė triukšmo, tai visai netrikdė.

Po kurio laiko pasirodė moteris. Žmogus sudrebėjo, pasimuistė, mat visai nenorėjo turėti reikalų su jokiomis moterimis. Jį domino tik viena Linda.

– Tyliai, – dešimt mažų rankelių raminamai paglostė Žmogaus nugarą, – jau greitai.

Bet tie žodžiai nenuramino, nes moteris pakėlė galvą ir jis pažino veidą – Kristina. Ne, tai nebuvo ta pati mergaitė, vaikystėje gyvenusi gretimoje laiptinėje ir turėjusi pačią gražiausią lėlę kieme, bet niekada nedavusi Žmogui ja pasidžiaugti. Tai nebuvo ji. Bet moteris buvo KAIP ji: tas pats godus žvilgsnis, nematantis nieko daugiau, tik savo gražuolę lėlę. Tokios geruoju neduoda, kad ir ką pasiūlytum.

– Mažute mano, saulele, – moteris švelniai suėmė didelės skepetos, užmestos ant kaži kokio daikto kampą ir patraukė.

Po marška buvo paslėpta lovelė. Lėlytės dėžutė.

– Matai, matai, sakiau gi kad surasim tavo Lindą, – sukrebždėjo Marekas prie ausies, rangydamasis ant nugaros, – tikiuosi tu pasirengęs? Štai imk, laikyk. Kabliu į priekį.

Žmogaus rankoje atsidūrė glotni pakaba. Klausydamas, kaip ta, kuri panaši į Kristiną, suokia meilius žodelius jo Lindai, nirčiai suspaudė medinį rėmą ir puolė lauk. Aplink suplevėsavo ryškios suknelės, sugerdamos aštrų klyksmą. Jis skubėjo. Kad tik greičiau viskas nutiltų, kad tik išnyktų triukšmas, kad greičiau galėtų priglausti savo princesę.

Išpuolęs į kiemą išsigando: už aikštelės stoviniavo žmonių būrelis, kažkokios tetulės tūpčiojo apie sriūbaujančią Urtę. Pro juos tikrai neprasprūs nepastebėtas, bet prie širdies prispausta Linda… Turėjo kuo greičiau nuo visų pasislėpti, kuo greičiau išnykti iš atviros vietos, kol jie jo nepastebėjo ir neatėmė juodaplaukės.

– Čia, greičiau, – Marekas vydamasis apie kaklą pasuko jo galvą ir Žmogus pastebėjo skrydžiui pasiruošusią raketą.

Iš po skardinių sparnų veržėsi balti dūmai ir kaitrios liepsnos, bet jis žinojo, jog įstengs pro juos prasibrauti. Į raketą, greičiau į raketą ir kilti. Kaip sakė Juodasis, šįkart ji pakils. Ūžt ir išneš jį ir Lindą toli toli.

Vyras prispaudė mažą lėlės kūnelį prie skardinės sienos:

– Pagaliau mes vėl kartu, princese, pagaliau ir vėl, – šnabždėjo jai į ausį raminančioj prieblandoj, – tuojau būsim namie, vėl būsim kartu. Taip?

Jis atsitraukė, kad matytų tas nuostabias mėtines akis, kai tris kartus tylutėliai nusileis juodų blakstienų vėduoklės, tačiau jos nesivėrė. Didelės akys spoksojo į Vyrą ir iš mažo kūnelio pasigirdo kažkoks garsas. Kažkoks siaubingas „įįį įįį įįį“. Jo rankos nutirpo, širdis sukalatavo – kažkas sugadino jo nuostabią lėlę!

Juodasis Marekas ropinėjo sprandu ir šnypštė į ausį:

– Ar jau kyla? Ar kyla raketa? Tiesiai į dangų, a?

Šimtakojis nusileido iki juosmens ir apsivijo Vyro kūną, savo nesuskaičiuojamomis kojelėmis kutendamas papilvę, strėnas, ir pašiurpusius sėdmenis:

– Jau skaičiuoti? Kyyylsim? Dešimt, devyni, aštuoni…

Bet raketa stovėjo lyg įkasta. Jo Linda – brokuota. Ji vis skleidė tą siaubingą, smegenis raižantį „įįį įįį įįį“. Marekas zujo aplink ir vis klausinėjo, „ar jau, ar kyyyyla, o dabar?“. Lėlė cypė. Įįįį įįį įįį – norėjo, kad Linda užsičiauptų, Linda tyli, Linda tik mirkteli tris kartus. Be garso!

– Tu jai sakyk, pasakyk, – šnypštė Marekas skolopendra, – kad jei netylės, gerklę perrėši. Jei darai, daryk blogai… Sakyk, sakyk, kad gerklę perrėši, jei ji netylės. Jei darai, daryk blogai…

Vyras papurtė lėlę, bet ji nesiliovė, tad papurtė stipriau. Jos maža galvelė sudundėjo į skardinę raketos sieną ir stebuklas – Linda nustojo unkšti. Užsičiaupė ir klaptelėjo savo gražiomis blakstienomis. Tik kartą. Vieną. O tada pažvelgė tiesiai Vyrui į akis ir ėmė berti žodžius:

– Šiandien kyla raketa. Pagrindiniai varikliai įjungti. Atbulinė atskaita baigiasi: trys, du, vienas, startas. Šatlas atsiplėšia, atsiplėšia ir kyla. Matomumas puikus, ryšys su bokštu yra. Raketa skrodžia dangų, pakilimas be priekaištų, milijonai stebi puikų skrydį. Graži diena, 1986 sausio dvidešimt aštuntoji, – Vyro sėdmenų raumenys susispaudė ir spazmas ėmė kilti pilvu aukštyn, traškindamas stuburo slankstelius, išspausdamas orą iš plaučių ir sukeldamas raibulius akyse: per daug gerai prisiminė, kas nutiko tą sausio dieną.

– Praėjo minutė penkiolika sekundžių nuo starto, – lyg niekur nieko toliau balbatavo lėlytė, – ir Čelindžeris sprogo. Raketos nuolaužos dega ir krenta, baltų dūmų gyvatės rangosi danguje, visi kosmonautai žuvo. Iškepė. Raketa sprogo. Sprogo. Ji dega ir krenta…

Vyro galvoje tvinkčiojo toks spaudimas, kad rodėsi tuojau iš akiduobių išvirs akys. Jam reikėjo išsinešdinti iš šito metalinio vamzdžio ir kuo greičiau, tačiau kad ir kiek besisuko, niekaip negalėjo rasti liuko. Aplink vien aprūdijusi skarda, visur aplink, tik metalinė aklina vamzdžio siena. Vyras ėmė daužyti ją kumščiais, mėgino rėkti, bet iš suspaustos krūtinės išsiveržė tik duslus kriokimas.

O tada pasigirdo tak tak.

Tak tak tak.

Tak tak tak tak tak tak – iš dvokiančios raketos gelmės kažkas ropojo. Kažkas kieto stukseno į raketos šonus, o tas garsas varė iš proto. Tak tak tak, mažos plastikinės rankytės ir kojytės ropštėsi vamzdžiu aukštyn. Visos buvusios Vyro lėlytės kabarojosi nuo dugno aukštyn kaip kokie maži tarakonai. Garsiai krebždantys nudėvėti susivėlę padarai.

– Nagi, tu žinai, sakyk tą žodį, – virš galvos rėkė Marekas, – žinai, ką jie sakydavo, tikrai žinai burtažodį. Sakyk dabar!

– Šitam vaikui reikia diržo, – suvebleno Vyras, – tik diržas išmuš jam norą fantazuoti. Diržas, diržas, beržinė košė, – iškvėpė paskutinius oro likučius iš plaučių.

 

Ir Čelindžeris sprogsta. Galinga smūgio banga nuvilnija oru. Raketa subyra danguje. Šiandien – 1986 sausio dvidešimt aštuntoji.

Niekas kitas kieme neturi džinsų. Ne tik šiame, bet ir visame rajone tik jis vienas vaikšto su importiniais Levisais. Ir dabar tų importinių džinsų metalinė saga trinasi į Berniuko pilvą:

– Ką darai, daryk blogai, – siūbuoja klubais paauglys, stebėdamas persikreipusį Berniuko veidą, – o jei netylėsi, gerklę perrėšiu.

Berniukas tyli sukandęs dantis, bet vis tiek prasiveržia tylus „įįį“ – tai panika, kurios niekaip neprarysi, kad ir ką darytum ji lipa aukštyn, – „į-į-į-į“ pabėga po kiekvieno kvėptelėjimo, vaikui bejėgiškai spaudžiantis prie naujos skardinės raketos sienos. Viduje prieblanda, vis dar jaučiasi aliejinių dažų kvapas ir tas didelis besitrinantis kūnas. TO kvapo dar nėra, bet Berniukas jį jau jaučia. Aštrų, su niekuo nesupainiojamą, balkšvą ir nenuplaunamą – taip reikia nors gurkšnio gryno oro. Prie sienos priploti delniukai beprasmiškai trina skardos lakštą ir tada vienas pirštukas užčiuopia ertmę. Plyšį raketos korpuse, kurio anksčiau nebuvo ir pro kurį Marekas įgrūda Berniukui į delną kažką šalto. Vaikas sugniaužia tą daiktą ir pasuka veidą, kad nejustų iš jį spaudžiančio berno gerklės sklindančio aštriai mėtinių pastilių kvapo.

– O tave mama turėjo pavadinti Maryte, – kvatojasi komisaro sūnus, sukdamas ant piršto Berniuko garbaną, – Marytė kaip lėlytė, tikra lėlytė. Nagi, Maryte, palenk galvytę, šiandien raketa kyla ir skrenda. Paskraidink mane, Maryte!

Mariukas palenkia galvą. Jis žino šitą pasaką: ji vis sukasi ir sukasi ratu. Viskas kartojasi vėl ir vėl. Tik tas šaltas daiktas delne glumina. Jo niekada anksčiau nebuvo. Berniukas stipriai suspaudžia stiklo šukę ir iš visų jėgų smeigia tiesiai į kylančią raketą.

Kosmose sublizga pirmasis Mareko sekretas.

Share

3 komentarai

  1. Žinoma. Man kažkiek siurealizmu panašu į Kafkos procesą apie kurį užsiminei.
    O dėl skaitytojų, tai kiekvienas supranta arba nesupranta savaip.

    1. Rimtai? Tai kaip džiaugiuosi! Nebuvau tikra, kiek jis bus skaitytojams suprantamas ir įdomus 😉

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *