Moteris prisėdo ant kelią užtvėrusio rąsto, siekiančio jai klubus, ir lėtai perkėlė per jį kojas: keliavo jau gerą pusdienį ir nė nenutuokė, kiek dar teks klaidžioti, tad stengėsi tausoti jėgas. Tačiau aplink besisukiojančiai mergaitei nuovargis rodos buvo nė motais. Nors ir turėdama prasčiau išsivysčiusią koją bei ranką, ji gana lengvai įsispyrė į stuobrį sveikąja pėda ir beveik grakščiai persiritusi į kitą pusę, šmurkštelėjo į papartyną. Vaikas atrodė silpnas, pažeistas, tačiau klajoklė puikiai žinojo, jog po sueižėjusiu paviršiumi slepiasi gerai ištreniruoti raumenys, kurie leidžia mažajai beveiki neatsilikti. Stebėdama tolstančią mergaitę ji pasisuko į vėją, leisdama jam nuvilnyti išrasojusia veido oda ir įsisukti į juodus plaukus, sutilindžiuoti kasose įpintais gintarais. Ji įkvėpė. Plaučius užpildė salsvas žemuogių ir sodrus šlapios dirvos kvapas. Po šiais aromatais slėpėsi gerokai daugiau: lengvai dvelkė šviežiu ožkų mėšlu, liežuvio galiuku buvo galima pajusti netoliese banguojančios jūros sūrumą, nuožmiai saulės svilinamų kopų šutą. Vieni kvapai ją džiugino ir vertė nusišypsoti, kiti – kėlė nerimą. Tačiau dabar ji nenorėjo pasiduoti blogai nuojautai, stengėsi susitelkti į tai, kas laukia netrukus, todėl užgniaužusi dvejones žengė į priešaky plytintį paparčių debesyną.
Į veidą atsimušančios gaivesnio oro srovės pranašavo, jog netrukus jos išeis į atviresnę vietą. Ir tikrai: vos po kelių akimirkų mergaitė šūktelėjusi pranešė, jog tankynė baigėsi. Prieš akis atsivėrė retai augančių ir dėl to savo išsikerojusiomis šakomis nuo gentainių gerokai besiskiriančių, pušų laukymė. Kadaise šioje vietoje giria augo lyg siena, tačiau prieš daug metų, kai Heket dar buvo visai jauna, nuo jūros atošė baisi audra ir išvartė medžius, kurie dabar, aptraukti storais samanų sluoksniais, trūnijo kažkur giliai po klajoklių kojomis, erdvę virš savęs atidavę tada dar jaunoms, o dabar jau galingoms pušims, kurių juodi šešėliai lyg salos plūduriavo žaliame minkštame miško paklotės vandenyne.
– Čia gera vieta, – pakėlusi galvą aukštyn moteris kurį laiką stebėjo, kaip vėjas vilnija melsvais spygliais pasišiaušusiomis šakomis, – čia iš seno gimsta nauja.
Išgirdusi tokias kalbas mergaitė sukluso. Suprato, kad jos jau atėjo. Šįkart ilgai klaidžioti neteko – tik vakar vakare, suradusi prie upelio duburio buožgalvius gainiojančią Anuką, moteris pasakė, jog atėjo laikas pakalbėti su Dvasiomis ir jau šįryt, įveikusios juodą eglyną, jos pasiekė pajūrio miškus. Smagu: vaikas džiaugėsi, kad šįkart gerąją vietą pavyko surasti taip greitai ir neprireikė ilgos kelių dienų klajonės. Dabar Heket pasiners į keistą miegą, o mažoji galės pailsėti. Vėliau gal susiras kokio maisto – ne taip seniai praėjo laukymę su žieminių bulvių stagarais, o kiek arčiau jūros prasidedančiuose akmeninių bokštų laukuose galima rasti urvinių žvirblių. Kad ir kaip ilgai su Dvasiomis kalbės Heket, Anuka neprapuls – ne pirmas kartas, kai moteris palieka ją vieną ir jai tenka pačiai savimi pasirūpinti.
