Paženklintieji. III dalis


Paženklintieji. II dalis


ANTRADIENIS

Kažkur skambėjo mobilusis – tiek jis suvokė, tačiau nelabai susigaudė, kur esąs. Nepakėlęs galvos, mėgino apčiuopti triukšmadarį, grybšteldamas ranka kažkur dešinėn, kur paprastai, ant naktinį stalelį atstojančio seno timpano, ir voliodavosi jo telefonas. Tačiau vietoje šalto žalvarinio būgno korpuso pirštai stuktelėjo į gitaros grifą ir instrumentas skaudžiai tėškėsi į betonines grindis. Net dantis nutvilkė, pagalvojus, ar nebus sudaužęs mylimiausios šešiastygės Alhambros. Šiaip taip pakėlė galvą ir apsižvalgė – o taip, vakar juk smigo svetainėje, net neįveikęs savo įprastinio butelio, kuris prasuktas stirksojo ant kavos stalelio, greta klykaujančio telefono.
– Taip, – pagaliau sugrabaliojo tą išmanų daiktą.
– Sveikas, Aleksai, turiu čia tokių… hm… nu žodžiu reiktų perrašyti „Klykiančios varnos“ pabaigą. Nekokybiškas garsas, nu supranti.
– Marčiau… Fuck, taip ir sakyk, kad netiksliai sugrojau. Nekenčiu kai man smegenis pudrina.
– Nu, taip. Kažkas tokio. Tai gali atlėkti?
– Blet, aš lovoj dar… – Aleksas atsisėdo ant sofos ir laisva ranka pasirėmęs kaktą greitai įvertino, kokio sunkumo pagirios, –  gerai, už poros valandų atvarysiu. Taip taip, tik nezysk. Būsiu blaivas.
– Aš nieko nesakiau…
– Ir nereikia. Už tai pagalvojai.
– Baik, žmogau.
– Davai, neužsivesk. Paskambink geriau Jurgiui, kad atvarytų.
– O kam tau jis? – Parašiau naują gabalą, noriu, kad paklausytų.
– Rimtai? – kažkaip be didesnio entuziazmo burbtelėjo vaikis, – vėl kokia nors šyza?
– Ne, kažkas naujo, – pats nustebo tai suvokęs, – apie ledinę miesto nimfą.
– Ką? Ką tokią?
– Baltaplaukę moterį. Skambink ir sakyk, kad būtų už dviejų valandų, nesikabinėjęs.

Marčius dar kažką atsakė, tačiau Aleskas nebesiklausė. Užkniso tas įkyrus pusbernis. Taip, gal ir gerai dirbo savo darbą, tačiau amžinai smerkdavo atlikėją dėl jo potraukio degtinei. Koks, blet, jo suknistas reikalas, ką Aleksas veikia laisvalaikiu. Net jei atvažiuoja į studiją šiek tiek įkaušęs – ne jam kaišioti nosį. Ir jau tikrai ne tam snargliui komentuoti jo kūrybą. Kaip jis ten pavadino jo paskutinio laikotarpio dainas „šyza“? Kai pats nors ketureilį sudainuos, tada galės ir vertinti. Nors… Kad ir kaip širdo ant savo garso operatoriaus, anas buvo teisus. Paskutiniu metu visi nauji gabalai buvo gryna depresūcha, o štai vienintelės, ypatingos damos įvaizdis jo kūryboje išvis buvo tikra naujovė. Atrodo dar nė vienos dainos nebuvo parašęs moteriai. Jau galėjo įsivaizduoti, kaip apsiputos iš laimės bulvarinė spauda spėliodama, kas toji nepažįstamoji, privertusi Aleksą parašyti jai kūrinį. Iš tiesų tai jis ir pats nelabai susigaudė, kodėl taip padarė, tiesiog ta baltaplaukė jį stačiai persekiojo. Pilkai balti, ne nuvalkioti blondiniški, tačiau brandą primenantys, gal net žili plaukai, suteikė jai ypatingą aurą. Juolab, kad jie ne tik jos nesendino, bet ir tobulai derėjo su tokiomis pat šaltomis akimis, už kurių slėpėsi ne kažkas primityvaus, perprantamo per vieną vakarą, bet visa užburta karalystė. Fuck, jis rimtai per daug galvojo apie tą miniatiūrinę moteriškę…

Studijoje viskas klostėsi kuo puikiausiai. Nenervino nei Marčius, nei Jurgis. Atrodo, jiems naujasis gabalas netgi nuoširdžiai patiko, dėl ko ir Alekso nuotaika pasitaisė. Dar geresnis jausmas apėmė, kai per pertraukėlę, prisijungęs prie savo facebook‘o, rado žinutę nuo to paauglio iš baseino. Atrodo, jie bus spėję susitikti dar kartą, be to, atrodo, ne tik jie. Nors ir labai suktai žinutė buvo surašyta, bet atrodė, kad vaikis, kartu su ledine nimfa kviečia jį susitikti ir aptarti kažką, ką jie kartu patyrė. Gaila, kad nelabai galėjo prisiminti, kas ten nutiko, tačiau tikrai neketino praleisti progos pamatyti baltaplaukę, tad kuo skubiausiai pasiūlė susitikti po pietų.

Kai šiaip taip įvairavo savo Gelandewagen‘ą į siaurą redakcijos kiemą, Dainora (vos pamatęs prisiminė jos vardą) jau laukė kartu su tuo išstypusiu paaugliu. Aleksas ir pats buvo aukštas, tačiau tam vaikiui su kapišonu tesiekė panosę, taigi tiedu ant šaligatvio, vienas ilgas kaip kartis, kita mažutė lyg kokia skruzdėlytė, atrodė gan juokingai.

Sustojęs prie kelkraščio nė neužgesino variklio, tik nuleido keleivio langelį ir pasilenkęs per tuščią sėdynę paragino naujuosius draugus ropštis vidun. Visureigis ne toks jau žemas, tad baltaplaukei teko pasišokčioti, o vaikiui gerokai nunarinti galvą, kol susipakavo. Visa laimė, kad berniukas susiprato nusitaikyti į automobilio galą, nes dievaži būtų jį perkraustęs, jei tas būtų pasikėsinęs užimti Norai numatytą vietą priešais.

Pirmosios minutės buvo kažkokios nejaukios. Kalba nesirišo, tačiau moteris greitai užpildė tylą savo maloniu neskubriu kalbėjimu ir netrukus, nesukdama nieko į vatą, perėjo prie esmės:
– Ar ką pameni iš šeštadienio? Ekrano gamyklos?
– Ne, – pirma atsakė, po to kiek suabejojo, – nors gal kažką blankiai… Ar ten buvo baltos durys?
– Taip, mes su Viliumi jas taip pat pamenam. O daugiau? Gal įsivaizduoji, ką mes ten darėm?
– Ką, susiparinot, kad nepamenat, kas ten vyko? – nusišaipė Aleksas, – Matyt retokai tūsinatės, jei tai jums taip baisu atrodo… Baisus čia daiktas, jei šiek tiek atitrūkom. Aš tai manau, kad buvo nerealus vakarėlis.
– Nenusišnekėk, – burbtelėjo panosėje Vilius, – aš vienuoliktokas, tad labai abejoju, kad mane ir tave kas būtų kvietęs į tą patį vakarėlį.
– Oi, koks dirglus. Kaip suprantu tavęs išvis niekas niekur nekviečia, bet nieko mažiau, gal kai užaugsi…
– Gerai, nereikia to priešiškumo, – įsiterpė Nora, – aš taip pat nemanau, kad ten buvo koks vakarėlis. Klausyk, o tau šiaip nieko keisto nenutiko?
– Iš serijos? – Na ar nepastebėjai kokių sugebėjimų, kurių anksčiau nebūtum turėjęs?

Sankryžoje užsidegė raudonas šviesoforas, todėl Aleksas turėjo minutę pažvelgti Norai į akis. Atrodė, kad jai nė motais jo sarkazmas, o ir nusiteikus ji visiškai rimtai. Tačiau ar to pakako, kad pirmiems pasitaikiusiems išklotų, jog galvoje girdi balsus ir gal net sugeba kažkaip pastūmėti žmones daryti tai, ko jam norisi? Ne… Jis ne debilas, kad taip rizikuotų. Ką jis išvis žino apie šitą porelę? Ir vis dėlto, kažkoks vidinis balsas labai garsiai jam bandė įpiršti mintį, jog juos kažkas sieja ir jiems vertėtų vieni kitais pasikliauti. Matyt, kažkokia panaši mintis šmėstelėjo ir baltaplaukės galvoje, mat ji, nesulaukusi atsakymo į savo klausimą, nusprendė pirmoji atskleisti kortas:
– Kai žiūriu į žmones, matau vaizdus, – tai sakydama ji trumpam nusuko akis, tačiau tuojau pat vėl įsistebeilijo į Aleksą, – ir seniau būdavo kažkas panašaus, tačiau ne taip ryšku. Lyg nuojauta. O dabar viskas pavirto kino filmo kadrais, fragmentais. Galiu apibūdinti aplinką, rūbus… Tarkime, kai žiūriu į tave, matau raudonplaukę juoda suknele. Nors man daug įdomesnė ta, ilga šviesia kasa ant viršugalvio.
– Ta ale Tymošenko?
– Ir tu ją taip pavadinai? – išgirdusi tą pačią pravardę ji sukikeno – Vadinasi tu taip pat ją matei.
– O kas jei ir mačiau?

Nora nusprendė nebeslapukauti ir išpasakojo viską, ką žinojo apie šeštadienio vakarą, apie netikėtą susidūrimą su skustagalviu troleibuse, bei vaizdinius, kurie kilo į jį bežiūrint, taip pat nepamiršo ir kovos, kai Vilius nokautavo tą buvusį zeką bei keisto namo vaizdinių, kuriuos jiems pavyko vakar „prisišaukti“.
– Turkio spalvos namas… – susimąstė Aleksas, – turkio spalvos… Mums reikia kuro.

Nelaukęs atsakymo, įsuko į degalinę ir iššoko iš automobilio. Kol jo nebuvo, Nora su Viliumi susižvalgė, tačiau taip ir neištarė vienas kitam nė žodžio. Tai, kas nutiko vakar, juos vienu metu ir suartino ir atitolino. Po kartu praleistos nakties jie pasikliovė vienas kitu beveik absoliučiai, tačiau atsirado ir pilkoji zona, į kurią nė vienas nenorėjo įžengti. Tai buvo ateitis. Tiksliau ateities nebuvimas. Baltaplaukė norėjo vaikinui paaiškinti, kad tai nebepasikartos, kad tai, nors ir buvo nuostabu, tačiau tebuvo vienos nakties nuotykis. Tuo tarpu Vilius, kuo puikiausiai suprasdamas, kad jie niekada nebus pora, visiškai nenorėjo tos temos gvildenti. Tiesiog nežinojo, kaip apie tai kalbėti, tad buvo tvirtai pasiryžęs vengti to pokalbio.
– Tai norit važiuoti į Kauną? – įsiropštė į visureigį Aleksas ir padavė Norai padėkliuką su trimis kavos puodeliais.
– Į Kauną? Kodėl į Kauną? – nustebo moteris.
– Tas namas. Žinau, kur jis yra.
– Žinai? Bet iš kur?
– Neklausk, tiesiog žinau. Gal taip pat, kaip tu žinai, kad aš trainiojausi su raudonplauke strazdane…

Namą prie Ąžuolyno juosė aukšta, tinkuota tvora su akmeninėmis sferomis kampuose bei prie įėjimo. Vartų nebuvo, tik maži kalto metalo varteliai, už kurių buvo regėti didžiulis obelų sodas ir pilkas namas, tikras tarpukario architektūros paminklas dviem apvaliais laiptinės langais bei užapvalintu balkonu. Švarios linijos, saikingas dekoras ir jokios turkio spalvos.
– Kaip suprantu, ieškojom ne jo, – į esminį neatitikimą atkreipė dėmesį iki tol beveik žodžio neištaręs Vilius.
– Namas tas, kurio reikia, – nė nesudvejojo Aleksas, tačiau neskubėjo žengti į kiemą: pirma kyštelėjo ranką užantin ir išsitraukė oda aptrauktą gertuvę ir nugurgė kelis didelius gurkšnius, – norit?
– Ne ne, – mostelėjo ranka Nora, atsisakydama pasiūlymo ir nukreipė dėmesį į Vilių, – man taip pat atrodo, kad namas labai panašus į tą, kurį mačiau.

Vilius tik gūžtelėjo pečiais, pasitaisė kapišoną ir nusekė paskui anuodu, kurie jau spėjo įžengti į sodą. Link namo vedantis siaurutis takelis, neleido eiti greta, dėl ko kiekvienas jų jautė tik palengvėjimą, nors aplinka ir nebuvo tokia, kurioje dauguma žmonių galėtų jaustis jaukiai: senų medžių šakos lengvai judėjo rudens vėjyje, supdamos kur ne kur kabančias keistas figūrėles, suraišiotas iš šakelių ar susuktos žolės gniūžčių. Vietomis peraugusi veja buvo išvirtusi į šalis išgeltusiais pluoštais, vietomis vis dar stirksojo tvirti kiečių stiebai, tačiau daug kraupiau atrodė juodos išdegintos kiaurymės. Didžiuliai ratai, kurių centre vis matėsi kaži koks nuodėgulis, neatpažįstamų figūrų liekanos, o arčiausiai namo esanti apsmilkusi angelo skulptūra privertė krūptelėti ne tik Norą, bet ir Vilių nejaukiai pasimuistyti.

Pirmasis laipteliais užkopė Aleksas ir keliskart truktelėjęs durų rankeną pranešė, jog užrakinta. Skambutis nuskardeno kitapus ir trijulė sustingo laukdama kokio nors judėjimo viduje, tačiau kelioms minutėms praslinkus niekas taip ir nepasirodė.
– Ką, gaila, rodos nieko nėra namuose, – abejingai truktelėjęs pečiais Aleksas ir pasisuko link sodo, ketindamas nešdintis iš šios keistos vietos.
– Palauk, negalim taip palikti, – nors ir nejaukiai jautėsi moteris, tačiau jos įgimtas smalsumas skatino nepasiduoti.
– O ko ne? Juk nieko nenutiko… Koks dabar skirtumas, kas ten vyko šeštadienį. Tave apvogė? Įžeidė? Nuskriaudė? Ne – viskas juk gerai, tai kurių galų landžioti, kur nereikia. Geriau lekiam, žinau čia netoli tokį neblogą underground‘ą, kur renkasi įdomi publika. Tau patiks.
– Taip, gal tu ir teisus, kad nieko blogo nenutiko, tačiau tikrai tai nebuvo normalu. O baisiausia, kad aš nesijaučiu taip, lyg vyktų kažkas neįprasto. Net priešingai, man atrodo, kad vykdau savo gyvenimo planą ar kažką panašaus. Tarsi viskas taip ir turėtų būti. Net neturiu noro tam pasipriešinti, nors ir atrodo, kad vis dėlto kažkas mane išnaudoja, manipuliuoja, žaidžia su mano sąmone… O to tai jau tikrai neketinu leisti. Nebūsiu kažkieno žaisliuku.
– Kaip žinai, aš nematau reikalo čia seklius vaidinti, – tai taręs vyras pasuko link vartelių.

Aleksas buvo įsitikinęs, kad Nora su Viliumi seks paskui. Juk paprastai žmonės taip ir darydavo. Sekdavo paskui, tačiau paėjęs kelis metrus suprato, jog šįkart už nugaros nesigirdi žingsnių. Grįžtelėjo ir spėjo pastebėti vaikį, įrėmusį petį į duris. Rodėsi, jis tik lengvai stumtelėjo, o kažkas sunkaus jau dunkstelėjo į grindis – iškrito masyvi metalinė rankena – suprato. Nė nepasidomėjęs, ar Aleksas grįžta, ar išeina, paauglys žengė vidun, o Nora nusekė paskui. Nė vienas nežvilgterėjo jo pusėn. Nė vienas! Sušikti nuotykių ieškotojai… Aleksas grybštelėjo kišenę ir išsitraukęs gertuvę keliskart gurkštelėjo.

Viduje tvyrojo prieblanda, kuri neleido iš karto susivokti, kur jie pateko. Kai akys kiek apsiprato, pasirodė, kad koridorius, vedantis į didelį kambarį, greičiausiai svetainę, niekuo nesiskiria nuo kitų koridorių. Bent jau tų, kokie būdavo šešiasdešimtaisiais. Slinkdami tyloje suprato, jog sustingęs laikas apėmęs ne tik prieškambarį, bet ir tolimesnes erdves – kai pamatė oranžinius, geltonomis gėlytėmis bei rusvais ornamentais išmarginus sienų apmušalus, Nora pasijuto, lyg vartydama seną hipišką žurnalą, kažkaip užklydusį į senelės palėpę ir vaikystėje jos labai mėgtą.

Kol nekviesti svečiai susidomėję dairėsi po beveik muziejinę aplinką, nepastebėjo už plastikinių karulių užuolaidos pasirodžiusio silueto. Tik kai moteris palietė uždangą, priversdama ją sutarškėti, abu krūptelėję sužiuro į namų šeimininkę.
– Kas tu? – pirma atsipeikėjo Nora.
– Keistas klausimas įsilaužus į svetimus namus, nemanote? Juk tai aš turėčiau jums šį klausimą užduoti. Nors, šiomis aplinkybėmis tai visiškai nereikalinga, ar ne Viliau?
– Iš kur mane pažįsti?
– Aš jus visus pamenu, juk jūs mūsų nugalėtojai. Nors ir neturėjote pas mane pasirodyti, tačiau man vis tiek įdomu, – kalbančioji tikrai buvo panaši į Ukrainos politikę, nors laikysena prilygo ir pačiai karalienei, – ko gi jums prireikė iš manęs.
– Nugalėtojai? – Nora pasigavo moters ištartą žodį, – Apie ką tu kalbi?
– Ach taip, gal ir per daug ryškiai išsireiškiau. Prašau man atleisti, tačiau jūsų pasirodymas kiek sutrikdė mano ramybę. Tarkime apdovanotieji?
– Gal galite konkrečiau? – Dainora, mieloji, gal nebeapsimetinėkim, – šeimininkė, vilkinti ilgą baltą suknią, su kuria kiek priminė kadaise prie altoriaus paliktą nuotaką, kuri dešimtmečiais nešioja tą patį parėdą vildamasi, jog jaunikis sugrįš, lėtai nusklendė į kambario vidurį ir sustojo taip, kad kuo geriau matytų įsibrovėlius, – tu juk gabi, pažvelk į mane ir pati pasakyk. Pažvelk į Vilių, Aleksą… Juk nuo tavo akių neturėtų pasislėpti tiesa. Nors, tavo praeitis… Ji tave stabdo, argi ne? Leisk atspėsiu: visą gyvenimą, kad ir ką bedarytum, vis jauti, kad kažko neįvykdai, kad darai nepakankamai, kad tavo pasiekimai galėtų būti geresni? Tavo fizinė būklė galėtų būti geresnė, tavo kūno linijos galėtų būti dailesnės, todėl kankiniesi ant treniruoklio. Tavo profesinė veikla, nors ir nemažai pasiekei, bet vis tiek tavęs netenkina. Nors tavo artimieji ir tikina, kad esi pati nuostabiausia, jauti, kad kažko vis trūksta. Kažkieno pritarimo dar negavai. Argi ne?
– Ar mes čia susirinkom pakalbėti apie mano psichologinę būklę? – kiek sutriko baltaplaukė, dėl tokio tikslaus jos slapčiausių pojūčių apibūdinimo.
– O ko dar mes čia susirinkom?
– Su mumis kažkas vyksta, ir mes norime išsiaiškinti, kas.
– Nieko su jumis nevyksta, jūs tiesiog atrandate save.
– Atrandam save? – dar kartą perklausė Nora, negalėdama apsispręsti, ar ji tiki ta praėjusių dešimtmečių nuotaka su Julijos Tymošenko šukuosena.
– Oi… Na negi aš dabar turėsiu baksnoti pirštu? Tu gabi, bet turėtum išsiaiškinti savo praeitį, kad ji nustotų tave persekioti. Vilius štai priešingai – praeitį turėtų priimti ir neriboti savęs. Jis toks stiprus, kokio dar nesu mačiusi, tačiau ta jį persekiojanti mintis apie kilmę tiesiog žudo talentą. Baik, Viliau, – ji pasisuko į susigūžusį paauglį, – jei tavo tėvui nepavyko to kontroliuoti, nereiškia, kad nepavyks tau! Be to jei ne jo aplaidumas, tavęs čia ir nebūtų, argi ne? Ir nereikia, net nemėgink man prieštarauti, tam jūs neturite laiko.
– Neturim laiko? – Nora gaudė kiekvieną moters žodį.
– Yra svarbūs dalykai gyvenime ir yra tie, kurie neverti, kad su jais gaištume, – nuo tiesaus atsakymo išsisuko šeimininkė ir įsistebeilijo į kažką, už baltaplaukės nugaros, – juk pritari man, Aleksandrai?

Nora grįžtelėjo – nė nepastebėjo, kada vyras prie jų prisijungė. Už tai iškart pajuto nuo jo trenkiantį alkoholio kvapą.
– Jis silpniausias iš jūsų trijulės, tačiau geriausiai išnaudoja tai, ką turi. Paradoksalu, argi ne? Jis atrado puikų būdą alkoholiu uždusinti racionalų protą ir vietoje jo pasikliauti pasąmone, todėl puikiai naudojasi savo gebėjimais. Juk tu nemanei, kad tokias minias žmonių pritrauki dėl savo muzikinio talento? Tu realistas ir suvoki, jog tavo sugebėjimai muzikoje nėra tokie ypatingi, kaip tie kiti, kuriais tu prikaustai minios dėmesį.
– Bet iš kur tu viską žinai? Kas tu tokia? – nenustygo vietoje Nora.
– Džulija, vadinkite mane Džulija, jei jums taip svarbu mano vardas.
– Nė velnio, – suburbėjo Aleksas, – paistalai.
– Tikrai? – vyro prieštaravimas privertė ją krūptelėti, tačiau moteris greitai susivaldė ir nuostabą paslėpė pašaipia šypsenėle.
– Atsiknisk su savo smegenų pudrinimo technikomis, – papurtė galvą Aleksas ir įsistebeilijęs į moterį iš padilbų ėmė artintis prie namų valdovės, – tu E… E… Eu… Eugenija. O Džulija, Džulija kaip ir geltona kasa, šitas namas, sodas – tėra kaukė. Tą vardą, kaip ir peruką nusiimi, kai baigi savo pasirodymą ir niekas tavęs nebepažįsta. Specialiai pasirinkai tokį įvaizdį, kad žmonės susietų tave su kita moterimi ir susipainiotų, neįsimintų tavo tikrojo veido, prisimintų vien Tymošenko, o ne tave, sukta ragana…
– O tu mane džiugini, – jei ir buvo kiek sutrikusi Aleksui pradėjus kalbėti, tai spėjo atgauti pusiausvyrą ir pakeitė toną į lipšnų, gal kiek provokuojantį, – išduok paslaptį, tu čia prisiminei, ar išties pavyko mane nuskaityti? Atleisk, nesitikėjau, kad tu taip aršiai pulsi. Tai ką sugraibei apie mane tėra trupiniai, žinoma. Tačiau tos tavo pastangos, jos tokios mielos. Kaip kačiuko, kuris mėgina vaidinti tigrą… Tu taip žaviai su manimi grumiesi, net ir suprasdamas, kad neturi jokių šansų įsibrauti į mano galvą.
– Užsikrušk, – mestelėjo vyras ir dar keletą akimirkų sutelkęs dėmesį nepaleido Eugenijos iš akių, tačiau jo jėgos matyt išseko, nes jis susvirduliavo ir šastelėjo šonan, klubu įsiremdamas į lakuotą žemą indaują.

Alekso galva nusviro, Nora, tūnodama už jo matė, kaip jis nuleidžia akis, paslepia jas nuo pergalingai vidury kambario stovinčios moters ir įsistebeilija į tuštumą. Atrodė palaužtas, bet staiga baltaplaukės mintyse ėmė blyksėti kažkokie vaizdiniai ir ji bematant suvokė, jog vyras toli gražu nebuvo nugalėtas. Jis kažką rezgė, o Norai reikėjo greitai susigaudyti, ką reiškia tie kadrai iš įvairiausių rungtynių, vaizduojantys vėliavėlę pakėlusį teisėją, o po to lyg atgalinė atskaita, prieš prasidedant nespalvotam filmui: devyni, aštuoni, septyni… Moteris įsitempė, nes žinutė rėkte rėkė jai būti pasirengus. Nors ir nelabai suvokė, koks yra planas, tačiau aiškiai žinojo, kad netrukus kažkas įvyks, o kai tai nutiks, privalo būti pasiruošus.

Aleksas pakėlė galvą:
– Jei manai, kad čia viskas, kad nuo manęs apsisaugosi, tu labai klysti, Eugenija, – kalbėdamas jis vis artinosi prie „nuotakos“ ir ši net kiek susigūžė nuo jo nežemo stoto, tačiau aiškiai jautėsi stipresnė tame žaidime, kurį jiedu žaidė.

Aleksas žingtelėjo į šoną, priversdamas namų šeimininkę nukreipti akis nuo Viliaus ir Noros, o kai jo paties žvilgsnis pagavo baltaplaukės akis, jos galvoje blykstelėjo paskutiniai sekos skaičiai: trys, du, vienas, startas.

Geidžiamiausias šalies jaunikis suėmė Eugenijos veidą delnais ir įsisiurbė į lūpas.

Noros galvoje lyg žaibas blykstelėjo vaizdai, tačiau tik vieną vienintelį jai pasisekė sučiupti: tai buvo didelė ligoninės lova ir nuo joje gulinčio žmogaus nutįsę laideliai bei žarnelės, pypsintys monitoriai ir šnopuojančios dumplės prie šono.

Eugenija nustūmė Aleksą. Jos akys buvo išsiplėtę iš nuostabos, o lūpos vis dar pravertos. Skruostai liepsnojo, tačiau nežinia ar iš jaudulio, ar iš pykčio:
– O, kokia puiki partija, Aleksai, – sušvokštė, o su iškvėpimu kažkur dingo ir jos kilni laikysena – nuostabus, pasigėrėjimo vertas ėjimas. Ir tu, Nora… Oh, kaip gerai sužaidėte, tačiau tai viskas, viskas, ką iš manęs gausite. O dabar bėkit. DINKIT!

Aleksas pirmasis atitoko – kažkur tolumoje ūktelėjo policijos automobilio sirena:
– Tu, sena ragana, iškvietei mentus?
– O tu manei, kad ateisit ir išeisit kada tinkami? Manei aš nesugebėsiu savimi pasirūpinti? Nešdinkitės iš čia!
– Kaip gaila, kad šitas bučinys buvo geriausias tavo gyvenime, – šūktelėjo Aleksas, stumdamas per duris kiek sutrikusius draugus, – tau turėtų būti apmaudu, kad jis nebepasikartos. Ir gali man nedėkoti!
<><><><><>
Visureigis skriejo Kauno gatvėmis.
– Reikėjo išsiaiškinti, iš kur ji mus pažįsta. Taip kvailai nesuvaldžiau situacijos, juk nieko nesužinojome apie šeštadienį. Reikėjo nukreipti ją tinkama linkme, nes ką išsiaiškinom? Kad turime kažkokių sugebėjimų? Ir taip jau žinojome. Nors dabar tapo akivaizdu, jog apie mus žino ir kiti. Tik kas tie kiti? O tas ligonis, kurį mačiau, jis galėjo būti susijęs vien tik su jos praeitimi, gal jis neturi nieko bendro su mumis. Jei tik būčiau geriau įsižiūrėjusi, o dabar niekai… Iššvaistyta proga…
– Baik save tarkuoti, nes erzina, – urgztelėjo Aleksas, gniauždamas automobilio vairą ir bukai stebėdamas kelią, – elgiesi lygiai taip, kaip apie tave sakė Eugenija.
– Taip, ji labai tiksliai apibūdino mano savijautą. Kaip suprantu, dėl tavo silpnybės svaigalams ji taip pat neapsiriko. O kaip dėl tavęs, Viliau?
– Kas dėl manęs?
– Ji kažką pasakojo apie tavo tėvą ir apie tai, kad turi priimti savo praeitį.
– Aš našlaitis, neturiu tėvo, – vaikinui tema akivaizdžiai nebuvo prie širdies.
– Bet gal tavo praeityje yra kažkas, kas mums padėtų.
– Čia tau siūlė ją išsiaiškinti, o ne man. Aš jos neturiu.
– Nesuprantu, negi čia man vienai rūpi, kas su mumis vyksta? Ar išsigandote pirmų kliūčių? – susierzino ir Nora.
– Kliūčių? – Vilius veidas persikreipė ir jis palinko į priekį, kad matytų ne tik priekyje sėdinčios Noros profilį, bet ir jos akis, kiek tai įmanoma, – Kokia kliūtis žmogaus gyvenime yra tai, kad jis gimė dėl to, kad kažkas išprievartavo jo motiną? Kaip tai gali mums padėti šioje situacijoje? Ir tas anos bobos cinizmas, teigti, jog jei ne mano tėvo „aplaidumas“, manęs nė nebūtų, man žadina norą skelti tai raganai į dantis. Tačiau turbūt to ir reiktų tikėtis iš prievartautojo vaiko, ar ne? Štai mano praeitis. Dabar patenkinti? Džiaugiuosi, kad pasipasakojom!

Vaikis nusisuko į langą ir įsmeigė akis į tolį. Norai užveržė gerklę nuo jo žodžių ir ji nedrįso ne tik toliau jį kamantinėti, bet net ir žvilgterėti – bijojo pamatyti, kaip tie žodžiai jį paveikė. O juk ne kas kitas, o jos atkaklumas išprovokavo šį prisipažinimą. Todėl daugiau nė vienas nepratarė nė žodžio, kol Aleksas neįsuko į savo vaikystės namų kiemą. Atvažiavo ten nė nemąstydamas, tiesiog tas kelias buvo įsigraužęs į jo pasąmonę.
– Kas čia per sumauti bajeriai? – Viliaus žvilgsnis, nukreiptas į gatvės vingį, buvo ledinis.

Tik atsakymo jis nelaukė, atplėšė dureles ir iššokęs laukan, patraukė ta pačia kryptimi, iš kur buvo tik ką atvažiavę. Nora žvilgterėjo į Aleksą, tas tik gūžtelėjo pečiais. Kažkam reikėjo jį pasivyti, tačiau jie negalėjo nutarti, kuriam geriau tai padaryti.
– Eime, aš jį apraminsiu, tu pakalbėsi, – pasiūlė vyras ir Nora iškart suvokė, kad jis kalba ne apie raminimą žodžiais.

– Klausyk, aš atsiprašau, kad taip išėjo su tavo tėvu. Aš juk nežinojau…
– Bala nematė, – Vilius tikrai atrodė ir kalbėjo daug ramiau, – tik kodėl reikėjo čia atvažiuoti, nesuprantu.
– Čia? Aš čia gyvenau, kai buvau mažas, – sutrikęs paaiškino Aleksas ir niūriu žvilgsniu permetė pilkus blokinius daugiabučius, – autopilotu atvairavau.
– Tu čia gyvenai?
– O kas?
– Nieko, keista tiesiog…
– Kas? – Ir Dainora pajuto kažkokį kirbėjimą.
– Aš taip pat čia gyvenau. Tiksliau ne visai čia, ten kiek toliau. Vaikų globos namuose…
– Gerai, dabar jau tikrai darosi keista, – Aleksas nuleido savo prabangų žiebtuvėlį, stumtelėdamas nepridegtą cigaretę į lūpų kampą, – niekas to nežino, bet… Vaikystėje aš gyvenau su mama, nes mano tėvai niekada nebuvo susituokę. Nė vienas nenorėjo. Ženytis ta prasme. Žodžiu. Nesvarbu. Esmė, kad po mamos mirties, tėvas mane pasiėmė ne iškart. Turėjo kitą žmoną ir vaiką, todėl kurį laiką svarstė, ką su manim daryt. Kol jie galvojo, man teko maždaug pusmetį pagyventi toje įstaigoje.
– Toje pačioje? – pasitikslino baltaplaukė.
– Toje pačioje, – patvirtino vyras ir nenuleisdamas akių nuo Noros, pagaliau prisidegė cigaretę, – du iš trijų primena kažkokią sumautą tendenciją. Nenori mums nieko papasakoti?
– Ar aš? Ne, tikrai ne… Aš turiu tėvus, visada gyvenau su jais, – moteris sutrikus gūžtelėjo pečiais ir gestu paprašė Alekso, kad tas duotu įtraukti dūmą.
– O ta moteris, kurią pieši, – Vilius prisiminė matytą portretą, – juk nežinai, kas ji. Gal tai kažkaip susiję su tavo praeitimi?
– Tai tiesiog veidas, nieko jis nereiškia.
– Paskambink motinai, – pasiūlė Aleksas ir įsmeigė akis į moterį, kuri nė nejautė, kad baigia surūkyti jo cigaretę.
<><><><><>
Vakarėjant temperatūra šiek tiek pakrito ir tesiekė vok kelis laipsnius. Tai skausmingai juto stingstanti pop muzikos žvaigždės subinė, kuri tokiu oru paprastai jau būdavo palepinama šildomos sėdynės teikiamu komfortu. Nors ir apsimuturiavo savo didžiuoju šaliku, nors ir sparčiai žingsniavo aptrupėjusiu grindiniu, stengdamasis neatsilikti nuo kietai lūpas suspaudusios Noros, vis tiek negalėjo susivaldyti pavydžiai nešnairuodamas į Vilių, kuris, nors ir vilkėdamas ploną džemperį su kapišonu, džinsus ir paprasčiausius inkariukus, visiškai neatrodė sušalęs. Kaip ir moteris, vaikis žingsniavo per daug nesidairydamas ir nė nemėgindamas užmegzti pokalbio.

Sušikta jaunystė. Kodėl jie negalėjo grįžti į visureigį? Nors iki vaikų namų tebuvo keli šimtai metrų, bet kam kankintis… Žinoma, pats kaltas, galėjo juk pasiūlyti, kai Nora baigė kalbėti su motina, tačiau labai abejotina, ar ji būtų tuo metu jį išgirdusi. Baltaplaukė neverkė, neraudojo, nekėlė isterijų. Tiesiog veidas sustingo ir ji tiesia linija nudrožė ta kryptimi, kur prieš keletą minučių buvo rodęs Vilius. Greičiausiai dar neįsisąmonino, to, ką jai atskleidė moteris, visą gyvenimą laikyta gimdytoja. Priėmė tai tik kaip informaciją, tačiau dar neleido sau to išgyventi. Aleksas prisivijo keliais žingsniais jį lenkiančią moterį ir žvilgterėjo į veidą. Oda perbalusi, lūpose nelikę nė lašelio kraujo, tačiau akys visiškai sausos.
– Kaip tu? – pirmąkart gyvenime Aleksui atrodė, kad ašaros būtų gera mintis.
– Per greit surūkiau tą tavo cigaretę.
– Negera? Gal nori grįžti?
– Ne, tikrai ne. Noriu pamatyti tą vietą.

Vis dėlto vyras prisigretino ir toliau žingsniavo visiškai greta, kad jei kartais ji sugalvotų alpti, spėtų sugriebti.

Du didžiuliai barakai buvo pasikeitę. Baltas silikatines plytas pakeitė kažkokios naujoviškos fasado plokštės, sueižėjusį kiemo asfaltą – geltonos trinkelės ir dailūs suoleliai nuplikusių medžių paunksmėse. Vietoje išlaužytos metalinės raketos ir didžiulio gaublio skeleto dabar buvo įrengta spalvinga aikštelė, su vyresniems vaikams pritaikytomis laipynėmis, kopimo sienutėmis, aukštėliau ištemptais tinklais bei kopėtėlėmis. Gražu, tvarkinga, lyg už žalios vielinės tvoros būtų pati įprasčiausia mokykla.
– Tu žiūrėk, gali pagalvoti, kad gražiai supakuotas šūdas nustoja smirdėjęs, – nesusilaikė Aleksas.
– Aha, – turbūt pirmąkart vyrų požiūriai bei jausmai sutapo.
– Pasibelsim, ar lipsim per tvorą? – šįkart Aleksas buvo nusiteikęs ryžtingiau. Greičiausiai dėl to, kad jam baisiai niežtėjo nagus sutrypti šitą butaforinę vaikų gerovę, nes jis puikiai žinojo, kokia mėsmalė išties po ja slypi.
– Siūlau nekišti nosies, kol nebūsim tikri, kad ten tikrai yra kažkas, kas mus domina, – Vilius mostelėjo į ant pastato kampo kabančią kamerą.
– Fuck…

Moteris, netarus nė žodžio, įsispraudė tarp pastatą žvalgančių vyrų ir sugriebė Viliaus, o po to ir Alekso delną. Suspaudė ir užsimerkė. Vyrai susižvalgė. Suvokė, ką ji daro, tačiau abu jautėsi idiotiškai, stovėdami prie vaikų namų tvoros, įsikibę lyk mažyliai į smulkutės moters ranką. Vilius truktelėjo kapišoną ant akių, Aleksas paniro į šaliką, tiek, kad jis uždengė pusę veido.

Taip ir stovėjo. Žvelgdami kažkur į tolį ir mėgindami parodyti, kad nieko čia tokio nevyksta. Viskas čia quite normal. Būta ko: du vyrai ir moteris, prilipę prie tvoros, visi susikabinę už rankučių, tarsi laukia, kol kažkas iš kitos (turbūt nematomos) komandos suriks „Aly baba za čem slūga, za petava disetava…“
– Nu viskas, – pasimuistė Aleksas, nusprendęs sutraukyti grandinėlę, bet tada pajuto, kaip trūkčioja Noros kūnas.

Na štai. Ašaros. Eina nachui…

Vietoje to, kad ištrauktų ranką, tik stipriau sugniaužė jos delną, mintyse atgniaužė Viliaus pirštus ir truktelėjo moterį į savo glėbį. Nora vos siekė jam krūtinę, todėl ašarotas veidelis paniro į didžiulio šaliko klostes ir ji užsikūkčiojo balsu. Aleksas švelniai glostė moters nugarą, kol ji kiek aprimo.
– Kodėl tu nesigindavai? – tas klausimas buvo visiškai ne tai, ko Aleksas tikėjosi, – Kodėl leidaisi?

Vilius sportbačio nosimi atkakliai rausė duobutę žvirgžde:
– Nes nenorėjau baigti kaip tėvas, – pagaliau suniurnėjo po nosimi.
– Nesąmonės kažkokios, – dabar jau Nora čiupo vaikį ir pamėgino apglėbti, – privalai savimi pasirūpinti, apginti save.

Jis nesipriešino, o kai moteris prisiglaudė, nulenkė galvą ir lūpomis švelniai prisilietė prie jos viršugalvio:
– Negalvok apie tai, tai praeitis, – sušnabždėjo jai į plaukus.
– Oi… nu gerai… – Aleksas užvertė akis į dangų, – gal nereikia čia tų meilužių dramų?
– Iš kur tu…? – išsprūdo Norai, bet jos mintį nutraukė įsitempiantis paauglio kūnas.
– Baikit, vaikai, net jei neturėčiau super galių, tai būtų akivaizdu…
– Ar galiu dabar jam vožtelėti? – nesuvokė, Vilius tai pasakė rimtai, ar juokais.

Iš pradžių ji tik sukikeno, bet Aleksas greit pasigavo baltaplaukės nuotaiką, o kai tie du kvatojo balsu, įtampa iš Viliaus kūno kažkur išgaravo ir po akimirkos jie visi trys kikeno, lyg apsirūkę studentai iš kvailo anekdoto.

– Gerai, gerai, jau sakau, gana… – mosavo ranka Nora, braukdama ištryškusią ašarą  – baikit žvengti.
– Jo, tikrai, surimtėjam, – pritarė ir Aleksas, bet vis tiek nenustojo kvailai šypsotis.
– Ar matei ką naudingo? – pirmasis susitvardė Vilius.
– Daugybę vaizdų, nuotrupų. Dalis jų tikrai persikels į mano košmarus, bet.. Bet nieko tokio, kas būtų bendra jums abiem.
– Tai gal čia tik kažkoks nesveikas sutapimas? – Arba tiesiog mes esam ne toje vietoje, tačiau aš buvau tik šituose vaikų namuose, – svarstė Aleksas, – nežinau, ar turime dar kokią užuominą, už ko galėtume nusitverti?

Pasiūlymų nebuvo.
– Nu tada aš siūlau grįžti į mašiną, nes nebejaučiu savo… Hm… kojų.

Pasukus atgal visus apėmė lengvumas, tarytum būtų išsprendę didžiausią gyvenimo uždavinį. Aleksas net sugalvojo papasakoti kažkokią linksmą istoriją iš savo spalvingos sceninės patirties, kad tik mintys negrįžtų į akligatvį, kur juos įstūmė šiandieninė patirtis. Galbūt sąmoningai, o gal ir nesuvokdama, Nora taip pat prisijungė ir pusiaukelėje jie jau čiauškėjo lyg seni pažįstami po kelių vyno taurių. Tik Vilius šiek tiek atsiliko – jis nebuvo geras pasakorius, o ir šiaip jautėsi per daug sukrėstas visko, kas nutiko. Kad kiek nusiramintų išsitraukė telefoną ir ėmė tikrinti žinutes. Viena ypatingai jį sudomino:
– Stokit.
– Kas?
– Turim grįžti.
– Kodėl? Nori nusifotkinti prie buvusių namų, – nevykusiai pajuokavo Aleksas ir tuojau pat tai suprato iš pikto Noros žvilgsnio ir papilkėjusio vaikio veido.
– Ne, bet mes kai ką praleidom, – jis atsuko savo išmanųjį, kad visi matytų ekraną.


Paženklintieji. IV dalis


Share