Anuka plūduriavo vandens paviršiuje, o gal sklendė virš sausos nugeltusios žolės lauko.
————————–
Galva plyšo, net menki saulės atspindžiai, bėginėjantys užmerktais vokais, nepakeliamai erzino. Jautė, kaip veidu ropoja drėgmė: kraujas – suprato. O aštrus dilgčiojimas, išplitęs nuo antakio iki ausies, kuždėjo, jog tvėriai jau atskubėjo į pagalbą. Nepaisant to, kad pusė veido buvo nutirpusi, o kitą draskė skausmas, moters lūpos šypsojosi. Bent jau ji manė, kad šypsosi: aplink tvyrantis kvapas ramino geriau už bet ką kitą pasaulyje. Be galo norėjo atsimerkti ir įsitikinti, jog jis tikrai čia, tačiau vokai buvo neįtikėtinai sunkūs. Užtruko, kol atplėšė ir akis bematant užliejo dilginanti šviesa, raibuliuojanti pro medžių šakas. „Keista“ – pagalvojo, laukymėje lyg ir nepastebėjo jokių medžių, tačiau tai nebuvo taip svarbu, kaip nenumaldomas troškimas surasti objektą, skleidžiantį tą kutenantį, šildantį ir guodžiantį aromatą. Pamėgino pasiremti ant alkūnių, bet vos pakilo, pasaulis suvirpėjo ir ėmė suktis pašėlusiu greičiu.
– Gulėk ramiai, – išgirdo maloniai žemą balsą, virpinantį kiekvieną jos kūno dalelę.
Vyras sėdėjo ties jos viršugalviu, tad niekaip nebūtų įstengusi pamatyti, tačiau dabar jau tikrai žinojo, jog jis ten, kad tai nėra vien sutrenktos galvos sukurta iliuzija.
– Juk liepiau nesiartinti prie tų jauniklių, kodėl neklausei? – po kurio laiko paklausė. Atrodė susierzinęs, gal net piktas
– Aš negirdėjau…
Abu nutilo. Moteris gulėjo ramiai, tikėdamasi, jog netrukus jėgos sugrįš. Per tą laiką tvėriai susiuvo žaizdą, o kraujas ant veido ėmė krešėti, nemaloniai tempdamas odą.
– Klausyk, aš atsiprašau dėl to, ką pasakiau praeitą kartą. Nenorėjau tavęs įžeisti, – lėtai dėliojo žodžius, nes mintys vis dar buvo susivėlusios, tačiau ji privalėjo išnaudoti progą, kol jis vis dar buvo greta.
– Nesvarbu.
– Svarbu. Svarbu nes… – viskas buvo taip sudėtinga ir ji negalėjo sugalvoti, kaip viską sujungti į vieną rišlų sakinį. Norėjo papasakoti apie sektą, apie tai, kaip ji grupuoja Gamtos vaikus, norėjo pasakyti, kad ji kuo puikiausiai supranta, kaip jis jaučiasi, nes ir pati dažnai taip jautėsi. Kad žino, ką reiškia būti kitokiu ir tai, kad kartais kitokia išvaizda tėra užuomina apie gebėjimus, kurių turi žmogus. Kaip Gelo ar Ziko Mirmikeros karūnos – jos taip pat nėra įprastos, bet žmonės, jau prie jų pripratę ir nebelaiko išsigimimu. Tačiau tai niekaip nesusiliejo į vientisą mintį, todėl tepasakė tai, kas jai atrodė svarbiausia – nes mes panašūs ir aš žinau, kaip tu jautiesi.
– Nieko tu nežinai, – sausai nukirto.
Moteris taip troško girdėti jo balsą, tačiau sausi ir atžarūs atsakymai kėlė tik liūdesį. Ir neatrodė, jog jis labai norėtų bendrauti, tad ji nutilo.
– Tau reikia grįžti, – pasakė po sunkios tylos, trukusios visą amžinybę, – tuojau sutems. Stokis.
Pamėgino. Skaudėjo ne tik galvą, bet ir visą kairę kūno pusę. Visa laimė, kad ne dešinę, pagalvojo ir sukandusi dantis ėmė keltis. Atsistojus galva taip suūžė, kad ji tik sumosikavo rankomis ir vos nesuklupo toje pačioje vietoje, kur ką tik gulėjo, tačiau ją sugriebė tvirtos rankos:
– Stovėk. Svaigulys turėtų greitai praeiti.
„Galbūt ir praeitų, jei tu nekvėpuotum man į pakaušį“ pagalvojo Anuka, apkvaitusi ne tik dėl sutrenktos galvos, bet ir dėl kvapo, kuris, vyrui priartėjus, apglėbė ją visą, nors jis ir stovėjo taip toli, kiek tik leido ištiestos rankos, tvirtai sugriebusios jos pečius.
– Kaip… kaip tavo nugara? – mėgino nukreipti mintis.
– Gerai. Ar pastovėsi, jei paleisiu?
– Nežinau, – kuo nuoširdžiausiai atsakė.
Bet stovėjo. Netvirtai, tačiau stovėjo. Ir svaigulys šiek tiek praėjo. Apsidairė. Prie medžio, po kuriuo tik ką gulėjo, kamieno tysojo briedės kūnas.
– Nemanau, kad įstengsi ją partempti, – matyt pasekęs jos žvilgsnį suabejojo vyras.
– Manau, kad ne. Bus gerai, jei pati kaip nors pareisiu.
– Privalai.
Anuka atsisuko ir pažvelgė jam tiesiai į akis. Vyro nosis susiraukė ir viršutinė lūpa kiek pakilo, lyg jis urgztų, tačiau garso nebuvo. Moteris nusprendė rizikuoti ir žengė kelis žingsnius į priekį. Jis pasitraukė atatupstas – buvo akivaizdu, jog nepageidauja jos artumo.
– Gerai, supratau, – negalėjo suvokti, ar ji jam tokia atgarsi, ar jis taip baidosi bet kurio žmogaus, tačiau privalėjo gerbti jo pasirinkimą, – tik norėjau padėkoti. Ačiū.
– Eik, – tepasakė, nusukdamas veidą į šalį ir leisdamas užkristi nepintiems plaukams ant veido taip, kad ji daugiau negalėtų jo matyti.
————————–
Spiečiuje sklido kalbos, jog po Gelo sužeidimo ir padidėjusios gmorgų puolimo grėsmės, Motinėlė ketina paskirti slaugus. O slaugu būti niekas nenorėjo, nes po du mėnulius trunkančio tvėrių maitinimo skirtingų žmonių krauju, jie nustoja vyti rezginius ir tampa tinkami tik žaizdoms siūti. Tik skirtumas tas, kad slaugo tvėriai siuva ne tik šeimininko, bet ir bet kurio kito žmogaus sužeidimus. Spiečiui, kuris yra puolamas, turėti reikiamą skaičių slaugų yra gyvybiškai svarbu, mat be jų dauguma medžiotojų po kovų paprasčiausiai neišsikapstytų: jų vijūnai nespėtų visko sulopyti ir jie mirtų. O miręs medžiotojas reiškia susilpnėjusią gynybą, susilpnėjusi gynyba – didesnį pavojų vaikams ir motinoms, pavojus lopšiui – abejotina ateitis visai bendruomenei. Tad Motinėlės sprendimas nebuvo nei nelauktas, nei netikėtas, tiesiog nė vienas gyventojas nenorėjo atsisakyti galimybės turėti tvėrius, kurie aprūpindavo jį ne tik apavu, apranga, pastoge, bet ir daugybe kitų kasdieninių rakandų. Niekas netroško būti priklausomu nuo kitų.
– Iglit, noriu su tavim pakalbėti, – Anuka čiuptelėjo už rankovės sektą ir timptelėjo link upės, kur paskutiniu metu žmonių būdavo gerokai mažiau.
– Apie ką?
– Eime, papasakosiu.
– Na, aš klausau, – nekantravo sekta, žingsniuodama nuožulniu takeliu.
– Aš pagalvojau, na dėl slaugų…
– Baik, Anuka, juk žinai, jog juos parinks iš nuolatinių spiečiaus gyventojų.
– Taip, žinau… Aš ne dėl savęs.
– Tai dėl ko tada?
– Na, aš pagalvojau, nežinau, – ši mintis klajoklę kankino jau nuo tos nakties, kai miške slaugė Gamtos vaiką ir ją buvo užplūdęs visa apimantis bejėgiškumo jausmas, suvokus, kad jos tvėriai negali jam padėti, – o kodėl slaugams neįsiuvus antros kapsulės?
– Nesupratau?
– Nagi pagalvok: kodėl negali žmogus turėti dviejų kapsulių su tvėriais? Viena būtų jam pačiam, o kitus galima būtų įpratinti teikti pagalbą. Tada niekam nieko nereiktų atsisakyti, – kaip žirnius bėrė žodžius.
– Pala…, – Iglit pradėjo suvokti idėją, tačiau buvo kupina abejonės, mat viskas, ko buvo mokyta, prieštaravo tam, ką siūlė klajoklė – nežinau, apie tai nekalba nė vienas sektų įsakų… Tačiau mintis tokia paprasta… Manau, jei būtų įmanoma, jau anksčiau būtų kažkas pamėginęs tai padaryti.
– Bet juk tu nežinai, kad neįmanoma. Galima imti ir tiesiog pamėginti, – nenorėjo nusileisti, nes mintis, jog gali tekti bejėgei sėdėti prie dar vieno sužeistojo, buvo sunkiai pakeliama.
– Jei pavyktų, – ir sekta po truputį užsikrėtė sumanymu, – galėtume turėti nepalyginamai daugiau slaugų, nes nebeliktų jokios grėsmės sumažinti žmonių, gebančių atstatyti ir prižiūrėti spiečiaus sienas, skaičių, taigi mūsų praktiškai niekas neribotų…
– Būtent, – pradžiugo ir Anuka, kad jos mintis sektai pasirodė vertinga, – tai ką manai?
– Nežinau, svarstau, ar pirma išmėginti, ar pakalbėti su Motinėle. Galėtum jau šįvakar jai pasakyti.
– Ne, nemanau, kad gera mintis.
– Kuri mintis?
– Manau, su Motinėle reiktų kalbėti tau, Iglit.
– Kodėl?
– Na, jei teisingai pamenu, tai aptikus mane pas tave Semba nebuvo labai patenkinta… Tai galbūt bus geriau, kad naujienas, susijusias su sektų reikalais, praneši tu, o ne aš?
– Hm… yra tiesos. Bet aš norėčiau pirma išmėginti, ar tai veikia.
– Jei nori, galiu tau padėti.
– Žinoma galėtum, tik matai…, – kažkokia mintis nedavė Iglit ramybės ir ji aiškiai svarstė, ar sakyti, – baigiasi mano atsargos. Kol negrįžo sektai, neturėsiu papildymo, tad kiekviena smiltelė dabar verta gyvenimo. O aš pradedu bijoti, kad vyriausiajam kažkas nutiko, kad jie gali išvis nebepasirodyti, tuomet…
– Galvokime apie tai, kas yra arčiausiai. Juk šių metų kodavimo ceremonija jau praėjo ir iki kitų metų vaikams tvėrių nebesiūsi. O iki pavasario dar daug laiko – jei negrįš sektai, galbūt galėsime nukeliauti iki kito spiečiaus ir gauti tų atsargų, o jei užpuls gmorgai, tuomet turėsime bėdų jau netrukus.
– Tu teisi, bet… aš turiu brandinimo gleivių tik vienam kartui, – sekta susimąstė ir kurį laiką tylėjo, – padarykime bandymą su viena kapsule. Jei pasiteisins, tuomet galvosime, iš kur gauti reikiamų medžiagų. Ar pasirūpinsi žuvimi?
– Žinoma, nespėsi susiruošti, o ikrai jau gulės šildomam inde, – klajoklė prigesino besiveržiantį džiugesį ir pasileido taku link upės, palikdama į savo mintis panirusią Iglit pusiaukelėje.
Moterys nesitarė slėptis, tačiau taip norėjo kuo greičiau patikrinti savo teoriją, jog Anuka žvejojo tekant mėnuliui, o parskubėjus į spiečių vidurnaktį rado sektą jau parengusią baltos keramikos indą, kuriame mirguliavo juodas vanduo. Prie indo šonų buvo prikabintos keistos žėrinčios virvelės, o tarp jų baltavo gijos, lyg gyvos ugnelės, trūkinėjančiu, spragsinčiu ir šviečiančiu tinklu uždengiančios visą skysčio paviršių.
– Kas čia? – akis išplėtė klajoklė.
– Na tai lyg ir… – sekta skėstelėjo rankomis, nerasdama tinkamų žodžių, kuriuos suprastų Anuka, – kažkas panašaus į gmorgų žaibą, tik šis labai silpnas. Jis padeda užauginti kapsulę.
– Kaip?
– Nesvarbu, kol kas palik jį ir pasirūpink žuvimi.
Antrosios dienos rytą, išvargusios moterys turėjo vieną kapsulę, užpildytą tvėriais.
– Net jei ir pavyks įsiūti, dar reikės laiko, kol naujuosius įpratinsim prie žmonių kraujo, – balsu galvojo Anuka.
– Mane labiau neramina, kaip reaguos manieji, pajutę dar vieną karalienę. Bijau, kad nepalaikytų užkratu ar kuo panašiu.
– Užkimškim snapelį, kad bent jau kol užsius žaizdą, nejustų naujųjų.
– Gerai, – sekta pridengė naujosios kapsulės snapelį žalios medžiagos gabalėliu, – pjauk, kol neapsigalvojau.
Anuka įkvėpė ir pridėjo peilį prie sektos žasto.
– Ne, palauk! – sustabdė Iglit klajoklę.
– Kas?
– Geriau kitą ranką. Tegu bus bent kiek toliau vieni nuo kitų.
————————–
Anukos pusryčiai nuslydo nuo iešmo ir šleptelėjo į laužą.
– Gražiausia…, – užsimiegojusi ir dar padoriai nenubudusi moteris nuleido rankas, – triušio blauzdelė su anglimi. Nuostabu…
Skonis nebuvo toks prastas, o gal ji tiesiog buvo per daug išvargusi, jog jį pajaustų. Kramtė beveik miegodama, todėl nė nepastebėjo prisiartinusios sektos. Jos akys keistai žėrėjo, o veidas buvo išvis praradęs spalvą, kas akivaizdžiai rodė, jog ji ilsėjosi dar mažiau, nei klajoklė.
– Atleisk, Anuka, bet aš… – nutilo nebaigusi sakinio.
– Kas? Kažkas blogai su tvėriais?
– Ne, ne, – pašnibždomis kuždėjo Iglit, – su jais viskas gerai. Net labai gerai. Būtent dėl to šįryt padariau kai ką… Kai ką tokio… Tik prašau, nesupyk. Eikš, einam.
– Kur, kur tu nori eiti? – vis dar žiaumodama nedakepusią mėsą pasimuistė Anuka.
– Pakalbėti su Motinėle. Tu tik nieko nesakyk, apie tai, ką padarėm, tegu ji pati viską pasako, gerai?
– Gerai, – jautėsi šiek tiek pasimetusi, tačiau visiškai pasitikėjo sekta, tad nusekė paskui, – bet kas nutiko?
– Negalėjau užmigti ir man gimė patrakęs planas. Nežinau, ar sutiksi, bet…
– Ką sutiksiu? Iglit?
– Eik vidun ir klausyk.
Motinėlė buvo viena savo kambaryje ir akivaizdžiai lūkuriavo, mindžikuodama tarp kelių daiktų, išdėliotų pasieniais.
– Sveika, Anuka, – gana sausai pasisveikino.
– Labas rytas.
– Žinai, kad nemėgstu daug kalbėti. Šįryt Iglit man papasakojo apie vieną galimybę, – ji nutilo įsistebeilijusi į Anuką, – ar man reikia žinoti, kas nutiko tavo veidui?
– Nieko svarbaus… medžioklės trauma.
– Gerai, nes tikrai dabar neturiu tam laiko. Taigi sekta papasakojo, jog prieš daug metų iš vieno sekto girdėjo, jog yra galimybė žmogui įsiūti dvi kapsules.
– Tikrai? – čia jau kuo nuoširdžiausiai Anuka nustebo, negalėdama patikėti sektos pasiryžimu. Be to ji akimirksniu suvokė, kaip protingai bičiulė pasirinko melą: tokį, kurio negalima patikrinti.
– Ji nėra įsitikinusi, ar to seno vyro žodžiai teisingi, tačiau juk supranti, kaip tai būtų naudinga, – Semba beveik pažodžiui pakartojo visas klajoklės mintis, išsakytas prieš porą naktų žingsniuojant takeliu link upės, – jei pavyktų, tuomet mano spiečius turėtų pranašumą. Mes galėtume turėti neribotą skaičių slaugų ir žmonių gebančių pasirūpinti sienomis. Tai yra du svarbiausi dalykai, ko reikia ginantis. Kovojančių medžiotojų ir tvirtų užtvarų.
– Taip, žinoma, suprantu.
– Tačiau yra problema.
– Problema? – perklausė Anuka, puikiai nutuokdama, apie ką kalba Motinėlė, bet vis dar nesuvokdama, kaip ji galėtų prisidėti prie jos sprendimo.
– Na, kadangi, nepaisant mano nepritarimo, tu jau dalyvavai ruošiantis kodavimo ceremonijai ir matei tai, kas yra skirta tik sektų akims, tai kalbėsiu atvirai. Matei, kaip Iglit viską parengė. Matei, ką sekta naudojo. O dabar tų medžiagų trūksta.
– Atleisk, Semba, tąkart tikrai nenorėjau veikti prieš tavo valią, bet…
– Nesvarbu, – išdidžiai mostelėjo ranka nutraukdama klajoklę, – retai taip sakau, bet buvo kaip buvo. Galų gale gal net paaiškės, jog viskas tik į gerą.
– Aš vis dar nesuprantu, kuo galėčiau padėti.
– Svarbiausia, ar tu nori man padėti, ar esi pasiryžusi rizikuoti dėl mano spiečiaus?
– Taip, – kuo tvirčiausiai pareiškė ir pati nustebo suvokusi, kiek daug ji yra pasiryžusi aukoti dėl spiečiaus, kurį ji troško pavadinti namais ir dėl žmonių, kurių draugijos ėmė geisti labiau, nei klajonių po laukinius miškus.
Motinėlė kiek padelsė, leisdama pajusti momento svarbą.
– Jaučiau, kad būsi man naudinga, dabar atėjo metas patikrinti, ar mano nuojauta nemelavo. Noriu, kad nukeliautum į Maurų įlanką.
– Kuuur? – pasijuto lyg antrąkart parblokšta briedės.
– Motinėlės Karotos spiečiaus, iš kurio atkeliavo Gelas, nebėra. Tačiau gmorgų nedomina mūsų buitis. O sektų daiktai vertingi tik sektams. Jei jie neišgyveno mūšio, tuomet greičiausiai viskas, ko mums reikia vis dar tame spiečiuje.
————————–
Rūko aptrauktomis akim Anuka sėdėjo prie laužo ir su įniršiu kramtė savo pusryčių likučius, kurie retkarčiais sugirgždėdavo tarp dantų, tuo visiškai nepatraukdami nė menkiausio moters dėmesio.
– Anuka, atleisk, aš netikėjau, kad tu sutiksi. Tiesiog papasakojau jai tą istoriją apie seną „pažįstamą“ sektą, apie galimybę… Ji pati pagalvojo apie Maurų įlanką… Anuka, kalbėk su manim…
– Nežinau…, – suniurnėjo po nosimi.
– Galim pasakyti, kad tu persigalvojai, tai nieko nepakeis. Gal Semba suras kitą žmogų, kuris galėtų nueiti iki to spiečiaus.
– Baik, Iglit. Tu puikiai supranti, kodėl ji pasirinko mane. Kol nebuvo Gelo, tikėjosi, jog iš manęs galbūt gaus kažkokios naudingos informacijos, tačiau dabar ji turi daug patikimesnį šaltinį. Be to aš veikiau prieš jos valią. Ir dar esu silpnesnė už bet kurį šio spiečiaus medžiotoją. Semba jokiais būdais nesiūlys to kažkam kitam, ji nerizikuos prarasti gynėjų. Ji elgiasi išmintingai. Jos vietoje aš taip pat rinkčiausi tokį Gamtos vaiką kaip aš. Nes ką aš… Ką ji praras, jei aš negrįšiu?
– Nekalbėk taip, grįši, – kažkokia, staiga šovusi mintis, privertė sektą šoktelėti iš vietos, – mes galim… tu gali išeiti ir keletą naktų praleisti miške, o po to grįši ir pasakysi, jog neradai to, ko man reikia…
– O aš ir nemaniau, kad tu pilna tokių suktų minčių, – pagaliau išsišiepė Anuka, tačiau linksmumas bematant išgaravo.
– Aš tik nenoriu, kad tau per mane kažkas nutiktų, – nudelbė akis.
– Baik nerimauti, nieko man nenutiks. Aš penkiolika vasarų klajojau ir nieko nenutiko, tai kuo šita kitokia?
Abi nutilo, nes puikiai suprato, kuo ši yra kitokia. Anukai dar niekada neteko klajoti po vilkais knibždančius miškus.
– Geriau paaiškink, ko tau tiksliai reikia.
Susiruošė iškart po pusryčių. Nesinorėjo delsti ne tik dėl ilgo kelio, bet ir dėl to, jog sekta visą laiką sekiojo ją atgailos kupinu žvilgsniu. Vienu metu Anuką net apėmė pyktis dėl tokio nepasitikėjimo ir pernelyg ankstyvo susitaikymo su nesėkme. Lyg ji neturėtų jokių šansų. Tačiau nieko nesakė. Suprato, jog iš tiesų, tokia Iglit reakcija yra pirmasis kito asmens jai rodomas rūpestis ir atsisveikinant ją net apėmė švelnus dėkingumas, moteriai, stipriai ją apkabinusiai ir kuo nuoširdžiausiai palinkėjusiai kuo greičiau sugrįžti.
Tačiau nespėjo palikti spiečiaus už nugaros, kai pavymui pasigirdo pažįstamas balsas, prašantis sustoti. Gelas. Pasiramsčiuodamas didele lazda, kurią laikė abiem rankomis ir sunkiai judėdamas pirmyn, jis vijosi klajoklę, šaukdamas vardu. Vyras pradėjo vaikščioti be Lorotos pagalbos vos prieš kelias dienas ir kiekviename žingsnyje stengėsi viską atlikti be aplinkinių pagalbos. Sakė, jog jam būtina mankštinti gyjančius raumenis.
– Anuka, – uždusęs, tačiau laimingas, pagaliau prisivijo, – atleisk, kad tik dabar, bet vis nebuvo progos… aš tau dar nepadėkojau už išgelbėtą gyvybę. Žinok – lieku skolingas.
– Na, tai daugiau Iglit nuopelnas…
– Klausyk, – viena ranka įsitvėręs savo ramsčio, kita siektelėjo Anukos kairės rankos ir nepaisydamas jos sutrikimo, stipriai ją suspaudė savo dideliam delne nė nemirktelėjęs dėl susiraukšlėjusios odos, – klausyk, tu… nenuvertink savęs. Visi aplinkiniai tave vertina, o tu prieštarauji. Baik. Kam tau tai?
– Am… – moteris prarado žadą.
– Žinau, kad Semba tave siunčia į Maurų įlanką.
– Tikrai? – nespėjus atsigauti nuo tokio tiesmuko prisilietimo ir vėl pasijuto užklupta: nejaugi Motinėlė papasakojo Gelui, koks jos kelionės tikslas?
– Ji labai protingai nusprendė apžiūrėti spiečių ir patikrinti, ar nėra išgyvenusiųjų. O tai, kad tu sutikai, tik dar kartą parodo, ko esi verta, – jis vis dar laikė Anukos ranką ir padrąsinančiai šypsojosi.
– Gelai, nemanau, kad mane siunčia dėl to, jog esu tokia nuostabi, kaip tau atrodau.
Vyras nusikvatojo, o juokui supurčius vis dar netvirtą kūną, jam prireikė į lazdą įsitverti abiem rankomis.
– Aš tau šį tą pasakysiu apie Sembą. Kuo ilgiau su ja būsi, tuo tvirčiau įsitikinsi, kad viską, ką ji daro, daro dėl spiečiaus. Niekada tuo neabejok. Tačiau daug ko savomis rankomis ji atlikti negali, todėl privalo pasitelkti į pagalbą kitus. O tam ji turi kuo geriau juos pažinoti. Ir patikėk, per daugelį metų ji išsiugdė neįtikėtiną nuovoką. Todėl galiu prisiekti, jog jei ji pasirinko tave užduočiai tai tik dėl to, jog tu geriausiai jai tinki. Ar suvoki tai? Ji paprašė tavęs, nes tik tu gali ją įvykdyti, – jo gražios juodos akys įdėmiai stebėjo moters veidą.
– Ar Semba paprašė tavęs su manim pakalbėti apie tai? – staiga šovė nemaloni mintis ir nespėjusi susivokti ji tai ištarė balsu.
– Po šimts vilkų… suprantu, kad gyvenimas tavęs nelepino, bet taip netikėti savimi ir kitais… – tai sakydamas vyras pagaliau surimtėjo ir šypsena išnyko iš jo gražaus veido, – leisk tau šį tą pasakyti apie mūsų Motinėlę. Iš tiesų tai ji nėra itin dėmesinga žmonių jausmams, kol jie nekliudo spiečiaus interesams. Tad galiu užtikrinti, jog Semba manęs tikrai neprašė su tavimi pakalbėti „apie tai“. Tačiau paprašė tau šį tą papasakoti.
– Ką? – jau nebežinojo, ko tikėtis.
– Paprašė tau kuo geriau nupasakoti, kaip greitai ir saugiai pasiekti Maurų įlanką.
Išklausiusi kuo tiksliausius nurodymus Anuka skuodė kirtimu, palikusi už nugaros besišypsantį ir draugiškai jai mojantį Gelą, tvirtai įsitvėrusį savo gremėzdiškos lazdos. Jautė, kaip liepsnoja veidas ir net negalėjo pasakyti, dėl ko tiksliai, nes ir vėl ją užplūdo lavina naujų potyrių. Tik šįkart visi jie buvo be galo malonūs. Nes jei tai, ką vyras pasakojo apie Sembą yra tiesa, jei jis iš tiesų mano apie ją taip, kaip sakė, jei ir kiti apie ją mano geriau, nei ji pati, tuomet… Tuomet sprendimas likti šiame spiečiuje ir kovoti dėl jo išlikimo buvo vienas geriausių, kokį ji kada buvo priėmusi. Toks, prieš kurį nublanko vaikystėje iš Heket girdėtas paskatinimas ieškoti saviškių. Šitiek metų prasibastė: ar nors kartą sutiko kažką, kas jai būtų artimas? Ar nors kartą jautėsi taip gerai tarp kitų žmonių? Juk jau ne kartą abejojo tuo beveik išsitrynusiu prisiminimu, tad kodėl turėtų dėl jo atstumti Iglit, Motinėlę, Gelą, kodėl turėtų pasmerkti save vienatvei, kuri dabar nebeatrodė tokia miela, kaip iki apsilankymo Sembos spiečiuje? Ne, dabar moteris visiškai nebenorėjo prisiminti tų paikų svaičiojimų apie saviškius. Čia, šitame spiečiuje, ji juos surado. Ir nesvarbu, kad kažkas giliai viduje nedavė ramybės. Tai tik baimė. Baimė prisileisti kažką arčiau.
– Nebūk kvailė, – pati save sudraudė sukąsdama nykščio galiuką, – geriau tikrai nerasi.
Sparčiai žingsniuodama moteris mėgino save įtikinti, kad čia jos vieta ir čia jos ateitis, net jei tai ir reiškia, jog ji privalės keltis į kitą upės krantą, kur nebus jokios pagalbos, tik aplink klajojančios vilkų gaujos. Tačiau ji kaip nors su užduotimi susidoros. Dar nebuvo tikra kaip, tačiau buvo visiškai įsitikinusi, jog negali nuvilti savo spiečiaus ir savo Motinėlės.
