Paženklintieji. IV dalis


Paženklintieji. III dalis


Pirmasis į priekį žengė Aleksas ir ištraukęs išmanųjį iš Viliaus rankų įsistebeilijo į ekraną. Keletą sekundžių jį patyrinėjo ir truktelėjęs pečiais perdavė moteriai, kuri užtruko daug ilgiau, kol susivokė, ką matanti – Viliaus išmaniąjame buvo užkrautas žemėlapis. Kaip tik ta vieta, kurioje jie buvo, o vienas pastatas prie už nugaros likusių vaikų namų tvoros, pažymėtas vėliavėle.
– Paaiškink, – paprašė Nora.
– Kai prasidėjo visa ta istorija su QR kodais ant odos, bandžiau išsiaiškinti apie svetainę, į kurią nukreipia manasis kodas. Bet man nieko nepavyko, todėl parašiau draugui.
– Ta prasme kokiam hakeriui? – įsiterpė Aleksas.
– Panašiai. Jis man tik ką parašė, kad tokių svetainių kaip mano tinkle yra dešimtys. Į jas visas per paskutinę savaitę buvo po kelias ar keliolika užklausų. O štai ta, į kurią nukreipia QR kodas iš prekybos centro aikštelės, juk matėt jį, ar ne?
– Taip, – patvirtino abu vienbalsiai.
– Tai va, į tą srautas buvo milžiniškas.
– Tai aišku, juk nuoroda kabėjo Delfio straipsnyje ir greičiausiai kituose portaluose taip pat buvo pranešimų.
– Aha. Bet mano draugas parašė, kad atsekė, iš kur jos administruojamos. Jo žodžiais, visi galai sukaišioti ir jei nebūtų susiejęs mažųjų QR kodo svetainių ir didžiosios, niekada nebūtų aptikęs šaltinio. O ir tai pastebėjus, viską atsekti užtruko ne vieną dieną.
– Nori pasakyti, kad mus domina tas buvęs sargo namelis? – pasitikslino Aleksas.
– Iš kur žinai, kad ten sargo namelis? – nesuprato Nora.
– Nes kai aš ten gyvenau, ten buvo sargo namelis. Puikiai pamenu. Matyt vėliau pasidarė nereikalingas.
– Kai aš gyvenau blusyne, jis jau buvo tuščias.
– Tai ką darom?

Kaip ir sakė Vilius, namelis, prisiglaudęs prie globos namų tvoros, buvo tuščias. Langai užkalti skydais, prie laiptelių sužėlę usnys ir išsikerojusios erškėtrožės, beveik uždengiančios įėjimą, todėl mėginant patekti vidun, teko prasibrauti pro dygias šakas ir bumbsinčias sunkias raudonas uogas. Tačiau visa ta raizgalynė pasirodo slėpė staigmeną: durys prasivėrė, vos Viliui jas stumtelėjus.

Kadangi viduje buvo tik viena patalpa, visi iškart buvo pastebėti: vos vaikis peržengė slenkstį, nuo seno, cerata aptraukto minkštasuolio, greičiausiai nurašyto iš tų pačių vaikų namų, pašoko skustas bernas ir išsižiojo iš netikėtumo, atidengdamas dviejų dantų pločio ertmę. Kitas, toks pat intelekto nesužalotas veidas atsitiesė nuo staliuko, ant kurio kaip tyčia buvo pasiruošęs baltą takelį. Kiek tolėliau prie galinės kambario sienos pristumta baltavo didelė dvigulė lova su turbūt prabangiai turinčiu atrodyti kriauklės formos paauksuotu galvūgaliu, o ant jos išsidrėbęs voliojosi trečias stambus dienas odine striuke. Bet pirmasis, tiesiai prieš įsibrovėlius išdygo čigoniško gymio bernas su auksine grandine ant kaklo ir tokiais pat žiedais ant pirštų. Pastaraisiais jis matyt labai didžiavosi, mat vos pradėjęs kalbėti ėmė mosuoti rankomis sau prieš veidą taip, kad neįmanoma buvo nepastebėti geltono žvilgėjimo.
– Ko, blet? Nežinot, kad iš anksto susitarti reikia? Valerai skambinot?
– Ne, – Viliaus nugara išsitiesė ir jis pagaliau stovėjo visu ūgiu, uždengdamas Norą. Ir taip atrodė didelis, tačiau dabar išsiplėtė, lyg kas būtų pripūtęs it balioną.
– Ei, chebra, blet, žiūrėkit. Jėzulis, nachui sugrįžo, – čigonas akivaizdžiai pažino Vilių, – atėjai, kad vėl kitą žanduką atsuktum? Pasiilgai Žoros kerzų?

Kambaryje nuaidėjo žvengimas. Kol kietuoliai keitėsi Viliui skirtomis pašaipomis ir jas lydinčiais keiksmais, Vilius atsisuko į palydovus ir taip keistai į juos pažvelgė, kad Norai net nugara pašiurpo. Dar nebuvo mačiusi tokios veido išraiškos ir net nenorėjo galvoti, ką tai jai primena, mat joje slypėjo per daug sadistinio pasitenkinimo.
– Būkit čia, – tepasakė ir visą dėmesį sutelkė į besiartinančią trijulę.
– Gal norėtum pačiulpti? – pasiūlė Žora.
– Ne, jis dabar blet mano strypą laižys, – krioktelėjo bedantis ir užsimojo armatūra, kuri jam taip lipo prie delno, kaip batuta dirigentui.

Skustagalvis su metalo gabalu rankoje jautėsi užtikrintas ir artinosi beveik nesisaugodamas. Kol jis vaidino laisvės statulą su liepsnojančiu deglu rankoje, Viliaus nė neketino užsiimti dramaturgija. Vaikio kumštis taip greitai trenkėsi į bedančio šonkaulius, kad jo sėbrai nė nespėjo sureaguoti. Neišgirdo jie ir kaulų traškesio, nepamatė, kaip smūgio vietoje įdubo krūtinė. Anie du susivokė tik tada, kai draugelis kriokdamas parpuolė ant kelių, o strypas dunkstelėjęs nuriedėjo grindimis. Kai drąsuolis išsitiesė visu ūgiu jo bendrai susivokė, kad čia kažkas rimčiau, nei tikėjosi iš pradžių. Kadangi Žora taip ir nespėjo sutraukti savo takelio, mąstė pakankamai aiškiai. Be to muštynės jam nebuvo naujiena, tad žengtelėjo kelis žingsnius atgal, bet tik tam, kad pagriebtų bedančio išmestą strypą. Kol tas dairėsi ginklo, prieš Vilių šoko berniukas-auksiukas, kurio rankose jau blyksėjo ne tik žiedai, bet ir iš kažkur atsiradęs spyruoklinis peilis:
– Atsiimsi blet, pamatysi myžniau tu supistas, – turbūt mėgino save padrąsinti čigonas, mosikuodamas prieš save geležte.

Vilius mėgino smūgiuoti, išvengdamas peilio, tačiau niekšelis buvo vikrus ir be vargo išsisukęs, bematant pats perėmė iniciatyvą: vienas lengvas šuoliukas, rankos mostas ir Viliaus kapišonas nejaukiai atvipo. Paakintas sėkmės, čigonas ėmė spausti vaikį, užpildamas jį žaibiškais tiksliais smūgiais, nuo kurių buvo tikrai ne lengva išsisukti. Su kiekviena ataka ašmenys vis labiau artėjo prie vaikio, todėl jam neliko nieko, tik trauktis. Žengė kelis žingsnius ir sustojo – toliau nebebuvo kur, mat už jo stovėjo Nora su Aleksu. Buvo pasiryžęs žūt būt juos apsaugoti, tik bėda, kad muštynėse iki šiol tik bokso kriaušės vietoje dalyvavęs Vilius, nelabai išmanė visų kovos subtilybių. Suvokė tik tiek, kad prisiartinęs pakankamai arti, galėtų net silpnu smūgiu iškirsti tą čigoną, smūgiuodamas į apatinį žandikaulį. Intuicija Noros balsu jam kuždėjo, jog auksinio berniuko krūminis dantis supūliavęs, tad ten pakaktų ir menko grybštelėjimo – žinojo, atsijungtų iš skausmo. Tačiau čigonas neketino suteikti progos, todėl teko veikti ne taip subtiliai. Kai peilis iškilo naujam smūgiui, Vilius ištiesė delną ir leido geležtei jį perveri. Pajutęs skausmą trūktelėjo ranką į šoną, ir ginklas išsprūdo iš užpuoliko gniaužtų, pasilikdamas iki kriaunų sulindęs į vaikio delną. Po to viskas baigėsi žaibiškai: atsivėdėjęs sveikąja ranka Vilius tvojo čigonui į žandikaulį ir tas, kaip Nora ir buvo numačiusi, suklikę kaip kiaulė atsijungė. Skausmas matyt išties buvo siaubingas, nes banditėlio šviesios treninginės kelnės ties tarpkoju ėmė tamsėti. Tik nelabai buvo laiko tai stebėti, mat artinosi Žora, susigraibęs gelžgalį iš po minkštasuolio. Dičkis buvo daugiausiai patyręs gatvės mušeika. Judėjo mikliai ir tiksliai, nešvaistė jėgų, tuščiai mojuodamas sunkiu strypu. Laukė momento:
– Tai ką, mergaite, pašoksim?

Vilius išsitraukė iš delno peilį ir trumpai pasvarstęs numetė žemėn. Nemokėjo juo naudotis. Nemokėjo muštis, nežinojo, kaip prieiti prie varžovo, nes visą gyvenimą vengė visko, kas buvo susiję su muštynėmis. Ir štai, dabar iš visos širdies dėl to apgailestavo. Na ir kas, kad jėga galėjo varžytis su jaučiu, jei negalėjo pasiekti to besivaipančio banditėlio… Vaikino mintys privertė jį suabejoti savo jėgomis, tačiau Aleksas labai greitai tai pajuto ir stumtelėjo mintyse Vilių, sukoncentruodamas jo dėmesį į kovą.

Kol priešininkai suko ratą, apsikeisdami keliais bandomaisiais smūgiais, Nora intensyviai skanavo dičkį, mėgindama surasti bent kokį sopulį, gyjančią žaizdą, silpną vietą, tačiau mintimis užčiuopė tik senus randus, kurie jokios ryškesnės įtakos negalėjo padaryti. Nerasdama, kaip galėtų pagelbėti kovoje, savo dėmesį perkėlė į vyrą prie baltosios lovos. Tas buvo gerokai vyresnis ir nepriklausė šiai chebrai ir tai trikdė moterį, nes ji negalėjo suprasti, ką jis čia veikia. Ir tik kai pasąmonėje suvirpėjo vaizdiniai, viduje kilo tokia pykčio banga, kad ji norėjo tuojau pat bėgti ir pasmaugti jį plikomis rankomis.
– Baik, – pro sukąstus dantis iškošė Aleksas, pajutęs sukilusį moters įtūžį.

Vyras buvo susitelkęs į Žorą ir iš visų jėgų stengėsi nukreipti jo ranką, kai ji pakildavo smogti Viliui. Kol kas jiems neblogai sekėsi: Alekso veikiamas dičkis jautėsi lyg apgirtęs ir vis negalėjo nutaikyti tinkamo smūgio į šokinėjantį ir vietoje nenustygstantį vaikį, tačiau amžinai tai nesitęs, o kol Vilius nerado būdo, kaip susitvarkyti su tuo banditu, Aleksas nenorėjo nukreipti savo dėmesio į nieką kitą.

– Jie jam buvo atvedę mergaitę iš internato…
– Žinau… ne dabar.

Nora niekaip negalėjo atitokti nuo to, ką matė, žiūrėdama į tą diedą prie baltosios lovos, kuri moteriai dabar jau atrodė juodesnė už juodžiausią naktį, tačiau ji suvokė, kad turi susitelkti į tai, kas vyksta dabar, o ne tai, kas buvo, todėl dar kartą nužvelgė tą padarą ir šįkart suvokė, kodėl jis laikosi taip ramiai:
– Jis turi ginklą, – sušnypštė Aleksui.
– Fuck… Stebėk, jei ketins šauti…

Vyro mintį pertraukė smūgis ir dusli Viliaus aimana. Armatūros strypas kliudė vaikio petį ir galu perrėžė veidą.
– Tuoj aš tave blet padarysiu, – atsigavo Žora.

Nelaukdamas, kol Vilius atsities, tvojo dar kartą. Vaikis susirietęs šastelėjo atgal, kol keliu neatsitrenkė į masyvų medinį krėslą. Buvo jį pastebėjęs ir anksčiau: nuspurusios išsėdėtos pagalvės atrodė atstumiančiai, tačiau tik stuktelėjęs koja suprato, kad pats rėmas gerokai tvirtesnis, nei galima buvo pamanyti.
– Sekundę! – sušuko vaikis, ir tik Aleksas suprato, kad šis prašymas skirtas jam. Sukaupė visą dėmesį į dičkio rankų raumenis.
– Kas čia blet…? – nesuprato Žora, kodėl jis niekaip negali pakelti strypo ir užbaigti šito pasirodymo smūgiu į kaukolę.

Kol banditėlis suvokė, kad negalėdamas smūgiuoti rankomis, jis vis dar gali puikiai pasinaudoti kojomis – buvo per vėlu. Per tą trumpą akimirką Vilius nutvėrė sunkų krėslą ir rėkdamas iš skausmo iškėlė jį sau virš galvos. Nežinia, ar Aleksas prilaikė Žorą, ar jis tiesiog sustingo iš netikėtumo, tačiau Vilius, žengęs kelis žingsnius, sutrupino sunkų baldą tiesiai į dičkio galvą. Kai kraujo srovė nuvinguriavo per kaktą ir kaptelėjo nuo antakių, vyras dar stovėjo, tačiau akys jau buvo aptrauktos migla, o kojos vis linko, kol jis sudribo ant krėslo nuolaužų.

– Labai įspūdinga, – pirmasis atsipeikėjo diedas prie lovos, kurio rankoje jau blizgėjo ginklas, – bet man jau laikas, todėl pasitraukiam pasitraukiam, leidžiam praeiti.

Vilius giliai šnopuodamas, kruvina ranka prisilaikydamas sudaužytą šoną stovėjo vidury kambario ir atrodė šiek tiek nutolęs, tad vyras nusprendė nieko nelaukti, o tiesiog jį apeiti, tačiau prie durų vis dar stypsojo Aleksas su Nora. Moterytė, žiūrinti stiklinėmis, nieko nematančiomis akimis, jo nedomino, tačiau greta jos stovintis augalotas vyras atrodė gana grėsmingai, todėl pakrutino ginklo vamzdį, duodamas suprasti, jog laukia, kol bus atlaisvintas kelias. Aleksas neprieštaravo ir žengė žingsnį į šalį, žvilgsniu paragindamas ir Dainorą, tačiau ta nereagavo, o diedas skubėjo kuo greičiau išsinešdinti iš šios vietos, todėl, vis dar laikydamas vyrus taikiklyje, atbulas ėmė artintis prie durų.

Baltaplaukė nematė, kaip išsiplėtė to krušlio akys, kai jam tarp šonkaulių sugrūdo atlenkiamą peilį, kurį buvo numetęs Vilius, tik pirštų galiukais pajuto drėgmę ir jos išsigandusi ištraukė ašmenis. Turbūt diedui atėmė pusę kūno, nes jo petys keistai nusileido ir jis palinko į šalį, tačiau išsilaikė ant kojų:
– Tu, kūrva… – kilstelėjo ginklą link Noros, tačiau tuo viskas ir baigėsi: pripuolęs Aleksas žiebė jam į marmūzę ir to pakako, kad tas pagaliau atsijungtų.

– O Viešparie, o dieve, – suaimanavo Dainora, apsidairiusi ir pradėjusi suvokti, kas čia nutiko.
– Baik. Jie atmatos, pati matei, – Alekso balsas atrodė išvargęs, be to jam stojantis ir tūpiantis prie gulinčių banditų, garsas tai susilpnėdavo, tai sustiprėdavo, – be to tie suskiai visi gyvi. Kai atsigaus, neprisimins, kas čia nutiko, tad mums tiesiog reikia išsinešdinti iki to laiko, kol tai nutiks.
– Iš kur tu toks tikras, kad neprisimins?
– Aš jiems tik ką šiek tiek pajaukiau smegenis.
– Tu tikras, kad suveiks?
– Suveiks, – keistai užtikrintai atsakė.

<><><><><>

– Ei jūs, ekstrasensai, – šūktelėjo Vilius iš kambario gilumos, – čia lyg ir laiptai.

Koridorius, vedantis nuo sargo namelio, priminė komunikacijų tunelį, o gal toks ir buvo, tačiau trijulei buvo daugiau nei akivaizdu, jog jei ir pavyks kažką rasti, tai tikrai ne toje patalpoje, kurią ką tik paliko sau už nugarų. Bėda tik, kad už kelių šimtų metrų kelias baigėsi sunkiomis šarvuotomis durimis, ant kurių nebuvo nei spynos, nei rankenos, vien kortelių skaitytuvas.
– Kaip manai, sugebėsi? – Aleksas pasisuko į Vilių, kuris vis dar spaudė delnu sutrenktą šoną.
– Pamėginsiu.

Ir jis tikrai stengėsi, tačiau durys nė nemanė pasiduoti, o vaikis taip griežė dantimis iš skausmo, kad abu jo pakeleiviai tai girdėjo.
– Gerai, baik, niekam nereikia, kad čia nusižudytum. Mėginam kitaip. Nora, ateik čia.

Kai moteris priėjo, jis sugriebė jos delną ir pridėjo prie metalinių durų:
– Ką matai?
– Tu gal juokauji?
– Ne, tikrai nejuokauju, – kuo rimčiausiai užtikrino, – tiesiog susikaupk ir apsižvalgyk.

Baltaplaukė akivaizdžiai nesitikėjo rezultato, bet vis dėlto padarė kaip prašoma. Sekundės bėgo, o ji vis rymojo, ne tik priglaudusi delną, bet ir įrėmusi galvą į šaltą plokštę.
– Matau ilgą koridorių. Gal kokį dešimt metrų nieko nėra, toliau durys iš dešinės, kairėje laiptai.
– Puiku, o dabar surask žmogų.
– Žmogų? Kokį?
– Bet kokį, tą, kuris arčiausiai.

Dainora vėl susikaupė.
– Man atrodo toje patalpoje prieš laiptus kažkas yra. Vyras.
– Gerai, nepaleisk jo, – Aleksas prisigretino prie moters iš nugaros, ir prisiglaudęs prie jos visu kūnu, uždėjo delną ant jos pirštų.
– Ką čia darai?
– Tu mane nuvesi iki jo, o aš mėginsiu jį priversti ateiti čia ir atidaryti tas sumautas duris.
– Tu taip gali? – nustebo Vilius.
– Tuojau sužinosim. O tu būk pasirengęs. Manau mums būtų geriau, jei jis nespėtų surikti. Juk supranti, ką noriu pasakyti?

Vaikinas linktelėjo ir sugniaužė kruviną kumštį. Nusprendė, kad žaizda delne mažiau trukdo, nei sugurinti šonkauliai. Tačiau jam taip ir neteko nieko atjunginėti. Taip pat nepaaiškėjo, ar Aleksas sugeba per atstumą prisikviesti žmogų, kurį mato tik Nora, nes durys staiga pyptelėjo ir atšoko. Kažkas jas atidarė, įleisdamas trijulę vidun.

Kaip ir sakė moteris, už durų driekėsi koridorius. Artimiausios durys buvo praviros ir vos jie įėjo iš to kambarėlio išniro vyriškas siluetas. Visi įsitempė, pasiruošdami gintis, tačiau apsauginio uniforma vilkintis sargas juos nustebino pranešdamas, kad jų jau laukia viršuje.

Užlipus laiptais, juos sutiko medicinos seselė ir paprašė sekti paskui. Eidami dar vienu ilgu koridoriumi visi tylėjo, kol palydovė sustojo prie niekuo neišsiskiriančių durų ir jas pravėrusi pasiūlė užeiti vidun. Kai jie suėjo, durys tyliai užsidarė ir jie liko prietemoje. Palata labiau priminė didelę svetainę su patogiais minkštaisiais baldais, kavos staleliu bei keliais paveikslais ant sienų. Galbūt net būtų pasirodžiusi jauki, jei ne kambario gale riogsanti didžiulė ligoninės lova su gausybe vamzdelių, šlangelių, pypsinčių monitorių bei švokščiančių dumplių…
– Čia jis, tas, kurį mačiau Eugenijos galvoje, – sušnabždėjo Nora.

Kol trijulė trypčiojo prie durų, ant sienos priešais įsižiebė kelios švieselės, oras prie sienos atgijo, suraibuliavo ir prieš juos išniro jauno vyro holograma, priversdama juos išsižioti iš nuostabos.
– Sveiki, – pasisveikino šviesiaplaukis garbanius, trindamas delnais sau į šonus, – nesitikėjau, kad mes kada susitiksim.
– Kas tu? – Norą pradėjo erzinti tai, kad rodos visi žino, kas čia dedasi, tik jie vieni ne.
– Aš Vincentas. Jūsų kompiuterinių tinklų operatorius. Ketvirtasis komandos narys, jei nesupyksite už tokią drąsą.
– Mūsų operatorius? O kam mums operatorius? – moteris ir vėl ėmėsi iniciatyvos.
– Mano darbas jums pasiųsti sužadinimo signalą, kuris išryškina QR kodą. Nuskanavę kodą jūs aktyvuojate savo sugebėjimus. Užfiksavus, kad minimalus skaičius komandų užsiregistravo tinkle, siunčiamas pranešimas dėl sesijos vietos ir laiko.
– Apie ką tu kalbi? Kokios sesijos?
– Varžybos, žaidynės, vadinkite, kaip jums patinka.
– Nesupratau, mes dalyvavome kažkokiose rungtynėse?
– Taip, šeštadienio vakarą buvo atkrintamosios. Jūs patekote į sekantį etapą, su kuo labai sveikinu. Šį sezoną sergu už jus, – Vincentas nedrąsiai šyptelėjo puse lūpų.
– Bet aš… Nesuprantu, aš nesitariau dėl jokių žaidynių.
– Ar žaidimo metu mus kažkas valdo? – susidomėjo Vilius.
– Ne, ne, jūs ne kokie bevaliai avatarai. Ne, jūs veikiate visiškai savarankiškai, tačiau už jus galima statyti.
– Vyksta lažybos?
– Savaime suprantama. Suorganizuoti šitokį renginį kainuoja pinigus. Jis turi kažkaip atsipirkti.
– Bet kas stato? Niekada negirdėjau apie kažką panašaus, – negalėjo atsistebėti Nora.
– O kaip gi. Turnyrai skirti tik patiems turtingiausiems pasaulio žmonėms ir apie juos tikrai nepranešama spaudoje.
– Nori pasakyti, kažkas sumoka didžiulius pinigus, kad pamatytų kažkokias varžybas, – netikėjo Vilius.
– Ir taip ir ne. Visų pirma, tai už tam tikrą mokestį, jie gali patys su jumis susirungti arba pasiųsti jums priešininkus. Visų antra, tai tikrai nėra eilinės kovos.
– Kuo gi jos tokios ne eilinės?
– Tuojau aš jums parodysiu, – Vincentas akivaizdžiai susižavėjo ta idėja.

Vos holograma ištarė šiuos žodžius, užsižiebė ant sienos kabėjęs didžiulis monitorius.
– Tuojau parodysiu geriausią vietą iš atkrintamųjų, tuojau, ieškau, – Vincento atvaizdas akimirkai sustingo, lyg būtų kas paspaudęs pauzę, – a, štai ji, žiūrėkit ir mėgaukitės.

Ekrane buvo matyti didžiulė salė, su metalinėmis konstrukcijomis palubėje. Nora iškart atpažino, kad tą pačią vietą regėjo ir skustagalvio iš autobuso galvoje. Slapstydamiesi už kolonų patalpos pakraščiu judėjo trys figūros, vienodais mėlynais kombinezonais. Nereikia nė sakyti, kad du aukšti vyrai ir viena žemutė smulki moteris buvo iškart atpažinti.
Žmonės ekrane staiga sustojo, įveikę beveik du trečdalius salės.
– Čia Dainora pastebėjo, kad už tos krūvos yra pasala, – paaiškino garbanius, kuris akivaizdžiai šį įrašą jau buvo peržiūrėjęs ne kartą, – žinoma, Aleksas bematant perdavė tai Viliui.

Mėlynoji komanda susirado priedangą už masyvių gelžbetoninių kolonų ir kuriam laikui sustojo. Po pusės minutės moteris pirštais parodė, kad suskaičiavo dvyliką žmonių ir maždaug nurodė, kurioje vietoje jie išsidėstę. Buvo akivaizdu, jog norėdami pasiekti pirmąją priešininkų grupę jie turėtų pereiti nemažą atvirą plotą ir tai matyt nebuvo priimtinas sprendimas, nes nė vienas neskubėjo išeiti iš už priedangos. Pirmasis pajudėjo Aleksas, bet tik tam, kad nuo savo kolonos perbėgtų pas Norą. Kai jie jau stovėjo greta, jis pasilenkė ir kažką pašnabždėjo baltaplaukei, o ši rodos nors ir abejodama, tačiau sutiko su pasiūlymu. Nora pasisuko veidu į koloną, o vyras prisispaudė jai prie nugaros, kaktą įtemdamas į kaklo linkį.
– Kas čia dabar? – Dainorai pasidarė nejauku stebėti šį vaizdą, nes tas susiglaudimas pasirodė per daug intymus.
– Palauk palauk, čia nereali vieta, – sumosavo pirštu holograma nepatenkinta, kad buvo priversta sustabdyti įrašą, –  aš pirmą kartą, kai tai pamačiau, taip pat nesupratau, nes niekas dar to nėra daręs. Stebėkit.

Tačiau Norai visiškai nepatiko tai, ką matė įraše, kur ji ėmė kelti prie kolonos prispaustus delnus, o Alekso rankos kilo kartu, spausdamos ją prie sienos lyg kokią porno filmo žvaigždę. Rimai, ji jau nusiteikė pamatyti kažką nepadoraus, kai už priedangos, kur slėpėsi jų priešininkai, pasigirdo šūviai. Iš pradžių pavieniai, po to pratisomis papliūpomis. Ten akivaizdžiai kažkas dėjosi.
– Matėt? Matėt? – šįkart jau pats elektroninis vaiduoklis sustabdė vaizdą ir su didžiausiu užsidegimu apžvelgė savo negausią žiūrovų auditoriją, – Dieve, negaliu patikėti, kad tai jūs taip padarėte…
– Nesupratau, kas čia buvo, – truktelėjo pečiais Vilius.
– Taigi jie suliejo savo sugebėjimus! Aleksas negali paveikti žmogaus, jei jo nemato, tad Nora jį nulydėjo iki samdinių ir tuomet jis jau pasirūpino, kad tie išsišaudytų.
– Išsišaudytų? – persigando moteris, – Mes kažką nužudėme?
– Ne, ne iš tiesų gi, – nuramino garbanius, – bet palaukit, čia dar ne viskas, stebėkit, kas bus toliau.

Matyt vienas kareivių kažkaip išvengė Alekso poveikio, nes staiga kažkas žybtelėjo ir nuskriejo į palubę. Subildėjo metalinės santvaros ir tiesiai ant mėlynosios komandos pažiro smulkios nuolaužos, tačiau paskui jas, gailiai krykaudamas ir žvangėdamas, byrėjo tiltinis kranas, kurio kablys skriejo tiesiai į Norą ir Aleksą.

Vilius ekrane atsispyrė ir šoko iš savo priedangos. Kaip koks nindzė apsivertė kūlio ir išsitiesė ant nugaros, tiesiai prie savo draugų kojų. Savo triukus stebinčiam vaikiui jau ir tai paliko įspūdį, tačiau tai buvo tik pradžia, mat nukritęs ant nugaros jis tą pačią akimirką ištiesė rankas ir didžiulis mechanizmas atsitrenkė tarsi į kokį nematomą skėtį, staiga išskleistą virš trijulės galvų. Motoras, susidūręs su neregima kliūtimi pokštelėjo ir pertrūkęs į dvi dalis, žvangėdamas nusirito, taip ir neužkabinęs nė vieno iš komandos.

Atrodo šis triukas visiems paliko deramą įspūdį, kuo holograma apsidžiaugė taip, lyg žygdarbį tik ką būtų atlikęs jis pats:
– Niekas nebuvo matęs tokių sugebėjimų. Mes manom, kad tai kažkoks jėgos laukas, kad tu savo energiją perkėlei už kūno ribos. Kažkas tokio. Nepakartojamo. Argi ne?
– Taip, tikrai įspūdingas veiksmo filmas, – pripažino Nora, – tačiau vis tiek lieka faktas, kad kažkas naudojasi mumis be mūsų sutikimo. Uždirba, manipuliuoja mumis, mūsų valia…
– Na, čia reiktų pasakyti, kad jei ne tas „kažkas“, tai jūs neturėtumėte jokių sugebėjimų. Taip, jus atrinko, nes jūs turėjote potencialo, tačiau jei nebūtumėte praėję tam tikro kurso, mažai kuo savo sugebėjimais išsiskirtumėte nuo kitų. Taigi nėra visiškai tikslu sakyti, kad jūs už tai nieko negaunate.
– Aš to neprašiau, – suniurnėjo Vilius, – man to nereikia, aš nenoriu nieko žaloti.

Holograminis pašnekovas nervingai sumirkčiojo.
– Kiek žinau laimėtojai gauna ir solidžius prizus, tiksliai nežinau kokius, kaip suprantate, man tai neaktualu, – garbanius mostelėjo link lovos, – pati programa man pats didžiausias apdovanojimas, išsivadavimas iš kalėjimo, todėl niekada negalvojau, kad tai gali kažką žeisti.
– O mane žeidžia, – šaltai nukirto vaikis, – nebenoriu to tęsti.

Kol jaunuoliai ginčijosi, Nora patraukė link lovos. Vaikinukas joje buvo panašus į hologramą, tačiau gerokai labiau sudžiūvęs ir išbalęs, rankos – gryni kaulai, o plaukai prilipę prie galvos, burną dengė deguonies kaukė. Tačiau labiausiai dėmesį traukė juodų kvadratėlių kodas ant kaklo, greta pulsuojančios iššokusios kraujagyslės. Nė nesusimąstydama moteris išsitraukė savo išmanųjį telefoną:
– Jis turi tatuiruotę, – spėjo ištarti prieš nuskanuodama.

Kadangi Vilius vis dar įrodinėjo hologramai, kiek žalos jam pridarė šitas kvailas žaidimas, jis neišgirdo Noros žodžių, tačiau Aleksas girdėjo kuo puikiausiai. Dar spėjo pamatyti, kaip ji pakelia telefoną nuo jo kaklo ir įsmeigia akis į ekraną – internetinė svetainė jau krovėsi, todėl kažką pakeisti buvo per vėlu. Programa įsijungė. Aleksas užsidengė ausis sekundę prieš tai, kai patalpoje pasigirdo keistas garsas.

Pirmoji susmuko Nora. Vilius susvirduliavo, žvilgterėjo į Aleksą ir taip pat išsitiesė ant grindų. Skaitmeninis Vincentas gailiai žiūrėjo į savo sąmonės netekusius svečius, po to užsimerkė ir išsisklaidė ore taip pat netikėtai, kaip ir buvo atsiradęs. Likęs vienas Aleksas sugriežė dantimis iš pykčio ir nesusivaldęs trinktelėjo kumščiu į sieną. Skaudėjo. Ir vis dėlto apmaudas buvo daug didesnis: ir kodėl jis neprisiminė viso to anksčiau, kodėl turėjo čia ateiti.
– Kodėl atidarei mums duris? – sugriežė dantimis.
– Po to ką mačiau poligone? – iš Vincento teliko balsas iš garso kolonėlės, – tiesiog nenorėjau, kad Vilius sutraiškytų Antano žandikaulį. Man jis patinka, malonus žmogus. Kartais ateina su manimi pakalbėti. Juk vis tiek būtumėt įėję…
– Kaip tu? – Alekso balsas sušvelnėjo.
– Gerai. Buvo žiauriai geras šeštadienis, – girdėti euforijos apimtą Vincentą buvo neįprasta, – naujokai tikrai nerealūs. Ir ne tik taviškiai, kitose komandose taip pat gerų buvo. Tėvas patenkintas.
– Kur jau nebus patenkintas, – nusivaipė Aleksas ir prisėdo ant brolio lovos, – beje, ji jau čia pat.
– Žinau, stebiu apsaugos kameras.

Į kambarį įskubėjo aukšta liekna moteris, šviesiais, griežtai kirptais plaukais ir nė nežvilgterėjusi į vyrą, sėdintį ant lovos krašto, priėjo prie Vincento:
– Mažuti, kaip tu?
– Viskas gerai, mama, nepanikuok, – nuskambėjo atsakas iš garso kolonėlės, o vaikinas lovoje nė nesujudėjo, – Aleksas atėjo.
– Matau, – tai jos aiškiai nedžiugino, – mes jau šiandien turėjome progos pabendrauti.
– Tikrai, turbūt palikom tau įspūdį, – pašaipiai mestelėjo svečias, – tą bučinį turbūt dar ne vienerius metus sapnuosi.
– Kaip tipiška, grynas Aleksas, amžinai save pervertini.
– Dažnai, bet ne šį kartą. Kur tėvas?
– Turi svečių.
– Noriu su juo pasikalbėti.
– Apie ką?
– Jis ir vėl mane nunulino, kiek dar tai tęsis?
– Nesielk kaip mažvaikis. Jis tau daugybę kartų siūlė prisidėti, užimti vietą programoje, o tu spjovei ant visko. Jei nustotum gerti ir imtumeisi kažko prasmingo…
– Ne jam spręsti, kas man yra prasminga!
– Na taip, gali save apgaudinėti kiek tinkamas, tačiau kol neįtikinsi jo, kad gyveni ne vien dėl savęs, bet ir dėl kitų, kad nesi tuščia vieta, tol nesitikėk, kad jis paisys tavo vaikiškų įgeidžių.
– Aš noriu normalaus gyvenimo, kas čia per įgeidis?
– Aleksai, tu alkoholikas ir narkomanas ir jei ne tavo tėvas, tavo gyvenime be dulkinimosi ant kiekvieno kampo išvis nieko nebūtų.
– Ir dabar nėra.
– Na jau, esi puikus instruktorius. Su tavo pagalba paruošėm ne vieną stiprią komandą. O jei dar tai darytum savo noru, nereiktų periodiškai išvalyti tavo atminties. Va galėtum pradėti kad ir dabar, performuodamas šių dviejų atmintį. Gaila, kad dėl jūsų smalsumo reikės apmokymus pradėti iš naujo, o tokia gera pradžia buvo… Kodėl negalėjai jų sulaikyti nuo to kvailo tyrimo? Nebūtumėt čia atsibeldę, nereiktų jų nunulinti.
– Eik šikt, Eugenija, tikrai to nedarysiu.
– Kaip nori, – truktelėjo pečiais moteris ir pritūpusi prie Noros, uždėjo delną jai ant kaktos, – tuomet gali prisėsti ir atsipalaiduoti, nes kai baigsiu su jais, ateis tavo eilė.

<><><><><>

– Taigi, generole, – solidaus amžiaus kostiumuotas vyras išjungė vaizdo įrašą ir užlenkė nešiojamojo kompiuterio ekraną, – ką manote?
– Pripažinsiu, kad atrodo įspūdingai. Tačiau mane ne mažiau už jų gabumus, parodytus poligone, žavi tai, kad iki mobilizacijos parengti kariai gali gyventi įprastą gyvenimą, nė nenutuokdami apie savo sugebėjimus bei įgytą parengimą. Jie nežino, kad yra kariai, todėl negali išsiduoti. Iš to atsiranda pačių įvairiausių strateginių bei taktinių galimybių. Tik ar jūs tikras, kad tos vadinamos atminties korekcijos nepaveikia sugebėjimų?
– Visiškai tikras. Mes tai patikrinome ne vieną kartą. Įgūdžiai išlieka, užtikrinu jus.
– Ir kiek komandų turite?
– Šiuo metu yra trisdešimt dvi pilnai parengtos ir devynios pradėję apmokymus. Gavę finansavimą, galėtume parengti daugiau. Tačiau daug kas priklauso nuo to, kiek vaikų galime įvertinti ir atrinkti. Žinoma, nuo palankių darbui sąlygų taip pat: idealu, kai sugebėjimai nustatomi ir sutvirtinami iki dešimties metų. Tokie pasiekia geriausius rezultatus.
– Taip, aš įsidėmėjau. Manau jūsų pasirinkimas dirbti su vaikų namų auklėtiniais racionalus. Galbūt mums pavyktų papildyti jums prieinamų įstaigų sąrašą.
– Neneigsiu, tai tikrai būtų naudinga projektui. Tačiau šiuo metu nekantrauju išgirsti, koks jūsų sprendimas, generole?
– Jūsų programa gaus finansavimą iš krašto apsaugos biudžeto, – karininkas ištiesė ranką pašnekovui, – taigi, sveikinu Lietuvos Respublikos kariuomenėje įkūrus Paženklintųjų padalinį.
– Užtikrinu, kad nepasigailėsite, – abiem delnais kratydamas generolo delną galvą lingavo programos vadovas, – aš visą gyvenimą dirbau, kad galėčiau prisidėti prie mūsų šalies gerovės. Mes su žmona – patriotai, todėl ši programa mums yra asmeniškai svarbi. Užtikrinu, kad Paženklintieji nenuvils.

TREČIADIENIS

Nora pabudo nuo kažko drėgno ir šalto, brūžuojančio jos skruostą. Krūptelėjo ir praplėšė akis: į moterį buvo įsmeigtos dvi žalios akys, o orą virpino malonus murkimas.
– Iš kur tu čia dabar? Įsmukai pro laiptinės langelį? – nustebo moteris, tačiau neatsispyrė pagundai panardinti pirštus į minkštą kailį, – Oi, kokia gražuolė… Nagi pasirodyk, kuo vardu.

Baltaplaukė užčiuopė antkaklį su pakabuku:
– Bonė… Ir adresas yra. Kaip manai, norėtum grįžti namo? Manau, kad norėtum. Būtinai tuo pasirūpinsim, bet pirma noriu kavos, gerai?

Išsiropštė iš lovos ir nušlepsėjo į virtuvę, kur kaip ir kiekvieną rytą išsitraukė mėgiamą puodelį, su savo portalo logotipu ir įjungusi virdulį ėmė nekantriai barbenti pirštais į stalą. Kažkas nedavė jai ramybės, kažkokia nauja idėja vis kirbėjo viduje. Turbūt taip būtų ir prasigraužusi visą rytą, jei ne staiga suskambėjęs telefonas: skambino redaktorius pasiteirauti, kaip ji jaučiasi, ar gripas praeina.
– Taip, jau daug geriau, manau šią savaitę dar susimatysime, – užtikrino Nora.
– Gerai, nes tavo tyrimas dėl Šataro pajudėjo, reikia susitikti su tuo buvusiu apsauginiu, jis sutinka kalbėti.
– Puiku puiku, – suniurnėjo be didesnio užsidegimo, tuo labai nustebindama redaktorių.
– Gal čia tau dėl ligos ūpas dingo? – draugiškai paerzino.
– Ne, tiesiog viena idėja neišeina iš galvos…
– Nuojauta?
– Nesu įsitikinusi, tiesiog jaučiu, kad… Kaip manai, norėčiau paimti interviu iš Alekso.
– Iš ko? Čia iš Šataro bylos? – nesusigaudė vyras.
– Ne, čia visai kas kita. Aš apie tą dainininką. Žinau, kad nelabai mūsų formatas, nes ten nebūtų jokio kriminalo, tiesiog gyvenimo istorija ar kažkas panašaus. Manau pavyktų neblogai išvystyti.
– Nu tu čia nustebinai… Šiaip aš girdėjau jis nesišneka su žurnalistais, tad nemanau, kad šįkart tavo idėją pavyks įgyvendinti.
– Ką gali žinoti, juk pabandyti galima?

Share