Spiečius. 1 dalis. Prieglobstis


Prologas


Brido per karštyje raibuliuojančią pievą ir tylomis bumbėjo sau po nosimi, kodėl motulė gamta primerkė vieną akį, tačiau uoslę paliko tokią jautrią: ore tvyrantis violetinis čiobrelių kvapas gniaužė ir savo saldumu lipino gerklę. Pasidarė koktu. Kilo nenumaldomas noras nustumti tą klampumą, tad viena ranka pagrabinėjusi maišelį, kadaruojantį prie dešinės šlaunies, išsitraukė džiovintos mėsos rėželį, o pritūpusi nuplėšė kelis pasiklydusius kiaulpienės lapus – puikus užkandis prieš popiečio poilsį ir atgaiva žiedynų nukankintoms juslėms.

Saulė vis labiau kepino, aplink galvą zujo vaistažoles lankančių bičių spiečiai.

Taip norėjosi nusimesti žydrą apsiaustą, tačiau išdrįso tik nuo galvos nubraukti gobtuvą: jei tik pasitaikytų sutikti kokį žmogų galėtų akimirksniu vėl po juo pasislėpti.

Iš paskutinės stovyklos iškeliavo kaip visada – lokio dieną, po kurios jau trečiąkart danguje prisirpo pilnatis, tad ankstyvas pavasaris seniausiai ištirpo su paskutiniu sniegu ir aplink kaupėsi vasaros kaitra. O moteris vis dar nebuvo tikra, ar pasirinkta klajonių kryptis atves prie kito spiečiaus. Bet, kol vasara dar neįpusėjusi ir iki ateinančios žiemos vis dar daugybė dienų, nebuvo ko nerimauti. Kol prasidės pirmieji šalčiai, ji tikrai kažką sutiks. Be to, iš įpročio vis dairydamasi saulės išbalintų gyvūnų kaulų, galbūt net ragų ar ilčių, kuriuos galėtų panaudoti savo figūrėlėms, ji jau trečią dieną tokių pastebėdavo vis mažiau, todėl galvoje vis smarkiau kirbėjo mintis, jog netrukus sutiks vietinių gyventojų.

Netikėtai ausis pasiekė keistas garsas. Kažkas suūkė, o tas balsas nepriminė nė vieno jai žinomo paukščio ar gyvulio.

Išsitiesė, kiek leido jos pakumpusi nugara, ir ėmė dairytis. Iš pradžių nieko nepastebėjo, bet netikėtai, tolimo miško paunksmėje užmatė mojančią vyro figūrą. Jo keistai pilki plaukai draikėsi vėjyje, išskirdami jį iš mirgančios kamienų uždangos.

Jo pilki plaukai.

Jei ji mato jo plaukus, jis gali matyti jos veidą!

Kaip galėdama greičiau užtraukė gobtuvą, pridengdama apsiblaususią akį ir randuotą odą.

Na štai – ir vėl teks susitikti su kitais. Atlaikyti žvilgsnius, pačių žmonių nesuvoktą pasmerkimą bei kaltinimą. Vėl klausinės, spoksos. Anksčiau visa tai ją baisiai glumindavo, tačiau, bėgant metams ir keliaujant iš vienos stovyklos į kitą, jau žinojo, kaip klostysis pažintis ir išmoko, kaip jai reikia elgtis, kad pačiai būtų kuo lengviau. O prasidės viskas nuo žydrojo gobtuvo: tai bus pirmasis jų matomas toks ryškus drabužis. Praeinant rankos mėgins pagriebti skverną ir pačiupinėti nematytą audinį, todėl mažai kas pastebės, po juo slepiamą veidą. Įėjusi į avilį išties sveikąją ranką su pačiomis gražiausiomis figūrėlėmis ir pasakys, kad tai dovanos spiečiaus vaikams. Lauktuvės keliaus iš rankų į rankas, kol galiausiai pasieks mažuosius ir erdvę užpildys susižavėjimo šūksniai bei klegesys. Visuomet svarbu nedovanoti per daug žaisliukų, kad atsirastų jų negavusių, bet trokštančių. Nuskriaustieji kibs motinoms į pridurkus ir nutaisę pačius nuolankiausius veidelius mels, kad ir jiems išrūpintų tokius pačius gyvūnėlius. Tada ją apsups garbingiausios moterys ir ims prašyti padirbinti ir kitiems vaikams miško gyventojų atvaizdų. Ji šypsosis, atsukdama gražiąją veido pusę, o žmonės bus malonūs, nes juk priimti klajūnus jiems taip įprasta. Tik staiga oras aplink sustings, garsai šnarėdami išsislapstys – kažkas iš apsupusiųjų atėjūnę pastebės jos netobulą kūną… Anuka perbraukė delnu nuo karščio išrasojusią kaktą, norėdama ne tiek atsikratyti įkyraus prakaito kutenimo, kiek išvalyti galvą nuo slogių minčių apie dar vieną neišvengiamą susidūrimą su gražiais, jokių trūkumų neturinčiais žmonėmis, kuriems jos šleivumas bus toks atgrasus.

– Ramiai, ramiai, – suniurnėjo sau po nosimi kelis kartus giliai įkvėpdama to glitaus pievų medaus tvaiko, – tai tik dar vienas sustojimas. Dar vienas prieglobstis žiemai.

Taip, tai tik dar vieneri praėję metai jos nesibaigiančioje kelionėje, visą gyvenimą trunkančiose saviškių paieškose. Paieškose, kuriomis ji pati beveik nebetikėjo ir judėjo tiesiog iš įpročio, tik dėl to, kad sustoti buvo daug baisiau nei judėti. Prie miško ji buvo įpratusi, o prie žmonių pritapti taip ir neišmoko. Matyt dėl to taip niekada ir neužsibuvo nė vienoje bendruomenėje ilgiau, nei buvo būtina.

Jei ne tas keistas vyras, kurio kvietimu atsekė, moteris greičiausiai nė nebūtų pastebėjusi milžiniškų avilio sienų, apaugusių gebenėmis ir labiau primenančių miško pasiglemžtą uolos keterą, nei žmonių sutvertą statinį. Per visas savo keliones jai neteko matyt tokio didelio spiečius. Net neįėjusi į vidų žinojo, kad po išoriniu kevalu slepiasi ne mažiau kaip keturi vidiniai ratai, nors pati daugiausiai buvo mačiusi tris, o žmonės dažniausiai glausdavosi vos dviejų žiedų aviliuose.

Prisiartinus prie didingos buveinės ėmė nenumaldomas noras užversti galvą ir pažiūrėti, ar toli nuo ratu susmaigstytų ir tvirtu dembliu aptrauktų stulpų viršaus iki dangaus, tačiau nenorėjo per daug atsidengti: nors kvieslys ir pradingo, negalėjo būti tikra, kad jos niekas nestebi.

Vos įžengus į aulą – aikštę, kurioje virė didžioji dalis bendruomenės gyvenimo: vakarais buvo kuriamas didysis laužas, prie mažesniųjų, nuolat rusenančių, gaminamas maistas, dorojamas grobis, kur rinkdavosi medžiotojai ir savo kasdieninius darbus dirbdavo visas spiečius – atėjūnę iškart apspito susidomėję gyventojai ir, kaip buvo numačiusi, kiekvienas siekė paliesti jos nematytą rūbą. Nenuvylė ir atneštos dovanos: aplink bematant susispietė paūgėjusių vaikiščių būrelis ir visi kaulino miško žvėrelių atvaizdų. Tik, susirinkus tokiai gausybei, Anuka nė nepastebėjo, kaip sparčiai ištirpo jos turtas ir visas dėmesys susmigo į tai, kas slėpėsi po apsiaustu. Palankesnio požiūrio nebeturėjo kaip užsitarnauti, tad trauktis nebebuvo kur. Stebint dešimtims tamsių akių ji nusitraukė gobtuvą ir išsitiesė, kiek leido deformuotas kūnas.

Kažkas iš mažųjų pravirko, viena jauna moteris prisidengė akis, o likusieji tiesiog spoksojo.

Juto, kaip žvilgsniai svilina susiraukšlėjusią veido pusę ir migla užtrauktą kairę akį, tyrinėja nors ir gerai po nagingai padirbintais drabužiais paslėptą, bet vis dėlto akivaizdžiai smulkesnę ranką, į šalį pakrypusią nugarą.

– Tai ne žvėries palikti randai, – nuo minios atsiskyrė ir prie jos prisiartino viena iš moterų.

– Ne.

– Buvai vienintelis vaikas savo motinai ir ji pabėgo su tavimi į miškus? – gražiame šeimininkės veide atsispindėjo nepasitikėjimas, gal net pasmerkimas.

Iš aplinkinių reakcijos suprato, kad kalbančioji buvo gerbiama bendruomenės narė, tačiau klajoklė abejojo, kad ji gali būti šio avilio Motinėle. Tiesiog atrodė dar kiek per jauna.