– Vėjas labai neramus, – Heket, atsisėdusi ant samanų trynė delnus ir šildė juos savo kvapu, mat Dvasios mėgsta gyvybės skleidžiamą šilumą, – jau kelintą dieną nuo jūros dvelkia bėda, todėl pabūk prie manęs ir niekur neklaidžiok.
Kai į rankas pagaliau priplūdo šilumos ir delnuose pajuto švelnų dilgčiojimą, Heket išsitiesė ant minkštos samanų paklotės. Anglies juodumo plaukų gijos išdriko ant sidabrinio kupsto, patogiai apglėbusio sunkią galvą. Moteris panardino delnus į žalumą, o lėtai krutinami pirštai rausėsi vis gilyn, iki pat smėlingos pušyno dirvos, kol, suleidusi nagus į žemę, ji pagaliau nurimo. Gulėjo taip tykiai, jog rodėsi nė nekvėpuoja. Galėjai pamanyti, kad gyvybę įkvepia ne iš oro, o semiasi iš pačių girios gelmių.
Mažoji pritūpė ant sausom kerpėm aptraukto pilko luito ir įsistebeilijo į raudoną gulinčiosios odą išmarginusias auksines strazdanas. Smulkučiai taškeliai mirguliavo, atspindėdami saulę. Ypatingai ryškiai spindėjo po akimi susimetusių apgamėlių spiečius, kuris buvo sukritęs į gražų mėnulio pjautuvėlį ant moters skruostikaulio. Kai Heket štai taip išeidavo pakalbėti su didžiosiomis Žemės Dvasiomis, mergaitė ilgai stebėdavo, kaip šviesa keliauja globėjos veidu, tai įžiebdama, tai vėl užgesindama auksinius lašus. Tas vaizdas buvo nuostabus, užburiantis ir sukeliantis pavydą – mažoji norėjo, kad jos oda taip pat žėrėtų atokaitoje, tačiau jos kūnas, ten kur nebuvo susiraukšlėjęs nuo įgimtų randų, buvo tolygiai padengtas raudono gintaro spalvos odos plokštelėmis, kurios švelniai kuteno delną, braukiant viena kryptimi ir šiek tiek kibo ir šiaušėsi, braukiant kita. Bet jei ne tie išvagojimai ir ne Heket strazdanos, jos būtų tokios pat. Nors, kaip aiškino vyresnioji, jos nebuvo susietos kraujo ryšiais. “Mus sieja dvasios – ne kraujas” kartodavo ji, kai tik vaikas apie tai užsimindavo ir kantriai aiškindavo, jog Anuka kol kas nerado saviškių. Nors mergaitė gimė spiečiuje, kur gyvena motinos ir medžiotojai, bet tai nebuvo jos žmonės: “Ateis laikas, kai tu surasi saviškius”, mėgdavo kartoti globėja, “o iki tol mes tave paglobosime”. Tai sakydama Heket visada priglausdavo vaiką prie savęs ir tie žodžiai, sušildyti nuo moters krūtinės sklindančios šilumos, skambėjo taip paprastai, lyg jos būtų spėliojusios, ant kurio skardžio šiemet gagos susuks daugiau lizdų ir kur bus galima prisirinkti daugiausiai kiaušinių.
Anuka turėjo tik Heket, bet Heket turėjo ir kitų globotinių. Tik tie kiti buvo miško padarai, todėl mergaitei atrodė, kad žvėrys priklauso joms abiem. Jos dviese karaliavo ošiančiuose pajūrio pušynuose, kur kiti žmonės tik užklysdavo. Jos klajojo baltose smėlio kopose ir klausydavo, kaip vėjo gaudyklėse kaukia įsipainiojęs vėjas. Retkarčiais apeidavo net akmeninių bokštų laukus, nusidriekusius palei jūrą, o vietomis subridusius į bangas. Jos giriose lankydavo vilkus, stebėdavo, kaip kiekvieną pavasarį iš urvų bei irštvų pradeda lįsti jaunikliai, kaip jie niurkosi ir žaidžia, kaip mokosi tykoti ir kaip jau sustiprėję grįžta kruvinais nasrais iš sėkmingos medžioklės. Anuka norėjo būti kur nors arčiau jų. Žvėrių būryje jausdavosi tokia saugi ir rami, visai kitaip, nei sėdėdama viena vidury miško.
