Tekstas rašytas Lituanicon’o literatūriniam konkursui
Smūgis stumtelėjo ranką atgal, tačiau raumenys įsitempė, atmušamas kamuoliukas smagiai pokštelėjo ir nulėkė per tinklą. Sportiniai bateliai čiūžtelėjo rupia korto danga, zvimbtelėjo raketės stygos, skrosdamos orą, dar vienas „pokšt“ ir ryškus sviedinukas nuskriejo į tolį. Šįryt jis dar nepraleido nė vieno mašinos išspjauto padavimo. Ėmė visus: aukštus, žemus, dešine, kaire. Rodės, kad šiandien jis tiesiog neįveikiamas. Būtent tai ir švytėjo vyro, artėjančio prie penktosios dešimties veide – pasitenkinimo šypsenėlė. Nors naujoji administratorė ir pamiršo jo agurkų, spanguolių ir mėtų gėrimą, o aikštelę rado sujauktą, tačiau personalas staigiai ištaisė visus trūkumus ir pagarbiai atsiprašė, pasiūlydami kitą kortą bei masažą pas Kirilą po treniruotės. Puikus aptarnavimas. Kaip tik toks, už kokį jis ir mokėjo.
Mašina pasiuntė aukštą padavimą. Žanas liuoktelėjo aukštyn ir ištuštindamas vėsaus rytmečio oro pripildytus plaučius taukštelėjo į kamuoliuką – tobulas smūgis. Ir jokia virtuali realybė negali suteikti tokio pasitenkinimo, to malonaus pulsavimo įsitempusiuose raumenyse. Pagalvojęs apie realybę, Žanas prisiminė, jog klubo fojė jo laukia Lukas Suopis. Nieko. Administratorei jis aiškiai nurodė, jog nepageidauja svečio priimti, kol nesibaigė treniruotė ir dabar galėjo ramiai mėgautis savo ryto pramoga – brangus klubas patikimai slėpė ne tik nuo nykių vidutinybių, bet galėjo apsaugoti ir nuo teisėsaugos pareigūnų. Žinoma, tik laikinai ir žinoma, jei tik nebuvai nieko rimtai prisidirbęs. Nors komisaras dar nė karto nebuvo atėjęs dėl Žano. Visada tik dėl jo amato. Galbūt dėl to, tas mažas paslaugas, daromas Lukui, vyras laikė visuomenei naudinga veikla. Na, gal dar maža pramoga, mat Suopis jam patiko. Buvo paprastas. Ir stoiškai kentėdavo Žano išsišokimus. Dažniausiai.
Taukšt. Su pasimėgavimu atmušė kamuoliuką ir žvilgterėjo link klevų alėjos, kurios melsvuose šešėliuose judėjo stambus siluetas. Štai ir jis – Lukas. Vis su tuo pačiu nuzulintu džinsiniu švarku. Dėl dievo meilės, ir kaip jam nepabosta būti tokiam nykiam?
Komisaras sustojo prie tinklo ir kantriai lūkuriavo.
– Ir? Kas nutiko? – Žanas grakščiai atmušė paskutinį mašinos išspjautą kamuoliuką.
– Gražus smūgis, – rodos visiškai nuoširdžiai pastebėjo svečias, o po pauzės pridūrė: – noriu paprašyt paslaugos.
– Ir taip aišku. Lyg būtų kada buvę kitaip.
Lukas, lyg nebūtų nugirdęs kandumo gaidelių, tęsė:
– Turiu moterį.
– Sveikinu, – pašaipiai vyptelėjo, nusviedė raketę prie savo krepšio ir kaip katė nutūpė ant suolo, kur jo laukė termo gertuvė su vėsiu agurkų gėrimu, – bet man visai neįdomu.
– Aš nusiteikęs rimtai, bet jaučiu, kad ji kažką slepia.
– Vis dar neįdomu…
– Noriu sužinoti tiesą apie ją, – komisaras dėstė savo, atkakliai ignoruodamas pašnekovo pašaipas.
– Hmmm…, – kažką neaiškiai numykė Žanas, rankšluosčiu trindamas sniego baltumo plaukus, – alkoholizmas, nimfomanija, lošimai, balti takeliai kol vaikučiai miega… Pats žinai, kad mūsų veikla yra kaip čia pasakius hmm terapinė? Galiu tik sustiprinti pasiryžimą kažką pakeisti savo gyvenime, o ne priversti daryti tai, ko klientas nenori.
– Baik. Aš puikiai žinau, ką tu gali ir ką tu DARAI.
***
Jona dar niekada nesilankė nė viename iš tų madingų kriptomantrų salonų. Visuomet įsivaizdavo, kad tai bus kažkas panašaus į tatuiruočių studiją, tačiau Žano kabinetas labiau priminė antikvariatą. Sienos nukabinėtos tamsiomis drobėmis auksiniuose rėmuose, vidury kambario – bronzinis stalelis raitytomis kojomis ir minkštasuolis, aptrauktas žėrinčiomis gijomis siuvinėtu gobelenu. Net laikraščių pridėta greta tapyto porceliano vazos… Moteris nesusivaldė ir perbraukė pirštu per glotnų popierių: dar niekada nematė spausdinto informacinio leidinio. Tokiais jau seniausiai niekas nebesinaudojo, todėl nustebo, kai pastebėjo, jog po pavadinimu įspausta vakar dienos data, o visą pirmą puslapį užima straipsnis apie nesugaunamą serijinį žudiką. Jona suraukė nosį, bet vis dėlto perbėgo akimis per tekstą – nieko naujo. Iš Luko žinojo daug daugiau, nei šie skysti pasvarstymai. Tačiau tiek laikraštis, tiek jos draugas vienodai nenutuokė, kas per išsigimėlis siautėja mieste.
– Atrodo, kas čia tokio – popierius, o kiek stiliaus ir prabangos priduoda. Jauti? O gal tave jaudina skerdynės? Nesvarbu. Ateik, – Žanas praplaukė pro moterį su šilkiniu kimono nė nesuteikdamas progos sureaguoti į jo pasvarstymus balsu.
Kabinetas buvo daug paprastesnis. Tik šilta geltona spalva dažytos sienos, minkštas gultas ir raudonmedžio stalelis su ratukais, užvožiamu dangčiu.
– Ir? Kokie pageidavimai?
– Hm, – Jona trumpai suabejojo, nuo ko čia pradėjus, bet nuo vieno jos atodūsio Žanas užvertė akis ir dėbtelėjo su tokiu nuovargiu veide, kad ji suprato, jog derėtų iškart eiti prie esmės, – norėčiau įgauti šiek tiek daugiau drąsos ir ištvermės. Matot, turiu labai įtemptas derybas kitą savaitę…
– Mhm… derybas…
– Taip, Lukas sakė, kad Jūs tokiuose reikaluose profesionalas.
– Tas Suopis taip gražiai suokia… Bet jei jau daviau žodį, kad padarysiu, reiškia – padarysiu. Nusirenk ir gulkis.
Jona sutrikusi apsidairė – įeidama lyg ir nematė širmos, tačiau dėl visa ko pasitikrino – ne tikrai kambaryje nieko daugiau nebuvo.
– Kas? Gėdijiesi? – Žano balsas nuskambėjo nekantriai.
– Na, šiek tiek privatumo būtų neblogai.
– Žmonės moka man didžiulius pinigus, kad padaryčiau tai, ką sugebu, o tu gauni nemokamai ir dar ateini su kaprizais, – ir vis dėlto jis nusisuko ir atvertęs staliuko viršų lyg lagamino dangtį, ėmė ten kažko ieškoti, – kai pagaliau nustosi maivytis ir įsidrąsinsi, atsigulsi ant pilvo. Kriptomantrą piešiu tau ant nugaros, bet prieš tai turėsiu atrinkti tinkamą markerį. Jų viso yra septyniasdešimt septyni. Suskirstyti į septynias grupes. Jau dabar matau, kad tu iš ketvirtosios ir tau turėtų tikti keturi ketvirtas arba keturi septintas su žalio gintaro galvute. Markeris sujungia šviesą ir garsą. Bet nei tu girdėsi, nei tu matysi, nes viskas vyksta ląstelių lygmenyje. Jausi šiokį tokį dilgčiojimą, po to ant nugaros išliks tamsus ornamentas, kurį sudarysiu pagal tavo situaciją ir pageidaujamą poveikį. Piešinys išsilaikys apie dvi savaites. Kausimų bus? Ne. Nu tai ir gerai. Jėzau, gal jau atsigulsi pagaliau?
***
Lukas nerimavo dėl to, ką sužinos kai sugrįš Jona. O kad kažką sužinos – nė neabejojo. Buvo per daug keistų ženklų, verčiančių jį nerimauti. Ženklų, siejančių ją su labai blogais įvykiais… Tačiau moteris nepasirodė nei po valandos, nei po dviejų. Iš kavinės parsinešti blyškūs sušiai voliojosi baltoj lėkštėje ant pilko virtuvinio stalo: visiškai nežadinantis apetito vaizdelis. Viskas. Vyras įsmeigė lazdelę į sašimio gabalėlį ir ta liko stirksoti. Gana – ilgiau trypčioti ir laukti jis nebegalėjo, tad staiga priėmęs sprendimą pašoko nuo kėdės, pagriebė savo džinsinį švarką, kabojusį ankštame koridoriuje, ir išsmuko pro duris.
Kad kažkas negerai komisaras suprato nė neprivažiavęs Žano kabineto: ant gretimo namo sienos matėsi melsvų švyturėlių atšvaitai, laižantys vakarinę gatvę savo dygiais liežuviais. Juos pastebėjęs, vyras pasuko vairą ir mašina trūktelėjusi užšoko ant borto neleistinoje vietoje, tačiau jam tai buvo visiškai nė motais. Lukui rūpėjo tik viena – kuo greičiau atsidurti viduje ir sužinoti, kas po velniais ten nutiko.
Jonos nebuvo. Tik po saloną šmirinėjantys uniformuoti pareigūnai ir perbalęs Žanas, stovintis vidury priimamojo su nuplėšta kimono rankove. Kad rūbas nenuslystų, vyras laikė save apglėbęs rankomis ir dėl to atrodė komiškai, nors atidengtas petys ir žibėjo trimis kruvinais rėžiais, kurie vagojo meistro kūną nuo ausies, per kaklą ir visą petį.
– Kad aš tau dar kada ką daryčiau…, – vos pastebėjęs į kambarį prasibrovusį komisarą, baltaplaukis iškošė žodžius ir demonstratyviai nusisukęs, kreipėsi į vadovaujantį pareigūną, – tikiuosi jau galiu susitvarkyti?
– Taip, ačiū, mes jau baigėm, – burbtelėjo žemas smulkus vyras ir vėl susitelkė ties planšetėje pildomu dokumentu.
– Palauk, aš tau uždaviau klausimą! – sugriebė už alkūnės benusisukantį Žaną Lukas, – Kur po velniais yra Jona?
– Tai va po velniais ji turbūt ir yra. Arba viena iš jų.
– Kalbėk aiškiai…
– Ta tavo moteris, pasirodo visai ne moteris,– meistras įsmeigė akis į Luką, kuris net suvirpėjo iš nekantrumo, tačiau susitvardė ir sausai perklausė:
– Kaip suprast?
– Kai pradėjau braižyti tiesos kriptomantrą, ji man akyse pasikeitė.
– Ką reiškia pasikeitė?
– Ji ne žmogus.
– Ne žmogus? – Lukas akimirką pamiršo kvėpuoti. Jo baisiausias košmaras pildėsi.
– Manau ji akvatė. Ir manau jai labai, turiu galvoje LABAI nepatiko tavo sumautas sumanymas šitokiu būdu išpešti iš jos tiesą. O dar labiau tai nepatinka man!
Lukas nieko neatsakęs nusisuko į langą. Gatvėje tebuvo likęs vienas pareigūnų automobilis, tačiau vargu ar vyras jį matė. Jo akys raižė naktinio miesto dangų, o galvoje virė mintys. Vadinasi tai tiesa. Tie ženklai, tos smulkmenos – viskas buvo tiesa. Jam nesivaideno. Tačiau net ir tai nebuvo labiausiai jį jaudinanti visos šios sumaišties dalis, mat už šio patvirtinimo slypėjo dar kai kas.
– Renkis, važiuosim, – trumpai tarstelėjo suradęs Žaną gretimam kabinete, nervingai gurkšnojantį savo numylėtąjį Dom Perignon.
– Kad aš su tavim dar kur… – meistras pakėlė akis į Luką ir įdėmiai nužvelgė. Ši komisaro išraiška jam buvo pažįstama. Keletą kartų matė jį taip persimainiusį, – palauk lauke. Už dešimties minučių išeisiu.
***
Morgo darbuotojas palydėjo vyrus į tuščią kambarį tamsiomis mėlynomis sienomis ir paprašė palaukti, kol jis atgabens kūnus. Kol susimąstęs Lukas trynė sprandą, Žanas užsitempė juodo latekso pirštines – tai jau tikrai negrabinės lavonų plikomis rankomis – ir iš kišenės išsitraukė tamsius apsauginius akinius, kurie eliminuos dirbtinio apšvietimo sukeliamą spalvų iškraipymą, galintį pakenkti kriptomantros tikslumui.
Kai iš koridoriaus glūdumos pasigirdo stumiamo vežimėlio ratukų bildėjimas, meistras jau buvo pasirengęs ir išsitraukęs markerį. Keturi septintą. Su žalio gintaro galvute.
Žanas net nenustebo, kad jo pasirinktas įrankis puikiai atitiko serijinio žudiko vakarykštės aukos tipą. Lukas rodos taip pat nenustebo, kai ant lavono nugaros išryškėjus ornamentui, negyva oda ėmė mėlti, kūnas keistis ir bežiūrint smulkaus taksisto lavonas tapo gerokai už Luką aukštesniu bei tvirtesniu sutvėrimu.
– Paliesk, kokia oda, – Žano pirštai švelniai nuslydo akvato mente, tačiau pasiūlymas Luko arba visiškai nesudomino, o gal net nepasiekė jo sąmonės. Vyras tiesiog spoksojo į persimainiusią žudiko auką.
– Nupiešk kitam, – sušvokštė tyrėjas.
Antrasis taip pat persimainė ir pavirto kiek smulkesniu ir kiek labiau susiraukšlėjusiu mėlynodžiu.
– Dar vieną, – norėjo įsitikinti Lukas.
Trečioji buvo moteris. Kai Žanui dirbant jos žandikaulis ištįso į priekį ir tarp pravertų lūpų pasimatė smulkių aštrių dantų eilė, pareigūnas nusisuko. Negi Jona atrodo taip pat?
– Koks jausmas tokią dulkinti? – nepasidrovėjo paklausti Žanas ir po to su kandžia šypsenėle lūpose atlaikė deginantį Luko žvilgsnį. Kaip ir spėjo meistras, komisaras atsakymą prarijo, tad pasirodymas baigėsi pergalingai, – kaip suprantu, mano darbas čia jau baigtas. Juk neketini papasakoti, kas siejo šiuos akvatus su tavo Jona?
– Jie visi turėjo tam tikrų įpročių.
– Rimtai? Sudominai. Tęsk.
– Ne. Tai tyrimo medžiaga.
– Na tuomet gal parveši namo?
– Noriu patikrinti dar du.
– Hmm, kad jie nužudyti?
– Praeitą trečiadienį.
– Tuomet aš niekuo negaliu padėti. Per daug laiko praėjo nuo mirties, kad suveiktų mano „burtai“.
– Bet kaip man sužinoti… – Lukas susimąstęs barbeno pirštais į nerūdijančio plieno stalviršį – jei negalima pakeisti jų, gal galima pakeisti mane?
– Nori tapti akvatu? – vyptelėjo Žanas pasišlykštėjęs idėja.
– Ne. Bet… – komisaras vis dar kažką pasvarstė, – o jei tu man nubraižytum kažką panašaus į „tiesą reginčio“ kriptomantrą?
– Mhm. Net nesuvoki, ko prašai.
– Kodėl ne?
– Tiesa yra per didelė našta, – Žano lagaminėlio dangtis garsiai taukštelėjo ir spragtelėjo užveriamos spynos, – be to aš net nenutuokiu, kaip turėtų atrodyti tokia kriptomantra.
– Meluoji…
– Jei tik pageidauji, galim pažaisti poligrafu. Bet gal ryt, nes šiandien tenoriu atsidurti savo sumautoje lovoje ir išsilaižyti žaizdas. Jei neprieštarausi.
***
– Kur Žanas? – suurzgė Lukas duris atidariusiai namų tvarkytojai.
– Viršuje… – į laiptus mostelėjo moteris ir nė nespėjo paprieštarauti, kai jis nustūmęs ją šalin pasileido laiptais į viršų, vienu šuoliu įveikdamas po dvi pakopas.
– Jų pilna visur! – šūktelėjo atplėšęs miegamojo duris, tačiau kambarys buvo tuščias. Tik vonioje girdėjosi tyškantis vanduo.
– Kalbėk, tuoj apsirengsiu, – vonios durys prasivėrė, į kambarį paleisdamos drėgno šilto rūko kamuolius.
– Žanai, tų padarų pilnos gatvės… – Lukas stebeilijo į praviras duris, visu kūnu jausdamas nemigos, šoko ir nuovargio svorį.
– Tai kaip suprantu susiradai, kas tau nupiešė tą kriptomantrą? Jakobo darbas?
– Nesvarbu, kieno darbas, ar girdi, ką tau sakau?
– Taip. Undinėlės pabėgo iš savo rezervato. O ko dar buvo galima tikėtis?
– Bet juk buvo susitarimai… Jiems atidavė didžiules teritorijas iš kurių pasitraukė vandenynai, aš nieko nesuprantu…
– Kaip ten sako: šerk vilką nešėręs – vis tiek į mišką žiūri? Nors ne, gal šita nelabai… Bet hmmm faktas kaip blynas, kad kažkas nesilaikė savo žodžio ir užsimanė to, kas jiems nepriklauso.
– Bet kodėl tu nenustebai? – Luko antakiai susiraukė, ranka automatiškai pajudėjo link juosmens, kur buvo prisegtas ginklo dėklas, – Išeik iš tos sumautos vonios pagaliau.
– Tiesiog dabar? Taip kaip stoviu?
– Dabar. Noriu pamatyti tavo veidą, – nykščiu atsegė ginklo apsaugą ir uždėjęs delną ant rankenos tyliai pridūrė, – ar ką tu ten turėtum vietoje jo.
Stambus vyro siluetas išniro iš už garų priedangos:
– Gaila, kad jau spėjau apsirengti. Būtum galėjęs pasigrožėti mano tobulu kūnu. Bet kad jau taip, tai kaip tau mano naujas kimono?
– Eik tu… – iš svečio plaučių išsiveržė gilus palengvėjimo atodūsis, – akimirką pamaniau, kad tu vienas jų.
– Dar neatsipalaiduok. Geriau papasakok, ką darysi dabar, kai jau žinai, kad tos žydros undinės gyvena tarp mūsų, kryžminasi, dauginasi… Oi, užmyniau ant nuospaudos? Bet juk tiesą sakau. Jau kas kas, o tu tikrai turi žinoti, koks tai jausmas. O gal tau patiko?
– Žanai, blet, gausi į snukį!
– Ir kam tas brutalumas? Nors tau visai tinka… – meistras, nenuleisdamas akių nuo Luko, pakedeno savo drėgnus plaukus, – bet geriau pakalbam apie tai, ką darysi?
– Nežinau. O ką čia padarysi? Tai ne man spręsti.
– O kodėl ne tau? Juk kažkas jau apsiėmė gelbėti žmoniją nuo jų.
– Kalbi apie žudiką?
– Kalbu apie kenkėjų naikintoją.
– Žanai?
– Lukai.
Lukui suūžė galvoje.
– Tai tavo darbas?
– Neskubėk manęs smerkti, – Žanas nubraukė kimono klostę ir uždėjo delną ant žalvarinio trišakio. TO trišakio. To, kurio paliktas žaizdas Lukas matė daugybę kartų, – kaip ten sakoma? Matai krislą brolio akyje ir nepastebi rąsto savojoje?
Tai taręs meistras žengtelėjo žingsnį į šoną ir už jo nugaros sublizgo milžiniškas vonios veidrodis, kuriame pro neišsisklaidžiusius garus bolavo melsvas siluetas.
Lukas pirmą kartą išvydo tiesą. Tikrąjį save.