– Ne, mano mama įstatymo nesulaužė.

– Tuomet nesuprantu… – juodos kalbančiosios akys apsiblausė išduodamos tai, kad jai retai čia kas drįsdavo prieštarauti.

– Kiek tau buvo metų, kai parėjai iš miško?

Visi buvę auloje pasisuko į balsą. Žila moteris artėjo prie sambūrio iš avilio gilumos. Neįprastai aukšta ir plačiapetė, ėjo išsitiesusi ir labiau priminė medžiotoją, nei motiną, tačiau be jokios abejonės, tai buvo šio avilio Motinėlė.

– Penkeri. Ir … aš negrįžau. Mane surado., – buvo labai sunku išstovėti tiesiai, nesusigūžti ir nesidangstyti, kai tiek žvilgsnių vagojo kūną, tačiau klajoklė jau kadais buvo prisiekusi sau, jog niekada nesijaus menkesnė už kitus, todėl sutelkė visą dėmesį į balsą, kad jis nelūžinėtų, skambėtų tvirtai ir užtikrintai.

Tarp susirinkusių kilo šurmulys – jiems nebuvo tekę girdėti, kad Gamtos vaikas sugrįžtu. Spiečiui buvo žinoma tik viena tiesa: tie, kas gimsta su trūkumu atiduodami Gamtai, kad ji juos pasiimtų atgal. Toks įstatymas.

– Ar teko girdėti apie kitus sugrįžusius? – po šonkauliais suvirpėjo viltis, kad galbūt pagaliau ji aptiko saviškių pėdsakus. Kad ir kas tie saviškiai bebūtų.

– Taip, labai seniai vienas keliautojas pasakojo apie savo susidūrimą su tokia kaip tu, – kalbėdama Motinėlė prisiartino ir sustojo vienu žingsniu arčiau atvykėlės nei kiti spiečiaus gyventojai, tačiau išlaikydama tuščios erdvės žiedą aplink Gamtos vaiką.

– Ar ji gyveno avilyje?

– Ne, ji buvo tokia pati klajoklė.

– Kas jai nutiko?

– Mūsų svečias nežinojo, nes jų keliai susiėjo ir išsiskyrė, – Motinėlė sunėrė rankas už nugaros ir su gerai susidomėjimą slepiančia nuobodulio kauke grąžino pokalbį prie Anukos, – o kokie keliai atvedė tave į mano spiečių?

——————————–

– Tavo apsiaustas labai keistas, – apie dirbančią moterį sukiojosi jauna motina, – iš kur tokį gavai?

– Man jį padovanojo mama, kai aš susiruošiau iškeliauti, – tai nebuvo mėgiamiausia Anukos tema, tačiau anksčiau ar vėliau vis tiek kažkas imdavo klausinėti apie jos dangaus mėlynumo rūbą, tad ji tik stipriau sugniaužė ragą ir priglaudė prie jo titnaginį rėžtuką, taip pasirengdama nemaloniam pokalbiui, kurį tikėjosi kiek įmanoma sutrumpinti.

– O iš ko jis pagamintas? Atrodo kaip tvėrių rezginys, – jauna moteris, dar beveik mergaitė, pritūpė greta akmens, ant kurio sėdėjo klajoklė, nors prie moters dar būtų laisvai tilpęs suaugęs vyras.

– Mes juos vadiname vijūnais, – Anuka tarėsi nepastebėjusi atstumo, kurį išlaikė jos pašnekovė.

– O kas tie vijūnai?

– Tie patys tvėriai.

– Tai kodėl jūs juos taip keistai vadinate? – mergina stebėjo, kaip rėžtuką klajoklės rankose pakeičia smiltainio plokštelė ir iš po jos pažyra smulkutės kaulo dulkės.

– Masti, kai kurie dalykai skirtinguose aviliuose vadinami kitaip.

– Tai kaip tuomet tu supranti, ką kalba žmonės?

– Aš jau įpratau. Kalbos nesiskiria taip smarkiai. Tik kai kurie žodžiai, tarimas. Juk tau mano kalbėsena taip pat turėtų atrodyti keistai.

– Taip, bet aš maniau, kad tai dėl tavo trūkumų, – motina tai pasakė taip kasdieniškai, lyg būtų kalbėjusi apie nutrūkusią gulto virvelę, dėl kurios šis ėmė krypti į vieną šoną, taip neduodamas išsimiegoti.

