Iliustracija: Lance Wilkinson. Cyborg Female (link)
Ali spoksojo nemirksėdama. Jau kuris laikas. Iš įtampos net merginos šnervės virpėjo, o ir veidas visai ne aristokratiškai įsitempė, bet ji vis negalėjo nusukti žvilgsnio nuo Netos. Droido akys buvo tobulos. Tik stebėdama savo kūrinį per draugės petį Kamė suvokė, ką tas žvilgsnis jai primena. Gilus ir mąslus, su retkarčiais sužaižaruojančiu vėjavaikiškumu – visai kaip tėčio. O rankos! Neta jas judino taip sklandžiai, grakščiai, kad savo gestais nebūtų nusileidusi pačioms kilmingiausioms Akademijos mokinėms. Net korpusui pavyko suteikti švelnias moteriškas formas ir jei ne pro karkasą švysčiojantys droido konstrukcijos elementai bei mechaninės detalės, ją būtum galėjęs palaikyti žmogumi. Na žinoma, dar buvo šaltas metalinis veidas, bet akys…
– Ką tu padarei? – pagaliau vos girdimai pasibaisėjusi sušvokštė Ali.
– Viską. Sumontavau maitinimo sistemą. Puikiai veikia. Įsodinau akis, prijungiau rankas, biomechanika funkcionuoja nepriekaištingai. Korpusas taip pat pavyko visai neblogai, manau, kad man puikiai sekėsi, – sau nebūdinga greitakalbe Kamė bėrė žodžius.
Kaip ir sakė Ali, biologinių kūno dalių konservantas pasirodė esąs puikus anestetikas. Galbūt jis turėjo ir tonizuojančių savybių – mergina jautėsi neįtikėtinai žvali, nors negalėjo prisiminti, kada paskutinį sykį miegojo. Lašus išmėgino vos sugrįžusi į savo celę ir nuo to momento Kamė taip įnirtingai darbavosi, kad laikas lėkė nepastebimai, o darbas tiesiog tirpo rankose. Gali būti, kad įsijautusi į kūrybinį procesą mokinė vartojo šiek tiek didesnę dozę, nei buvo jai nurodžiusi draugė, tačiau kam tai rūpi? Kai su kiekviena valanda Neta darėsi vis gyvesnė ir nuostabesnė, kam galėjo šauti į galvą skaičiuoti kažkokius lašelius. Svarbiausia buvo judėti pirmyn ir tik pirmyn. Nesustoti, kad ir kas nutiktų tol, kol Neta turės puikų ir be priekaištų veikiantį kūną.
– Ką tu padarei, Kame? – kaip užsikirtusi kartojo kilmingoji ir tuo savo veblenimu jau rimtai ėmė erzinti.
– Kaip tai ką padariau?
– Tu sumontavai jai kojas… Mechanines kojas!
– Ir?
– Išprotėjai? Tu žinai, kad tai esminis Imperiumo pažeidimas?
– Žinoma, kad žinau. Bet ką tu siūlai? Matei, kokios šiukšlės buvo likusios iš paskutinio morgo siuntinio? Juk supranti, kad jam atvykus, aš gulėjau klinikoje, o kai pagaliau mane paleido, tebuvo likusios tikros atliekos.
– Bet tu vis tiek negali tokio droido pristatyti baigiamajam!
– Negaliu? Palauk, aš tau parodysiu…
Susierzinusi Kamė čiupo draugę už alkūnės ir nutysė iki celės kampo, kuriame kėpsojo dėžė su morgo antspaudais.
– Palauk, tuojau tau parodysiu tą mėšlą…
Mokinė piktai nuvožė dangtį ir pasišlykštėjusi nukreipė savo rodomąjį pirštą į maitą, kurią tik išoriškai buvo galima pavadinti kojomis. Striukos. Šleivos. Vyriškos. Su suskeldėjusiais kulnais, aptrupėjusiais kokčiai rudo atspalvio nagais ir šiurkščiais juodais gyvaplaukiais, dengiančiais viską nuo klubo sąnario iki kreivo didžiojo kojos piršto.
– Na, kaip tau jos? Įsivaizduoji Netą su tokiomis? Ar geriau jau mechaninės, puikiai sukonstruotos, atitinkančios žmogaus fiziologiją ir pačią Netos esmę?
– Tu gal apsvaigus? – išsprūdo pasibaisėjimo kupinas atodūsis iš Ali lūpų.
– Apsvaigus ar ne, bet aš jas padariau. Tobulas! Tokias, kokių Neta yra verta.
– Tu ją sugadinai, tu sugadinai mūsų Netą! Ar suvoki, kad ją nukirsdins, vos ji pasirodys ant vertinimo pakylos? Na ir kas, kad ji graži, tačiau su šita mechanika ji vienadienė, kaip koks drugelis!
– Nežinau, kas tas drugelis, bet niekas Netos nenukirsdins, – suurzgė Kamė, užsigavusi ne tiek dėl niūrių draugės prognozių, kiek dėl to, jog kilmingoji leido sau šitą nuostabų kūrinį pavadinti „mūsų“. Neta nepriklauso Ali, Neta priklauso tik jai, tik jai vienai. Neta yra Kamės kūrinys ir niekino kito.
– Ir kaip gi tu ją apsaugosi? Atsipeikėk! Kartu su Netos galva keliausi į Akademijos požemius ir liksi ten su tomis atsilikėlėmis, kurios nesugebėjo išmokti buko Imperiumo! Nori sau tokios pabaigos? Nori trūnyti požemiuose su šiukšlynų žiurkėmis? Taip įsivaizduoji savo ateitį? Ar taip?
– Eik lauk! Dink man iš akių, nebenoriu klausyti tavo nesąmonių, – pratrūko ir Kamė, o apsiašarojusiai Ali antrąkart kartoti nereikėjo.
Kai koridoriuje nuslopo įsikarščiavusios draugės žingsniai, Kamė pajuto, kad ją pykina. O, Pirmieji! Juk Ali buvo teisi, velniškai teisi. Tos nukvakusios matronos tikrai neleis egzistuoti tokiam vaikščiojančiam Imperiumo pažeidimui. Joms tikrai nerūpės, kaip tobulai ir sklandžiai viskas veikia, jos matys tik vieną, tik tai, kad nebuvo laikomasi reikalavimų. Matys nuodėmingą kūrybiškumą ir jokių normų neatitinkantį droidą…
– Neta, tu tik nebijok, aš būtinai kažką sugalvosiu, tu pamatysi, aš niekam neleisiu tavęs skriausti. Niekam, girdi?
O taip, droidas girdėjo kuo puikiausiai. Ir net pamėgino nusišypsoti savo kūrėjai, keistokai praviepdamas metalinę burną ir tuo sukeldama dar didesnį mokinės liūdesį. Jei tik Neta galėtų kalbėti, jei tik atsilieptų į Kamės žodžius… Sumontavusi veikiančią maitinimosi sistemą, mergina jau neabejojo, kad galėtų išmokyti droidą ir kalbėti. Ji sugebėtų. Tikrai pajėgtų. Jei tik turėtų laiko ir jei tai nebūtų uždrausta.
***
Įsikniaubusi į pagalvę ilgai kūkčiojo, kol užmigo. Tas bejėgiškumo jausmas buvo toks gniuždantis, kad niekaip negalėjo nurimti. Ji visa širdimi liūdėjo dėl Netos, dėl negailestingos lemties, nuo kurios niekaip negalėjo išgelbėti savo kūrinio. Nors nuo momento, kai droidas pirmąkart mirktelėjo, drėgme padengdamas savo naujus akių obuolius, mergina suprato, jog prieš ją kai kas daugiau, nei mašina. Tai buvo kažkas gyvo, jaučiančio, suvokiančio. Net geležinėmis plokštelėmis padengtas veidas, sukniedytas nušlifuotomis kniedėmis, negalėjo paslėpti už jo slypinčios esybės. Būtybės, kuriai liko gyventi vos keliasdešimt valandų, nes niekas neįtikins tų siaurapročių užmerkti akis prieš taisyklių pažeidimus.
Kai nubudo, merginos skruostas glaudėsi prie vis dar drėgnos pagalvės – vadinasi nusnūdo vos keletą valandų. Nors kiekviena kūno ląstelė geidė poilsio, tačiau krūtinę užgulė jau pažįstamas sunkumas ir raumenis surakino naktinis sąstingis. Kaip ir ankstesniais kartais, jis atėjo lydimas žalsvos miglos, sukausčiusios mokinės judesius ir palikusios ją pasliką tysoti ant lovos. Tik šįkart naktinis svečias jos nelietė. Šiąnakt jis atėjo pas Netą.
Kad ir kaip viduje klykė mokinė, šaukė tam pusiau žmogui, pusiau mašinai, kad neliestų jos kūrinio, iš jos lūpų neištrūko nė vienas garselis ir jai neliko nieko kito, kaip bejėgiškai stebėti, ką daro tas monstras. O jis neskubėjo. Lėtai apžiūrėjo droidą, savo geležiniais pirštais apčiupinėjo korpusą, rankų sąnarius, vis lietė, grabaliojo… ilgai ir kankinančiai neatsitraukė nuo tobulo Netos kūno, kol galiausiai sušnarinęs savo apsiausto skvernais išsitraukė kažkokį ryšulį, išskleidė jį ant stalo, pasilenkė virš nuostabiosios Netos ir ėmė kažką montuoti. Tas padaras vis maigė tobulą droido kūną, nepagarbiai lietė jį savo bedvasiais pirštais, lankstėsi ir tūpčiojo aplink kažką neaiškiai niurnėdamas, vis čiupinėjo ir grabaliojo Kamės kūrinį, teršė jį savo prisilietimais, kažką montavo neatsigręždamas, kol mokinė suvokė, jog už celės sienų ima busti Akademija. Kažkas apsimiegojęs vangiai nušlepseno koridoriumi, tolumoje sušniokštė kaičiamos virtuvės krosnys, kieme sušurmuliavo poilsiui besiskirstančios naktinės prefektės. Naktis pasibaigė, tad turėjo išsisklaidyti ir tas slogus sapnas. Matyt monstras taip pat pajuto, kad jo laikas išseko, mat pagaliau, trakštelėjęs metaliniais sąnariais, ištiesė nugarą, neatsisukdamas pasitaisė gobtuvą ir pagaliau atsisuko į vis dar sustingusią Kamę:
– Turi viską, ko reikia, – netikėtai žmogišku balsu ištarė, kankinančiai ilgai žvelgdamas į lovoje sudribusią mokinę, – išgelbėk juos.
Va taip va. Tiesiog numetė žodžius be jokio paaiškinimo, be jokių instrukcijų ir vos girdimai sušiugždėjęs apsiaustu išsmuko pro duris, palikdamas Kamę vaduotis iš žalsvos miglos stingulio. O, kaip mergina norėjo išgelbėti Netą! Nieko šiame pasaulyje netroško labiau, kaip tik suteikti savo tvariniui šansą gyventi. Tačiau ilgos būdravimo valandos ją įtikino, jog jos droidas neišgyvens pasirodymo ant egzamino pakylos. Mergina neturėjo kuo pakeisti mechanines kojas. Sumontuoti tą biologinį košmarą, kuris jau ėmė smirsti kambario kampe? Ar tai toks buvo nuostabiosios Netos išsigelbėjimas? Ar tai tą jai norėjo pasakyti pusžmogis nakties svečias? Prieš atsakydama sau į šiuos klausimus, mokinė turėjo pamatyti, ką tas padaras padarė su jos droidu, turėjo nugalėti suglebusius raumenis ir nusigauti iki montavimo stalo.
O dangau! Kamė save guodė ir nuteikinėjo viskam, tik ne tam, ką išvydo. Mintyse jau buvo susiplanavusi laiką, kurio reikės ištaisyti žalai, kurios greičiausiai bus pridaręs nekviestasis, tačiau jokios žalos nebuvo. Tai ką matė, greičiausiai buvo apgaulė, bet kai ir virpantys pirštai pajuto tą patį, ką regėjo akys, Kamė apsiverkė. Vis glostė Netos koją, o ašaros tekėjo veidu – visa mechanika buvo padengta tobula oda. Ne, žinoma tai nebuvo žmogaus audinys, tai buvo kažkas, ko nemokė Akademijos siauraprotės dėstytojos, apie ką nė žodžiu neužsiminė Imperiumas. Tai buvo kažkas panašaus į Netos liežuvį: glotnu, maloniai šilta, su tobulai žmogišku gyvaplaukių pūkeliu ir odos poromis. Nežinoma medžiaga aptraukta mechaninė koja atrodė visiškai tikra. Niekas nė nesupras, kad tai ne organinė galūnė, jei neprapjaus paviršiaus, tačiau egzamino metu niekas neužsiėmė droidų preparavimu, tad ši gudrybė gali suveikti. Suveiks, tikrai suveiks, jei tik Kamė suspės iki vertinimo dienos padengti oda ir antrąją koją. Mergina karštligiškai apsidairė, akimis ieškodama tos nuostabiosios medžiagos, ir iškart pastebėjo ant stalo išdėliotus daiktus, kurių čia nebuvo, kai paskutinį kartą užbaigė darbus. Tvarkingai išrikiuoti ant darbastalio gulėjo: stačiakampė dėžutė su blausiame tirpale mirkstančiais dirbtinės odos lopinėliais, lituoklis, greičiausiai naudotas skiaučių suklijavimui, metalinė droido kaukė, primenanti Netos veidą, kurios paskirties mokinė neperkando ir Ali dovanota grandinėlė su graviruotu pakabuku.
Mergina paėmė papuošalą ir įsistebeilijo taip, lyg jį matytų pirmą kartą. Tas simbolis… o > – < o. Kaip gi ten Ali jį aiškino, kai Kamė grąžino jai pamestą šeimos relikviją? „Esi tai, ką atsineši iš praeities ir ką su tuo padarysi ateityje. Tai, kas buvo – daugiau už tai, kas yra, lygiai kaip už dabartį daugiau yra tai, kas dar mūsų laukia“. Rodos taip tuomet sakė aristokratė. Tačiau giliai viduje sukilusi virpulio banga Kamei bylojo, jog tai dar ne viskas, kad šiame ženkle slypi kažkas daugiau, kažkas, ko ji kol kas nesuvokia, tačiau besidaužanti širdis jau žino.
Vis dar nelankstūs pirštai virptelėjo nevikriai pasukdami pakabuką: šakomis į dangų, šaknimis į žemę… Iš neoninio mėnulio į gyvų kristalų žvaigždę.
„Jie negali gyventi po vieną. Jie visi kaip vienas. Jei per ilgai būna atskirti, ima nykti.“
Ir ta paslaptingoji sfera, matyta droidų galvų brėžiniuose. Montuotina tiesiai už dirbtinio kaktikaulio, išnašose žymima kaip paslaptingoji „antenna“. Ir to padaro ištarti žodžiai. Ir….
Taip. Išties, ji turi viską, ko reikia.
Viską, išskyrus negailestingai tirpstantį laiką iki baigiamojo egzamino. Juk norėdama padengti antrąją Netos koją dirbtine oda ir atverti kaktinę sritį, įmontuoti anteną, po to viską sutvarkyti, nupoliruoti, pratestuoti, ji išnaudos kiekvieną minutę, kiekvieną likusią sekundę. Ir net jei reikės išgerti visą likusį konservantą, net jei po to išvems savo skrandį ar nutiks kas nors panašiai negrįžtamo, dabar merginos nebegalėjo sustabdyti niekas. Ji jau žinojo, jog Neta bus išgelbėta.
Kai užbaigė, iki egzamino dar buvo likusios geros penkios valandos miego, tačiau mokinė jautėsi per daug gyva ir susijaudinusi, kad galėtų užmigti. Ji vis suko ratus apie droidą ir tikrino, ar viskas veikia.
– Pasakyk ką nors… – sušnibždėjo sukdama dar vieną ratą.
Metalinis Netos veidas sutrūkčiojo, burna prasivėrė ir pasigirdo švokštimas.
– Nieko, nieko tokio, gražuole. Po egzamino aš tai sutvarkysiu, grąžinsime tau balsą, pamatysi. Kalbėsi kaip žmogus. Nors ne, tavo balsas bus gražesnis nei nykių žmogelių. Sukursiu tau tokį, kad bus neįmanoma jo atsiklausyti. Dievišką.
Kamė ištraukė tamsiai raudoną droido uniforminį kostiumą, skirtą rytdienos egzaminui ir padėjo ant vienintelės kambaryje buvusios kėdės.
– Ryt tu būsi pati gražiausia, pamatysi, – mergina ištiesė delną ir perbraukė Netos skruostą.
Droido akys sužibėjo gyvybe, tačiau kietas metalinis žandikaulis tarsi nudilgino mokinės pirštus. Ji greitai atitraukė ranką, supratusi, kaip smarkiai šiam prisilietimui trūko žmogiškos šilumos bei švelnumo. Merginos jutimai neklysdami bylojo, jog prieš ją – biomechaninis robotas, tačiau giliai viduje ji jautė ką kitą.
Pirštų galiukams dilgčiojant nuo grubaus prisilietimo, mokinė prisiminė mamos suknelę. Prabangų kvepiantį aksomą, kurį taip mėgo glostyti vaikystėje ir įsivaizduoti, kad tai jos mamytės rankos tokios glotnios ir minkštos, liečia jos vaikiškus pirštelius, kad tai saugus glėbys apsupa nuliūdusią mergaitę ir be žodžių ramina. O, jei tik pavyktų sutekti Netos veidui tokį švelnumą, tokią šilumą ir jaukumą…
Mokinės mintis grubiai pertraukė nekantrus beldimas.
– Sveika, – nedrąsiai šyptelėjo tarpdury pasirodžiusi Ali, – čia aš. Norėjau atsiprašyti. Negerai ten išėjo. Per stipriai sureagavau, nenorėjau tavęs taip užsipulti. Tu juk tikra šaunuolė, dar nebuvau sutikusi tokios kaip tu. Ir kaip aš galėjau tau būti tokia žiauri…
Kilmingoji atsiprašinėjo nuoširdžiai, iš akių buvo matyti, kaip ją slegia toji nesantaika:
– Tiesiog norėjau susitaikyti prieš rytojaus egzaminą. Kaip manai, ar galėtume užmiršti tą mūsų apsižodžiavimą?
Iki šio momento Kamė nė negalvojo apie kivirčą, tačiau pamačiusi draugę, išgirdusi jos mielą balsą, suprato, kaip labai jai trūko šios kilmingosios čiauškėjimo ir gero ūpo. Ir kaip ji ištvėrė pati nenuėjusi pas Ali ir neatsiprašiusi? Juk buvo visiškai akivaizdu, jog abi vienodai prikalbėjo šlykštynių, abi buvo po lygiai viena kitai prasikaltusios. Tai supratusi, Kamė nusišypsojo ir pirmą kartą apkabino draugę, stipriai priglausdama ją prie savęs. Leido sau įkvėpti pilnus plaučius kerinčio Ali odos kvapo ir pirmąkart skruostu prigludo prie minkšto kilmingosios veido. Prie to gražaus ir gyvo, šilto draugiško veido, minkšto, lyg aksomas.
***
Vienintelis šalutinis konservanto, naudojamo nuskausminimui, poveikis buvo tas, kad po ilgo būdravimo galiausiai užmigus, tapdavo itin sunku išsikapanoti iš mieguistumo. Štai ir tądien Kamė atsikėlė, apsirengė ir iki egzamino nusvirduliavo visiškai apspangusi, beveik nesuvokdama, ką daro. Pirmąkart padoriau atsipeikėjo, kai sukliko viena iš mokinių, peržiūrai vadovaujančiai dėstytojai Anadirai Hei Amos pareiškus, kad toji neišlaikė. Pasmerktoji ilgokai maldavo ir garsiai aikčiojo, kol pagaliau ją, ištiktą isterijos, prefektės nutempė nuo pakylos. Per tą laiką Kamė šiek tiek atitoko ir tingiai apsižvalgė. Kaip ir kasmet scena, kurioje išsirikiavusios savo eilės laukė mokinės su peržiūrai parengtais droidais, buvo išpuošta sunkiomis, dulkėmis pradvisusiomis, nuo lubų krintančiomis portjeromis. Kaip įprasta, vertinimo komisija tingiai murksojo prie savojo stalo, abejingai stebėdama vertinamąsias bei jų sukonstruotus mechanizmus, atliekančius individualias užduotis. Kasdieniškai pilka šviesa, prasikošusi pro milžiniškus arkinius langus, tingiai gobė už komisijos kylančias auditorijos eiles su ceremonijos stebėtojais bei egzaminą jau išlaikiusiomis mokinėmis. Būtent amfiteatre pasklidusius veidus Kamė patikrino pirmiausiai. Po to, vangiai pasukiojusi galvą, apžvelgė ant scenos išsirikiavusias bendramoksles. Nustebo: Ali niekur nesimatė. Kaip gi čia taip? Nejaugi kilmingoji nusprendė nedalyvauti šiame marionečių parade? Juk ji nebūtų išėjusi iš salės, kol jos su Neta vis dar ant scenos. Apėmė bloga nuojauta. Bent jau jai norėjosi tai laikyti nuojauta…
Kol Kamė mėgino sudėlioti išskydusias mintis, į scenos priekį buvo pakviesta Barnė On. Išgirdusi, kokias vaikiškai paprastas užduotis iš komisijos gauna bendramokslės droidas, mergina net sugriežė dantimis. Kilmingosios retai neišlaikydavo egzamino. Turbūt dėl to Akademijos dėstytojos darėsi vis kvailesnės – juk geriausių jos iš pavydo nepraleisdavo ir taip su metais turėjo vis mažiau žinių bei potencialo, pakeičiamo vis didesniais kiekiais paraidinio Imperiumo vykdymo. Štai, ką norėjo pasakyti Ali, išvadindama akademikes vištomis… Ali – staiga blykstelėjo mintis Kamės galvoje – jos veidas buvo toks gražus! Kai vakar merginos apsikabino, ji iš arti matė lygutėlę baltą odą ir bloga mintis žybtelėjo tik vieną akimirką, tik pačią trumpiausią sekundės dalelę, tačiau draugė, rodos, perskaitė Kamės mintis ir išsprūdo iš mokinės glėbio. Išsirangė, bet nepabėgo. Įžengė į kambarį, leisdama šeimininkei uždaryti celės duris.
– Mokinės Kamės Tos Karaš droidas kviečiamas į scenos centrą, – iš tingių minčių merginą išplėšė reiklus Anadiros Hei Amos balsas.
Niekas nė nekrustelėjo. Kamės krūtinėje širdis sustingo, net kvėpuoti užmiršo, nedrįsdama pasukti galvos: kur gi Neta? Kur jos nuostabusis kūrinys?
– Mokinės Kamės Tos Karaš droidas kviečiamas į scenos centrą, – dar kartą buvo pakartotas nurodymas, – ar panelė Karaš nedalyvauja egzamine?
Kamė jau ketino kelti ranką, kai visiškai netikėtai tai padarė prieš ją stovinti mergina. Matė tik pilką tos apsišaukėlė sijoną, nuklypusius batus ir… O, Dangaus Žmonės, savo riešines, ant anosios rankų! Vienoje iš kilpučių stirksojo jos plonastiebis diodas, jos universalus raktas bei mažosios replytės, kurių lūžusią rankeną kadais sulitavo Kablys. Kas po galais čia vyko? Jau ketino pulti aiškintis, kai pasąmonėje, lyg aštriabriaunėmis metalo dulkėmis sumirguliavęs, žybtelėjo vaizdinys iš vakar vakaro. Štai ji pati, nugara atsirėmusi į sunkias celės duris ir Ali, sustingus kitapus stalo, rankose laikanti naktinio svečio paliktą metalinę droido kaukę. Draugės pirštai keliskart nuslydo dailiai suvirintomis veido siūlėmis, apvedė tuščias akiduobes ir tuomet ji pakėlusi savo gintarines akis įsistebeilijo į Kamę. Žiūrėjo ilgai, tuomet liūdnai šyptelėjo, merginai net pasivaideno, jog kilmingosios skruostu nuriedėjo ašara, bet kai ji paklausė „tu tikrai ketini tai padarysi?“, balsas buvo tvirtas kaip niekada.
Kaip ir jos pačios, kai vienu žodžiu patvirtino Ali nuogąstavimus.
– Panele Karaš, jei jau susimylėjote pasirodyti, tai gal ir jūsų droidas malonės mus pradžiuginti savo pasirodymu? O gal nutiko tai, dėl ko jus įspėjau? – dėstytojos Anadiros balsas sugrąžino merginą į dabartį.
Nors galvoje siautėjo toks balaganas, kokį patirti buvo galima nebent Pramogų Kupole, toje maišalynėje iškilęs klausimas, rėžė lyg skustuvu: jei prieš ją stovinti apsišaukėlė, kuri tik ką pakėlė ranką, prisistatydama Kame Tos Karaš, vilki jos drabužius, tuomet kuo pasidabinusi ji pati stypso ant šios pakylos? Suvirpėjusi mergina nuleido žvilgsnį ir akis užliejo kraujo raudonis. Droido kostiumas. Ji pati vilki droido kostiumu!
Kamei trūko oro. Ji norėjo nusiplėšti nuo savęs tuos rūbus, giliai įkvėpti, bet kūnas vis dar buvo sustingęs. O gal ją laikė kažkokia kita jėga. Mergina neįstengė net giliau įkvėpti, tik pravėrė lūpas. O tada suprato, kad veidą dengia kažkas šalto. Metalinio. Svetimo.
Ali veidas, atsispindėjęs vakar veidrodyje, buvo toks gražus. Kupinas padrąsinimo bei tikėjimo. Kilmingoji stovėjo mokinei už nugaros, apgobusi ją savo švelniu kūno aromatu, uždėjusi lengvutes plaštakas ant merginos pečių ir nė akimirkai jos nepaliko. Visą laiką, buvo greta. Nenusisuko, kai per Kamės kaktą nuvinguriavo pirmoji nedrąsi kraujo srovelė. Nė nekrūptelėjo, kai išsiviepė rausvi įpjovimai ties ausimis, atkabinta sutabalavo smakro oda. Neaikčiojo, kai sutraškėjo žandikaulis, skalpeliui ėmus gremžti raumenis nuo kaulo. Tik tuomet, kai po oda įslydo suglitę panelės Karaš pirštai ir kilstelėję skruostų raumenis atidengė balkšvas dantenas, Ali stipriau prigludo prie draugės nugaros ir švelniai laikė, kol toji trūksmingai žiopčiojo, gaudydama orą, iš siaubo išsiplėtusiais vyzdžiais stebėdama veidrodyje baltuojančius savosios kaukolės kaulus.
Ant egzaminų pakylos priešais Kamę stovėjusi mergina atsisuko ir grakščiu rankos mostu pakvietė iš prisiminimų bangos išnirusią mokinę į scenos vidurį. Merginai, droido kostiumu, nepajudėjus, gintarinės Kamės akys žybtelėjo žalsva ugnele ir ji vien lūpomis ištarė „prašau“. Be garso. Droidai juk nemoka kalbėti. Ji gi nespėjo Netai sumontuoti garso sistemos.
Netos veidas. Jau ne šalta geležis – Kamės lūpos išsirietė į skausmingą šypsnį, kurio, pridengto droido kauke, taip niekas ir nepastebėjo.
Mokinė lyg per rūką žengė į scenos vidurį. Išklausė komisijos nurodymus. Lėtai nužingsniavo iki užduočių stalo ir surinko nurodytus daiktus. Tris cilindrinius krumpliaračius ir du spyruoklinius plundžerius. Vieno plundžerio trūko. Jo tiesiog nebuvo ant to suknisto stalo – kadangi tokią užduotį gavo tik Kamės droidas, buvo akivaizdu, jog šis keblus testas buvo specialiai parengtas būtent jam, tačiau tuo metu tai buvo taip menka, taip nereikšminga – mergina galėjo galvoti tik apie tai, jog Neta negali kalbėti. Kaip gi ji atsakys tai žiežulai Anadirai, jei toji užsimanys kažko paklausti egzaminuojamosios?
Studentės Karaš droidas gavo dar keletą užduočių ir visas jas įvykdė nepriekaištingai, tačiau komisija jau buvo pasižymėjusi, jog pirmasis nurodymas įvykdytas ne pilnai.
– Juk tai ne tas droidas, kurio ieškojai, ar ne, Kame? Jei galėtum viską pakartoti, juk paklausytum mano patarimo? – kokčiai saldžiai, su apsimestiniu rūpesčiu suulbėjo Anadira Hei Amos.
Tik Kamė jos beveik negirdėjo. Lipnus prakaitas, sumišęs su rausva migla varvėjo po kauke per antakius ir grasinosi užlieti akis. Merginos galvoje viskas ūžė ir šniokštė, krūtinė tiesiog plyšo nuo susikaupusios įtampos ir ji tikrai bijojo, kad gali tiesiog susprogti ant tos idiotiškos scenos, tiesiai prieš visą pasipūtėlių komisiją.
– Atsakyk, kai tavęs klausiu!
Provokuojantis klausimas tarsi pažadino iš miego. Vardan viso Universiteto išminties – tai tikrai TAS droidas, kurio ji norėjo. Tas vienintelis, nepakartojamas ir stebuklingas. Pats nuostabiausias, toks, koks jau seniai nevaikščiojo šioje atsilikėlių Akademijoje! Jie turėjo tai žinoti, turėjo pamatyti, kas tai yra tikra biomechanika, kaip atrodo naujos gyvybės sutvėrimas! Kamė ryžtingai pakėlė galvą, ketindama visa tai išrėkti tiesiai į jų bukus snukius, tačiau pačiame auditorijos viršuje, patamsyje žybtelėjo šaltas metalinis veidas ir dvi žalsvos akys. Paskutinį kartą, kai jie matėsi, žmogus iš požemių pasakė „išgelbėk juos“. Dabar jis stebėjo Kamę iš prieblandos ir laukė. Laukė su viltimi, jog ji tai padarys, kad išgelbės juos. Kad suteiks gyvenimą. Trauk jį devynios, tą naktinį monstrą, jam ji nieko nebuvo skolinga, tačiau vos už keleto žingsnių stovėjo jos tvarinys, unikalus, vienintelis, gyvas jos vaikas, kuriam mergina pasižadėjo apginsianti nuo viso pasaulio negandų.
Kamė susiėmė. Vogčiom žvilgterėjo į Netą, kuri stovėjo nuleidusi galvą. Visai taip, kaip ji pati buvo įpratusi gūžtis. Niekada nemanė, kad tai gali kada pasitarnauti, tačiau pasinaudojusi tuo, kad visa auditorija stebi mokinę, Kamė taip pat palenkė galvą ir paskutinėmis valios pastangomis pripažino:
– Tai ne tas droidas, kurio ieškojau.
***
Po egzamino mokinės gavo paskyrimus. Panelei Karaš teko vieta Fermų Kupole – jos luomo mergina nieko geresnio tikėtis ir negalėjo, tačiau jai tai buvo nė motais. Daug labiau ji nerimavo, jog nespės sumontuoti Netai garso sistemos, be kurios svajoti apie droido laisvę nebuvo jokios prasmės, todėl vos grįžusi į savo celę ėmėsi darbo. Stengėsi, kiek tik galėjo, tačiau pasiutusiai skaudėjo veidą. Protarpiais net akyse aptemdavo, rankos imdavo virpėti, ant grindų pažerdamos smulkias detales, taip varydamos mokinę į juodą neviltį. Buvo taip blogai, kad ji net ketino pasiduoti. Viską mesti ir nušokti nuo fulgurito šakos, ant grūsto stiklo plokščių – kaip ir buvo suplanavusi dar prieš Ali pasirodymą. Taip būtų lengviau, netektų pripažinti pralaimėjimo ir išvengtų švelnaus Netos akių žvilgsnio, kuriame nematė nė lašelio priekaišto.
– Įtariu, kad nebeturi, – staiga tarpdury išgirdo jau pažįstamą vyrišką balsą.
Atėjo kaip visada netikėtai, tyliai, tik šįkart nebebuvo žalsvos miglos ir niekas nesukaustė Kamės judesių. Pirmą kartą ji galėjo jam atsakyti, tačiau pamačius ištiestą buteliuką su biologinių dalių konservantu merginai atėmė žadą. Virpančiomis rankomis pagriebusi taip reikalingus nuskausminamuosius, sulašino tris lašus tiesiai ant liežuvio ir susmuko ant lovos, laukdama taip reikalingo palengvėjimo.
– Kas tu? – pasidomėjo atlėgus kūną aižančiam skausmui.
– Gregoris Martis. Buvau kažkada.
– Kodėl tu čia, Gregori? Ko DAR iš manęs nori?
Vyras keletą akimirkų stebėjo merginą, po to nusimetė apsiaustą, atidengdamas metalines plokštes, dengiančias dalį veido, pakaušio, sprandu vinguriuojančius kabelius ir marškinių kiek slepiamą mechaninį peties sąnarį:
– Tu pabaik su garsu, o aš pasirūpinsiu veido mimikomis.
Likusį laiką dirbo beveik nekalbėdami. Abu be žodžių žinojo, jog turi tik vieną ir tą patį tikslą, tad kalbos buvo visiškai nereikalingos. Artėjant mokinių išvykimo iš Akademijos laikui Neta buvo užbaigta. Išlydėdami savo kūrinį į peroną kartu su Akademiją baigusiomis mokinėmis, jie vienodai stipriai jautė pasididžiavimą bei viltį. Kadangi nė vienas negalėjo pasirodyti prie traukinio, užkopė į galeriją ir iš balkono stebėjo, kaip nuodingais geležies laukais tolsta švieselių gyvatėlė, išvežanti nuostabiąją Netą į montuotojai Kamei Tos Karaš paskirtąjį Kupolą, kuriame ji užims pameistrės vietą. Po kelerių metų gal net taps vyresniąja inžiniere. Kur jos rankos padės droidams ne tik atgauti Imperiumo nustatytas bei leistinas formas, bet grąžins ir dalelę to, kas iš jų kadais buvo atimta. Antenas ir ryšį su kitais. Ryšį su savimi.
– Ali buvo Martis… – pastebėjo Kamė, metaline burna mėgindama suspausti suktinę ir įtraukti bent vieną taip geidžiamą dūmą.
– Tiesa, – bespalviu tonu patvirtino Gregoris, nenuleisdamas akių nuo tolstančio traukinio.
– Kaip manai, ar mes galėsime gauti tabako? Žinai, visai neketinu mesti vienintelio man likusio malonumo.
– Sugalvosim ką nors.
– Ir man reikės lūpų. Su šitomis tiesiog neįmanoma įtraukti dūmo, – Kamė per stipriai suspaudė metalinę burną ir netyčia nukandusi suktinę atsiduso.
– Gerai.
Traukinio šviesas jau buvo sugėręs geležies laukų smogas, o jie vis dar stovėjo galerijoje.
– Kur ji dingo? Ali? Tu žinai? – galiausiai tylą nutraukė mergina.
– Niekur nedingo.
Vyras norėjo dar kažką sakyti, tačiau krestelėję galvą nutilo. Po kelių akimirkų pasisukęs mostelėjo ranka į galerijos nišoje stūksančią balto akmens skulptūrą. Figūra vaizdavo merginą, tokiu pažįstamu giedru veidu. Sustingusi marmure ji ramiai žvelgė į tolį, rankoje spausdama nagingai padirbinto, dailiais piešiniais išmarginto, lagamino rankeną. Puriais nėriniais apsiūta kepuraitė, dailus švarkelis, susegtas besikryžiuojančiais dirželiais ir laibos kojos, apautos mažučiais, gausiai siuvinėtais bateliais, bylojo, kad ji tikrai yra vieno iš aukštesniųjų luomų atstovė. Gal Universiteto dėstytojo dukra. Galbūt vaikas maištininko, kurį pasmerkę Centrinio Kupolo puritonai prižadėjo, jog nekaltiesiems bus atsiųstas traukinys, išgabensiantis juos iš griūvančio, visų apleisto bei pasmerkto Universiteto. Pažadėjo, bet paliko amžinai laukti traukinio, kuris taip niekada ir neatvyko, kažkam vaikus nurašius į nuostolius.
——————————————————————————–
Smagu, kad patiko 😉 bandysiu dar kažką skaitomo sukurpti
Ačiū
Dar.
Nuostabu.