Paženklintieji. I dalis

PENKTADIENIS

Aleksandras.
Aleksandras Makedonietis.
Šūdas. Ir kurių galų motina sugalvojo jį pavadinti Hephaestiono meilužio vardu… Ne, jis ne koks sumautas homofobas, tačiau negi tikrai nebuvo kitų variantų? Taip, jie abu su didžiuoju karvedžiu didingi, visų žinomi, garbinami, nepakartojami, tačiau Aleksas niekada nekišo nagų prie vyrų. Nie–ka–da. Galėjai jį pavadinti kuo tik nori, tik jau ne pyderu. Juk visą gyvenimą mėgavosi išskirtiniu moterų dėmesiu. Net tada, kai dar nebuvo garsenybė, negalėjo skųstis: visada atsirasdavo kokia gražutė prie šono. Jas traukė vaikinukas prie fortepijono, vaikinukas su gitara, bare muzikuojančios studentų grupės būgnininkas. O kai pagaliau Aleksas pasiryžo ir uždainavo, pusė Lietuvos mergaičių prižadėjo jam savo nekaltybę, o tos, kurios šito jau neturėjo, siūlė kur kas pikantiškesnes dovanas. Kuo populiaresnė buvo jo muzika, kuo daugiau jis šmėžavo televizijų projektuose, tuo ilgesnės norinčiųjų susipažinti eilės nusitęsdavo. Dauguma gražuolių nuoširdžiai ir atkakliai siekė Alekso dėmesio, kol pagaliau sulaukdavo laimės įlįsti į žvaigždės kelnes, o vėliau pasidaryti pikantišką asmenukę. O pačios apsukriausios, iš tokio atsitiktinio pasidulkinimo sugebėdavo net užsidirbti – treikėdavo savo išskirtinę pažinties su geidžiamiausiu šalies viengungiu istoriją ir keletą nuotraukų parduoti kultiniam pletkų žurnalui. Taip, tam pačiam, kurio vyras ypatingai nekentė, bet kuris prisidėjo prie jo garbinimo psichozės. Visiems aplink jis buvo melžiama karvė. Visiems kažko reikėjo ir niekas nesidomėjo pačiu Aleksu. Juos domino tik Aleksas žvaigždė. Gal todėl vyras ir išmoko išlaikyti pusiausvyrą – jei kažką atiduodavo, tai būtinai nepamiršdavo pasiimti kai ko mainais. Štai tokia filosofija ir vadovavosi: neprisileisti nieko arčiau, nei išmatuojamos naudos riba. Todėl ir dabar, skriedamas beveik dešimties kilometrų aukštyje ir stebėdamas tiesiai prieš akis jam vaidinamą spektaklį, svarstė, ar apsimoka į tai veltis. Nors dalį moters kūno ir dengė gėrimų vežimėlis, tačiau to, ką matė, visiškai pakako teigiamam įvertinimui: prie jo besiartinančios skrydžių palydovės signalai buvo pakankamai aiškūs, tad galėjo nė neabejoti dėl happy end‘o. Tarp drėgnų moters lūpų vis kyščiojantis blizgantis liežuvio galiukas, nuslystantis sodriai raudonu lūpdažiu ir vėl pradingstantis už koketiškos šypsenos, žadėjo užtikrintą sėkmę, tačiau šiuo metu jam iš šios padangių gražutės reikėjo tik vieno. Na tiksliau kokių penkių Absolut‘o buteliukų, kad smigtų ir nebereiktų klausyti pragariško triukšmo, kurį kėlė studentų kompanija, sugalvojusi grįžti tėvynėn tuo pačiu nelemtu rytiniu reisu iš Londono. Geidė atsijungti, kad nejustų ant savęs praėjusios nakties prakaito, nuo pachmo plyštančios galvos ir visą kaklą apėmusio niežulio, kad nebereiktų kankintis pridususiame lėktuvo salone, kai jau nebėra ką benusivilkti, o karštis vis tiek veržiasi pro kiekvieną porą.