– Tau neleidžia bendrauti su klajūnais, ar ne? – pagaliau Anuka pakėlė akis nuo kaulo dulkėmis aptraukto dirbinio ir pažvelgė į mergaitę. Labai trumpai, vos akimirką, kad tik ji nepajustų grėsmės ar nerimo. Tik tiek, jog įsitikintų tyru jos naivumu bei nepatyrimu.

– Aš juk motina! Mes galime bendrauti tik su tais, su kuo mums leidžia Motinėlė. Juk žinai, kad turime išlaikyti kraujo linijas.

– O ar pas jus nebuvo užsukusių klajoklių moterų?

– Nežinau, galbūt. Bet jei jos buvo medžioklės, tuomet jos neturėjo reikalo ateiti pas mus į lopšį.

– Taip, tu teisi, neturėjo, – klajoklė vėl išsitraukė rėžtuką ir sutelkusi dėmesį ėmė dailinti kaulinio žvėrelio uodegą.

– Anuka, o kai pabaigsi šią lapę, ar galėsi ir man kai ką padaryti?

– O ko tu norėtum?

– Viena iš motinų turi kaulinių pakalnučių puokštelę su ilgu koteliu – ji jomis susega plaukus. Taip gražu. Bet pas mus taip niekas nemoka padaryti… Tą smeigę jai padovanojo vienas klajoklių, kurio vaiką ji pagimdė.

– Gerai, Masti, kai tik pabaigsiu šitą žvėrelį, galėsiu tau padaryti smeigę.

– Oi ačiū, Anuka, tu tikrai gera. Ir visai nebaisi. Tikrai.

Žinojo, kad šios naivios, pasaulio veik nemačiusios, būtybės žodžiai nuoširdūs, kad ji tikrai žavisi jos darbu, tačiau vis tiek suspaudė širdį. Juk tokius ir panašius žodžius bent kartą išgirsdavo kiekviename avilyje, į kurį atkeliaudavo, bet taip ir nepriprato prie jų: „tu nebaisi“, „o aš tavęs nebijau“, „mama, žiūrėk, sėdžiu ant Anukos kelių – ar aš drąsus?“. Visa laimė, kad mergina ir vėl susidomėjo žydru rūbu ir atsirado proga pakreipti pokalbį kad ir ne pačia mieliausia, bet vis dėlto kita linkme.

– O kodėl jis žydras?

– Nes tvėrius maitino specialiomis sultimis.

– Kokiomis?

– Tas augalas čia neauga. Nemačiau jo jau seniai. Tai pajūrio žolė.

– Tu matei jūrą? – mergaitės akys išsiplėtė iš nuostabos.

– Taip. Mano gimtasis spiečius buvo prie jūros.

– Buvo? – dabar ji prisimerkė ir pasuko galvą, kaip vaikas pasiruošęs smagiam pasakojimui prieš miegą.

– Kadaise. Jis išnyko. Nors po manęs gimė dar trys moterys, tačiau tik viena jų tapo motina. Gal ir gerai, kad tik Laima. Nes mus taip dažnai ėmė puldinėti, kad nebeliko spiečiuje vaikų. Jie visus išsinešė. Laima žuvo gindama paskutinįjį sūnų. Vaikas buvo paskutinis, ji pati buvo paskutinė. Spiečius negali gyventi be motinų – pati supranti.

– Ach, kaip baisu, – mergina ištiesė ranką norėdama paliesti dirbančios moters plaštaką, tačiau susivaldė ir atsitraukė. Retai kas nori liesti susiraukšlėjusią odą, – o iš mūsų spiečiaus vilkai jau seniai neišsinešė nė vieno vaiko. Mes net nebegirdime jų staugimo.

Anuka pakėlė akis ir ilgai žiūrėjo į skaistų merginos veidą, kuriame nebuvo nė lašelio rūpesčio ar nerimo. Ji net negalėjo įsivaizduoti, kaip jaunoji motina atrodo išsigandusi. Turbūt ir jaunoji Masti nežinojo – jai nebuvo priežasčių nuogąstauti. Ji užaugo saugiame spiečiuje ir nematė to, ką gali padaryti gmorgai. Ji dar nežinojo, ką reiškia prarasti…

Štai kas yra tikrasis prieglobstis, pagalvojo klajoklė ir sutelkė dėmesį į kaulinę lapę, kuri lyg gyva spurdėjo tarp kreivų jos pirštų.


2 dalis. Maudynės


Share

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *