| PAUSE |

Namas senas, smetoniškas. Paskutinįkart remontuotas dar sovietmečiu, tad fasadai apsilaupę, vietomis ir tinkas gerokai pabyrėjęs, ir laiptinės stogelis suklypęs, tačiau vieta – puiki, prestižinė, pats miesto centras. O ir kaimynai visi padorūs, inteligentiški žmonės. Asta pažįsta čia visus, tik ją erzina tas senatvės kvapas, nuolatos tvyrantis laiptinėje. Pensininkų ir nostalgijos. Todėl moteris giliau įkvepia tik pravėrusi savo buto duris – namai ją pasitinka maloniais rozmarino bei citrusinių vaisių aromatais, kuriais ji užpildo namus jau kelerius metus.

– Užtrukai, – atsklinda džiugus Kęsto balsas iš virtuvės.

Net nežvilgterėjusi, moteris žino, jog jos sutuoktinis kaip visada ruošia vakarienę šeimai, vikriai sukdamasis prie viryklės ir kalbindamas mergaites. Jam niekada nepritrūksta optimizmo ir dėmesingumo saviškiams. Štai ir dabar Asta girdi, kaip kaukšteli stiklinis keptuvės dangtis, prislopindamas iš jos sklindantį marmaliavimą ir tarpdury pasirodo pažįstamas siluetas. Viena ranka kišdamas virtuvinį rankšluostį už džinsų juosmens, kita Kęstas sugriebia Astos kailinius ir, jai nė nespėjus sulankstyti šalio, vėl įsistebeilija, stengdamasis išskaityti visus įspaudus, kuriuos paliko praėjusioji diena žmonos veide:

– Atrodai sudirgusi, nutiko kas?

– Tiesiog… Diena sunki buvo, – atsidūsta Asta ir jos pečiai smukteli žemyn, moteriai pagaliau leidus sau šiek tiek atsipalaiduoti.

Galėtų papasakoti, jog šiandien Spindulienė eilinį kartą apsimetė nežinanti, kas ją sumušė. Ji ir vėl tvirtino, jog užpuoliko neatpažino ir nenusileido net tada, kai jai buvo priminta baudžiamoji atsakomybė už melagingą liudijimą. O Asta taip tikėjosi, jog šįkart jau tikrai pavyks prispausti tam smurtaujančiam suskiui uodegą. Bet ne, ne – vėl nugalėjo durnumas ir skystos blauzdos. O, kaip ji negali pakęsti silpnumo, kaip jis ją erzina, tačiau šiandien nerado būdo, kaip prisibelsti iki nukentėjusiosios sveiko proto likučių. Ir tas bejėgiškumas pastatė ją į tą pačią silpnųjų poziciją. Per tą verkšlenančią, bet nieko nedarančią nabagėlę, ji pati tapo neveiksnia, o tai siutino labiau už viską. Galėtų visą tai papasakoti Kęstui, tačiau pažvelgusi į vyro akis ji supranta, kad jis kuo puikiausiai regi jos būseną. Šiuo atveju žodžiai daugiau aiškumo neįneš.

– Nusiramink, – vyras suima savo kariu kvepiančiais delnais moters veidą ir švelniai ją pabučiuoja, – geriau palik darbą darbe ir ateik pas mus. Viskas paruošta, jau galim sėsti prie stalo.

Asta žino, kaip jis mėgsta liesti jos pudra padengtus skruostus – ne karą juk sakė. O ir pačiai patinka ta švelni kvapni užuolaida, pridengianti odą ir suteikianti jai pastovią matinę spalvą, apsaugančią nuo išdavikiškai užsiplieskiančio raudonio ar baltų pykčio dėmių.

Troškinys nuostabus kaip visada. Kęstas puikiai gamina. Mergaitės, vos pamačiusios mamą, taip pat suskumba dalintis dienos įspūdžiais ir visai netrukus pasaulis už namų durų iš tiesų susitraukia ir išnyksta kažkur toli toli.

Kol Asta po vakarienės krauna indus į indaplovę, Kęstas išsiunčia mažąsias į jų kambarį susiruošti rytojui ir ramiai pasakoja, kaip vakarojo su dukromis, lyg tarp kitko užsimindamas jaunėlę kalbėjus apie rašomąjį stalą. Tiesa, ji ir pati keletą kartų girdėjo Gintę čiauškant, kaip ji norėtų tokio stalo, kokį turi jos sesė. Mažoji net buvo susiplanavusi, ką susikrautų į stalčius: į pirmą pieštukus, kreideles ir blizgančius klijus, į antrą – knygeles apie Aną, ledo princesę iš dievinamo filmuko. Taip… Tai jau tikrai buvo aptarta bent keletą kartų, tad Asta nujautė, kurlink kalbą ketina pasukti Kęstas, tačiau ji nenorėjo eiti tuo keliu, dar nebuvo pasirengusi.

– Kodėl tu taip priešiniesi? Juk turime visą laisvą kambarį, galėtume ten pastatyti abu stalus. Būtų vieta mokslams ir žaidimams. Jau kalbėjom apie tai.

– Taip, kalbėjom. Apie Rasos kambarį.

Ištarusi tą vardą Asta nejučia delnu pasitrina veidą ir prisimena, jog dar nespėjo nusivalyti makiažo, taigi neatsargiu judesiu greičiausiai bus pritrynusi tušo ratilus po akimis. Norėtų susitvarkyti, kad neatrodytų kaip lietuje aptirpusi kaliausė, praradusi išraišką bei ryškumą, tačiau Kęstas rodos nenusiteikęs šįkart atsitraukti:

– Asta, – jo balsas toks minkštas, vis dėlto už jo slypi ryžtas, tad moteris susmunka ant kėdės ir pasiremia apsunkusią galvą.

– Ką Asta? Ką Asta? O jei ji sugrįš?

– Baik. Tu protinga moteris. Pati viską kuo puikiausiai supranti.

– Tik nepradėk apeliuoti į mano intelektą.

– Tai nesielk kaip vaikas. Devyneri metai. Devyneri! Jei ji dar gyva…

– Mes nežinom…

– Būtent, kad nežinom. Bet jei ji ir gyva, tuomet susikūrė kitą gyvenimą. Kažkur kitur. Susitaikyk pagaliau.

– O jei ji sugrįš?

– Mažute, aš tau atvirai pasakysiu: jei vis dėlto ta moteris pasirodytų, aš tikrai neleisčiau jai gyventi čia, prie mūsų vaikų. Adekvatūs žmonės šitaip nepradingsta, todėl net jei per kažin kokį stebuklą Rasa atsirastų, ji tikrai TIKRAI negyventų su mumis.

– Tu jos nepažįsti. Ji gal ir keista, tačiau tikrai nėra blogas žmogus.

– Buvo. Kadaise.

Astos švelniai rudos akys žvelgia į vyrą su tokiu nuovargiu, kad turėtų sukelti gailestį, tačiau jis tik tvirčiau suspaudžia lūpas ir atlaiko žmonos žvilgsnį, kol pagaliau ji pasiduoda ir nudelbia akis į stalą.

– Gerai, – pagaliau ištaria Asta, pirštu braukydama stalo briauną, – per savaitę atrinksiu, ką dar palikti, o ką išmesti.

– Puiku. Ačiū, mieloji, – Kęstas, priėjęs prie žmonos, sugniaužia jos pečius ir maloniai pamasažuoja, priversdamas pagaliau atsipalaiduoti įsitempusius raumenis, – Žinojau, kad susitarsime. Pati žinai, kad vaikams taip geriau.

Asta manė, kad galutiniam Rasos ištrynimui iš savo gyvenimo priešinsis aršiau, kažkada žadėjo, kad niekada nepamirš draugės. Ne. Drauge Rasą vadinti per menka. Jos buvo artimesnės nei seserys. Buvo, kol vieną dieną Rasa nusipirko traukinio bilietą ir išvažiavo į Pagirius. Pagalvoti, kaip tada pati sakė. Susivokti.

Ir nebegrįžo.

Moteris piktai susemia plaukus nuo kaklo ir mikliai susuka į kuodą. Tiek to iškilmingo pasirengimo. Keletą valandų krato rūbų spintą. Visus juodus džinsus ir tamsius marškinius be gailesčio krauna į maišą tekstilės atliekoms – šitie skudurai tebuvo Rasos kiautas, tad nėra ko ilgiau ties jais sustoti. Kaip ir nutrinti kerziniai batai, beveik dešimt metų taip ir nesulaukę, kad juos vėl kas nors apsiautų. Šiuos pakrutinus, kažkas subarška viduje ir Asta nustebusi iš kairiojo ištraukia pustuštę degtukų dėžutę. Kaip jie ten atsidūrė? Kažin kodėl jų egzistavimas sukelia šiokių tokių abejonių: mesti, ar padėti į virtuvės spintelę prie aromatinių žvakių? Pirmasis variantas atrodo nelogiškas, o antrasis kažkodėl šventvagiškas. Galiausiai sugrūda juos į chalato kišenę – nutars vėliau.

Kiek ilgiau užtrunka su pigia gotiška bižuterija, kuri dar pačios Rasos suversta į bulgarišką stiklainiuką su markeriu išpaišytomis pentagramomis:

– Ach, Rasa… Kaip vaikiška…

Keista tai, jog tuomet, kai jos gyveno kartu, to nė nepastebėjo. Tada jai kambariokė atrodė ne pagal metus subrendusi ir paslaptinga. O štai dabar, ritinėdama delnuose tą brangenybių „seifą“ užsukamu dangteliu, žvelgia taip, lyg regėtų tą daiktą pirmą kartą gyvenime. Lyg Rasą regėtų pirmą kartą gyvenime.

Ne. Rasos čia jau seniausiai nebėra. Šis suvokimas užklumpa moterį nepasirengusią ir išsilieja lyg kokia pratrūkusi žaizda giliai pilve, nuodijanti rūgštimi visą ertmę ir sukelianti įkyrius dieglius.

Kol išvertė spintą, stalčius ir lentynas, Asta visiškai išseko, tačiau ji žino, kad neužbaigusi, negalės eiti ramiai miegoti. O pabaiga – spintelėje prie lovos. Tiksliau, užrakintame stalčiuje. Raktelio atspaudas jau įsirėžęs į Astos delną, mat vos atsilaisvinusios rankos sugniaužia jį kumštyje, paslėptame minkšto pūkuoto chalato kišenėje.

Išorėje puru ir šilta, o viduje – užgniaužta, briaunuota ir kieta.

PLAY-1

Labas…. Žinai, norėjau imti kamerą, bet tada pagalvojau, kad neturėsiu, kur krauti akumo, o ir svoris daug didesnis, tai nusprendžiau, kad užteks ir diktofono. Juk galime pagaliau ir pripažinti – mano veidas nėra toks, nuo kurio nesinori nuleisti akių. Ir net nemėgink man prieštarauti.

Žodžiu, atvažiavau gerai. Prieš dešimt minučių išlipau stotyje, jei taip galima pavadinti šitą kioską prie bėgių ir dabar gilios provincijos tuštumoje laukiu autiko. Turėtų pasirodyti už kelių minučių, tai pagalvojau: o ko neišnaudojus laiko? Aišku, galėčiau paklausyti, kaip čiulba paukšteliai ir kitokio relaksacinio šūdo, bet jaučiu, kad to man pakaks sodyboje, tai kol kas dar pasidžiaugsiu civilizacija.

Gerai. Tu teisi – aš susinervinus. Viskas dėl tos kiaunės, kuri sėdėjo traukiny prieš mane su savo vaiku. Mergaite. Žodžiu, ta boba taip mane dakalė… Visų pirma tai įgrūdo dukrai knygutę ir liepė spalvinti. Tas būtų pofig, bet tada įsikniaubė į vaiką ir visą laiką komentavo „žolytę spalvink žaliai, saulytė – geltona, o gal nuspalvinkime mergaitės suknytę rožine spalva?“. Rimtai, neperdedu! Bandžiau ignorinti, bet neatlaikiau ir liepiau jai atstoti nuo vargšo vaiko. Aišku, apsimetė, kad negirdi. Tokios visada šitaip elgiasi – aš juk joms neegzistuoju, bet šita išsidavė. Žinai, ką padarė ta kiaunė? Ji dukrai pasakė, kad jei ta neklausys mamytės, užaugs tokia, kaip „štai šita valkata“. Blet, kaip sunervino, negaliu net apsakyti. O tada dar prisiminiau knygą, kurią skaitėm pernai – „Nocturnal Animals“, pameni? Tą citatą, kad visos mes tampame savo motinomis? Ir tada supratau, kad ta vargšelė užaugs tikra mis Gariūnų Dolce Gabbana. Kur ji dings, su tokia motina? Bet ir čia dar ne blogiausia dalis. Blogiausia, kad aš – ne mano motina. Aš negaliu ja tapti, aš jai visada buvau amžinas nusivylimas. Ir šūdiniausia yra tai, kad dabar jau nebegaliu nieko pakeisti.

PLAY -2

Autikas, kaip ir buvo galima tikėtis, atvažiavo vos bezdantis, prasmirdęs vasariniu babų prakaitu ir prie jų kaliošų prilipusios lenciūginių košės likučiais. Važiavau ir kaifavau – kur tu mieste rasi tokią akivaizdžią realybę, argi sutiksi ją iščiustytuose ofisuose, brandiniuose akropoliuose arba tarp „nes aš taip pasakiau“ sustabarėjusių elitinių teisės dėstytojų? Ne, ten gali sutikti tik kaukes, kostiumus ir „pažiūrėkim, kieno didesnis“ tipo automobilius. Dar gali įsiterpti tarp visokio plauko gražuolių, pirmūnų bei karjeristų, kurie nežino, dėl ko varžosi. Kaip aš pavargau, nuo viso to apsimetinėjimo, nuo tų lenktynių ir paviršutiniškumo. Labiausiai nuo to, kad visi žiūri tik į išorę ir jei ji ne pūkuota, niekas nebesigilina pažvelgti giliau. O kas jei aš nenoriu studijuoti teisės ir būti teisėja arba prokurore, kas jei man patinka tai, kas aštru, skaudu, bet tikra?

Kur man pasidėti su savo iškrypimu?

Išvažiuoti buvo nerealiai geras sprendimas. Man reikėjo laiko pabūti vienai, apmąstyti viską: nupėdinau dar tik kokius keturis kilus nuo autiko stotelės gilyn į pievas, bet jau jaučiuosi geriau. Mūkia karvės aplink, tik ką praėjau smirdančią užpelkėjusią kūdrą, bet čia niekas nesiparina dėl to, kad jų lauko tūlikas dvokia ar kad kiaulė pasivoliojusi mėšle dabar vaikšto šūdinais šonais.

Dar vienas posūkis ir nebeliks nei tupyklų, nei atrajojančių raguočių. Liks tik dulkėtas, traktorių išmaurotas kelias iki močiutės vienkiemio, o ten būsiu visiškai viena. Ir nebereikės apsimetinėti.

Žinai, ko man gaila? Kad patikėjau motina, kai ji varė ant močiutės, vadino ją nieko neišmanančia kaimiete, juokėsi iš jos dviejų ožkų ir primityvaus gyvenimo. Jai atrodė, kad tokia egzistencija yra beprasmė, bet kuo ji pati galėjo pasigirti? Ką turėjo tėvas, ko neturėjo močiutė? Visą kambarį knygų? Spintą kostiumų ir tris maišus kaklaryšių? Ai ne, palauk, žinau – jie turėjo savo studentus, žmones, kuriuos paleido į pasaulį. Aha, kad tie irgi sukauptų po kambarį knygų, spintą kostiumų, niekintų savo paprastas motinas, nes jos gali pakalbėti tik apie pomidorus bei vištas ir kad galiausiai išskobtų savo vaikus, išvalytų iš jų viską, kas jiems atrodys taip bauginančiai kitaip? Nu nes rimtai – neduok tu sviete, jei vaikas bus kitos, nei jie. Jei vaikas nenorės spintų ir kostiumų, jei jis matys pasaulį kitaip nei jie, jei jai bus pochui, ką apie ją mano kaimynai, jei labiau už viską ji norės gyventi ir mylėti kitaip.

Kai aš turėsiu vaikų… Tau gal ir keista, kad aš apie juos galvoju, bet patikėk – galvoju. Ypatingai dabar, kai jau matosi močiutės sukiužus sodyba, kurios nebeliks už kelių metų, kaip neliks to neskoningo antkapio, kurį užgriozdino ant jos kapo tėvas, kaip neliko ožkų ir ją visur lydėjusios pakilios ramybės… Blet, aš nenoriu išnykti. Aš noriu palikti kažką. Ir tas kažkas tikrai nebus toks iškastruotas! Aš savo vaikų nelaužysiu. Aš juos mylėsiu. Aš juos turėsiu. Kad ir ką dėl to reikėtų padaryti.

Mylėsiu kasdien ir kasdien sakysiu, kad jie manęs niekada nenuvils, nes nuo pat gimimo yra patys nuostabiausi šiame pasaulyje, nes tik jie yra mano, o aš – jų.

PAUSE

Asta nubunda anksti. Paprastai jai rytais reikia net kelis kartus užtildyti žadintuvą, tačiau šią naktį prasivarčiusi, moteris pagaliau pasiduoda ir su pirmosios aušros spinduliais ištykina iš miegamojo. Užsikaičia kavos ir ilgai rymo prie stalo, bukai spoksodama į praeitais metais atnaujintos virtuvės sieną. Jai vis iš galvos neišeina Rasos žodžiai – keista, kad buvo juos užmiršusi. O manė, kad tą įrašą mintinai moka… Tačiau pasirodo praėjęs laikas padarė savo.

Melas.

Tiesa ta, kad ji nenorėjo prisiminti. Nenorėjo prisiminti Rasos ir jos kančios. Tai merginai pats gyvenimas rodos buvo nepakeliama kankynė. Ji kovojo su viskuo, prieš bet ką, kas tik bent kiek pasikėsindavo į jos erdvę, laisvę. Skaudžiausia, kad aršiausiai kovojo su savimi. Nes pati save labiausiai skaudino. Atstumdama tėvus, kankino save nesuvaldoma emocine tuštuma kuri, užsimezgusi vaikystėje, vis plėtėsi ir didėjo, jai vis sunkiau ir sunkiau prisileidžiant naujus žmones. Asta matė, ką tas nepritapimas daro su Rasa. Žinojo, kad ne veltui nerakinamos vonios durys retkarčiais būdavo užsklendžiamos. Dieve, ji juk net pastebėdavo įbrėžimus ant šlaunų, bet niekada nepaklausė, iš kur jie atsiranda. Buvo per daug akivaizdu. Tik Asta nežinojo, ką su jais daryti, kaip padėti merginai, kuri smerkė save stipriau, nei kiti. Kuri iš savęs reikalavo daugiau, nei jai rodėsi reikalauja aplinkiniai. Visos kartelės buvo taip aukštai…

Asta tik norėjo, kad Rasai būtų lengviau, kad ji išmoktų pritapti ir prisileisti. Ji norėjo, kad Rasai būtų lengviau.

Tikrai? Rasai, ar jai? Nudilgina nemaloni mintis, palydima karčios saviironijos, jog ji, būdama suaugusi, ir toliau ketina taip vaikiškai meluoti sau.

Buto gilumoje pypteli Kęsto žadintuvas. Netrukus visi sukils ir prasidės rytinis šurmulys.

Ketindama pati pažadinti mergaites, moteris nuskuba į jų kambarį. Sustoja tarpdury ir stebi, kaip juokingai kruta vienas Gintės kojos pirštelis: mergaitė miega, visa užsikasusi patalais, iš po kurių kalno kyšo tik smulki blauzda ir tokia dar vaikiška putli pėdutė. Moteris nejučia nusišypso, bet tuomet krūtinę suspaudžia liūdesys – ką ji turi gyvenime be šių dviejų mergaičių? Vyrą? Ne… Ne, ji turi „verslo“ partnerį, su kuriuo yra tobulai susiderinę, juda sinchroniškai, kaip šokėjai, tačiau jau senai tarp jų nebėra nuoširdžios draugystės ir traukos. Galbūt to išvis niekada nebuvo.

Už tai nuo pat pradžių buvo tobulai atitikę interesai.

Ar ji turi mėgstamą veiklą? Vargiai. Ji turi darbą ir jį dirba, kiekvieną rytą keliasi ir važiuoja, kad atliktų pareigas. Stengiasi, nes nuo jos priklauso žmonės, tačiau tai nesukelia širdyje jokio džiaugsmo. Gal draugus? Turi gausybę pažįstamų bei kolegų, o draugų kiek?

Asta užgniaužia šitas nuodingas mintis ir įžengusi į kambarį, prisėda ant vyresnėlės lovos. Mergaitė miega išsitiesusi kaip styga, rankas sunėrusi ant krūtinės. Primena antkapio plokštę, o ne miegantį vaiką. Moteris nusipurto nuo tokios minties ir nusuka akis į šalį. Jos žvilgsnis užkliūva už kėdės, ant kurios tvarkingai sulankstyti rūbai, ant atkaltės kabo kaklajuostė. Tokia pati kaip jos pačios, tik piešinėlis vaikiškas. Dukra pati ją nusipirko. Kaip ir tą melsvą švarkiuką, kuris savo konservatyvumu taip aštriai kontrastuoja su pirmokėlės vaikišku kūneliu. Viešpatie, kur buvo Asta, apie ką ji galvojo, kai leido vaikui išsirinkti šiuos rūbus? Kodėl ji tik dabar pastebėjo, jog vyresnioji dukra jau dabar kiekviename žingsnyje stengiasi būti ja? Moteris susigriebia net nežinanti, ką iš tikro mėgsta jos dukra. O gal nėra jos dukros? Gal ji nesugebėjo sukurti asmenybės, o tik savo kopiją?

Ar ji jau tapo savo motina?

PLAY-3

Močiutės namas rimtai sukriošęs. Visą naktį prasivarčiau, nes skersvėjai tiesiog košia kiaurai o paryčiais prasidėjęs lietus klioktelėjo pro (o, kaip „netikėta“!) kiaurą stogą. Jausmas toks, lyg gyvenčiau vaiduoklyne. Kažkas krebžda, bilsnoja. Kol kovojau su savo miegmaišiu vis atrodė, kad aplink kažkas vaikšto, šmirinėja. Mėginau įsivaizduoti, kad čia tu. Kad mes kartu. Bet… Juk žinau, kad tavęs nėra.

Ryte gonkose radau susirangiusį žaltį. Jis turbūt žmogaus nematęs, nė nepakrutėjo kai išėjau. Paėmiau jį. Ir žinai – jis buvo šiltas ir sausas. Visai ne toks, kaip sakoma apie šliužus. Jo stangrus kūnas apsivijo mano riešą ir tvirtai jį suspaudė. Lyg kas laikytų už rankos. Nepamenu, kada kas būtų laikęs mano ranką taip tvirtai. Bet neišsigąsk, tikrai neketinu pasiduoti depresūchai. Už tai, jaučiu, išsiaiškinau naktinio svečio paslaptį – spėju, ne kas kitas o šis mano naujasis draugas naktį peles gainiojo tarpsieniais. Kas gi dar galėjo būti? Aš juk viena čia. Visiškai.

Žaltys manęs nebijo. O žmonės – vengia. Ką tai apie mane pasako? Kodėl su šliužais man sutarti lengviau, nei su į save panašiais? Juk žinai, kad aš stengiausi. Norėjau, kad tėvas manim didžiuotųsi, kad nesigėdytų savo dukros. Tik dėl to ir įstojau į tą sumautą teisę, klausiausi nuobodylų dėstytojų kandžių pastabų, mėginau pritapti grupėje, tačiau visi jie matė tik mano styrančius suveltus plaukus ir auskarą nosyje. Negi taip sunku pažvelgti giliau? Negi jiems patinka gyventi paviršiuje? Apsimetinėti, kad giliau nieko nebėra. Apsimetinėti, jog išvis nėra jokio gylio… Tik pudra, bukai išzubrinta teorija, kvepalai ir bedvasis prestižas? Žinai, kai pamačiau tavo nuotrauką iš to kvailo halloween‘o vakarėlio, maniau, kad tu tokia, kaip kiti… Pameni, tą Nakties kostiumą, kurį vilkėjai? Visa juoda, tik plaukai balti. Ir šypsena. Tu tikrai buvai laiminga tą vakarą, ar tai tebuvo akimirka nuotraukai – taip niekada ir nesupratau. Tačiau man patiko visuma. Man rodos, kad ir kitiems tu patikai. Aš norėjau būti su tokiu žmogumi, turbūt visi nori su tokiais būti. Supratau, kad ir aš pati norėčiau būti tokia.

Kai čia atvažiavau, dar nebuvau nusprendusi, ar eisiu prie Raganų eglės, bet žaltys man sušnypštė. Aš juo tikiu – žemės padarai žino, kas yra teisinga. Ir jau žinau, ko paprašysiu.

PAUSE

Pasitaiko reta proga grįžti anksčiau. Atrakinus duris Astą pasitinka tuštuma ir net rozmarinai nepaslepia to kvapo. Nes tuštuma nekvepia. Kvepia citrusai. Jų aromatas kybo erdvėje, o aplink nieko nėra. Jokio ženklo, jog čia egzistuotų kažkas tikro.

Supykusi dėl tokių paikų minčių, moteris nutrenkia rankinę į spintos gilumą ir nenusiavusi aukštakulnių nukaukši senoviniu mozaikiniu parketu, kokio pavydėtų net Daukanto aikštėje. Tarkštelėjusi nepriekaištingai nulakuotais nagais, atlupa balkono duris ir beveik išvirsta lauk. Nervingai sugraibo Kęsto cigaretes nuo palangės ir čirkšteli degtuką. Tarp delnų plevena gležna liepsnelė. Rasos liepsnelė. Rasos degtukai. Moteris, nepamena, kada juos išsižvejojo iš chalato kišenės, tačiau daugiau apie tai nebemąsto. Prisimerkusi įkvepia pilnus plaučius raudono Marlboro mėlyno dūmo.

Durnė! Ir kas jai čia šovė į galvą? Keikia save mintyse Asta, pusiau kosėdama, pusiau žiaukčiodama nuo stipraus dūmo. Ji juk nerūko, tai ką norėjo įrodyti šiuo savo emocijų proveržiu? Dar kartą save supeikusi, ji suminko cigaretę peleninėje, tačiau į vidų sugrįžti neskuba. Pro bromos kampą mato, kaip senamiesčio gatvele skuba žmonės, aplink atitrūkusį lietvamzdį glaustosi riebus kaimynų katinas, o nuo sudrėkusios žemės tvoskia riebus miesto dulkių aromatas. Štai ir pasibaigė kailinukų sezonas… Nė nespėjo pasidžiaugti, tačiau vėl juos apsivilkusi atrodys juokingai. Teks minkštuosius paslėpti iki kitų metų – gaila. O juk moteriai taip patinka stebėti, kaip ją palydi susižavėję praeivių žvilgsniai ir tame visiškai nieko keisto. Ji juk iš tiesų puikiai atrodo. Kadaise, paauglystės metais, nelabai kreipė dėmesį į išvaizdą, tačiau kartą mama pasisodino ją prie savo kosmetinio staliuko ir parodė, kaip pasidažyti. Kaip sukelti sunkias garbanas, kad pasimatytų ilgas gražus kaklas. Tąkart jos taip smagiai praleido keletą valandų, jog tas laikas iki šiol išliko šilčiausiu Astos prisiminimu apie mamą.

Į vidų grįžta gerokai aprimus. Net pati nustemba, kas jai ten prisisapnavo apie tuštumą. Namai pilni kvapų, pilni daiktų, netrukus grįš mergaitės, o tada čia atsiras vietos viskam, tik ne tuštumai.

Moteris kyšteli ranką į Kęsto striukės kišenę, ketindama ten įmesti cigaretes, tačiau netikėtai tarp pirštų sučeža kažkoks popierėlis. Ji suspaudžia jį ir ištraukusi įsistebeilija. Čekis. Iš restorano „Stirnių malūnas“. Akivaizdu, kad vakarieniavo du žmonės. Moteris žvilgteri į datą ir prisimerkusi mėgina prisiminti, kas tai per diena buvo. Ach taip – juk būtent tą dieną Spindulienė parašė skundą dėl sumušimo. Ji tada paskambino Kęstui ir pasakė, kad užtruks darbe, nes turi užpildyti dokumentus, o jis kaip visada atsakė „būk, kiek reikia, mažute, aš viskuo pasirūpinsiu“.

Asta prispaudžia čekį prie krūtinės, keletą minučių pasvarsto, o po to apsisuka ir nužingsniuoja į Rasos kambarį, kur popieriaus skiautę saugiai užrakina spintelės stalčiuje, greta diktofono su įpusėtu klausyti įrašu.

„Viskam savas laikas“ – sušnabžda sau moteris ir nužingsniuoja į vonią persirengti bei nusivalyti makiažo. Rengiasi lėtai, dalykinį pilką sijoną dėmesingai prisega prie pakabos, išlygina palaidinės klosteles, tvarkingai atlenkia švarkelio atlapus ir sukabina viską į spintą. Tik suvilgiusi vatos diskelį makiažo valikliu suvokia, jog šiandien rytą ji pamiršo pudrą. Veidas blankus, ploteliai aplink lūpas šiek tiek pašerpetoję, o apie akis jau matosi raukšlės. Žiūrėdama į netobulą savo veidą ji susimąsto, jog Rasai patiktų veide įsispaudusių metų žemėlapis. Jai patiktų atsirandantys žili plaukai, patiktų raukšlė kaktoje, kuri išryškėja, kai moteris įtemptai mąsto. Ir viskas. Asta įsistebeilija į veidrodį įdėmiau. Jai labai norisi rasti dar bent kokį netobulumą, kuris bylotų apie jos išskirtinumą, kažką, kuo ji skirtųsi nuo savo kolegių prokuratūroje, teisme. Ką ji parodytų Rasai? Merginai, kuri labiau už viską vertino realybę. Net tada, kai ta realybė vaikščiojo po namus su juodų plaukų kupeta, apgraužtais nagais ir nubėgusiu makiažu, bylojančių apie sunkią praėjusią naktį. Rasos realybė buvo supjaustyta britvute. Bet tikra. Kaip gaila, kad tam jautriam sutvėrimui nepakako jėgų išsikovoti teisės į egzistenciją.

Belieka džiaugtis, jog ji pati – pakankamai stipri. Asta gali būti tokia dukra, apie kokią svajojo tėvai, ji gali būti gera žmona ir ji yra motina. Ji yra pasirengusi daryti viską, ko reikia.

Netikėtai suskamba moters telefonas ir priverčia ją su vienais apatiniais bėgti iki spintos, kurioje įgrūstas plyšauja išmanusis. Pagaliau sugrabalioja jį tarp užrašų knygelės, kosmetinės, šukų, kvepalų ir dar kelių niekniekių:

– Klausau, – atsiliepia su atodūsiu.

– Asta, tik ką gavom pranešimą, – balsas ragelyje prityla, bet moteriai nesureagavus tęsia, – jis ją nužudė.

Štai kaip pasibaigia silpniesiems. Tiems, kurie nesugeba už save pakovoti.

PLAY-4

Apie Raganų eglę man papasakojo močiutė. Kai buvau vaikas, tėvai mane atveždavo čia, kad jiems patiems liktų daugiau laisvo laiko. Užmiršdavo mane Pagiriuose ištisoms vasaroms, bet gal tai išėjo į naudą. Su močiute visada jaučiausi gerai. Ji niekada nieko nereikalaudavo. Jos prašymai buvo paprasti ir lengvai įvykdomi: „atnešk, Zyliuke, malkų“ – sakydavo ji sumetus paskutines į pečių. Arba prašydavo nunešti ėdalo Kudliui. Paprasti dalykai, paprastas ir nuoširdus gyvenimas. Nepalyginsi su tėvo reikalavimu „tik nenuvilk mūsų“. O kas jų nenuvilia? Rodos viskas, ką darydavau sukeldavo tik šitą vienintelę reakciją: „per mažai“, „gali padaryti daugiau“, „galėjai labiau pasistengti“, „per daug iššaukiančiai“, „kodėl negali būti, kaip kiti vaikai?“.

Kartą pasiguodžiau močiutei, kad prie manęs vienas klasiokas kabinėjasi, niekaip ramybės neduoda. Mano bėdas išklausius ji tepasakė, kad ant rytojaus eisime pas eglę. Raganų šluotą. Iš vakaro dar išsikepėme kepalą duonos ir nunešusios pakasėm jį po medžio šaknimis. Tada ji liepė prisiglausti prie grublėto kamieno, stipriai veidą prispausti ir tyliai pašnabždėti, kokias bėdas prašau iššluoti už atneštą dovaną. Ir žinai ką? Tąkart padėjo. Rudenį grįžusi sužinojau, kad tas nusmurgėlis perėjo į kitą mokyklą!

Vakar ir aš susidėjau kurpinę, susipakavau palapinę ir šią naktį praleidau prie Raganų eglės. Bėda tik tokia, kad neturiu duonos. Kaip gali įsivaizduoti, pečius sugriuvęs, degradas kaimynas jau seniausiai metalines dalis nurinkęs ir išparceliavęs už samagoną ar dar į kokį kitą mėšlą išmainęs. O ir šiaip abejoju, ar mano prašymui išpildyti užtektų duonos kepalo. Aš daug noriu. Labai daug. Visą naktį apie tai galvojau, o aplink kažkas šlamėjo. Prisiekiu, girdėjau, kaip kažkas greta manęs kvėpuoja.

Įkvėpimai, iškvėpimai, atodūsiai.

Vienu metu jau rimtai maniau, kad kraustausi iš proto, nebegalėjau gulėti palapinėje, tai išlindau lauk, užsirūkiau ir šiek tiek atlėgo. Bet buvo sumautai šalta. Rankos sustingo. Tada žinai, prisiminiau, kaip kvepėjo tavo pirštai. Ir tavo pirštinės. Kartą skubėjau, niekur neradau savųjų, tai pasiskolinau taviškes. Jos kvepėjo tavim. Man net buvo gėda grūsti į jas savo rankas, nes žinojau gi, kad jos dvokia siera nuo to durno įpročio nuolat minkyti degtukų dėžutę kišenėje. Ir tabaku.

Bet kiečiausia tai, kad kai prisiminiau tave, tas šnopavimas prie ausies kažkur dingo ir galėjau ramiai išsimiegoti iki pat ryto.

PLAY-5

Iškasiau duobę. Eina šikt, kaip pavargau – reikėjo pasirašyti tam sporto klubui, kai tu siūlei. Ir pas tavo kirpėją galėjau nuvaryti. Galėjau įdėmiau klausyti, kai mama aiškino, kaip susitvarkyti, kad būčiau panaši į moterį. Nes pastelinėmis spalvomis nenusipiešusi akių tai buvau panaši į ką, jos nuomone? Nu galėjau labiau pasistengti, kad žmonės manęs nesibaidytų. Bet žinai, juk buvo ir tokių, kurių mano išvaizda neatbaidydavo. Tu žinojai. Žinojai apie jas. Žinojai, apie Ievą, Veroniką ir nieko nesakei. Dėl tavo tylos aš nusprendžiau, kad supranti mane. Kad tu esi su manimi, o ne prieš mane. O, kaip aš suklydau! Tu niekada tam nepritarei. Nepritarei mano išvaizdai, mano veiksmams, tu nepritarei mano egzistavimui. Ir tylėjai. Nežinau, kodėl buvai nusprendus vaidinti tą spektaklį, bet aš viską supratau. Tą pačią akimirką, kai įžengei į namus ir pamatei mus su Veronika. Net neįsivaizduoji, kaip atrodė tavo perkreiptas veidas. Net kai nusisukai, mačiau tavo atspindį veidrodyje. Maniau, kad apsivemsi. Blet, rimtai? Net motina, kai jai pasakiau, kas esu, sugebėjo geriau suvaldyti savo beribį pasišlykštėjimą. Žinoma, ji neslėpė nu-si-vy-li-mo, kurį kaip visada jai sukėliau, bet vis dėlto ji bent jau buvo atvira nuo pat pradžių. Todėl net tada, kai taip vadinama „besąlygiška motinos meilė“ buvo suracionalizuota iki sprendimo išsiųsti mane į kliniką, aš per daug nenustebau. Ji buvo tokia kilni, kad net pasisiūlė už viską sumokėti. Ir ne tik sumokėti, motina net pasiryžo mane pridengti prieš tėvą ir už mane jam paaiškinti, jog turiu „moteriškų bėdų“. Tokios sumautos ironijos net norėdama nebūčiau išlaužusi.

Tačiau jie bent jau buvo atviri ir niekada nevaidino, kad aš jiems patinku.

O tu, tu … Tu ne tik apsimetėlė. Tu pati esi netikra.

Sumauta kalė.

PAUSE

Kęstui šiek tiek neramu dėl žmonos: vakar grįžęs, rado ją užsidariusią „Rasos“ kambaryje. Nenorėjo Astai painiotis po kojomis, kad tas kvailas apraudojimo ir išsiskyrimo procesas kuo greičiau pasibaigtų ir jie vėl galėtų gyventi normalų gyvenimą, bet šįryt ji atsikėlė pirma ir užsidarė vonioje. Vyrui kilo bloga nuojauta, jog žmona jo vengia. Gal ji pyksta dėl to, kad jis privertė pagaliau atlaisvinti tą kambarį? Bet gi jis tikrai buvo daugiau nei kantrus šitiek metų nekėlęs pražuvėlės draugės klausimo, tačiau viskam yra ribos. Anksčiau tas nuolat uždarytas kambarys nekėlė jokių nepatogumų, bet atėjo metas. Tikrai atėjo. Tad jei ji širsta dėl šio neišvengiamo pokyčio, tuomet jis gali su tuo susitaikyti, tik štai vyrui ramybės nedavė visai kitas reikalas. Vakar važiuodamas namo netikėtai prisiminė, jog greičiausiai paliko striukės kišenėje čekį iš restorano, bet grįžęs jo nerado ten, kur tikėjosi. Visą naktį prasikankino, mėgindamas prisiminti, kur dar galėjo jį padėti: gal nepaėmė, galbūt švystelėjo į kokią šiukšliadėžę, gal užsimetė kur mašinoje… Ta nežinia stačiai pjauna nervus ir neleidžia pasimėgauti savaitgaliu. O kas, jei Asta aptiko tą nelemtą popiergalį? Ar tai gali tapti problema? Vyras abejoja, jog žmona pavyduliautų, tačiau ji gali labai rimtai sureaguoti į išdavystę. Susitarimo sulaužymą. Jie juk seniausiai buvo aptarę šitą klausimą ir apsisprendę, jog nebus jokių pašalinių, bent tol, kol mergaitės mažos. Dabar jis jau nebegali prisiminti šio sprendimo logikos, tačiau patį faktą pamena kuo puikiausiai.

Belieka tikėtis, kad čekis tiesiog kažkur nusimetė – tiesiog taip būtų mažiau problemų. Kiek susierzinęs Kęstas nusprendžia patikrinti, kaip sekasi Astai su kambario švarinimu ir pravėręs duris pamato gražiai supakuotas dėžes su užrašais: „mesti“, „tekstilės atliekos“, „perduoti Žanetai“. Taigi ji pagaliau baigė – nušvinta vyro veidas – nuostabu! Nuotaika iškart pasitaiso ir jis nieko nelaukęs skuba prie vonios durų pasitikslinti su Asta, gal jau gali pradėti nešti dėžes į konteinerius. Gavęs leidimą vyras nedelsia, tik užsimeta „darbinę“ striukę, mosteli mergaitėms, kurios giliai panirusios į TV transą spokso savaitgalio filmukus ir su pirma dėže išskuba laukan. Būtų iššovęs iš laiptinės kaip kulka, bet pirmojo aukšto aikštelėje jį sulėtina kaimynė Zinaida. Jos baltas cheminis taip šviečia, jog pasitarnauja vyrui už signalinę raketą, kurią jis pastebi dar iš viršaus ir gali saugiai sulėtinti ir susikaupti, kad nesumindžiotų miniatiūrinio abrikosinio pudeliuko.

– Tai gera diena, Kęstuti, kur taip skubat? Bene išsikraustot? – kaip visada aplinkinių gyvenimui neabejinga pirmojo aukšto gyventoja.

– Labas rytas, Zinute, – pensininkė visada suminkštėja nuo tokio kreipinio, – ne, nesikraustom. Pavasarinis apsivalymas. Nutarėm Rasos kambarį iškraustyti.

– Rasos kambarį? Kokios Rasos? – akimirksniu ausis pastato smalsuolė.

– Sena istorija, Zinute, turbūt nebepamenat. Buvo tokia Astos kambariokė, kur čia prieš dešimt metų gyveno.

– Nu ne, kad nebuvo čia jokios Rasytės, Kęstuti, – kraipo baltumu plieskiančias garbanas buvusi fizikos dėstytoja, – čia tik Astutė su savo amžiną atilsį tėveliais gyveno. Labai šviesūs žmonės, labai… Kai prisimenu, kokios kompanijos pas juos rinkdavosi. Visa universiteto profesūra sueidavo, net iš užsienio svečių apsilankydavo…

Kęstas paskubomis linkteli galvą, pasišypso ir pirmai progai pasitaikius, skuodžia lauk kuo greičiau, nes visi žino, jog Zinaidos istorijos, trauk ją devynios, niekada nesibaigia, todėl reikia kuo greičiau nešti kudašių, jei nėra noro visą pusdienį laiptinės sienas poliruoti.

Prieš grįždamas namo, vyras dar parūko prie laiptinės, kad kaiminka garantuotai suspėtų namo pareiti ir jam nereiktų dar kartą su ja ir jos rožiniu pudeliu susidurti. Visa laimė, kad daugiau su ja nebesusitinka ir per gerą pusvalandį išnešioja visas dėžes.

Grįžta kiek sukaitęs, bet patenkintas ir išsišiepęs – galės popiet nulėkti iki IKEA ir paimti stalą Gintei. Vakare sumontuos, o nuo rytojaus gyvenimas bus dar nuostabesnis.

– Tėti, – pasitinka jį prie durų basakojė mažoji, – o kada…

– Gintarėle, kur tavo šliurytės, – purto galvą tėvas, – kojas nušalsi, vėl sloga prasidės.

­– Ten. Gerai, tuojau, aš tik noriu paklausti. O, tėti, ar ta teta dabar su mumis gyvens?

– Kokia teta?

­– Nu ta, kur virtuvėje su mamytės chalatu sėdi.

Vyras dėbteli į vaiką, tada pasilenkęs kyšteli galvą virtuvėn:

– Nėra ten jokios tetos, matau tik mamą, – Kęstas besiaudamas batus pasirengia išklausyti naują istoriją apie nematomą ledo karalienę ar nematomą princesę arba kokį kitą stebuklingą nematomą padarą.

– Ten ne mama gi. Mama tai kvepia, o šita teta nekvepia…

PLAY

Vos grįžęs Kęstas imasi gainioti Gintę – kartu su kažkokia nematoma teta vykdoma šliuryčių paieškos operacija. Kol jis užsiima su mergaitėmis žvilgteriu į laikrodį, ar dar ne laikas plauti galvą. Manau, kad jau laikas, tad skubu į vonią. Palenkiu galvą ir stebiu, kaip nuo plaukų liejasi juodo vandens čiurkšlės. Kvapnų kondicionierių sugrūdu į šiukšlių dėžę, kartu su dažų pakuote ir ištrinu plaukus rankšluosčiu. Juodos sruogos, išdrikusios ant nuogų pečių pagaliau atrodo natūraliai. Negaliu suprasti, kam aš šitiek metų vargau juos šviesindama. Ką norėjau apgauti, ką norėjau nuslėpti?

Iš veidrodžio į mane žvelgianti moteris atrodo beveik tikra, tačiau jai vis dar kažko trūksta. Pasilenkusi apžiūriu nosį, ieškodama auskaro skylutės, tačiau ta jau kadais užsitraukus. Na ir velniop, užteks skarabėjų. Iš savo papuošalų stiklainėlio iškratau žalvarinius vabaliukus ir įsisegu. Pigūs, pirkti kažkokioj ale indiškų prekių krautuvėlėje, šiandienai jie ypatingai tinka. Juk planuoju važiuoti pas Raganų eglę. Jei ne šiandien, tai vėliausiai rytoj. Viliuosi, kad dar ne per vėlu. Nerimauju, ar pavyks po Šluotos šaknims rasti tai, ką ten palikau prieš devynerius metus. Tikiuosi žaltys išsaugojo tai, kas svarbiausia.

Švelniai timpčioju skarabėjus ir mintyse meldžiu jų padėti susigrąžinti tikrąją mane.

Share

5 komentarai

  1. Ačiū už atsiliepimus. Tikrai smagu, kad patiko, nes man asmeniškai šitas tekstas yra šiek tiek kitoks, nei kiti, ir gal net šiek tiek svarbesnis 😉

  2. Nuostabu, nuostabu, nuostabu! Skaičiau „Pauzę“ du kartus. Pirmą kartą perskaičius, buvau nokautuota. Ačiū Dievui, kad dar yra taip stipriai mąstančių ir rašančių „nariuotakojų“. Nežinomasis komentaruose parašė – stipru, aš rašau – labai labai stipru. Prisiminiau prieš daug metų perskaitytas knygas: „Svetimas veidas“ ir „Tuštybių mugę“. Iš tiesų, kaip po kauke (jei nori – pudra, rūbais) mes slepiame tikruosius savo veidus, tikrąjį savąjį „AŠ“, kaip norime, kad visi galvotų, kokie mes „kieti“, geri, žavingi, kaip kaukė keičia patį žmogų, jo elgesį, kaip daraisi priklausomas nuo jos, arba, dar geriau, manai esąs geresnis ir gražesnis nei iš tiesų toks esi. Tikra tuštybių mugė. Pabandai nors trumpam pabūti savimi, lieki nesuprastas, kitoks, gal net atstumtasis. Nors, kitą vertus, be žodžių „reikia, pareiga, privalau“ taip pat toli nenueisi. Todėl dar kartą „AČIŪ“ už “ Pauzę“ ir lauksiu tęsinio… Su pagarba – piligrimė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *