Nubudusi apsilaižė. Nors gerklė buvo perdžiūvusi, bet vis tiek jautė Gelo kraujo skonį burnoje. Bjaurus. Šlykštus. Koktus kaip ir gmorgo. Argi ne šią smarvę pajuto Zikas, išgėręs sektos gėrimo arenoje, argi ne dėl jos puolė gentainį per išmėginimą? Vargšas medžiotojas, negalėjo atsispirti prigimčiai ir savigynos instinktui. Lygiai kaip negalėjo ir vilkai, kai puolė Gelą tądien, kai jos su Iglit jį išgelbėjo – Dano įpėdinis jiems buvo tapatus gmorgui, o neapykanta pastariesiems tapo Anukai daug akivaizdesnė, kai ji patyrė, ką reiškia būti baltųjų žmonių pavergtu vilku. Be valios, be laisvės, valdomu ir gainiojamu priešingai savai prigimčiai. Kaliniu savame kūne be teisės numirti.
Tysojo ant akmens. Gėlė visus sustingusius kaulus, tačiau kai pramerkusi akis pastebėjo vakarinės saulės atšvaitus ant uolos, užliejo jaukumas. Lyg sugrįžus namo. Tarytum visą gyvenimą būtų gyvenusi tarp šių geltono granito sienų. Ola buvo pakankamai erdvi ir šilta. Iš garso ir kvapo galėjo spėti, kad kažkur gilumoje murma šilta versmė. Viskas, ko reikia prieglobsčiui ir išsigelbėjimui, naujai pradžiai. Moteris mieguistai šyptelėjo puse lūpų ir, sklęsdama švelnioje erdvėje bei mėgaudamasi apėmusia ramybe, prisimerkė. Tyku, nė menkiausio krepštelėjimo, nė mažiausio judesio, tik per amžius sušilusios sienos atkartojančios ramų vandens raibuliavimą.
Bundant iš alpulio, ėmė grįžti ir prisiminimai. Iškart suvokė, jog šioje snaudulingoje idilėje kažko trūko. Anuka uždėjo rankas ant pilvo ir laukė. Nieko. Nejautė nieko. Net kai kelis kartus perbraukė į prisilietimus niekas neatsiliepė.
– Mažyli?
Vakar, prieš prarandant sąmonę, spazmai buvo ryškūs ir stiprūs. Moteris neabejojo, jog netrukus prasidės gimdymas. Bet tuomet viskas aptemo ir ji nugrimzdo į tą plėšrūnišką, krauju paplūdusį sapną. Kiek išbuvo tokioje būklėje? Beveik parą?
– Mažuti, prašau…
Mėgino aptikti bent kokią užuominą, viltį, kažką, kas ją nuramintų, tačiau vietoje paguodos uoslę ėmė dirginti ore plevenantis sukrešėjusio kraujo kvapas, kuris tik dar labiau sugniuždė. Kurį laiką net negalėjo pajudėti bet pagaliau prisivertė: pasirėmė ant alkūnių ir grybštelėjo šlaunį. Sausa. Pasikėlė dar labiau ir pamėgino paliesti žemę tarp kojų. Taip pat nieko. Kraujas ne jos ir ne kūdikio. Tuomet iš kur tas kvapas? Negali būti, kad iš sapno – jautėsi visiškai budri, bet atsisėdus tik dar labiau įsitikino, jog neklysta. Žvilgsniu apibėgo olos kerteles ir nieko, išskyrus šešėlius nepastebėjo. Tik pilki ir melsvi pavėsiai. Tiesiai prieš ją – šlapia blizganti siena, matyt ten, grindyse – duburys, iš kurio veržiasi šilta versmė, o garas aptraukia šaltą akmenį blizgančiais vandens lašeliais. Erdvė priešais tikrai tuščia, o už jos.. Pasuko galvą, bet ten buvo tik dar viena niša, dar vienas šešėlis. Pilkai melsvas, įtraukiantis ir paskandinantis gelmėje, bet jaukus ir šiltas. Anuka atsistojo keturpėsčia ir nuropojo link keisto kupsto. Neprireikė prisiartinti, kad suprastų: prisiglaudęs prie sienos gulėjo vilkas. Keisčiausios spalvos, kokią ji kada buvo mačiusi, primenančios audringą jūrą ir minkštais debesų kamuoliais apsitraukusį dangų prieš audrą. Ištiesė ranką ir palietė kailį. Pirštai čiuopė šilumą ir švelnumą, lyg būtų juos panardinusi į maloniai drungną vandenį. Prisilietus žvėris sujudėjo. Neatrodė, jog priešintųsi, o Anuką nepatirtas pojūtis tiesiog pakerėjo. Ji niekaip negalėjo atitraukti rankos, todėl prislinko arčiau ir atsirėmė į uolą. Pirštai patys nardė po aksominę miglą. Jausmas ramino, pačius baisiausius moters nuogąstavimus ir baimes, praradimo nuojautą, užklojo plevenančios užmaršties plunksnos.
Pati nežinojo, kiek laiko taip sėdėjo, kai vilkas pakėlė galvą ir padėjo ją moteriai ant kelių. Savo didžiulį snukį įrėmė į Anukos pilvą. Maloni iškvepiamo oro šiluma pasklido ant kūno. Būtų nežinia kiek taip rymojusi, bet pirštai užčiuopė kažką šalto. Iškilūs metaliniai apskritimai, įaugę į raumenis… Bematant prieš akis iškilo prisiminimas – jau buvo mačiusi tuos žėrinčius akmenis ant gmorgų vilkų kūnų:
– Tai tu pabėgai nuo tų tironų? Koks šaunuolis. Nagi stok, pasirodyk.
Žvėris tik gailiai unkštelėjo, atsiliepdamas į guvų raginimą.
– Kas tau? – Moters delnai slystelėjo per vilko kūną, ieškodami užuominos, dėl ko pilkasis toks vangus.
Netruko užčiuopti, iš kur tas ją išgąsdinęs kraujo kvapas: pilve aptiko nedidelę, tačiau gausiai kraujuojančią žaizdą. Pakraščiai apkrešėję, bet pjūvis neužsitraukęs, visai dar šviežias.
– Tai tu nukovei gmorgą, juk taip… Mačiau, tikrai šauniai jį sudorojai. Ir… Man labai gaila, gražuoli, bet aš negalėsiu tau padėti…
Vilkas užvertė galvą ir pažvelgė į moterį. Akyse – vandenynai, juoda įtraukianti gelmė, į kurią akimirksniu niurktelėjo moteris. Vanduo raibuliavo aplink. Iš pradžių juodas ir nepermatomas, vėliau kiek šviesesnis, žalsvai drumzlinas. Prieš akis prasklendė skaidri jūrinė medūza, savo ilgais čiuptuvais plevendama erdvėje, kuri vis skaidrėjo, šviesėjo, virš savęs jau matė purslotą vandens paviršių ir pagaliau išniro. Bangos plakėsi į lygią akmeninę sieną. Nė vienos iškyšos, nė vieno įtrūkimo. Lygu ir glotnu, lyg peiliu išpjauta. O po vandeniu akmuo apkibęs aštriomis kriauklėmis ir moliuskais, pjaunančiais srovės plakamą kūną.
– Nagi, duok ranką, – besišypsantis Heket veidas aukštai ant luito viršaus ir ištiesta ranka.
Kai užsikabarojo, aplink buvo tuščia. Tik beribiai toliai melsvai žalsvo vandens ir pilkas krantas bei ore sklandantis aitrokas dumblių kvapas.
Ir kaip ji galėjo pamiršti šiuos kampuotus, lyg išdrožtus akmenis, besitęsiančius pakrante, o kartais ir laibais liežuviais nutįstančiais į gelmes? Milžiniškus luitus, suguldytus tiesiomis linijomis, be menkiausio vingio ir smėlį, pustomą lygumomis, ir kopas, susikaupiančias prie gigantiškų, aštriai briaunuotų keterų, kur ne kur stirksančių iš pakrantės? Kada iš jos atminties išsitrynė nykų atšiaurumą suminkštinantys gubojų balti debesėliai ir melsvos zundų žvaigždės, šiurkštų vėją išblaškantis žuvėdrų krykavimas? Vaizdai tokie savi ir pažįstami. Tai juk – namai, todėl šie pajūrio tyrai ir nebaugina mergaitės, vaikui nepatinka tik iš vandens kyšantys akmeniniai aptrupėję dantys, kurie dviem juostomis brenda į bangas. Apaugę jūrų žolėmis ir kriauklelėmis, slepia savo pilkumą, tačiau ji žino, kad tai netikri akmenys, ne gamtos sutverti: per daug lygūs, per daug apvalūs, per daug vienodi. Todėl ji nusuka žvilgsnį į krantą, nori akimis sugrįžti į mišką, bujojantį už pajūrio kopų. Taip, tarp medžių, po samanomis, taip pat galima aptikti tokių pačių lygių akmenų kaip čia. Kai kurie jų yra daug kartų aukštesni už Anuką, bet jie skendi pažįstamoje jaukioje žalumoje, todėl nėra tokie atšiaurūs, kaip šie, pakrantėje. Bet mergaitė žino, kad jai reikia prie jūros, ten kažkas laukia, kažkam reikia pagalbos. Vaikiškos basos pėdos pasileidžia per smėlį. Kojos klimpsta, bet smiltys šiltos, maloniai kutena. Daug smagiau, nei bėgti kietu nugludintu pakrantės akmeniu, besitęsiančiu į tolį, tačiau kaip tik ant jo pasuka Anuka. Jau netoli, už šios kopos bus Pilnaties Praraja – milžiniška apskrita kaip mėnulis duobė lygiomis stačiomis sienomis. Jos dugne prinešta smėlio ir pilna sutrūnijusių liekanų, aštrių atplaišų, vietomis auga skurdžios pušelės ar kėpso dantyti luitai, bet labiausiai vaikui nepatinka toje gelmėje ūžaujantys vėjai. Jie ten susisuka lizdus, o po to būriais kaukdami laksto aplink, žnaibydami veidą bei žerdami smiltis į akis.
Prie skardžio jau laukia Heket. Jos juodas kasas kelia iš Prarajos švilpiantys sūkuriai, bet aštriadantis vėjas nebaisus: vos įsisukęs į moters plaukus jis suminkštėja, ima šnarėti į kasas įpintais geltonais gintarais ir netikėtai sušyla.
– Neverk, mažyte, – atsisuka ir švelniai sako jai medžiotoja, pirštu braukdama per šlapius skruostus, – viskas bus gerai.
– Ar tau pavyko? – šniurkščia nosimi mergaitė.
Moteris lėtai atsiklaupia priešais Anuką ir patraukia plačią apykaklę. Po pilku jos rūbu, prie nuogos krūtinės glaudžiasi mažytis rusvas pūkų kamuolėlis.
– Nesuprantu, kaip tu ją išgirdai, – švelniai ištraukia žvėrelį ir pasideda sau ant kelių, – jei ne tu, ji būtų pražuvusi toje prarajoje.
– Ji pati mane pašaukė.
– Tikiu, mieloji, tikiu, – Heket viena ranka glosto jauniklį, o kita subjaurotą vaiko skruostą, – tu visada buvai ypatinga. Mano vilkų mergaitė.
– Ne vilkų – tavo, – vaikiškai patempia lūpą.
– Taip, tikrai. Mano. Mano vilkų mergaitė.
Gintarinėse moters akyse žybteli besileidžiančios saulės atšvaitai.
– Tik pažiūrėk, kokia tu suaugus. Stipri. Visada žinojau, kad su viskuo susidorosi… Atleisk, mieloji, kad nebuvau greta. O, kad žinotum, kaip aš tavęs pasiilgau.
– Ir aš pasiilgau, – šnarpšteli Anuka, viena ranka braukdama per savo šlapią skruostą, o kita glostydama sužaloto žvėries galvą.
– Ji grįžo, kad tau grąžintų skolą už išgelbėtą vilkų jauniklį. Ir už metus, kai nebuvau greta…
– Kas?
– Šešėlių vilkė. Klausyk, ką ji tau sako.
– Ji nieko nesako, Heket. Gmorgas ją sužeidė. Ji miršta.
– Kaip gi nesako? – šypsosi moteris, – O tu atidžiau klausyk.
– Negaliu, kažkas labai garsiai dunda.
– Taip, išties, klausyk to dundėjimo.
– Klausau, bet girdžiu vien tik dun-dun-dun-dun.
– Taip, tikrai taip.
– Bet kas tai?
– Gyvenimas.
Gerkle srūva saldi šiluma. Ji sklaidosi po kūną ir jis ima virpėti. Net pirštų galiukai dilgčioja nuo keistos jėgos, kuri kaupiasi visur. Atrodo, kad tuojau susprogs.
Anuka atplėšė akis:
– Ne!
Kruvinais pirštais laikė apkandžiotą mėlynosios vilkės širdį, o iš praplėštos krūtinės vis dar sunkėsi kraujas. Gražuolio žvėries sustingęs žvilgsnis spitrijo tiesiai į moterį. Ryjančią dar šiltą jos kūną. Pasišlykštėjo tuo reginiu, savimi, bet godulys aptemdė protą ir ji prarijo raumens likučius.
– Atsiprašau, atsiprašau, – vebleno sukniubus greta išdarkyto lavono, – nežinau, kas man pasidarė… Atleisk, meldžiu.
Vietoje atleidimo staiga kažkas lyg peiliu smeigė į pilvą. Dar ir dar kartą. Gimda susitraukė, tarp kojų klioktelėjo drėgmė.
———————-
Jordanas Valantas sparčiu žingsniu traukė ilgu koridoriumi, dengtu skaidriu lenkto stiklo gaubtu, pro kurį matėsi rami jūra. Jei būtų bent keliais aukštais žemiau, galėtų paganyti akis po žaliuojančias terasas, tačiau skubėjo į Reprodukcijos Komiteto biurą, o šis padalinys mėgo būti aukštai. Visomis prasmėmis.
– O tu žudantis replikacijos cikle… ir kaip aš jiems tai pranešiu? Taip įeisiu ir pasakysiu „gerbiamieji, mūsų genetiškai modifikuoti organizmai pradėjo savarankiškai mąstyti ir pasikliaudami logika ne tik rado būdų, kaip apsisaugoti nuo derliaus surinkimo, bet dar sugebėjo nudaigoti Mikantą.“ Ir kodėl būtent man taip…
Pagaliau pasiekė baltas duris su nurodytu biuro pavadinimu. Nors, geriau pagalvojus, lentelės paskirtis buvo sunkiai suvokiama, mat saloje nebuvo nė vieno, kuris atmintinai nežinotų kiekvieno užkaborio šiame plaukiojančiame rojuje. Bet ne. Dailiai graviruota iškaba išdidžiai skelbė, jog už durų „Reprodukcijos Komitetas“. Žinoma, kur gi dar jis galėtų būti.
Stengėsi kalbėti glaustai ir aiškiai. Nurodė visą užduoties vykdymo eigą o kadangi operatorius Darijus Klimas jau buvo pateikęs savąjį raportą (žinoma, neužmiršęs paminėti, jog a- primityvai pasirodė puikiai ir b- ankstyvo pavasario temperatūra yra per žema jungtims, todėl ateityje tokių operacijų geriau neplanuoti), komitetas jau buvo susidaręs bendrą įvykių vaizdą.
– O kaip dėl hibrido? – nekantravo profesorė Kamprada.
– Apgailestauju, tačiau į susitikimą su pakeistuoju išvykęs Mikantas negrįžo, – Valantas vengė žiūrėti į blyškius komiteto narių veidus ir šaltai mėlynas akis, todėl žvilgsnį įsmeigė į augalų kompoziciją ant sienos, atkakliai užstojamą styrančių taisyklingų baltų šukuosenų.
– Kaip tai?
– Pagal paskutinius persiųstus registratorių duomenis galime spėti, kad jį užpuolė. Šiuo metu į įvykio vietą kaip tik vyksta likvidavimo grupė.
– Reikia jį atkurti, vos susigrąžinsime genetinę medžiagą! – pagautas emocijų šūktelėjo profesorius Kochas, – Turime tiksliai žinoti, kas tai padarė. Neabejoju, kad tie mutantai! Aha, pagaliau prasiveržė jų prigimtis! Sakiau, kad taip nutiks, juk sakiau… Niekas manęs nenorėjo klausyti.
– Nesikarščiuokime. Gausime likvidavimo grupės raportą, įvertinsim situaciją, tada ir spręsime. Mikanto atkūrimas būtų kraštutinė priemonė: be nustatytos pertraukos tai būtų tiesiog kartos praradimas. Juk visiškai tikėtina, jog pavyks nustatyti įvykių seką pagal duomenis, kuriuos surinks tyrėjai.
– Bet, habilita Toyoda, situacija akivaizdžiai pasikeitė. Mes nebegalime vykdyti savo funkcijų, jei tai, ką pasakoja Valantas apims ir kitas fermas, mes nebegalėsime tęsti savo tyrimų, – mėgino prieštarauti vienas komiteto narių.
– Manau atėjo laikas atkurti Egoną, – ramiai atsakė habilita, šiuo metu vadovaujanti Komitetui.
– Taip, pritariu, – linktelėjo ir profesorė Kamprada, – juk būtent profesoriaus Egono mintis buvo fermas perkelti į natūralią aplinką, suteikti jiems istoriją, legendas bei tikėjimą. Ši jo mintis pasiteisino ir ženkliai padidino produktyvumą, todėl nematau priežasčių nuogąstauti, kad jis nesusitvarkys su dabartine padėtimi. Be to, kiek žinau, jis numatė ir šitokį scenarijų, todėl tikiu, kad jam rengėsi. Egoną reikia atkurti. Vienareikšmiškai.
– Valantai, – komiteto habilita kreipėsi į mindžikuojantį operacijų vadovą, – jūsų paprašysime surinkti naują komandą. Privalome susigrąžinti hibridą, jis gyvybiškai svarbus tolimesniems mūsų tyrimams. Atidėkite visas kitas užduotis, dabar prioritetas – tas vaikas. Turime nustatyti, ar jis funkcionuojantis, ar vaisingas ir kokios tolimesnės kryžminimo perspektyvos.
– Nepatikėsiu, kol nepamatysiu, – blyškiu kumšteliu į stalą trinktelėjo Kochas, net baltų plaukų bokštas sulingavo, – ta genetinė košė, kurią taip išradingai sumaišė Egonas, niekada nepriartės prie mūsų. Išgryninimas ne-į-ma-no-mas! Mes tik švaistome laiką bei energiją. Bet jūs atsisakote tai matyti. Todėl nekantriai laukiu momento, kai jūs išvysite tą hibridą ir savomis akimis įsitikinsite, koks monstras gaunasi iš tokio rūšių maišymo. Jau regėjome pirmuosius Egono genetinius mutantus. Čia bus tik nevykęs tragedijos tęsinys.
– Profesoriau, – ištaikiusi progą į vyro monologą įsiterpė Kamprada, – leiskite jums priminti, kad iš tų mutantų išgryninome dabartinį fermų kontingentą, kurio genetinis grynumas yra artimesnis mums, nei bet kuriai iš buvusių genų donorų rūšiai.
– Vardan mokslo… devyniasdešimt devynių procentų sutapimas! Ir jūs tai laikote pasiekimu? Tai yra pasityčiojimas iš mūsų genetinio grynumo.
– Pažvelkite, kur tas grynumas mus atvedė! Į reprodukcijos sutrikimus bei neišvengiamą išnykimą!
– Gerai, gana, – Toyoda nutraukė beįsiplieskiantį, šimtus kartų girdėtą, ginčą, – kitame mūsų posėdyje, tikiuosi, jau dalyvaus profesorius Egonas, turėsime likvidavimo grupės raportą, o Jordanas bus grįžęs su hibridu. Ar jūsų užduotis jums visiškai aiški, Valantai?
– Taip, habilita Toyoda, – linktelėjo galva Jordanas ir su palengvėjimu pasuko link durų: geriau jau jis kausis su tais primityviais humanoidais, nei stoviniuos prieš šią dievus žaidžiančią šutvę.
———————-
– Koks gražus tavo vaikas… – Heket pasilenkė ir pakuteno ant Anukos krūtinės gulinčio naujagimio nugarytę.
– Jam kažkas negerai.
– Kodėl taip kalbi? Rankytės, kojytės, viskas gražiausiai išsivystę. Nematau jokių trūkumų. Na gal tik akys. Bet jos – tėvo palikimas, nieko nepadarysi. Argi tau nepatinka?
– Ne, aš ne dėl akių. Jis nuostabus, tik… Kodėl jis nereaguoja? Kodėl nežinda? Tik mojuoja rankyte į tą kampą, – Anuka nusipurtė, pagalvojusi, kokią maitą paliko toje kertėje, – taip neturėtų būti.
– Nusiramink, viskas gerai. Jis tiesiog laukia.
– Laukia KO?
Juodaplaukė stryktelėjo ir grakščiai nusklendė prie išdorotos vilkės. Pasilenkusi kažko ieškojo, bet klajoklė neįstengė įžiūrėti. Tik kai moteris išsitiesė ir atsisuko, pamatė ant jos rankų mažą pūkų kamuoliuką.
– Štai – meiliai šypsojosi Heket, braukdama per švelnų melsvą kailiuką, – dabar viskas bus gerai.
Kai jauniklis atsidūrė greta berniuko, kūdikis pamataravęs ore ranka, grybštelėjo ir įsitvėrė į žvėrelio ausį. Užčiuopęs pilkąjį nurimo ir įsikniaubęs į motinos krūtį ėmė godžiai žįsti ir motinos krūtinė prisipildė begalinės laimės. Stebint naujagimį laikas slinko nepastebimai. Anukai rodėsi, jog galėtų visą begalybę stebėti negrabius mažylio judesiukus, sunkiai besisukančią šlapią galvelę ir klausyti pasitenkinimo kupino niurnėjimo. Net kai vaikas pasisotino ir užmigo čia pat, ant jos krūtinės, ji negalėjo atplėšti nuo jo akių. Buvo baisu nusisukti, vis kirbėjo mintis, kad jei tik ji praras budrumą, mažyliui kažkas nutiks, todėl atkakliai stebeilijo, vis švelniai paglostydama savo vaiką ar greta užmigusį vilkiuką.
– Ir kaip aš tavęs nepastebėjau…, – negalėjo suvokti Anuka, bet juk ir neieškojo, nė nepagalvojo atidžiau pasižvalgyti, ar už pilkosios vilkės kažkas nesislepia.
Netikėtai lauke kažkas subildėjo. Keli akmenėliai nusirito nuo olos. Moteris įsitempė ir baukščiai žvilgterėjo į greta pritūpusią Heket.
– Viskas gerai, čia pagalba, – kaip visada su savo neblėstančia šypsena nuramino gimdyvę moteris ir pasuko galvą link olos, skimbtelėdama kasose įpintais gintarėliais.
Vakaro prietemos pritemdytoje landoje šmėstelėjo siluetas. Iškart suprato, kad tai ne vilkas. Buvo panašesnis į žmogų, bet atėjūno kūną dengė kailis, kas iš pradžių gerokai išgąsdino, bet nuo praėjimo dvelktelėjus vėjo gūsiui, viskas apsivertė aukštyn kojom:
– Jarai? – negalėjo savo pojūčiais patikėti klajoklė.
– Tu gyva… – pažįstamas sodrus balsas užliejo olą.
– Žinoma, aš gyva, tačiau kaip tu…? Aš juk mačiau… Gelas šovė, tu panirai.
– Taiklus niekšas, – tyliai urgztelėjo, – tai mane ir išgelbėjo.
– Kaip tai?
– Taikė į širdį. Tik mano širdis kitoje pusėje.
Jaras prisiartino prie Anukos, nė nepažvelgęs į greta rymančią Heket. Ši tik gūžtelėjo pečiais ir stryktelėjo link durų, metusi trumputį „palauksiu lauke“. Vyras suklupo prie gimdyvės ir švelniai uždėjo ranką ant miegančio mažylio.
– Ir vis dėlto į tave pataikė dvi strėlės, o tu čia, tiesiai prieš mane, negaliu suprasti, kaip taip įmanoma.
– Koja mane ištraukė iš vandens. O paskui žaizdas apsiuvo tvėriai.
– Tvėriai? Tu juk neturi tvėrių.
– Prieš kelis mėnulius Iglit man persiuvo vieną savo kapsulių. Ji turėjo dvi, o kai sužinojo, kad aš tokios neturiu, – vyras trūktelėjo pečiais, – atidavė man vieną saviškių.
– Negaliu patikėti… Bet aš taip džiaugiuosi, kad tau viskas gerai.
Abu nutilo. Klajoklė matė, kaip prietemoje blizga vyro, žvelgiančio į kūdikį, akys. Pagaliau neaiškiai ir dusliai suniurnėjo:
– Tai…?
– Berniukas.
– Ar jis… ar jam viskas gerai?
– Taip, atrodo visiškai sveikas. Ir dar turi… hm… draugą?
– Tu apie vilkiuką?
– Na taip. Net žįsti nenorėjo, kol neįsitvėrė į jį.
– Tikrai?
Tėvai patenkinti žiūrėjo į savo miegantį mažylį. Abu apėmė neapsakomas palengvėjimas ir palaima. Jaras, pagautas emocijų, net sugriebė Anukos ranką ir priglaudė ją prie lūpų. Toks jo poelgis vienodai nustebino tiek jį patį, tiek moterį, tačiau apimti pačių šilčiausių jausmų tegalėjo iš to tyliai pasijuokti.
Delno jis nepaleido.
Po kurio laiko klajoklė prisiminė savo sapną:
– Ar tu matei, kas nutiko Lorotai ir Gelui?
– Taip, Koja buvo netoliese, bet aš neleidau jai į tai veltis.
– Turėsime sugalvoti, kaip jiems padėti.
– Kam?
– Spiečiui. Lorotai.
– Anuka…, – moteris girdėjo, kaip sutraškėjo Jaro dantys, kai jis iš visų jėgų surakino žandikaulius, – ji tave išvarė, niekino, įžeidinėjo ir tu vis tiek nori ją gelbėti? Kas tau yra?
– Nepyk, – šyptelėjo, – nieko negaliu su savimi padaryti. Be to juk labiausiai šioje istorijoje nukentės visiškai nekaltas vaikas. Toks pat mažas kaip ir mūsiškis.
– Net nelykink jų!
– Neširsk, jis nepasirinko, nei savo tėvo, nei motinos, o jei Gamta jam leidžia gyventi, vadinasi jis reikalingas
– Pakalbėsime apie tai vėliau, – nutraukė moterį kaip įmanydamas švelniau, – dabar nenoriu galvoti apie juos.
– Tu čia būsi visą naktį?
– Žinoma, kur kitur galėčiau būti? – jis ir vėl šypsojosi. Kiek jie kalbėjo, jis vis negalėjo liautis tai daręs. Net pats medžiotojas negalėjo prisiminti, kad dar kada gyvenime būtų patyręs tiek džiaugsmo.
Moteris greičiausiai užmigo, nes kai atsimerkė, Jaras purtė ją už peties:
– Anuka, Anuka! Nubusk! Tu kraujuoji, čia labai daug kraujo…
———————-
Ūktelėjus pelėda nusklendė į miško gilumą, pasislėpti nuo artėjančios rytmečio šviesos, kuri, persiritusi kalnagūbrį, sublizgo šerkšno kristalais ant pernykštės žolės stagarų ir pradėjusių pūti, susiglamžiusių lapų. Net uolas aptraukusios samanos kur ne kur blizgėjo tyru baltumu, kurio dar nespėjo nubraukti pro miglotą dangų mėginantis prasibrauti šaltas saulės diskas. Heket, prisiglaudusi prie didžiulio akmens luito svajingai stebėjo iš burnos virstančius garo kamuolius, kurie vis ištrūkdavo, moteriai mėginant atliepti į gyvybės pilną zylės čirpavimą.
– Juk jei būtumei žmogus, būtum per naktį gerokai sušalusi, ar ne? – iš olos galvą iškišo Anuka.
Heket tik šyptelėjo ir gūžtelėjo pečiais, žvilgsniu sekdama klajoklę.
– Kas tu?
Juodaplaukė patraukė pilkai melsvo rūbo rankogalį, atidengdama dilbį, ant kurio prilipęs, stačiai įaugęs, blausiai saulę atspindėjo geležinis gmorgų akmenėlis su užgesusia raudona akele.
– Aš nesuprantu… Ką nori pasakyti?
– O kaip pati manai?
– Tu esi ji? – klajoklė mostelėjo į olos gilumą, kur vėso išskerstas melsvo vilko lavonas, – Bet kodėl matau tave? Ir kodėl žmogaus pavidalu?
– Nes matai mano tikrąją prigimtį, mano esybę. Kūnai juk keičiasi.
– Kūnai keičiasi… – pakartojo susimąsčiusi Anuka, žvelgdama į auksinių strazdanų pusmėnulį ant moters skruostikaulio, blausiai žėruojantį brėkštančio ryto šviesoje, – Tai tu esi ta, ta kuri mane augino? Ta, kurios tikrumu aš buvau pradėjus abejoti?
– Aš paėmiau tave, kai motina, tik ką gimusią, išnešė tave iš spiečiaus ir paliko Gamtai. Ir auginau, kol galėjau.
– Bet kodėl? – suniurnėjo Anuka, – Kam aš tau reikalinga?
– Nes visi vilkai yra mano vaikai, o tu buvai pirmoji vilkų mergaitė, – Heket ištiesė ranką ir krumpliais švelniai brūkštelėjo per moters skruostą, lyg ši dar būtų vaikas, – kaip gi galėjau palikti tave vieną, žinodama, kad iš tavęs gims mano tauta?
– Kaaas?
– Kaip tu nesupranti? Tu, Jaras, jūsų vaikas – jūs pradedat naują ciklą. Naują rasę, mano žmonių giminę.
– Tavo? O kas yra tavo? Vilkai? Šešėliai?
– Mhm… Matysim, – svajingai šyptelėjo moteris, krestelėdama ilgus plaukus ir sutilindžiuodama gintarėliais.
– Ir… Kas toliau?
– Ratas sukasi. Naktis pasibaigia, – Heket mostelėjo link miško, – rytas, brėkšta.
Anuka suvirpėjo. Greičiausiai nuo šalčio, nors visiškai nejuto savo kūno. Tai buvo kažkoks kitoks virptelėjimas. Nuojautos, o gal suvokimo… Moteris atsigręžė į olą, kurioje matė gulintį savo kūną ir vėl pajuto tą skaudų dilgčiojimą:
– Bet aš juk turiu sūnų. Kaip jis be manęs?
– Tu jo amžiaus nieko neturėjai. Tik vieną atsidavusią vilkę. Ir pažiūrėk, kur dabar esi.
– Kur dabar esu… – pakartojo susimąsčiusi, – esu atskirta nuo žmonių, išvaryta, mano gyvenimas praėjo vienišas.
– Bet tu esi kai ko naujo pradžia. Jėgos, kuri pajėgs priešintis, kuri padės išsilaisvinti. Tu pagimdei pirmąjį karį. Daugiau nė viena moteris nenešios tavo vardo, bet šimtai motinų su didžiausia pagarba bus vadinamos anuk.
Klajoklė nepatikliai žvilgterėjo į savo neapčiuopiamą pašnekovę:
– Motinų?
– Taip, taip vadins moteris, kurios duos gyvybę šešėliams.
– Šešėliams? Ką nori pasakyti?
– Iš čia, kur aš esu, kai kurie dalykai matosi aiškiau. Kai tu galutinai nusimesi praeitį ir pati galėsi tai matyti. Matysi, kaip tavo sūnus keičia pasaulio tvarką.
Klajoklė nieko nenutuokė apie pasaulį, apie tai, ką kalbėjo Heket, moteriai rūpėjo vien tas mažylis, kurį ji tik ką laikė ant savo krūtinės, maitino ir šildė, glaudė. Ji tai prisiminė, tačiau kažkuri dalis jautė, jog kūdikis nebėra jos dalis. Kaip ir kūno nepasiekiantis šaltis, kaip Jaro balsas, kurio ji nebegirdėjo, nors matė jį, viena ranka glaudžiantį prie savęs naujagimį, o kita bejėgiškai mėginantį pakelti apsunkusią motinos galvą. Anuka matė, kaip juda Jaro lūpos, suprato, kieno vardą jos taria, tačiau jos ausų nesiekė nė menkiausias garsas, ištrūkstantis iš vyro krūtinės.
– Ar jis augs laimingas? – galiausiai paklausė jausdami nepakeliamą išsiskyrimo sunkumą ir tuo pačiu girdėdama be galo viliojantį kvietimą.
– Jis augs mylimas. Aš juo pasirūpinsiu.
– Tu? Bet juk tu… Dvasia?
– Dabar taip, tačiau labai greitai ir vėl sugrįšiu.
– O aš? Kas bus su manimi? Ar galiu likti?
– Jei buvai pašaukta, – ramiai kalbėjo Heket, išvengdama klajoklės klausimo, – reiškia tau jau paskirtas naujas kelias, nes viskas, ką turėjai atlikti, jau atlikta.
– Bet aš negaliu jų apleisti.
Heket skėstelėjo rankomis ir susimąsčiusi pažvelgė į kalvos viršūnę, virš kurios rausvėjo rytinis dangus. Kurį laiką patylėjusi galiausiai ištarė:
– Jei nuspręsi eiti su manimi, pasivyk, – tai tarusi moteris lengvai stryktelėjo ant nuvirtusio akmens luito, pasirengusi kopti į kalvą.
– Aš negalėsiu tavęs pasivyti…
– Nejaugi? Kodėl ne? – grįžtelėjo pritūpusi ant pirmo didesnio riedulio ir pažvelgė į kiek žemiau trypčiojančią klajoklę.
– Aš juk, – Anuka ištiesė kairiąją ranką, ketindama parodyti, kokia ji netobula, tačiau vietoje susiraukšlėjusios odos pamatė švelnų pilką kailį ir dailią letenėlę.
– Kas? Manei, kad tavo siela yra viena akimi akla ir kaire koja raiša?
– Mano siela… Aš kas? Vilkas?
– Kol kas esi tiesiog dalis visko ir nieko, – Heket atlaidžiai ir švelniai, kaip tai darydavo vaikystėje, aiškino tai, ką klajoklei buvo taip sunku suvokti, – tai ką matai yra tai, ką nori matyti, o kai būsi pasirengusi regėti tiesą – ji tau bus parodyta.
– Tai… kas toliau?
– Toliau? Gyvenimo ratas suksis. Kažkas pasikeis, kažkas išliks. Aš atgimsiu, tu atrasi savo kelią, visi judėsime pirmyn, – moteris kalbėjo susimąsčiusi žvalgydama į kiek žemiau jų plytintį mišką, kol jos mintis išblaškė tolimas gervės klyksmas, – palauksiu tavęs viršuje, ateik, kai būsi pasirengusi.
Heket paskutinį kartą šyptelėjo klajoklei ir lengvai, rodos net neliesdama riedulių ėmė kopti į kalvą, palikdama Anuką vieną. Tik kad klajoklė nebesijautė viena. Ji girdėjo, užuodė, tiesiog virpėjo nuo aplink plazdančios gyvybės, juto kiekvieną vėjo dvelktelėjimą ir medžio šakos mostą. Per kamieną ropojanti skruzdė buvo tokia pat didelė ir reikšminga, kaip po pušies šaknimis gūžtą susisukusi lapė. Netoliese šmirinėjančios Kojos širdis dundėjo taip pat garsiai ir aiškiai, kaip kažkur tolumoje nuo uolos garmantis vanduo. Viskas pulsavo ir skleidėsi, ir viskas, kas buvo aplink, buvo Anuka. Jos kūnas, jos jausmai, jos gyvybė. Ji nebebuvo tik moteris, ji tapo viskuo.
Ir niekuo, kaip prieš keletą akimirkų pastebėjo Heket.
Anuka dar kartą grįžtelėjo per petį. Jaras vis dar klūpojo prie moters kūno, glėby negrabiai supdamas ir mėgindamas nuraminti prabudusį berniuką.
———————-
Lietūs lyja, žemė ošia,
Ji gyvybei lopšį ruošia.
Tai, kas mirė praeity,
Tuoj atgims naujam ryšy.
Pasirengę jūs ar ne,
Jie atsėlins paslapčia.
Neregės jų akys žvitrios,
Nepadės nei kojos miklios.
Tai kas buvo išnešiota,
Iškeliaus į jūros uolą.
Iltys aštrios, kailis pilkas,
Štai ateina gmorgo vilkas.
Klykaudami vaikai pažiro po aikštę priešais spiečių. Ilgakasis berniukas, iškėlęs išskėstus pirštus, vaizduojančius vilko letenas, nardė tarp besistumdančių ir lenktyniaujančių vaikų, kurie mėgino užimti po vieną dulkėse išbrėžtą apskritimą – „olą“. Trijulė vis dar zujo aplink sustingusius, saugų prieglobstį suradusius draugus, kai tarp mažųjų pasklido šnabždesys. Spygavimas slopo, nes vis daugiau bamblių grįžosi į keliu besiartinantį siluetą. Moteris su lanku ir prie šlaunies prisegtu peilio dėklu nebūtų nustebinusi mažųjų – taip atrodė visos spiečiaus medžiotojos, tačiau jų dėmesį patraukė ženklas, išdegintas netikėtai pasirodžiusiosios kaktoje. Tik mažiausia iš būrelio nesuprato, kas nutiko – ji nenutuokė simbolio reikšmės, už tai ją moteris tiesiog vaikiškai sudomino. Žvilgsnį traukė pasitikėjimą spinduliuojančios akys ir lūpų kampučiuose virpanti šypsena, bet labiausiai žavėjo ilgas neregėtas vėrinys, kadaruojantis ant atėjūnės kaklo: ryškiaspalvės paukščių plunksnelės, suvertos pakaitomis su barškančiais didžiųjų riešutų kevalais.
– Kas ten viduj? – susidomėjusi pypliukė jau ketino lėkti link atskalūnės, tačiau beregint buvo sučiupta vyresnės mergaitės, jau suvokiančios įdago kaktoje reikšmę.
Didesniųjų stumiami mažieji pasitraukė nuo aikštelės, tačiau visas būrys smalsumo kupinais veidais stebėjo, kaip moteris ramiai žengia link aulos. Pasiekusi vartus ji atsisuko ir pamojo ranka. Jauniausieji, kuriems ne tik patiko keistieji karoliai, bet ir veidas atrodė pažįstamas, nedvejodami mostelėjo, atsakydami į šį pasveikinimą.
Suaugusieji elgėsi panašiai: dar niekas nematė tokio įžūlaus atskalūno. Priesakai draudė su tokiais žmonėmis bendrauti, tačiau niekas nežinojo, kokia reakcija būtų tinkama tokio akiplėšiško įsiveržimo atveju. Ar turėtų jį pulti? Bet ar tai nebūtų išvarytojo egzistavimo patvirtinimas? Ar tai nebūtų laikoma uždraustu bendravimu? Sutrikę žmonės tik traukėsi iš kelio ir suko akis šalin. Medžiotojai iš padilbų stebėjo įsibrovėlę, kad spėtų pastebėti ir užkirsti kelią bet kokiems grėsmę galintiems sukelti atėjūnės veiksmams. Už tai Iglit visas šis pasimetimas akivaizdžiai džiugino. Moters šypsena su kiekvienu žingsniu darėsi vis platesnė, kol pagaliau, pasiekusi didįjį ugniakurą, ji sustojo ir apsisuko aplink, apžvelgdama visų, į pašalius susigrūdusių gyventojų, veidus.
– Tai ką, nežinot, ką su manimi daryti? Nėra nei sekto, nei Sembos, kurie galbūt galėtų susitvarkyti su tokia įsibrovėle? – Iglit balsas pergalingai aidėjo auloje, – Tai gal tuomet jūsų vyriausiais medžiotojas Gelas išdrįstų susitvarkyti su tokia nemalonia padėtimi? Oi, nereikia, tik nekalbėkit vieni per kitus… Ką? Ką sakot? Gelas žuvo? Jį sudraskė vilkai? Negali būti… Dėl ko, dėl ko jį puolė tie maitėdos? Ai tai jis su gmorgais susidėjo ir jus išdavė? Norėjo jiems atiduoti Motinėlės vaiką?
Spiečiaus gyventojų veidai ištįso. Vyriausiojo netektis juos sukrėtė. Tokiu metu, kai iš galingos bendruomenės tebuvo likę vos kelios saujelės, tai buvo ypatingai skaudus praradimas. Tačiau sugrįžusi Lorota tepasakė, kad juos užpuolė vilkai ir kad Gelas žuvo, ji nieko neminėjo apie gmorgus, tačiau iš sektos žodžių buvo akivaizdu, kad moteris ne šiaip sau aklai spėlioja, bet žino, ką kalba.
– Tai kur gi ta jūsų naujoji Motinėlė? Kodėl nepasirodo? Vis dar nesusitaikė su tuo, kad jos išrinktasis ne tik sudarė sandorį su mūsų didžiausiais priešais, bet ir savomis rankomis nužudė Ozą bei Sembą? Ką, jai nemalonu pripažinti, kad vyriausiąją tapo tik todėl, kad tas niekšas suvokė, jog Sembos taip lengvai nepastumdys ir nepalenks savo valiai? Taip taip, jūs teisingai išgirdote: Ozą nužudė Gelas, nes jos atsiminimuose slypėjo grėsmė jo planams užimti Dano vietą. O taip, tai tikrai kraupu, aš jums pritariu.
Žmonės žvilgčiojo vieni į kitus, mėgindami be žodžių išsiaiškinti, kaip reikėtų reaguoti į šiuos žodžius. Jie negalėjo nuspręsti, kas baisiau: sulaužyti įsakymą ir sureaguoti į atskalūno žodžius, ar praleisti pro ausis tai, kas jiems sakoma.
– Nagi, niekas nenori su manim dar paplepėti? O aš taip norėjau jus pradžiuginti. Žinote, turiu naujienų. Pasakyti? Tikrai norite žinoti? – sektą erzino toks bukas žmonių užsispyrimas, galintis jiems kainuoti gyvybę, bet nenorėjo, kad jie tai žinotų, todėl mėgino jį paslėpti po ironijos kauke, – Na gerai, jei jau taip prašote… Gmorgai grįžta. Jie už dienos kelio nuo čia. Šįkart jų gerokai daugiau, nes jie labai rimtai nusiteikę paimti tai, ko nepavyko paimti praeitą kartą. Taigi trumpai tariant, na … Ryt ant šito spiečiaus degėsių galėsiu išsikepti stirnienos kepsnį. Tai laimingai jums likti, aš jau eisiu. Atskalūniški reikalai laukia.
Iglit apžvelgė visus ir lėtai patraukė link išėjimo. Kelioms akimirkoms jos ir Ziko žvilgsniai susidūrė. Vyras stovėjo atsirėmęs į savo ieties kotą ir stebėjo spektaklį su neperkandama išraiška veide. Jis nesuko akių šalin, atidžiai stebėjo moterį ir klausė kiekvieno jos žodžio, bet ką mąsto apie visą šį reikalą nuspėti buvo per daug sudėtinga, nors akimirkai moteriai ir sužibo viltis, kad jis peržengs tą tylos ribą, tačiau vyras išliko nebylus.
– Ach taip, vos neužmiršau. Noriu pabrėžti, kad niekam jūsų likimas nerūpi, o už galimybę išsigelbėti turėtumėte dėkoti Anukai. Tai ji pasirūpino, kad nebūtumėte užklupti nepasirengę. Vien dėl jos mes net pasirengę jus paslėpti, bet jei ir toliau būsite tokie „kalbūs“, bus sunku suderinti veiksmus, tad kol kas… Likit sveiki.
Iglit mintyse griežė dantimis iš pykčio ant tų kvailų žmonių, kurie užsispyrusiai laikėsi savo nieko nevertų taisyklių net tada, kai mirtis beveik alsavo jiems į nugaras. O ji nieko negalėjo padaryti. Jie atstūmė jos pagalbą, jie pasirinko bukai dėbsoti ir nesijudinti iš vietos. Būtent tokios mintys sukosi moters galvojai, jai artinantis prie aulos durų. Tačiau akimirką visas nuoskaudas ir pyktį užgožė gailestis. Sau, jiems, visiems, kurie kentėjo nuo melo… Kurį laiką pastovėjo nunarinusi galvą, o kai ją pakėlė, apžvelgė vaikus ir mirktelėjo mergaitei, kurios dėmesį buvo patraukęs spalvingasis vėrinys. Pastebėjusi, kaip žiba mažosios akys, nusinėrė karolius ir ištiesė juos link padaužų būrelio:
– Nagi, kas man greitai pasakys, kur reikia slėptis, kai ateina gmorgo vilkas? M?
Sutrikę vaikai žvalgėsi tarpusavyje, metė kelis žvilgsnius į suaugusiuosius, bet nė vienas nedrįso pirmasis prabilti į atskalūnę. Sąmyšis užtruko, kol sekta nepajudino rankos ir neprivertė vėrinio žaismingai subarškėti:
– Į olą! Į olą! Reikia bėgti į olą! – iš nekantrumo net pašoko mažiausioji.
– Tai va taip ir darykit, – per petį mestelėjo Iglit, praradusi visą apsimestinį kandumą, ir, švystelėjusi žadėtąją dovaną vaikui, nužingsniavo keliu, daugiau nebeatsigręždama į sutrikusių žmonių būrį.
PABAIGA 🙂
