Rodakinos nektarinai

Suaugusiems skirtas turinys

– Tėti, tėti, ką veiki? – energingas dukros balsas sutrikdė malonų ryto tingulį, – Tėėėėti? Tetukai? Ką darai? Ei, tėveli?

– Miegu, – neaiškiai sušnarpštė vyras, vos judindamas pagalve užspaustas lūpas.

– Nemeluok, tu negali miegoti ir su manimi kalbėti, – pergalingai konstatavo mergaitė.

Rimas pajuto šiltą Vėtros iškvėpimą ant savo alkūnės: mergaitė aiškiai klūpojo prie lovos krašto ir palinkus link jo tyrinėjo miega tėtis, ar jau nubudęs. Kad ir kiek kartų buvo prašęs nespoksoti į jį taip, mergaitės nė velnio neklausė ir jam neretai tekdavo nubudus pamatyti vieną ar du mielus veidelius vos per pusmetrį nuo savosios marmūzės, atidžiai stebinčius tėvą. Nors dukras beprotiškai mylėjo, tačiau įprotis stebėti jį miegantį vis tiek keldavo šiurpą.

Čiužinys nestipriai įdubo, kai mergaitė į jį pasirėmė dar labiau prikišdama veidą – Rimas specialiai atmerkė tą akį, kurios nedengė pagalvė ir tyliai ištarė „bū“. Vėtra spygtelėjo iš malonumo ir išnyko iš vyro akipločio. Pasigirdo basų kojų tapnojimas ir džiugus balsas iš kito kambario:

– Kuše, Kuše, tėtis nebemiega!

Išgirdęs tą vardą vyras suvaitojo. Nuo ketverių metų jo mažoji pareiškė, kad ji nebebus Dangė ir ėmė reikalauti ją vadinti pasirinktu vardu. Jei būtų paprašiusi kreiptis į ją Raminta ar Orinta, net jei kokia Aldona ar Junona, būtų nieko tokio, tačiau jai reikėjo daugiau. Nežinia kaip maža mergaitė sugebėdavo, bet paprastai išsirinkdavo tokius vardus, kad tėvui net barzdos šeriai susigarbanodavo. Ne išimtis ir pastarasis, kuriuo ji pasikrikštijo prieš keletą savaičių. Tąkart kaip tik keliavo visit trys iš parduotuvės. Mergaitės patenkintos laižė čiulpinukus, o jis plūkėsi su keturiais maišais produktų, vis stengdamasis sukontroliuoti dukras, kad markstydamosi iš malonumo nenukristų nuo šaligatvio ar neatsitrenktų į apšvietimo stulpą. Kaip tik kažką aiškino Vėtrai, kai visi pasuko už krautuvės kampo, ir jis vos neparkrito užkliuvęs už kažkokios bomžės, kuri sėdėjo atsirėmus į pastato sieną, plačiai išskleidus savo murzino sijono pridurkus. Kai padaras, kadaise buvęs moterimi, pakėlė savo alkoholiu užlietas akis, Rimas pagalvojo, kad tuojau pasipils keiksmų tirada, bet ji tik gaižiai atsirūgo ir iškarkė „duok petaką, leisiu kūšį paminkyti“. Ir vyro siaubui pasilenkusi ėmė raitoti sijoną aukštyn.

Grieždamas dantimis iš pasišlykštėjimo, Rimas pasiskubino kuo greičiau nustumti dukras tolyn. Kai pagaliau pasiekė mašiną ir, sumetęs krepšius bagažinėn, prisegė nutilusiais mergaites kėdutėse, buvo patikėjęs, kad puikiai susidorojo su situacija, o iki vakarienės ir visai užsimiršo. Tik štai susėdus prie stalo mažoji Dangė (Dange nebevadinama jau beveik metus) pareiškė, kad dabar jos vardas – Kūšis.

Tėvas pamėgino nuslėpti, kad nuo tokio pasirinkimo vos nepaspringo žirneliais, nes jei ji būtų supratusi, jog jis tokiam pasirinkimui nepritaria – niekada nebūtų sutikusi sumanymo atsisakyti. Laimei į pagalbą atėjo vyresnėlė:

– Kūšis yra berniukiškas vardas, nori būti kaip berniukas? Tu neturi pypuko ir negali būti berniukas, todėl ir tavo vardas turi būti kaip mergaitės, – labai rimtai išdėstė savo argumentus Vėtra.

Dangė pamąstė ir patenkinta pranešė, kad išeitis yra – ji bus Kuše.

Tėvas, mėgindamas nuplauti šio naujo vardo skonį, išmaukė savo „neskanių sulčių“ stiklinę ir mintyse pasiguodė, kad mergaitės tą bjaurų žodį taria taip, kad jis skamba beveik prancūziškai.

– Pasisveikink su Seile, – veido dalis, kuri nebuvo panirusi į patalus, gavo kelis smūgius minkštu žaislu, – tėveli, pabučiuok Seilę ir pasakyk jam labas rytas.

– Mua, – kuo garsiau šūktelėjo vyras, – muo muo muo muo, Seile, labas rytas tau!

– Vėtra, tu melavai, tėtis dar miega, – nepatenkinta suirzo mažoji, – tu sakei, kad jis jau atsikėlė, o jis dar guli.

– Aš nesakiau, kad atsikėlė.

– Sakei!

– Ne, nesakiau!

– Sakei…

Vyras nustūmė nuo veido Seilę – gauruotą pliušinį ežį, kuris nuo didelės meilės buvo įgavęs smėlio laikrodžio formą, ir apsivertęs ant nugaros, pasikišo ranką po galva:

– Tai kas čia taip anksti sukilo? O, jūs jau ir apsirengti spėjot?

– Aš jau ir dantis išsivaliau, – išdidžiai pareiškė Vėtra.

– Ir aš.

– Tu nevalei, melage.

– Valiau!

– Ot ir ne.

– Gerai, gerai, nesibarkim nuo ryto, – vyras pamėgino laimėti dar keletą minučių ramybės, – geriau pasakyki, ko čia tokia skuba?

– Norim pas senelį! – šįkart mergaitės sugebėjo atsakyti visiškai darniu choru.

Rimas giliai įkvėpė stengdamasis, kad iš jo veido nedingtų entuziazmas. Juk jis pats vos prieš keletą dienų įkalbinėjo mergaites važiuoti pas senelį. Suokė kaip girta lakštingala, kaip bus smagu leisti pavasarį ir vasarą kaime, kaip joms nereikės eiti į darželį ir jis visą dieną bus su jomis. Prisiekinėjo, kad karantinas ten bus visai ne toks, kaip mieste, kad jie jo net nepajus, nes turės visą kiemą ir mišką netoliese, kur galės bėgioti ir nebijoti užsikrėsti. Žinoma, jis nutylėjo visus finansinius sunkumus, kurie užgriuvo, kai teko uždaryti savo barą ir kartu su svajonėmis palaidoti keliasdešimt tūkstančių, kuriuos skolinosi iš banko ir kurių šis tikrai nepamirš pareikalauti. Nesakė, kad nuomojamas butas jiems tapo didžiule našta bei prabanga ir kad kol jis grįš prie savo nemylimo internetinių svetainių kūrėjo darbo, turės pagyventi kukliau. Kukliau… Iš tiesų jiems buvo likę tik skolos bankui, įsipareigojimai nuomotojui ir keli tūkstančiai sąskaitoje, kurių turėjo užtekti nežinia kuriam laikui. Vyras buvo bepuoląs į rimtą depresiją, bet tada paskambino nuo vaikystės negirdėtas neregėtas tėvas ir pakvieti pagyventi su juo. Esą jis vienas, pačiam baisu eiti apsipirkti ir šiaip kišti nosį iš namų, todėl jei sūnus ir anūkės (Netgi dvi? Maniau, kad turi berniuką?) gyventų kartu ir pasirūpintų pirkiniais bei ūkiu (koks ten tas ūkis – kelios nusususios vištos ir viena ožka), jis labai patogiai įsikurtų namo palėpėje, kur galėtų sau jaukiai leisti karantino dienas nieko nematydamas ir dėl nieko nesijaudindamas.

– Aš tai imsiu smėlio dėžę, – pareiškė Kuše, išblaškydama tėvo mintis.

– Durnele, kaip tu ją imsi, ji gi ne mūsų ir prikalta prie kiemo, – puolė ugdyti sesę vyresnioji.

– Tėti, ji prasivardžiuoja!

– Vėtra, nevadink taip sesers. Kuše, smėlio dėžės neimsim, bet gal senelis leis kieme pastatyti naują.

– O tu mokėsi? – Nepatikliai prisimerkė mažoji, – o iš kur tu gausi smėlio? O padarysi su spalvotomis sienelėmis? O galima su mėlynomis? Man gražiausios mėlynos.

– Jei tik senelis leis, ką nors tikrai sugalvosim.

Perkraustymo sunkvežimis atvažiavo kaip tik jiems baigus pusryčiauti. Dauguma daiktų jau buvo sudėti, mat savigraužai, nerimui ir rakandų pakavimui Rimas turėjo daug laiko. Gaila, kad su pastaruoju darbu susisuko gan greit, o štai abejonėms liko stipriai per daug niekuo neužimtų valandų: nerimavo, kaip mergaitės jausis kaime, nežinojo, kaip pačiam seksis rasti darbo, bijojo, kad nespės atsistoti ant kojų iki rudens, o juk rugsėjį Vėtrai į pirmą klasę… Bet buvo dar šis tas. Dar buvo tėvas. Vyras, kurio Rimas nematė nuo mokyklos laikų. Puikiai prisiminė, kaip motina raudodavo, kai sužinodavo apie dar vieną jo nuotykį, keikdavo paskutiniais žodžiais ir lupdavo sutuoktinį su ilgakočių rožių puokšte, kurias jis parnešdavo kaip atsiprašymo ženklą ir įteikdavo su savimi patenkinto, visiškai nieko nesigailinčio žmogaus šypsena veide. Dar prisiminė kaip mamą ištiko isterija, kai gavo žinią iš laivybos kompanijos, jog vyrą sulaikė Nachodkos uoste, kur jis, išlipęs iš laivo, įšoko ne į tos moters lovą. Taip pat prisiminė, kaip iš savo tolimo giminaičio, sutikto Kaziuko mugėje, sužinojo, kad tėvas jau penkeri metai kaip paleistas iš kalėjimo ir grįžęs Lietuvon. Daug ką prisiminė, tik niekaip negalėjo atgaminti, ką pats jautė tam vyrui. Šioje vietoje buvo tuštuma: nei pykčio, nei apmaudo, nei nuoskaudų – nieko. O juk turėtų būti kažkas daugiau, nei jausmas, kuris apima, kai kažkas pasakoja apie Afrikos baobabus arba Kaspijos jūros flamingus – padarus, gyvenančius po ta pačia saule ir tuo pačiu dangumi, tačiau niekaip nesusijusius su Rimo gyvenimu.

Būtų ir visą kelionę pramirkęs abejonėse, tačiau nuo to išgelbėjo ant galinės automobilio sėdynės besiriejančios dukros. Pradžioje nepasidalino plančete, vėliau Vėtrai užsireikė Seilės, tada Kuše numetė sesers Popsę ant grindų ir vyresnioji ėmė spiegti, kad lėlei nuo smūgio garantuotai nulūžo galva. Galiausiai viena užsimanė sulčių, kita – ledų, o kur dar amžini ginčai dėl muzikos… Tad nenuostabu, kad po trijų valandų automobilyje Rimas jautėsi kaip po penktadienio-šaštadienio maratono bare, todėl kai pagaliau įsuko į senąjį kelią lengviau atsiduso.

Kaimas, kadaise išsidėstęs aplink vienintelę T formos sankryžą, dabar buvo gerokai išsiplėtęs. Dar neprivažiavus ženklo pastebėjo naujas sodybas, akivaizdžiai miestiečių vasarnamius, stipriai išsiskiriančius savo laisvalaikiui skirta infrastruktūra ir ūkinių pastatų stygiumi. Kadangi vietos aplink šaltiniuotos, tai prie daugumos naujųjų vilų vilaičių telkšojo didesni ar mažesni tvenkinėliai, keletą kurių jau beveik galėjai vadinti ir nedideliais ežerėliais. Ši naujiena nuteikė visai maloniai – Rimas staiga susigriebė, kad įsivaizdavo iš kaimo belikus vos kelis sukežusius namelius, o čia štai, kokia civilizacija. Net prie sankryžos įsikūrusi krautuvėlė atrodė visai kultūringai ir jei ne abipus gatvių augančios milžiniškos šimtametės tuopos, galbūt nė nebūtų atpažinęs kaimo.

Navigacija rodė, kad prie krautuvės reikia sukti į kairę – vadinasi tėvas gyvena kitoje vietoje, kas nė kiek nenustebino, mat vaikystėje nuomojo pusę namuko iš veterinaro, kuris po kolūkio žlugimo buvo persikvalifikavęs į mezgėją ir dieną naktį poškėjo staklėmis, nerdamas gaminius neišrankiai rytų rinkai.

 – Na ir kaip jums, panelės, vaizdelis per langus?

– Čia? Mes čia gyvensim? – vien tik smalsumą išduodančiais balsais sučiauškėjo mergaitės ir prilipo prie langų. Kuše net Seilę prie stiklo pritrėškė, kad ir ežiukas galėtų apsidairyti.

– O žiūrėk, žiūrėk, kas ten! – susijaudino Vėtra, pamačiusi tarp namų didelę pievą su keliomis sūpynėmis bei medinėmis karstyklėmis.

Pažvelgęs nurodyta kryptimi, Rimas taip pat nudžiugo, tik ne tiek dėl žaidimų aikštelės, kiek dėl joje besimalančio būrio vaikų – sprendimas kraustytis vis labiau ir labiau jam patiko. Iš to malonumo jis net šyptelėjo, stipriau sugniaužė vairą ir jau norėjo paspausti akseleratoriaus pedalą, bet tuojau pat save suturėjo ir nuvažiavo tiksliai leistinu greičiu, besimėgaudamas didžiulių medžių metamu pavėsiu ir gražiai sutvarkytomis sodybomis abipus kelio.

Tik kai sustojo prie reikiamo namo ūpas šiek tiek nukrito, mat pro aukštomis smilgomis, susiraičiusiomis avietėmis, išvešėjusiais paparčiais ir kitais neaiškiais šabakštynais apaugusį kiemą matėsi tik namo kraigas. Vaizdas ne ką tepasikeitė ir išlipus iš mašinos: girgždantys metaliniai varteliai atsivėrė į visiškai užžėlusį kiemą, o iki pagrindinių durų vedantis takelis buvo toks siauras, kad Rimas mintyse nusikeikė, pagalvojęs, kaip bus sunku juo sutempti visą mantą.

– Nelįskit į žoles, – mestelėjo per petį paskui nedrąsiai cimpinančioms dukroms, – erkių prisigaudysit.

Baltų silikatinių plytų namas aukštu dvišlaičiu stogu atrodė kur kas geriau. Šiek tiek nustebino veidrodiniai langai raudonais rėmais, tačiau iš už kampo kyšanti stiklinė veranda – nudžiugino. Apžvelgęs pastatą Rimas užkopė betoniniais priebučio laipteliais ir garsiai pabeldė į duris.

Niekas neatsiliepė, todėl jis nulenkė rankeną ir be jokio vargo įėjo vidun. Prieangis buvo dažytas pilkai violetine spalva, o laiptai ir visos vidaus durys labai tamsaus, beveik juodo medžio.

– Labas! – Šūktelėjo Rimas ir šiek tiek suabejojo, kaip reiktų kreiptis į tėvą, – Viktorai, ar tu namie? Čia Rimas.

Tiesiai jam virš galvos kažkas subildėjo ir jis pasuko link laiptų. Keliais dideliais šuoliais įveikė juos ir atsidūrė prieš dar vienas juodas duris. Dar kartą pasibeldė ir pamėgino įeiti, tačiau šios buvo užrakintos.

– Labas labas, – pasigirdo energingas balsas kitapus, – džiaugiuosi, kad atvažiavot, jauskitės kaip namie.

– O tu? Neišeisi pasisveikinti? – sutriko Rimas.

– A sublūdai, taigi karantinas, o tu su vaikais iš miesto atvažiavai. O ir glėbesčiuotis niekas nesirengia, tai jūs kurkitės, o aš čia paliksiu, savo reikalais užsiimsiu.

– Tai… – Rimas vis dar trypčiojo prie durų, jausdamasis kaip koks įsibrovėlis.

– Eik eik, ko ten prie durų dabar triniesi? Gi taip ir sutarėm, kad aš palėpėj, o jūs apačioj.

Kad ir kaip nustebo dėl tokio sutikimo, tačiau atvažiavęs daiktų prikimštas sunkvežimis greitai atitraukė nuo visų minčių ir privertė imtis darbo, paprakaituoti, kartu su suplukusiu, stipriai rūkyta žuvimi trenkiančiu, vairuotoju, tampant sunkias dėžes. Kol vyrai nešiojo daiktus, mergaitėms liepė būti stiklinėje verandoje, dėl ko jos visiškai neprieštaravo, o atgabenus pirmas dėžes su žaislais netruko ten įkurti visą savo karalystę. O tai, kad dukros taip gerai sureagavo į naujuosius namus, labai nudžiugino Rimą. Jis ir pats džiaugėsi. Viduje namas buvo net geresnis nei jis tikėjosi: apačioje buvo trys nemaži kambariai, virtuvė ir dušas – viskas, ko gali reikėti.

Pietums suvalgė greitai paruošiamų makaronų ir visą popietę prasitampė su daiktų ryšuliais, knygų stirtomis ir kita manta. Sunkvežimį išleido jau vakarėjant, mergaitėms nekantriai trinantis ant priebučio laiptelių, sekiojant jį alkanais žvilgsniais ir jau devynioliktą kartą klausiant, o kas vakarienei ir ar greitai bus valgyti. Kadangi ir pats buvo alkanas, atsiskaitė už kraustynes ir nelaukęs, kol sunkvežimis apsisuks siauroje gatvelėje, pasuko keliuku link namo ir net susikeikė iš netikėtumo, kai po sena, gumbuota obelimi pastebėjo du vaikus. Berniukus. Vienas buvo kiek mažesnis, kitas kokių dvylikos-trylikos. Abu šviesiaplaukiai ir tokių keistų veidų, kad Rimui kilo noras apsimesti, jog jų nepastebėjo.

Kvaila, žinoma, bet mažesnis vaikas spoksojo į jį tokiomis išpūstomis akimis, iškišęs liežuvio galiuką tarp putnių pravertų lūpų ir visa savo išvaizda kėlė šiek tiek atsilikusio vaiko įspūdį. O vyresnysis, dėl ypatingai žemos kaktos, atrodė išvis neturįs smegenų. Įspūdį dar labiau sustiprino ir vieta, kurioje jiedu stovėjo – Rimas nenutuokė, kaip vaikai pateko į sklypą, nepastebėjo jų brendančių per augalynus, todėl matant juos stypsančius tarp aviečių ir smilgų atrodė, kad jie ten tiesiog iš žemės išaugo.

Kad ir koks nemalonus jausmas ėmė žiūrint į netikėtus svečius, visgi Rimas prisivertė šyptelėti:

– Sveiki, vyrai, ką čia veikiat?

– A, labas, – sumykė didesnis berniukas ir išsiviepė, – taigi šitus parduodam.

Didesnis niuktelėjo mažesnį ir šis ėmė brautis per žoles, siekusias jam pažastis, link Rimo. Šiek tiek pasiplūkęs berniukas pagaliau prasibrovė iki keliuko ir išsipainioję iš žolių atsidūrė tarp vyro ir mergaičių, tuo dar labiau sukeldamas tėvui nepasitenkinimą.

– Daug turim, – berniukas varliuko veidu ištiesė senovinį vaikišką metalinį kibiriuką, sklidinai prikrautą kaštonų, – nektarinai po eurą.

Rimas kostelėjo, norėdamas paslėpti beišsiveržiantį keiksmą: nenorėjo pirmą vakarą naujoje vietoje įžeisti nesveiką vietinį vaiką.

– Kiek norėsit? – sušuko vyresnėlis, vis dar stypsantis po ta pačia obelimi, – Viktoras visada paima.

– Tikrai? – Rimas nutarė, kad tėvas greičiausiai pašelpia nelaimingus vaikus, – ir kiek jis ima?

– Anksčiau po dvidešimt paimdavo, – kalbėjo vis tas pats didesnis berniukas, kol mažasis stypsojo su atkištu kibiriuku ir atvirai spoksojo į Rimą išsprogdinęs akis bei iškišęs seilėtą liežuvio galiuką, – bet dabar jau tik po dešimt.

Netikėtai suvibravo telefonas kišenėje ir Rimas nustebo pamatęs, kad skambina tėvas.

– Viktorai? Kažkas nutiko?

– A Rodakinos nektarinų atnešė?

– Tėti, – Rimas pasisuko, kad negirdėtų arčiau stovintis berniukas ir prislopinęs balsą dar pasitikslino, – tu gi žinai, kad čia paprasčiausi kaštonai?

– Kaštonai šudonai. Paimk man dešimt Rodakinos nektarinų. Ir sau ne mažiau. Aišku? Pinigų turi? Jei neturi, pasakysiu, iš kur paimti.

– Tu čia rimtai?

– Maniškius man su vakariene atnešk. Dešimt man, dešimt – tau, supratai?

– Gerai…

Kišenėje kaip tik turėjo grąžą, tad sužvejojo keletą perlenktų banknotų ir ištraukęs dvidešimtinę ištiesė ją berniukui varlės veidu. Šis pagarbiai padėjo metalinį kibirėlį ant betoninio takelio, atskaičiavo dvidešimt kaštonų ir subėrė juos į ištiestą Rimo saują:

– Dvidešimt Rodakinos nektarinų po eurą, – lėtai apibendrino, – viso bus dvidešimt eurų. Ačiū.

Gautą pinigą vaikas susuko į vamzdelį ir įsikišo į cigarečių pakelį, kuriame jau buvo bent aštuonios įvairių banknotų tūtelės.

– Iki pasimatymo! – Šūktelėjo vyresnysis iš po obels.

Varliukas pakėlė gerokai aptuštėjusį kibiriuką ir nėrė į žoles. Kai berniukai susitiko, abu apsisuko ir patraukė kažkur tolyn per sodą, greitai pranykdami aukštuose brūzgynuose.

– Iki, – neužtikrintai jiems pavymui palinkėjo Rimas, visiškai be jokio džiaugsmo galvodamas, ar šie vaikai pavojingi jo dukroms, ar tik piniginei.

Dešimt kaštonų subėrė ant padėklo greta sumuštinių su fermentiniu sūriu. Jau spėjo išsiaiškinti, kad viršuje tėvas turi virdulį, todėl arbata bei kava pasirūpina pats. Tokią paprastą vakarienę paliko prie palėpės durų ir grįžęs sudribo ant kėdės virtuvėje: diena buvo ilga ir sunki, o dar reikėjo pasirūpinti, kur suguldyti dukras, kurios kol kas su didžiausiu apetitu dorojo savuosius sumuštinius.

Miego klausimas buvo išspręstas greitai ir sklandžiai, mat pasirodė, kad viename iš kambarių kaip tik stovi dvi senos, juodo lakuoto medžio tachtos su visai padoriais čiužiniais, o kitame – tokio pat stiliaus ne pati plačiausiai dvigulė lova, kurios vienam vyrui bus daugiau nei pakankamai. Šiek tiek užtruko, kol surado naktinę lempelę, išpakavo bei suruošė patalus, perknisus visus lagaminus atkapstė Kušei pižamą su transformeriais, o Vėtrai – su Elza. Dantų šepetėlius pasirodo pamiršo pasiimti, tad sesės patenkintos atsigulė neatlikę šio baisaus kankinimo. Pasakos teperskaitė vos du puslapius ir abi užmigo pačiu kiečiausiu vaikišku miegu, pagaliau suteikdamos progą atsipūsti ir tėčiui. Ta proga jis atsidarė skardinę alaus, kurių blokas atkeliavo su kitais jo daiktais ir jau nuo pietų vėso šaldytuve laukdamos, kada pagaliau ateis ta palaiminga atokvėpio akimirka.

Svetainės baldai buvo seni, tarybiniai, bet gobelenai pakeisti, todėl fotelis, kurį pasirinko, pasirodė esąs visiškai patogus. Kaip tik po ranka stovėjo ir lakuotas stalelis bei ilgakojis toršeras, kurio neįkyri šviesa maloniai švietė per petį. Jei ne geltona sienų spalva, kampuose išpieštos baltos kolonos ir gipsinė rozetė lubų centre, būtų galėjęs pasakyti, jog šis kambarys kaip tik jam. Nors, Rimas pažvelgė per duris į stiklinę verandą ir už jos plytintį šabakštyną, nors geriau pagalvojus, visas namas buvo kaip tik jiems. Žinoma, teks šiek tiek padirbėti kieme, bet be apleisto kiemo, daugiau nebuvo nieko, ką Rimui būtų ypatingai knietėję perdaryti ar pakeisti.

Vyras ištiesė kojas ir susmukęs fotelyje įsmeigė akis į gipsinius lubų lipdinius, leisdamas alui atpalaiduoti kūną bei mintis. Galbūt net šiek tik prisnūdo, nes kai kažkas atsargiai pabeldė į stiklines verandos duris, Rimas taip krūptelėjo, kad net išmetė tuščią alaus skardinę, kuri žvangėdama nusirito aliejiniais dažais dažytomis grindimis.

Eidamas link durų pasitrynė akis, kad jos greičiau apsiprastų su kiemą užliejusia tamsa ir leistų įžvelgti, kas per siluetas boluoja už verandos stiklų. Kai pravėrė tinkline užuolaida pridengtas duris ir blausus šviesos srautas apšvietė svečią, vyras kilstelėjo antakius iš nustebimo. Sodo džiunglių fone, vos per kelis žingsnius nuo laiptukų stovėjo moteris ilgais naktiniais marškiniais. Tai nebuvo šilkas ar gundantis atlasas. Tai buvo paprastas lengvas, mažomis gėlytėmis margintas, audinys, lengvai krentantis nu pečių iki pat kulkšnių. Nors veidą šiek tiek dengė vaismedžių šešėliai, tačiau kiek pavyko įžiūrėti, spėjo, kad ji – jo vienmetė.

– Labas, – Rimas pasisveikino pirmasis, nekantraudamas sužinoti, ko gi jai galėjo prireikti tokį vėlyvą metą.

– Kur Viktoras? – Nors balsas buvo sodrus ir gilus, gal net kiek vyriškas, tačiau rankos mostas, kuriuo ji nubraukė tamsių plaukų sruogą nuo veido – lengvas ir grakštus.

– Viktoras? Palėpėj. Karantinas.

– A, – ji nepatenkinta patrepseno basa koja, – negerai, nes nektarinų medis pražydo.

– Nektarinų medis? – Rimas kone paspringo.

– Taip, reikia palaistyti. Viktoras padėdavo.

– Aha, tai… – jis perbraukė per dilbius, nusmaukdamas rankoves iki alkūnių, – tai nežinau, galėsiu gal aš padėti?

– Gerai. Einam.

– Ta prasme, dabar?

– O kada gi dar?

– Nežinau, gal ryt ryte?

– Nektariną laistom tada, kai jis pražysta, – kuo tvirčiausiai pareiškė ir pasisuko link sodo.

Vyras vis dar mindžikavo ant laiptelių: dukros vienos miega, vieta nauja, aplink šlaistosi neaiškūs berniokai… Ir keistos moterys… Kaip ir nereikėtų palikti namų, bet tada viešnia tūptelėjo, sugriebė savo ilgus marškinius ir pasikėlė juos iki pažastų.

– Rimai, Rimai, žolę pjauti reikia, o tai praeiti visiškai nebeįmanoma, – kasdieniškai pastebėjo nepažįstamoji ir švysčiodama mėnesienoje nuogais sėdmenimis įsmuko į krūmynus.

Verandos durys negarsiai trinktelėjo, kai Rimas jas paleido ir nusekė paskui ją į tamsą.

Avietės braižė džinsus, trąšios smilgų varpos plumpsėjo į juosmenį ir strėnas, o nuo paparčių varvėjo drėgmė, blizgindama prieš jį einančios moters šlaunis. Šioji drąsiai brovėsi per sodą, nepaisydama aplink jos kojas besibraižančių aštrių stiebų ar nakties vėsos, ir toliau nešdama po krūtine suimtas naktinių marškinių palankas. Rimas bidzeno iš paskos, negalėdamas atitraukti akių nuo sėdmenų. Jie buvo maži, klubo kaulai styrojo išsišovę per odą, ir atrodė, kad figūrai stinga putnumo, tačiau vyrą intrigavo kas kita: jis įsivaizdavo, kaip lengvai galėtų į ją įeiti tiesiog taip, stovint, visu ilgiu ir visiškai patogiai. Paimtų čia pat, prispaustų prie bet kurio medžio ir išdulkintų. Tereikia sugauti ją, taip užtikrintai ir sparčiai judančią jam nematomu miško keliuku. Tokią be krislo gėdos ir kartu be jokios užuominos apie gundymą, siūbuojančią vyrui prieš akis savo natūraliu nuogu kūnu. Stebėdamas moterį jis pasijuto kaip pirmykštis medžiotojas, persekiojantis patelę džiunglių tankmėje. Jame nubudo visas ilgai gniaužtas vyriškumas ir poreikis, kuriam jau senokai nebuvo suradęs laiko. Jis ištiesė ranką ir pirštų galais grybštelėjo moters blauzdą – jie buvo jau pakankamai toli, tad kam klaidžioti, jei ir taip aišku, kuo viskas pasibaigs. Tačiau spėjo tik lengvai grybštelėti, nes ji nė neatsisukus vikriai žingsniavo toliau. Rimas dar kartą ištiesė ranką, bet užkliuvo už kažkokios šaknies ar kupsto ir vos nesuklupo.

– Greičiau, – paragino per petį grįžtelėjusi nepažįstamoji ir dar labiau paspartino žingsnį.

Jis jau beveik bėgo, nepastebėjo, kaip išėjo iš sodo ir įlindo į mišką – tik po kurio laiko atkreipė dėmesį, kad jos kūno nebedangsto jokie žolynai, kad nuogos, raudonais įdrėskimais ir rumbais nuo aviečių ūglių išmargintos, kojos švysčioja prieš jį visame gražume. Kojos ir smulkučiai sėdmenys, nes net ir išėjusi iš aukštos žolės, ji nenuleido savo naktinių marškinių. Gerai – nusprendė Rimas – tegu ji dar šiek tiek pažaidžia šitą aukos ir medžiotojo žaidimą, tačiau galiausiai vis tiek paims ją taip, kaip sugalvojo – eidamas apie nieką kitą ir negalvojo, todėl kai ji staiga sustojo, tiesiog atsitrenkė į jos nugarą ir prigludęs prie menčių trumpam įkniaubė nosį į plaukais uždengtą kaklo linkį. Ji kvepėjo nektarinais. Pačiais tikriausiais nektarinais, kurių saulėje sušilusios sultys taip maloniai kutena gomurį.

– Gražus, ar ne? – moteris pakėlė galvą ir Rimas žengtelėjo žingsnį atgal.

Virš galvų lingavo žiedais apsipylęs kaštonas. Didžiulis ir platus, galingas kaip ąžuolas ir visas suputojęs baltomis žvakių puokštėmis. Atrodė, kad jos net spindi naktyje ir pats medis yra lyg gauruotas sidabrinis mėnulis. Siūbuojantis ir besisupantis, linguojantis ir besisukantis – Rimui apsvaigo galva nuo spoksojimo į vėjyje judančias šakas ir jis instinktyviai grybštelėjo orą priešais save, ieškodamas ko nusitverti. Delnai nusileido tiesiai ant karštų moters sėdmenų. Ji buvo ten, kur ir prieš tai, tik dabar stovėjo pasilenkusi, rankomis atsirėmus į žemę, o šlaunimis beveik lietė jį. Jos poza nepaliko jokių abejonių dėl to, ko ji nori, ar ką siūlo – tiesiai prieš jį baltavo nuogi sėdmenys ir atvira, drėgme blizganti moters lytis.

Iš nekantrumo virpančiais pirštais Rimas atsisegė džinsų sagas ir daugiau neklausdamas savęs nei kas, nei kodėl, paniro į nepažįstamą moterį. Viduje jį lyg kas būtų apsiviję ir įsiurbę – iš netikėtumo jis tik stipriau įsirėmė delnais į jos klubus, kiek padvejojo, mėgindamas suprasti tą keistą pojūtį, tačiau kai ji pasitrynė į jo strėnas abejonės išblėso ir jis ėmė judėti. Iš pradžių atsargiai, po to vis greičiau, nes kuo giliau į ją niro, tuo stipriau jautė keistą dilgčiojimą ir kutenimą, kuris skatino tik dar greičiau judėti, o judant greičiau – dar labiau dilgčiojo. Ir norėjosi dar. Kad stipriau kutentų ir kad greičiau tas erzinimas baigtųsi. Bet prieš tai, kad dar stipriau sudilgčiotų, dar giliau įtrauktų. Buvo iki skausmo alkanas to jausmo, todėl judėjo: stūmėsi vis giliau, stipriau ir greičiau. Jis net sukriokė, kai pajuto, kaip ima sekti jėgos, o jis vis dar nepasisotinęs ir nepasirengęs atsisakyti to saldžiai kankinančio jausmo. Sukaupė jėgas, atgalia ranka brūkštelėjo veidu pasruvusį prakaitą ir su nirtuliu stumtelėjo dar kartą, atsitrenkdamas į tvirtas kaip kolonos moters šlaunis. Ji nė nepajudėjo, o jo varpą kuteno šimtai plunksnelių, neleidžiančių sustoti ir varančių iš proto nenumalšinamu vis kylančiu geiduliu.

Kai atrodė, kad daugiau nebepajudės, užuodė nektarinus, burnoje pasklido jų skonis. Pirštai, gniaužantys moters klubus ėmė slydinėti, tarsi jos kūnas staiga būtų išrasojęs saldžiomis sultimis.

Rimas suriko, maurojo kaip laukinis visą laiką, kol liejosi sėkla. Ilgai, ir sekinančiai iki kojų tirtėjimo. Kai baigė vos begalėjo pastovėti, todėl tik žengtelėjo žingsnį atgal ir sudribo tiesiai ant juodos žemės. Ištraukta varpa nemaloniai sudilgčiojo ir bematant ėmė perštėti, tačiau drėgną odą maloniai vėsino nakties oras, todėl jis tik atmetė rankas, pasirėmė ant alkūnių ir atkraginęs galvą kvėpavo giliai iki svaigulio, prakaitui ritantis per smilkinius ir kapsint į ausis.

Jis taip ir užmigo ten, po tuo kaštonu, susisukęs gemalo poza juodoje dirvoje, kurioje neaugo nė menkiausia žolytė, lyg kaštonas būtų išsiurbęs visą gyvybę aplink save. Miegojo neramiai, vis sapnavosi, kad jis vėl ir vėl rėkia baigdamas, kol galiausiai nubudo nuo paryčio vėsos ir kažkieno sauso kosulio. Sustiręs atsisėdo ir apsidairė. Kitapus medžio kamieno matė kažką judant, tačiau tai tikrai nebuvo ta pati moteris, kurią čia atsekė vakar. Patrynė užburkusias nuo miego akis ir geriau įsižiūrėjo: prie medžio mindžikavo ir sutrikęs žvalgėsi vyras juodu sportiniu kostiumu. Per Rimo nugarą nusirito nemalonus šaltukas, neturintis nieko bendra su ryto vėsa, kai už poros žingsnių nuo jo kažkas sukosėjo. Lygiai taip kaip ir jis susigūžęs už poros žingsnių miegojo stambus ūsuotas vyras. Kitoje pusėje pasimetęs žvalgėsi jaunuolis žalsva uniforma, labai primenančia skauto eilutę.

Kai sunkiai ištiesęs aptirpusias kojas Rimas pagaliau atsistojo, suprato, kad po kaštono šakomis be jo yra dar keliolika įvairaus amžiaus vyrų. Visi jie atrodė taip pat sutrikę ir taip pat išsekę. Vieni piktai dėbčiojo, kiti nejaukiai šypsojo, dar kiti apsimetė, kad jie yra kaip tik ten, kur ir turėtų būti, nors nė vieno jų apranga nebuvo panaši į pritaikytą miegui ant plikos žemės.

– Tai… – pagaliau prabilo vienas šviesiaplaukis jaunuolis, pagal išvaizdą tik šiemet baigęs mokyklą, – geras vakarėlis, ne? Kai nurovė… Aš nelabai pamenu, vyrai, kada jūs prisijungėt, bet nu žinot, kaip būna, alus ten, panos, и все такое, tai… Tai gal kas žinot, kaip pareiti?

– O iš kur tu? – pasidomėjo vyras juodu sportiniu kostiumu.

– Iš kur? Iš Visagino aš, – nustebo jaunuolis.

– Ne… Aš klausiu, kur tu vakar buvai.

– Ai, vakar, tai va čia gi pas pusbrolį Pakauly buvau, truputi padarėm alaus…

– Pakauly? – pasitikslino vyras odine striuke.

Rimas iškart suprato, kad tas tai tikrai ne vietinis, mat tik atvykėliai jų miestelio pavadinimą kirčiuodavo kaip „paupy“ ar „Panevėžy“. Vietiniai gi žinojo, jog pavadinimas nuo žodžio „kaulas“ atitinkamai ir tardavo. Jis dar kartą apžvelgė visus – nė vieno veidas jam nepasirodė pažįstamas, nors ko norėti – pats šiame kaime jau dešimtmečius nebuvęs.

– Gal kas turi telefoną? – Pasiūlė vyras sportiniu kostiumu ir iškart atsirado bent keli.

Sukišę galvas į ekranus greitai susiorientavo: Rimas buvo nuklydęs nuo namų apie keturis kilometrus, nors niekaip negalėjo prisiminti, kad tiek toli būtų ėjęs mišku. Panašiai murmėjo ir kiti, bet toliau vystyti šios temos niekam nesinorėjo. Jie tiesiog pasidalino į penkias grupes, mat čia buvo vyrų bent iš kelių aplinkinių kaimų ir sausai atsisveikinę visi pasuko link savų namų.

Rimo grupelėje ėjęs abiturientas visą kelią nervingai kažką pasakojo, niekas jam per daug neatsakinėjo, visi dūlino nunarinę galvas, nesidairydami nei į šalikeles, nei į bendražygius. Išėjus į vieškelį ir susiorientavus, vyrai dar plačiau pasklido, o paskutinius kilometrus Rimas parėjo visiškai vienas, vis negalėdamas išmesti iš galvos to vaizdo – ryto šviesoje lipnia drėgme blizgančio seno kaštono kamieno. Jis pastebėjo ir kelių kitų vyrų sutrikusius žvilgsnius, tyrinėjančius tą drevėtą medį ir turbūt kankinamus tos pačios minties, kuri nedavė ramybės ir jam: ar vakar jis iš tiesų matė moterį, ar ji išvis buvo, o gal jis apsvaigęs baigė į vieną iš tų lancetinių įtrūkimų žievėje, iš kurio dabar tekėjo lipni sula? Nesąmonė – pats save įtikinėjo, žinoma buvo moteris, juk jis vis dar taip stipriai užuodė saldų nektarinų kvapą ant savo delnų, nuo kurio jį pradėjo pykinti.

Parėjęs namus rado dar miegančius, todėl pasinaudojęs proga palindo po dušu ir ilgai trynė visą kūną rudu ūkišku muilu, tikėdamasis nuplauti tą kvapą nuo rankų ir dar labiau – vaizdą iš atminties. Ir už vis labiausiai abejonę, kas sukėlė tą kankinantį niežulį ir kokios bus viso to pasekmės jo vyriškumui.

Kai sukilo mergaitės, jis buvo kaip tik užmaišęs tešlą blynams.

– Dantukus išsivalykit, – pareigingai sukomandavo bespalviu balsu.

– Tai kad šepetėlių neturim, – priminė užsimiegojusi, susivėlusi Vėtra.

– Gerai, teisingai, tada kepu blynus. Kuše, išnešk Seilę iš virtuvės, kiek kartų kalbėjom, kad jam ne vieta prie stalo.

– Tėti, – mažoji prisiartino prie vyro ir timptelėjo už marškinėlių, – Tėti, aš ne Kuše. Dabar aš – Rodakina.

Rimas su trenksmu nutėškė metalinį dubenį ant stalo, aptaškydamas tešlos dribsniais darbastalį ir dusdamas iš staiga sukilusio įsiūčio suriko:

– Gali tu būti Bybe, gali būti Kūše, bet Rodakina nebūsi niekada, supratai? Nie-ka-da!

Share