Link upės leidosi žvyruotas takelis, kuris, priartėjęs prie vandens, išsišakojo: viena atšaka vedė prieš srovę, o kita – žemupio link. Nekilo nė menkiausia abejonė, kur pasukti. Kaip ir visuose spiečiuose, taip ir šiame, galiojo tam tikros taisyklės. Tyras ir nė vieno kūno dar neplovęs vanduo skirtas motinoms ir žindomiems kūdikiams, kiek žemiau pasroviui įsikuria nešiotės su vaikais, dar žemiau merginos, laukiančios pirmojo kraujo. Jei jis nepasirodo iki dvidešimt penktosios vasaros, tuomet jos tampa laisvosiomis moterimis ir be visų kitų pasirinkimų, gali maudytis su kitais pagrindinėje maudykloje ir poruotis su tuo, kuo įsigeidžia.
Nors prieš tris dienas oras tapo toks svilinančiai lipnus, kad nebegelbėjo nei paunksmės ar šešėliai, nei tvėrių rezginiai, vis dėlto Anuka neketino naudotis spiečiaus maudyklomis. Jei būtų pažinojusi upę, būtų tiesiausiu miško keliu patraukusi į kokį tolimą užutekį, kur nenuklysta nė vienas gyventojų, tačiau ji nežinojo, kaip raitosi ir kur kelią tarp akmenuotų krantų graužiasi ši tėkmė, todėl moteriai teko eiti pakrante.
Kryžkelėje pasuko į kairę ir netrukus priėjo didžiąją maudyklą. Ji buvo pilna. Klajoklė žingsniavo per minią, tačiau liko nepastebėta, kitiems nematoma. „Gmorgo privilegija“ – būtent taip ji buvo pavadinusi šią žmonių savybę ignoruoti netobulos jos asmenybės buvimą. Bet Anuka neprieštaravo. Jau geriau nematoma, nei varstoma tiriančių žvilgsnių, vertinančių ir lyginančių. Juk tas palyginimas toks skausmingai nelygus: jie, glotnia, raudono gintaro spalvos oda, lygia ir žėrinčia saulėje ir ji, tarsi suglamžytas ir aptrupėjęs lapas, trūnijęs po pusnimi per žiemą. Be to, ant spiečiaus gyventojų nuogų kūnų nepastebėjo ir randų, kas leido spėti, jog ši bendruomenė buvo ne tik išnaikinusi vilkus savo medžioklės plotuose, sugebėdavo išvengti susidūrimų su lokiais, bet ir įtarti, jog paskutinės kartos nebuvo susirėmusios ir su gmorgais.
Persikabarojo per uolą ir prieš akis nusidriekė lyguma. Upė išsiplėtė lyg ką tik pelę prarijus gyvatė, krantai nugludo, eiti tapo lengviau. Po kojomis krebždėjo išdžiūvusi žolė, o prie rasotos odos lipo smilgų pūkai. Negalėjo pakęsti kūno glitumo, to raibuliuojančio sukepusio oro virš pievos, žiogų čirpimu zirzenančios kaitros ir per nugarą be perstojo ropojančio prakaito, tarp krūtų vinguriuojančios drėgmės. Persibraukė veidą ranka ir jis liko šlapias. Tačiau kai nuo burnos atitraukė delną pajuto keistą kvapą, sklindantį iš kito upės kranto. Mėgino įžvelgti, kas slepiasi už žalumos, tačiau tai buvo bergždžia. Paspartino žingsnį, tačiau šnervės vis taip pat virpėjo, iš gausybės pievos žolynų bei smulkių pušyno gyventojų kvapų išskirdamos tą kitą, nepažįstamą kvapą. Apčiuopė svaidyklę, pritvirtintą prie juosmens, tačiau baimės nejuto. Net priešingai, galėjo prisiekti, jog tai kažkas draugiško, nepavojingo ir net nesuvoktai pažįstamo.
– Ei, – šūktelėjo, nors ir nesitikėjo sulaukti atsakymo, – Ei, kas tu?
Jokio atsako.
Jei tai būtų koks žvėris ar paukštis, būtų pasibaidęs garso ir ji būtų pastebėjusi kažką sprunkantį, tačiau viskas liko taip, kaip buvę. Taigi tai nebuvo koks gyvis, tačiau tas kvapas nepriminė ir žmogaus. Galbūt kokie nepažįstami augalai? Buvo smalsu. Net pasvarstė, gal verta šokti į sietuvą ir mėginti perplaukti upę vien tam, kad galbūt pamatytų „tai“. Tačiau ji nebuvo gera plaukikė, o srovė čia stipri, be to vandenyje ji būtų pažeidžiama, nors „anas“ ir neatrodė pavojingai. Nusprendė žingsniuoti toliau, galvoje vis dėliodama žinomus kvapus. Mėgino išskirti pažįstamus atspalvius, tačiau galiausiai pripažino, jog tai galbūt net ne kvapas, o kažkoks keistas pojūčių dirgiklis, verčiantis ją jausti keistą sužadinimą bei energiją, smalsumą, potraukį bei prielankumą. O su kiekvienu žingsniu spiečiui vis labiau tolstant, net ir keistą ilgesį kažkur kitam krante tūnančiam „tam“.
Saulei pasiekus zenitą krantas vėl tapo uolėtas ir neilgai trukus priėjo tobulą užutekį maudynėms. Sekli ir pavėsinga vieta su nugludinto akmens luitais grįstu dugnu, nuostabiai tiko ramiam pasimėgavimui vėsuma. Užkandžių ryšulį padėjus pavėsyje ir praskalavusi savo apdarus, niurktelėjo vandenin ir kūnui suvirpėjus nuo malonios vėsos, užsimerkė. Upės srovė vos juntamai kuteno odos paviršių ir moteris atsipalaidavo. Leido vandeniui nuplauti visą pažinties su spiečiumi įtampą. Dabar, kai praslinko pirmosios ir pačios sunkiausios dienos, galės mėgautis užmarštimi. Nors dar nebuvo apsisprendusi, ar liks šiame spiečiuje žiemai, ar iki rudens mėgins nukeliauti iki kitos bendruomenės. Jau net nebežinojo, kiek buvo jų aplankiusi. Pirmaisiais klajonių metais, po to kai paliko avilį, kuriame užaugo, vis galvojo, kad jau netrukus sutiks saviškius. Tačiau vasaras keitė žiemos, pavasariai sproginėjo žiedais, rudenius išpustydavo šiauriniai vėjai, o ji vis ėjo ir kuo toliau, tuo mažiau suvokė, ko ieškanti. Kuo daugiau nepatiklių ir pasišlykštėjimo kupinų žvilgsnių nudilgino kūną, tuo mažiau ji tikėjo Heket žodžiais. Iš tiesų ji beveik nebetikėjo pačia Heket. O gal ta moteris, su gintarais plaukuose, niekada ir neegzistavo? Gal ją susigalvojo pati, kai tikroji motina, atpažinusi iš miškų grįžusią dukrą, kietai sučiaupė lūpas ir atsukusi jai nugarą pradingo avilio gilumoje? Gal prisisvajojo apie miškuose gyvenančią globėją tada, kai pirmąkart suvokė, jog niekur nebus sava, bus tik pakenčiama prašalaitė? Taip, ji išmoko būti naudinga prašalaite. Nusižiūrėjusi, kaip vienas klajoklis valdo rėžtuką, daugybę vakarų lupo nuo pirštų pūsles, kad ryte vėl galėtų mokytis drožti, kol pagaliau oda sudiržo, o rankos įgudo ir ėmė tverti miško gyvius. Ši veikla niekada neuždegdavo jos, tačiau puikiai pagelbėdavo, kai reikėdavo užpildyti tuštumą. Be to vėliau, pradėjus klajoti, suprato, kad savuosius žvėrelius gali išmainyti į kruopelę palankumo. Taip pat, dar būdama vaikas labai aiškiai suprato, jog netrukus ateis laikas, kai turės savimi pasirūpinti, save išmaitinti, todėl ėmė ieškoti ginklo, kuris derėtų prie jos negrabaus kūno. Stebėdami jos pastangas pajūrio avilio medžiotojai kraipė galvas: juk toks kreivas padaras negali tinkamai įtempti lanko ar sviesti ieties, tad kam vargintis? Bet pašaipius žvilgsnius pastebėjusi mergaitė tik sukando nykščio galiuką ir patraukė treniruotis toliau nuo tų vietų, kuriose sukiojosi spiečiaus žmonės.
Kad ir kaip buvo apmaudu pripažinti, tačiau tie, kurie ja netikėjo, buvo teisūs. Ji nepajėgė įtempti lanko, o sviedžiama ietis nesmigdavo ten, kur ji taikydavo. Ir jei nebūtų susidūrusi su svaidykle…
– Matau radai mano slaptavietę.
Visiškai netikėtai už nugaros nuskambėjęs balsas privertė Anuką krūptelėti. Taip netikėtai užklupta ji pašoko ir apsisuko į kalbančiąją, mėgindama prisidengti netobulą savo kūną.
– Atsiprašau, nemaniau, kad taip toli kažkas atklysta. Aš tuojau, – slidinėdama akmenimis ėmė ropštis laukan.
Sekta Iglit ramiai stebėjo negrabius klajoklės judesius, o jos veidas buvo sunkiai perprantamas:
– Neskubėk, aš tavęs neveju.
– Nenorėjau sukelti nepatogumų, – klajoklės veidas išbalo, nes ne sukelti nepatogumai ją labiausiai suglumino, o tai, kad kažkas užklupo ją nuogą, kai niekas nedengia tų baisių odos raukšlių, vietomis suvytusių, vietomis išsišovusių raumenų ir plėmais išblukusio odos raudonio.
– Baik atsiprašinėti.
Vargais negalais išsiropštusi iš akmenimis nusėto upės duburio, Anuka nuskubėjo prie išversto medžio kamieno, ant kurio buvo pasidžiovusi rūbus.
– Sustok akimirkai, – sunkiai atsikvėpė sekta, nepasikentusi klajoklės nervingumo.
Sustojo, kaip paprašyta, tačiau taip ir liko sektai atsukusi nugarą. Krūtinė sunkiai kilnojosi nuo gniaužiamo pykčio: šitiek laiko sugaišo, kad pabėgtų nuo spiečiaus žmonių, o štai dabar…
– Noriu kai ko tavęs paprašyti.
– Figūrėlės? – tai buvo vienintelis dalykas, ko žmonės prašydavo, todėl pamėgino spėti, nors negalėjo suvokti kokios ir juo labiau kam, sektai to galėjo reikėti.
– Ne, visai ne tai, – šaltas ir grubus balsas sušilo, lyg Iglit būtų nubraukusi rimtumą nuo veido ir nusišypsojusi, tačiau tai tetruko vos trumpą akimirką ir toliau sekta kalbėjo tuo pačiu bespalviu balsu, – noriu tave apžiūrėti.
– Ką? – dar labiau sutriko Anuka, jei tai bebuvo įmanoma.
– Ar galiu apžiūrėti tavo kūną. Labai prašau.
Gyvenime tokio prašymo nebuvo sulaukusi. Paprastai visi stengėsi jos nematyti, todėl mintis, kad kažkas gali išties atidžiai ir įdėmiai žiūrėti į Anukos kūną, apsvaigino. Net ausyse ėmė spengti.
– Gerai, – suniurnėjo per mirksnį užkimusiu balsu.
Iglit prisiartino ir ėmė apžiūrinėti nugarą. Nuo vandens atvėsusia oda juto nuo kelionės sukaitusios sektos kvėpavimą.
– Aš truputį paliesiu, – ir perbraukė randą nelaukdama atsako.
Tai buvo švelnus ir žmogiškas prisilietimas nuo kurio klajoklei suspaudė gerklę. Lyg vienu grybštelėjimu ant moters pečių būtų nugulęs visas žmogiškas artumas, kurio ji nepatyrė. Virptelėjo, bet vis dėlto neįtikėtinai greitai nurijo tą gerklę veržiantį gumulą.
Iglit lėtai eidama ratu tyrinėjo sunykusią ranką, deformuotą koją.
– Matai, o šitie raumenys pas tave daug tvirtesni nei pas kitus, matyt taip bent iš dalies kompensuojama jėga, – lyg ir su savimi kalbėjo tyrinėtoja.
Anuka mėgo sektus. Jie gyveno žinių pasaulyje, kuriame nebuvo daug vietos emocijoms. Beveik kiekviename avilyje jie užkalbindavo klajoklę ir klausinėdavo apie tai, iš kur ji atkeliavo, ką sutiko ar pastebėjo pakeliui, kartais pasidalindavo ir savo pastebėjimais. Jų pasakojimai visuomet būdavo naudingi, praktiški, o elgesys ypatingai santūrus ir maloniai bejausmis. Su sektais ji jausdavosi kaip asmuo, kalbantis su kitu asmeniu, o ne kaip Gamtos vaikas, priimantis žmogaus malones.
– Pakelk kairę ranką kiek gali. O dabar suspausk mano delną. Ne tokia silpna, kaip atrodo, ar ne?
Iglit kalbėjo viena, nes jos pašnekovei vis dar buvo sunku atsipeikėti. Pati negalėjo suprasti, iš kur atėjo ta ramybė. Galbūt, atsistojus prieš kitą visu savo netobulumu ir leidus į jį įsižiūrėti nebeliko prasmės slapstytis ir dangstytis. Anuką apėmė pakilus lengvumas ir keistas džiugesys.
– Ar tu juokiesi? – paklausė sekta įsistebeilijus į moters veidą.
– Taip, atleisk.
– Tu vėl atsiprašinėji.
– Taip, atl…
Dabar jau abi prajuko trumpu juoku, kuris rodos abiem moterims buvo vienodai neįprastas.
– O kodėl tu taip toli nuo kitų? – susidomėjo klajoklė, kai Iglit padėkojusi trumpu galvos linktelėjimu nusisuko, leisdama Anukai susitvarkyti.
Atsakydama sekta tik kreivai ir visiškai nelinksmai šyptelėjo ir ėmė varstyti savo rūbus. Vilkėjo medžiotojų pamėgtas kelnes iš storo ir tvirto odinio rezginio bei kiek lengvesnius pilkšvus marškinius, nuvytus primaišius kanapių arba dilgėlių. Moteriai lėtai vaduojantis iš rezginių, kaip ir tikėjosi Anuka, atsidengė juodais rašmenimis nuo kaklo iki pat bambos išmarginta oda: nors Iglit buvo Anukos metų, tačiau kaip sekta ji dar labai jauna. Iki savo gyvenimo pabaigos tokiais pat simboliais bus padengtas visas jos kūnas, tik vėliau tatuiruotes darys ne vyriausias sektas, o ji pati. Kol kas dar tam nebuvo pasirengusi.
Tik Anuka abejojo, kad juodi ženklai ant odos, kurie yra neatsiejama sekto gyvenimo dalis, nuvijo moterį taip toli nuo spiečiaus, todėl ji jautėsi sutrikusi. Ir tik kai nukrito paskutinis rūbas ir ji pamatė randą papilvėje, viskas tapo aišku. Tik akimirkai žvilgterėjo į kaktą, pasitikrinti, ar galėjo nepastebėti auksinio apskritimo, tačiau, kaip ir galvojo, jo ten nebuvo.
– Nepakeliamas karštis, nebegaliu ištverti. Nenori išsimaudyti? – su vos juntamu liūdesiu tarė Iglit ir pasuko link vandens.
Anuka, numetusi atgal vos prieš keletą akimirkų nuo rąsto sugraibytus drabužius, apsigręžė ir sugrįžusi prie upės, iš kurios taip neseniai paskubomis kabarojosi, tyliai įslydo vandenin. Kurį laiką moterys sėdėjo tylėdamos, leisdamos upės gurguliavimui užpildyti erdvę.
– Ar žinai, kodėl kartais motinoms išpjauna gimdą? – pagaliau bespalviu balsu prabilo sekta.
– Taip, žinau, – paskubomis atsakė ir pati suabejojo, – kai gimdymas komplikuojasi ir vaiką reikia ištraukti.
– Tai tik beveik tiesa. Ar žinai nors vieną vaiką, kuris gimė tokiu būdu ir liko spiečiuje?
Anuka susimąstė.
– Tokiu atveju Motinėlė dažniausiai pasako, kad vaikas gimė negyvas, kas iš dalies būna tiesa, tačiau iš tiesų taip nutinka su kai kuriais Gamtos vaikais. Ne su visais. Su kai kuriais. Kai kurie jų užauga tokie dideli, kad ima draskyti motiną iš vidaus ir juos tenka skubiai pašalinti. Kartu su viskuo.
– Tai pirmasis tavo kūdikis ir buvo toks, Gamtos vaikas? Todėl negavai saulės žymės?
– Motina gauna žymę tik po pirmo sėkmingo gimdymo. O mano pirmasis buvo ir paskutinis.
– Todėl ir nesimaudai su visais, kad žvilgsniai neprimintų to, kas nemalonu…
Sekta kurį laiką tylėjo, po to paaiškino:
– Šis spiečius nėra mano gimtasis. Aš čia atkeliavau po… Po nėštumo. Mano istoriją žino tik sektai.
– O kodėl papasakojai man?
– Nes tu pirmoji papasakojai savo istoriją. Nors gal reiktų sakyti „parodei“, – Iglit balsas buvo nutolęs, o žvilgsnis klajojo kažkur tarp miško medžių, – nenorėjau likti skolinga…
– Ačiū, – tyliai tarstelėjo, nenumanydama, ką tokiomis aplinkybėmis derėtų atsakyti.
Iglit šyptelėjo. Meiliai, šiltai, švelniai. Kaip žmogui.
– Žinai lopšyje vyksta daug dalykų, apie kuriuos nekalbama, – toliau tęsė sekta, – po to, kas man nutiko, ėmiau domėtis Gamtos vaikais. Apžiūriu kiekvieną, kurį iš avilio išneša Motinėlė. Jų būna įvairių. Aš juos grupuoju. Yra žuvytės. Tokie, kurie gimsta su žiaunomis ir žvynuota oda. Būna vabaliukai – su kietais šarvais ant kūno ir labai sudarkytais veideliais. Dar…, – Iglit nutilo, buvo matyt, kad renka žodžius, – gauruotukai. Ir dar tokie kaip tu, kur sunku pasakyti. Tokie, kurie tiesiog nepilnai ar netinkamai išsivysto. Jiems neturiu pavadinimo. Nors kartais ir galvoju, kad jie turbūt nėra atskira grupė, kad jie vieni iš tų, tik jų požymiai ne tokie ryškūs.
Klajoklės širdis pašėlusiai daužėsi. Ji norėjo paklausti daugybės dalykų, bet tuo pačiu metu nenorėjo nieko girdėti.
– Žinai juokingą dalyką? – toliau kalbėjo sekta.
– Kokį? – šiaip taip išspaudė.
– Esi girdėjusi, kad motina, kuri rengiasi pastoti, nebevalgo mėsos, žuvies, o visą maistą atidžiai perrenka, kad tarp uogų ar žolių nepasitaikytų jokio vabalėlio? Nes jos tiki, kad taip užsikrečia.
– Kad nuo to jų nešiojamas kūdikis gali tapti Gamtos vaiku?
– Taip, įsivaizduoji, kaip kvaila?
– Kodėl kvaila? – paklausė ir pati išsigando, ar nebus nuvylusi savo pašnekovės dėl parodyto neišmanymo.
– Todėl, kad visa tai slypi mūsų kraujyje. Tam ir sekamos jo linijos. Todėl motinos negali pasirinkti vyrų, su kuriais susilauks vaikų. Todėl yra įstatymas atiduoti Gamtos vaikus: kad jie savo blogo kraujo neperduotų palikuoniams. Ir net nepaisant visko, kartais tiesa išlenda ir pasirodo mūsų tikroji prigimtis.
– Tai tu manai, kad mes kilę iš žvėrių? – Anukos balse buvo juntama abejonė.
– Ir taip ir ne. Tai per daug sudėtinga, tu nesuprasi.
——————————–
Vakarėjant moterys susiruošė atgal.
– Kaip atradai šią vietą? – paklausė sekta vilkdamasi upės srovėje išskalbtus ir jau spėjusius išdžiūti drabužius.
– Ėjau paupiu.
– Nelabai patogu. Kiek užtrukai? Pusdienį?
– Na taip, panašiai.
– Aš tau parodysiu trumpesnį kelią. Link stovyklos veda kirtimų linijos. Dalis jų skirtos vien apsaugai nuo miško gaisrų, bet yra kelios, kurias naudojame susisiekimui: jomis lengva ir patogu judėti, todėl galima greičiau nusigauti iki artimiausių spiečių. Be to ten įsiveisė braškynai, tad pakeliui galėsime prisiskinti uogų.
– Iglit?
– Ką?
– Ar galėsiu čia dar ateiti? Kitą kartą? – kiek abejojo, bet pagaliau pasiryžo paklausti.
– Jei tik norėsi, – atsakė sekta nė neabejodama. Neatrodė, kad ši mintis jai būtų pasirodžiusi nepriimtina.
– Ačiū tau, – su palengvėjimu atsiduso klajoklė. Ne tiek dėl gauto leidimo, kiek dėl to paprasto atsakymo. Lyg ji būtų eilinis spiečiaus gyventojas.
Kaip ir sakė sekta, mišku teko eiti neilgai. Netrukus pasiekė proskyną, kuri tiesia linija driekėsi į šiaurę – spiečiaus kryptimi, o pamiškės smilgose, išskleidusios savo žalius vešius lapus, sirpo raudonos uogos. Žemuogių miškuose pasitaiko ne retai, tačiau braškių… Tai tikras gardumynas, todėl Anuka suklupusi prie kupstų raškė jas ir kimšo burnon su didžiausiu pasimėgavimu, pirštų galais jusdama per dieną įkaitusį jų paviršių.
– Anuka, – Iglit balse buvo aiškiai juntama įtampa, – ar nieko neužuodi?
Abi atsistojo ir ėmė dairytis, mėgindamos susekti, iš kur sklinda kvapas.
– Tai vilkai, – pirmoji atpažino Anuka, – ten, vakarų kryptimi. Arti.
– Su jais dar kažkas, užuodžiu kraują.
– Oh, Pirmoji Motina,… ten žmogus, tikrai… – uosdama orą suvaitojo klajūnė.
– Turime padėti.
Anukos galvoje sukosi mintys, kad ji nėra pakankamai stipri, jog galėtų stoti prieš vilkus, tačiau sekta rodėsi kitų variantų nė nesvarsto. Jos veidas buvo pilnas įtampos, tačiau moteris buvo susitelkusi ir įnirtingai rausėsi savo krepšyje. Pagaliau iš jo ištraukė buteliuką ir kažką išpylusi ant delnų, ėmė trintis savo kaklą, veidą ir rankas.
– Imk, išsitepk, tai lokio kvapas. Turėtų juos atbaidyti.
Kol pakeleivė su įkarščiu trynė savo odą, sekta ištraukė ant kaklo kabėjusią švilpynę ir ėmė pūsti. Trys trumpi žemi garsai, kurie ataidėjo kažkur viduriuose, turėjo pranešti spiečiui, kad kažkam miškuose reikalinga pagalba, tačiau kol atskubės medžiotojai, praeis kažkiek laiko, o tas vargšelis, kurį puolė vilkai, tikrai neturėjo nė vienos papildomos minutės.
– Turi kokį ginklą? – šaltai ir dalykiškai paklausė sekta.
– Taip, svaidyklę.
– Gerai mėtai?
– Pakenčiamai.
– Taigi, jei labai pasiseks, vieną vilką apsvaiginsim. Aš turiu peilį, tačiau abejoju, ar pataikysiu…
– Ugnis! – mintis tiesiog žybtelėjo klajoklės galvoje, – Mums reikia ugnies!
Moterys griebė sausas šakas ir pasileido į nelaimės vietą, pakeliui plėšdamos sausas žoles bei samanas, kurias paskubomis suko ant deglų. Ugnį įžiebė tik tada, kai pamatė vilkus. Du stambūs gyvūnai puolė kažką, gulintį ant žemės. Iglit klykdama ir plačiai išskėtusi rankas, mosuodama liepsnojančiu pagaliu, ėmė artintis prie gaujos, Anuka sekė paskui. Žvėrys pakėlė galvas, jų šnervės išsiplėtė, keteros pasišiaušė. Buvo akivaizdu, kad atėjūnės jų nedžiugino. Jos atsinešė dviejų didžiausių priešų: ugnies ir lokio kvapą, kėlė daug triukšmo ir atrodė grėsmingai, tačiau žvėrys nesitraukė. Tik tvirčiau įsisprendė į žemę ir pasirengė gintis.
Jie nesitrauks, be žodžių suprato abi moterys.
Reikėjo griebtis svaidyklės, tačiau liepsnojantis deglas neleido to padaryti – moteriai reikėjo abiejų rankų. Degančią šaką įsmeigė prieš save, tikėdamasi, kad tai bent trumpam atbaidys plėšrūnus. Kelis kartus įkvėpė per nosį ir iškvėpė per burną. Juto, kaip kūną plėšo įtampa, bet kai delne pajuto šaltą geležį, rodėsi, kad viskas nurimo. Liko tik orą pjaunantis svaidyklės diržo šniokštimas. Vienas, du ratai. Paleido su iškvėpimu.
– Pataikei! – pirmoji sureagavo sekta.
Vilkas inkšdamas spruko šalin, tačiau antrasis ėmė artintis. Anuka dar kartą užtaisė svaidyklę ir nusitaikė į žvėries akį. Rizikinga, tačiau jei pataikytų, galbūt net užmuštų. Diržas vėl įsitempė ir ji paleido metalinį akmenį. Girdėjo kaip jis barkšteli į plėšrūno kaukolę, tačiau šis tik suinkštė, pasipurtė ir kaukštelėjęs dantimis ėmė artintis. Lėtai, čepsėdamas ir laižydamas snukį, lyg mėgindamas atsikratyti jo šnerves pjaunančių kvapų sėlino link atėjusiųjų, kol, likus penkiems žingsniams, atsispyrė ir šoko ant sektos. Klajoklė matė, kaip į pilką žvėries kailį sutrupa liepsnojantis deglas ir ant moters pasipila žiežirbos ir ją uždengia milžiniškas žvėries kūnas.
Anuka sustingo. Iš netikėtumo, iš baimės ir iš nuostabos: ji vėl pajuto tą patį kvapą, kurį uodė prie upės. Nesuvokdama, ką daro, akimirkai užmiršusi viską, kas dedasi aplink, pasisuko jo pusėn, tikėdama, kad tuojau pamatys „tai“, tačiau tą pačią akimirką kažkas sunkaus ir aštraus trenkėsi į jos nugarą. Suprato, kad grįžo pirmasis vilkas. Jo sunkus kūnas prislėgė moterį prie minkštos miško paklotės. Liko sekundė, kol balti nasrai sutraiškys jos sprandą. Anuka užsimerkė, sukando dantis ir laukė skausmo ir traškančių kaulų garso, bet netikėtai svoris nuo nugaros dingo. Negalėjo suvokti. Pakėlė galvą, mėgino susigaudyti, girdėjo, kaip netoliese iš įsiūčio rėkia Iglit ir urzgia puolantis vilkas. Šoko nuo žemės ir ėmė žvalgytis. Svaidyklė gulėjo po kojomis. Taip greitai dar gyvenime nebuvo judėjusi: vienu metu įvertino atstumą iki besigrumiančiųjų, užtaisė ginklą ir dar dairėsi ją puolusio vilko, tačiau pastarojo niekur nematė. Švystelėjo. Akmuo be garso smigo į žvėries akį, o Iglit, pasinaudojusi atsipalaidavusiais letenų gniaužtais, smeigė peiliu į grobuonies gerklę. Masyvus, už ją pačią gerokai sunkesnis, žvėries kūnas užkrito ant sektos ir jai teko paplušėti, kol išsivadavo.
Abi šnopavo lyg vietoje plaučių turėtų dumples.
– Sveika? – šiaip ne taip iškošė Iglit, atgalia ranka nuo veido braukdama vilko kraują.
– Taip, atrodo taip. O tu?
– Nieko pavojingo.
Iš įtampos linko kojos, tačiau tai dar buvo ne pabaiga. Kažkur tarp ištryptų paparčių gulėjo sužeistas žmogus, todėl moterys, kliūdamos už avietynų, pasileido tenlink. Iglit buvo pirmoji. Suklupo prie išdraskyto kūno ir mėgino apčiuopti pulsą.
– Gyvas? – šnopuodama paklausė Anuka, nors vyras buvo taip sumaitotas, kad tai atrodė visiškai neįmanoma.
– Aš jį pažįstu, – sekta pažvelgė į klajoklę. Jos veidas buvo sustingęs, – Tai Gelas. Bet…
– Kas?
– Nieko nesuprantu. Mums sakė, kad jis miręs…
Anukai pasirodė, jog išmintingoji sekta atitrūko nuo realybės, todėl pati puolė prie sužeistojo ir mėgino apčiuopti pulsą kakle.
– Jis gyvas! Negaliu patikėti, kad jis dar gyvas. Nagi, Iglit, padėk man!