Būtent kūną apėmusį nejaukumą ir sustiprino netikėtai pomiškiu atsiritęs šaltas vėjo gūsis, atnešęs tolimą kormoranų krykavimą. Mergaitė atsistojo ir užvertė galvą. Džeržgiantis vaitojimas artėjo, kol beveik tiesiai jai virš galvos praskrido didžiulis juodų paukščių pulkas. Kažkas negerai – suprato vaikas. Saulė jau smuko link horizonto, oras vėso. Jūriniai krankliai tokiu metu nepalieka lizdų, kuriuose jau sudėti kiaušiniai. Nebent kažkas juos pabaidytų, o dideli paukščiai neturėjo itin daug priešų šiose miškuose. O dargi tokių, kurie pakeltų visą būrį, todėl stebėdama juodus lyg plėnys sparnuočius aptraukusius dangų, mergaitė buvo įsitikinusi, jog ties Šaltupės žiotimis kažkas vyksta. Ji atsistojo ir tvirtai suspaudusi lūpas susimąstė. Puikiai prisiminė, ką prieš užmigdama jai sakė Heket, tačiau tai buvo jų valdos, jų karalystė ir jei kažkas vyko, argi ne jos pareiga buvo apie tai žinoti, pasirūpinti? Argi Heket nenorėtų, jog Anuka prižiūrėtų mišką, kol ji kalbasi su Žemės Dvasiomis? Mergaitė nežinojo atsakymo į šį klausimą, tačiau jos viduje taip atkakliai kirbėjo smalsumas, kad ji ėmė ir pasidavė jam.
Geriausia vieta apžvelgti pakrantę buvo status uolos iškyšulys, kuris prasidėjo pušynuose ir lyg milžiniškas akmeninis liežuvis dryksojo giliai įsikirtęs į pakrantės smėlynus. Kol Anuką patikimai saugojo miško priedanga, judėdama link atbrailos, jautėsi drąsi ir užtikrinta. Iš pradžių net nesislapstė ir palikusi pušų paunksmes greitai kabarojosi per jūrinių vėjų nulaižytus akmenis. Tik tada, kai išgirdo iš paplūdimio sklindančius keistus balsus ir pastebėjo nematytus žiburius ant vandens, pritūpė ir toliau tykino daug atsargiau, prisidengdama melsvai pilkais gubojų debesimis. Pagaliau išsidriekė ant gūbrio ir įsistebeilijo į sujudimą žemai apačioje. Iš pradžių niekaip negalėjo suprasti, ką matanti: pilku smėliu vaikščiojo kažkokie balti padarai. Tai nebuvo žvėrys, bet nepriminė ir žmonių, gyvenančių spiečiuose. Priešingai spiečių žmonių maloniam ir ramiam odos raudoniui, šių atėjūnų odos baltumas bene gėlė akis, o tokių pačių snieginių plaukų auros gaubė galvas. Mergaitė sumirksėjo, prisimerkė, mėgindama kaip galima geriau įsižiūrėti į blankius veidus ir rasti juose kažką pažįstamo ar svetimo, tačiau dėl blyškumo ir slenkančios vakaro prieblandos, tos nepažįstamos būtybės atrodė tirpstančios ir blausios – Anuka niekaip neįstengė pamatyti daugiau nei balti jų siluetai.
Apimta begalinio smalsumo, pamėgino prisislinkti arčiau skardžio, tačiau neatsargus judesys išjudino keletą grumstelių ir jie švelniai šnarindami ant uolos augančias kerpes nugarmėjo žemyn. Žmogus iš paplūdimio matyt išgirdo tą menką garsą, mat pasisuko ir ėmė artintis link uolos, ant kurios glaudėsi mergaitė, priversdamas ją dar labiau priglusti prie pilko aptrupėjusio akmens, besišiaušiančio aprūdijusios geležies strypais. Nepažįstamajam artėjant vaikas jau galėjo pastebėti ir dailiai prie kūno prigludusį baltą kostiumą – dar nė karto nematė, jog rūbas būtų toks vaiskus. Spiečių žmonės nešiojo rusvus, pilkšvus ar gelsvus apdarus, primenančius smėlį, rausvą molį ar pilkas kerpes, o tokį žėruojantį skaistumą galima buvo matyti tik žiemomis, kai išsigiedrindavo ir nuo apšerkšnijusių laukų baltumo imdavo gelti akis.
Iš pradžių Anuką buvo užvaldęs vien tik smalsumas ir ji godžiai tyrinėjo kiekvieną keistojo žmogaus detalę, kurią tik įstengė įžiūrėti, tačiau tada jis iškėlė ranką ir nukreipė kažkokį melsvai spindintį daiktą į kalvos viršūnę. Ji įkvėpė ir sulaikė kvapą. Nė nenutuokė, kas tai per žiburys, tačiau vyro poza privertė jos širdį staiga pasileisti galvotrūkčiais: tvirtai į žemę įremtos kojos, kiek pasuktas kūnas, žvilgsnis nukreiptas tiesiai ten, kur slepiasi grobis – būtent taip atrodydavo medžiotojai akimirką prieš tai, kai pirštai paleisdavo lanko templę. Baltasis į ją taikosi…
Vyro ranka su melsva šviesa kiek kryptelėjo šonan, po to nuslinko palei uolos keterą į vieną pusę ir grįžo atgal, apibrėždama dantytą kalno kontūrą. Jis žvalgėsi. Nežinojo, kur pasislėpus mergaitė, todėl vaikas apmirė kaip triušiukas, prie gūžtos besiartinant plėšrūnui. Nes daugiau ji nieko padaryti negalėjo. Tik tūnoti įsispraudus tarp akmenų bei tikėtis, kad liks nepastebėta, o pavojus netrukus praeis. „Prašau prašau prašau“ mintyse kartojo vienintelį žodį Anuka, nė nežinodama, į ką kreipiasi. Tačiau, rodos, kažkas išgirdo jos pagalbos šauksmą, mat iš pušyno apačioje atsklido pratisas vilko staugimas. Ten kažkas šurmuliavo. Kažkas šūkaliojo, urzgė, vaitojo ir tai patraukė baltojo vyro dėmesį. Žmogus užgesinęs melsvą šviesą ir nematytą daiktą, kuris vos prieš akimirką spingsojo, paslėpęs tarp savo balto apdaro klosčių, pasisuko link juodos uolos, dunksančios vidury pajūrio smėlio. “Keista” pagalvojo Anuka “nepamenu, kad čia būtų buvusi tokia didelė uola” ir įsidrąsinusi kiek kilstelėjo galvą. Įsižiūrėjusi nebebuvo tikra, ar tai tikrai akmuo. Jo viršus buvo gražiai išlenktas. Taip gražiai ir taip lygiai, kaip pasitaikydavo pastebėti tik akmeninių bokštų laukuose, tačiau miškuose ar kalnuose – niekada.
Anuka užuodė link paplūdimio artėjantį vilką ir akimirksniu pasuko galvą į priešingą pusę nuo to keisto lenkto akmens: pagaliau apačioje iš pušyno kažkas pasirodė. Dar daugiau baltų siluetų. Jie rankose laikė ilgas lazdas, kurių priešingus galus buvo susmeigę į vilko kaklą. Mergaitė aiktelėjo ir turėjo delnu prisidengti burną, kad neišsiduotų. Nors po akimirkos ir suvokė, kad žvėries gerklė nėra perverta, kad tos baltųjų lazdos baigiasi rausvomis kilpomis, užveržtomis plėšrūnui po žandikauliu, tai nepanaikino išgąsčio. Ji negalėjo suvokti, kam prireikė pančioti šį didingą žvėrį, kam iš medžiotojo padaryti grobį. O dar sunkiau jai buvo suvokti žvėries nuolankumą: didžiulis rudas vilkas slinko nunarinęs galvą, nors baltojo žmogaus pečiai buvo ne ką aukščiau už plėšrūno keterą. Vilkui tereikėjo pasukti galvą, praverti nasrus ir atėjūno kaukolė būtų prapuolusi tarp galingų žvėries dantų, bet kažkodėl jis tik gūžėsi ir krūpčiojo, suko snukį į šalį ir gailiai dejavo. Supančiotas vilkas. Nugalėtas, palaužtas. Bet kam? Kodėl jie tai daro? Sutrikusi ir vilkų bejėgiškumo nuliūdinta mergaitė stebėjo, kaip iš miško uždangos pasirodo baltųjų poros ir visos savo keistomis lazdomis, leidžiančiomis jiems būti pakankamai toli galingų žvėrių nasrų, tempė po vilką. Keturi. Tiek jų atitįsė į paplūdimį prie lenktos uolos ir tuomet tas, kuris švietė į ją melsva šviesa, kažką palietė ir kalva prasivėrė. Kol jie grūdo miško žvėris vidun, iš tamsių prasivėrusių uolos įsčių sruvo panikos ir taip gerai pažįstamas kailio kvapas. Jų ten yra daugiau. Viduje. Šįkart ji jau nebegalėjo susilaikyti bei ėmė virpėti, nė nejusdama, kaip skruostus sudrėkina sūrus ašarų takelis. Niekaip negalėjo atplėšti žvilgsnio nuo tų baisių baltų žmonių, grobiančių miško žvėris ir grūdančių juos į keistą kalną.
– Ša, – kažkas prispaudė Ankuą prie akmens, ant kurio ji gulėjo, – čia aš.
Mergaitei nereikėjo atsisukti, kad pažintų Heket, o kai suprato, kad jos globėja greta, ašaros pasileido upeliu ir jai teko sukąsti savo nykštį, kad sulaikytų kūkčiojimą.
– Jie… vilkus… Kas jie? – vebleno mergaitė, tačiau moteris tik pridėjo pirštus jai prie lūpų ir dar kartą liepė tylėti.
Moters ir vaiko siluetai, prigludę prie žemės ir tylūs, judėjo tolyn nuo atbrailos, tačiau priešaky dar laukė nemenka kalnagūbrio ketera, kurią reikėjo įveikti, norint pasiekti plačius miškus ir išsivaduoti nuo skardžiais apibrėžto iškyšulio. Pagaliau tolumoje pasimatė vientisas pušų masyvas, į kurį įnėrusios jos galės pasijusti laisviau. Nepastebimai Anukos veide pasirodė palengvėjimo šypsena. Štai ji – giria. Vieta, kur galės atsikvėpti, apsisaugoti, pamiršti paplūdimį ir tuos baltus siluetus…
– Ne…, – vos girdimai suurzgė Heket.
– Kas?
Moteris neatsakė. Tik sugriebė mergaitės ranką ir nė nesulėtinusi žingsnio švystelėjo vaiką sau ant nugaros:
– Tvirtai laikykis.
Klajoklės kojose lyg kas atsilaisvino. Kai nebereikėjo derintis prie lėtesnio Anukos žingsnio ir ji nebematė tikslo slėptis, moteris ištiesino nugarą, pripildė pilnus plaučius vakaro oro ir taip šoko į priekį, kad net mergaitės galva loštelėjo atgal. Ji dar niekada nematė, kad globėja judėtų šitokiu greičiu. Rodėsi kad krūmokšniai ir žemos pušelės, kuriomis buvo apaugusi kalnagūbrio ketera, tiesiog skrieja pro šalį, susiliedamos į melsvą miglą. Vėjas sušniokštė ausyse ir tas jausmas buvo nepakartojamas. Anukai beveik norėjosi suspigti iš malonumo, tačiau pasitenkinimas lyg sprangus smėlio grumstas užstrigo gerklėje – pagaliau ji pamatė, kam šitoks lėkimas. Šiauriniu girios pakraščiu, susiliejančiu su ketera, kuria jos šiuo metu lėkė, artėjo raudonos šviesos. Mergaitei suspaudė pilvą. Nesvarbu, kad niekada nebuvo to mačiusi, nė karto apie tai jai niekas nepasakojo, tačiau jai pakako to, ką prieš keletą akimirkų matė paplūdimyje. Tai jie, tie balti padarai medžiodami juda mišku ir jei Heket nepaskubės, netrukus rausvos ugnelės užtvers joms kelią ir neliks praėjimo. Jos liks įstrigusios čia, ant šio ilgo akmeninio liežuvio, kuris taip neseniai smalsiam vaikui atrodė puiki vieta stebėti neregėtus atvykėlius…
– Heket? – mergaitė vos išsilaikė ant moters nugaros, šiai staiga sustojus.
– Nespėsim, – sušvokštė ji ir sustingo, mėgindama atgauti kvapą, o gal kažką svarstydama.
Anuka virpėjo nuo lėkimo, nuo tų žodžių, kuriuos tik ką pasakė Heket, bet viskas, ką jautė jos kūnas, buvo stipriai išsiplečiantys ir susispaudžiantys globėjos šonkauliai, kuriuos ji buvo apglėbusi liaunomis savo kojomis.
– Ką? Ne…– šniurkštelėjo nosimi mergaitė.
– Nespėsim, – tvirtai pakartojo moteris, – niekaip.
Staiga, beveik su tokiu pačiu nirtuliu ji apsisuko ir pasileido atgal, link to paties skardžio, ant kurio ne taip seniai rado savo nepaklusnią globotinę.
– Pameni Pilnaties prarają? – šūktelėjo per petį lėkdama, – Anuka? Atsipeikėk!
– Ką?
– Klausiu, ar pameni, kaip lipai iš Pilnaties prarajos?
– Ne… Taip, – vaikui viskas susipainiojo, blankus prisiminimas praplaukė kažkur už suvokimo ribos. Prie ko čia Pilnaties duobė ir kodėl jos lekia gilyn į spąstus?
Heket grubiai timptelėjo mergaitės rankas, kurios tvirtai ir greičiausiai iki dusulio spaudė jai gerklę. Tačiau ne oro trūkumas buvo priežastis – moteris nutempė vaiką ant žemės ir puolė link riedulio. Tai buvo pilkas aplaužytas luitas su styrančiais metaliniais strypais, kokių palei jūrą pasitaikydavo gana dažnai, tad mergaitė nesuvokė, kuo jis taip sudomino Heket. Tačiau tai, kas vyko vėliau, jai buvo dar sunkiau suprantama: kol moteris prišoko prie akmens, jos anglies juodumo plaukai išsisklaidė vėjyje ir ėmė blukti, lietis, virsdami į mėlyną miglą, plevenančią apie globėjos galvą, kaklą tįstančią pavėjui. Liauni Heket pirštai ir taip gerai pažįstamos rankos, kurios begalę kartų glaudė Anuką, staiga virto bjauriomis letenomis, su stirksančiais juodais nagais.
Anukos šnervės išsiplėtė, o apatinė lūpa ėmė virpėti, mėginant suvaldyti besiveržiančias ašaras. Tačiau mergaitei buvo per daug baisu ir ji nesusiturėjusi šniurkštelėjo. Taip norėjo pašaukti savo globėją, kad ši atsigręžtų, pažvelgtų į ją savo ramiomis tamsiomis akimis, tačiau be galo bijojo, kad moteriai atsisukus paaiškės, jog vakaro prietemoje ištirpo ne tik plaukai, bet ir taip gerai pažįstamas veidas, todėl mergaitė tik sukando savo nykščio galiuką ir tyliai suunkštė stebėdama, kaip Heket iškėlė leteną sau virš galvos.
Pirmąjį Heket smūgį į akmens luitą palydėjo žemas duslus maurojimas. Antrasis kirtis pažėrė atplaišų ir smulkaus žvirgždo, o po trečiojo nuo uolos atskilo akmens nuolauža su styrančiu virbu. Tačiau ji nesiliovė. Vis kapojo akmenį, lyg po juo slypėtų išsigelbėjimas, kol pagaliau luitas pokštelėjo ir subyrėjo. Heket nedelsdama puolė rinkti metalinius virbus, kuriuos išlaisvino sutrupėjęs akmuo, kol pagaliau sugriebusi tokių pilną saują pagaliau nurimo. Klūpojo nusisukusi nuo mergaitės, o ši dėbsojo į globėją, atgalia ranka nuo veido braukdama sumišusį prakaitą, ašaras bei kraują, besisunkiantį iš prakirsto antakio. Bijojo nusukti akis, bet vos pagalvodavo, kad štai Heket netrukus atsisuks, vaiko širdis imdavo veržtis per gerklę. Ir pagaliau moteris atsistojo ir pasisuko į globotinę. Klajoklės akys buvo tamsios, juodi plaukai sunkiomis sruogomis dribo ant pečių, o laibi pirštai laikė sugniaužę metalinius strypus. Net raudonoje odoje kaip visada ramiai žėravo auksinės strazdanos, galbūt tik tos, kurios sudarė gražų pusmėnulį ant skruostikaulio buvo kiek ryškesnės nei paprastai. Tačiau tai buvo Heket. Tokia, kaip visada. Nė užuominos apie melsvą miglą ar letenas. Tai buvo jos globėja ir Anuka dar kartą sumirksėjus galiausiai nusprendė, kad tai baimė ir vakaro prieblanda jai iškrėtė piktą pokštą.
Kol mergaitės galvelėje mintys vijo viena kitą, moteris nedelsė. Surinkusi strypus ji prisiartino prie mažosios ir sugriebusi ją už rankos, nusitempė link gūburio keteros. Heket peršoko keletą uolų, paskui save tempdama beveik žemės kojomis nesiekiančią apsiašarojusią mergaitę, kol pagaliau sustojo prie didelio sutrūnijusio kelmo.
– Anuka, – jos pirštai taip skaudžiai susmigo į mažus petukus ir taip stipriai ją papurtė, kad ši net kostelėjo iš netikėtumo, – įdėmiai klausyk.
Heket parodė į kerėpo šaknis ir tik įsižiūrėjusi mergaitė pastebėjo gerai jų slepiamą juodą duobę, plyšį tarp akmenų, kurio dugno nesimatė ir buvo neįmanoma nuspėti, kokio jis gylio.
– Jis gilus, – lyg atspėjusi vaiko mintis patvirtino globėja, – pakankamai gilus, kad jie tavęs nepasiektų, bet ne tiek, kad tu negalėtum išsikrapštyti, kai viskas nurims.
– Aš? O tu? – vos suprantamai šniurkštelėjo.
– Aš netilpsiu. Jie mane pasiims.
– Ne… – buvo beįsileidžianti į ašaras, bet Heket pirštai ir auksiniais mėnuliais virtusios akys ją sugrąžino, beveik užhipnotizavo, prikaustė žvilgsnį prie judančių moters lūpų.
– Imk šiuos, – tai sakydama moteris sugrūdo į vaikišką delną šaltus, rūdimis pasišiaušusius smaigus, ištrauktus iš akmens, – palauk iki ryto. Jei bus tylu, smaigstyk juos į duobės kraštus ir lipk lauk. Tu sugebėsi, aš žinau. Esu tikra. Kai išlįsi eik į spiečių. Žinai, kuris arčiausiai?
Anuka nesugebėjo nieko pasakyti, tik mostelėjo ranka pietryčių kryptimi.
– Taip. Labai gerai. Šaunuolė. Eik pas žmones. Jie tave priglaus. O kai paaugsi, susirasi saviškius. Girdi? Anuka girdi?
– Girdžiu…
– Kol juos surasi, maniškiai tave pasaugos. Taip?
– Taip…
– Nenukabink nosies. Mes dar susitiksime. Pamatysi, – atrodė nesuvokiama, kaip Heket gali šypsotis taip užtikrintai, kai mergaitė jau matė raudonas ugnis, artėjančias visu gūburio pločiu ir baltus siluetus, vinguriuojančius tarp krūmynų.
– Gal galim greičiau? Susitikti?
– Taip greit, kaip tik sugebėsiu, – moters pirštai suspaudė mergaitės delną su smaigais ir švelniai stumtelėjo į tamsų plyšį.
Žemė pradingo vaikui iš po kojų ir po ja teliko tamsa, alsuojanti pelėsiu ir dusiu užsistovėjusiu vandeniu, tačiau pakėlusi akis į viršų ji dar matė besišypsantį Heket veidą ir žėrintį mėnulio formos pjautuvėlį ant skruostikaulio, jos strazdanotą ranką bei ilgus pirštus, apsivijusius Anukos sveiką dilbį.
– Tu nuostabi ir tu viską gali, – sušnarėjo tylus globėjos balsas ir pirštai atsileido.
Mergaitė nučiuožė gilyn į tamsą.
Spiečius. 1 dalis. Prieglobstis