Tarškantis ir dzingsintis vežimėlis pagaliau pririedėjo ir Aleksas, persimetęs vos keliais būtiniausiais žodžiais su stiuardese ir visiškai nekreipdamas dėmesio į pasibaisėjusį keleivį iš dešinės, susivertė tris buteliukus. Deginantis skystis nugarmėjo į tuščią skrandį, priversdamas atsirūgti, tačiau jam tai buvo nė motais. Delnu nubraukęs savo madingai kirptą, tačiau šiuo metu klaikiai išsitaršiusią barzdą, jis apsižiojo ketvirtojo kaklelį ir užvertė galvą. Skrandį suspaudė ir gerklėje sukilo vėmulys, tačiau jis tik sukando dantis ir viską nurijo. Susivaldė. Suprato, kad paskutiniojo neįveiks, tačiau visa laimė – pakako ir tų keturių, kad jis pagaliau atsijungtų nuo viso to šaršalo ir panirtų į besapnį svirduliuojantį miegą. Būtų taip parpęs iki nusileidimo Vilniuje, jei ne tie supisti studentai, kurie aiškiai nužiūrėjo, kad žvaigždė atsijungė ir nusprendė papokštauti. Kai Aleksas praplėšė krauju pasruvusias akis nuo neįtikėtinai aštraus garso, kuris tiesiog išlupo jį iš miego, kaip kokią gličią sraigę iš kiauto peralkęs prancūzas, kažkoks vaikis su tabaku prasmirdusiais dredais laikė prikišęs savo išmanųjį prie jo kaklo.
– Ko, blet?
– Tai kai awesome, žmogau… Kokia nereali tatoo.
– Čiuožk tik, – vangiai kilstelėjo ranką Aleksas, lyg vydamas įkyrią musę, – o jei tą fotkę įsikelsi į suknistą facebook‘ą, aš tave taip advokatais užsiundysiu, kad miegosi stovėdamas, aišku?
– Baik, nesiputok, aš tik tavo tatūškę nuskanavau, – vaikis aiškiai nesižavėjo konfliktais ir aplinkinių dėmesiu, – Super kietai atrodo. Nerealiai…
– Čiuožk tik…

Kokia dar tatūškė? Aleksas neturėjo jokių tatuiruočių. O gal po paskutinės savaitės Londone jau turi? Fuck… Vyras pakėlė ranką ir perbraukė kaklą. Oda sudirgusi, karšta ir niežtinti, tačiau jokio skausmo, pleistro, patinimo ar dar ko, ko būtų galima tikėtis neseniai pabuvojus pas tatuiruočių meistrą. Matyt kažkas užklijavo kažką arba nupiešė – jau beveik dvidešimt metų aplink sceną besisukantis vyras žinojo ne vieną būdą laikinai išdekoruoti savo kūną. Matyt ir niežulys dėl to: bus panaudoję kokį pigiausią kinietišką šlamštą su švino priemaišomis ar dar kokiu kitu mėšlu.

Bet vaikis sakė, kad kietai atrodo. Smalsu…

Velniop, namie pažiūrės.

Kad ir kaip stengėsi, užmigti nebesisekė, nes galvoje kilo toks triukšmas, lyg visas simfoninis orkestras nesuderintais instrumentais mėgintų sugroti kokį Melechesh‘ų gabalą, vidury veikiančios avių skerdyklos. Beviltiška. Ir šiek tiek baugu, nes tokių cirkų su smegenine dar niekada nepasitaikė. Gal net būtų sunerimęs, jei ne tiek keli ištuštinti degtinės buteliukai.

Žinoma, tualetas, kai jo reikia – visada užimtas, todėl teko patrypčioti už durų. Tačiau skųstis negalėjo, mat simpatiškoji skrydžių palydovė, užsiglaudusi nuo smalsuolių akių už pertvaros, vėl siuntė jam nedviprasmiškus ženklus. Abejonių neliko: o gal ir tikrai, nuleidus sumažėtų įtampa ir nuslūgtų spaudimas smegenyse? Verta buvo išmėginti, juolab, kad visada jautė ypatingą potraukį strazdanėms. Todėl, kai prasivėrė išvietės durelės, išleisdamos kažkokį susireikšminusį ofisų nuobodylą, Aleksas apsižvalgė, kaip čia subtiliau įsitempus gražutę vidun, tačiau toji pakvietimo nė nelaukė: pati stumtelėjo vyrą taip mikliai, kad kaži, ar kas pastebėjo tą judviejų manevrą.

Airbus‘o, kaip ir kitų lėktuvų, sanitariniai mazgai erdvumu nepasižymi, tačiau strazdanei tai nesukėlė keblumų. Nelaukusi, kol Aleksas atsikvošės, ji stryktelėjo ant kriauklės ir prasispraudė link klozeto. Juo pasinaudojo kaip kėdute, ant kurios pritūpusi ėmė per džinsus glamonėti jautriausią vyruko vietelę. Priglušęs nuo alkoholio ir nuovargio, beveik nejuto jos rankyčių, bet už tai matė pakeltas tokias vaikiškai naivias akis ir pravertas lūpas. Ji vis lyžčiojo jas, todėl lūpdažio tebuvo likę vien kampučiuose, o tas nuzulintas kauburėlis centre pašėlusiai viliojo. Mėgino įsivaizduoti, kad lygiai toks pat prisirpęs ir gundantis būtų jos … Tačiau tai neveikė. Tokia patraukli gražutė braunasi prie jo pasididžiavimo, o tas nė krust. Tikėjosi, kad kai ji įveiks visas sagas ir išvaduos jį iš kieto džinso, viskas pagerės. Užsimerkė ir mėgino pajusti jos pirštelius, nardančius tarp kojų…

„Dieve, kaip smirda…. “

Aleksas atsimerkė ir įsistebėjo į palydovę. Ar tai ji tik ką pasakė, ar jam pasivaideno? Merginos veide vis dar buvo šypsena, tik gal kiek sustingusi, o tarp pirštų ir jo vyriškumo teliko vien trumpikės. „Nagi, suspausk jį, gražute“, vis ragino ją mintyse ir ji iš tikro spustelėjo. Dar ir dar kartą. Jos mažas delniukas darė būtent tai, ko jis tikėjosi, bet tarp vyro kojų tvyrojo ramybė. Fuck it…

„.. kaip koks paršas iš tvarto… “

Vyras net krūptelėjo. Juk ta strazdanė tikrai galėtų taip apie jį pagalvoti. Kada jis prausėsi? Ketvirtadienio rytą? Dieną turėjo susitikimą dėl paramos projekto su Anglijos lietuviais, po to fotosesiją, vakarieniavo ramiai, ketino išsimiegoti, bet netikėtai gavo kvietimą į vakarėlį, kažkokiam super madingame klube buvusioje metro linijoje. Aplinka įspūdinga, bet vėdinimas apgailėtinas. Kažkuriuo metu, rodos, buvo smigęs ant neaiškiais skysčiais sulaistyto minkštasuolio, paryčiais pažįstamas bosistas, su kuriuo rengė koncertus Londone, atvežė jo šmutkes iš viešbučio ir įsodinęs į taksą išsiuntė į oro uostą.

– Klausyk, mažute, tu nereali, bet aš dvokiu kaip koks kuilys. Nenoriu, kad taip apie mane galvotum, – sugriebė strazdanės pirštelius ir švelniai suspaudė savo delnuose. Puikiai žinojo, ką reikia sakyti, – tu nusipelnai geresnio. Rimtai. Padarom taip: aš grįšiu, atsigausiu, susitvarkysiu kaip žmogus ir tau paskambinsiu. Nuvarysim į kokį vakarėlį kaip žmonės. Kaip manai?
– A…, – sutriko mergina, sustabdyta dar nė neprasidėjus linksmybėms, – tu čia rimtai?
– Tai aišku.
– Gerai, gal? Nežinau. Tik negalvok, kad aš…
– Tikrai nieko blogo apie tave negalvoju. Tu tokia nereali, kad vos pamatęs supratau, kad turiu su tavimi susipažinti.

Ji nudelbė akis ir skruostai nuraudo. Kaip debiliška – mąstė Aleksas, važiuodamas taksi iš oro uosto – mergina pasiruošusi nučiulpti nepažįstamam vyrui lėktuvo tualete, bet kai tas pasako bent kiek geresnį žodį, nukaista kaip kokia aguona. Va toks va dabar mergaičių kuklumas. Jų delnai ir burnytės, lyg viešos vietos, nes širdims žmogiška šiluma – per didelė prabanga. Aleksas puikiai suprato šitą paradoksą. Pasidulkinti pasidarė mažiau asmeniška, nei nuoširdžiai pasikalbėti. Tai buvo taip pažįstama, kad buvo sunku apie tai net galvoti, tačiau negalvoti pasirodė neįmanoma, todėl tą pačią mintį vis suko besiprausdamas duše, išsikraudamas negausią mantą, užkandžiaudamas. Atgavęs jėgas ir kiek pailsėjęs tikėjosi pasijusti geriau, tačiau galvoje vis dar spengė, niežtėjo kaklą, bet labiausiai vargino tas nepaaiškinamas iš vidaus kylantis karštis. Vaikščiojo po namus nuogas, tačiau to buvo per maža. Kažkas tiesiog svilino iš vidaus ir jis nebesugalvojo, kuo dar gesinti tą alergiją, kurią sukėlė šūdini dažai. Tiesa, piešinėlis tikrai buvo superinis – juodų kvadratėlių QR kodas, kurį net jo išmanusis „prarijo“ ir pavertė kažkokia melodija. Tiesa toji nebuvo niekuo ypatinga, nebent tuo, kad tik padidino spendimą galvoje. Besiblaškydamas po namus ir nerasdamas, kuo užsiimti, staiga pastebėjo Vichy parko metinę kortelę, užkištą už veidrodžio rėmo. Pasinaudojo tik kartą, nes to vieno apsilankymo pakako suprasti, kad ramiai, be sekiojančių gerbėjų žvilgsnių, nepavyks išsimaudyti, tačiau šįkart jam buvo nė motais. Vos pagalvojus apie vėsaus vandens baseinus, kūnas maloniai pašiurpo ir abejonių neliko.

Ruduo buvo pakankamai šiltas, kad vis dar būtų galima išplaukti į lauką ir pasimėgauti vėsia dargana, tačiau tiek žvarbus, kad Aleksas visiškai pagrįstai tikėjosi nerasti lauko upėje kitų lankytojų. Keletą minučių mėgavosi vandens ir šalto oro palaima, kai pastebėjo vaikinuką, sėdintį ant baseino krašto. Išstypęs paauglio kūnas blizgėjo nuo vandens, tačiau rodosi jam, kaip ir pop žvaigždei, vėjo gūsiai buvo nė motais. Paauglys užsispyrusiai dėbsojo į vandenį, nekreipdamas nė menkiausio dėmesio į netoliese šmėstelėjusį Aleksą. O šiam abejingumas buvo palaima, kuria vyras mėgavosi, kol nuo vidinio baseino atsklido bangelės. Fuck… negi dar vienas šalčio mėgėjas? Ir tikrai, link vaikinuko grakščiais varlytės grybšniais yrėsi baltagalvė mergina. O gal moteris? Negalėjo įžiūrėti. Matė tik tiek, kad plaukikės papai buvo pakankamo dydžio, kad jai nebereiktų pripučiamos gelbėjimo liemenės. Ši mintis pralinksmino Aleksą ir jis šyptelėjo į savo sušlapusią barzdą, tačiau moteris sustojo plaukusi ir taip į jį pasižiūrėjo, lyg būtų mačiusi, kaip jis jai mintyse prikabina pripučiamą gelbėjimo ratą iš daugybės papų, vainikuotų rausvais stirksančiais speneliais. Lyg žiūrėtų ne į jį, ne į Aleksą nuo žurnalų viršelių, o į tą, kuris gyvena kažkur giliai viduje. Vyras nusuko akis ir priplaukė prie krašto – nebuvo pasirengęs tokiai netikėtai akistatai, tačiau porelė jam vis tiek žadino smalsumą.

– … Vilius? – atrodo moteris nepažinojo vaikinuko, tačiau priplaukė prie jo ir kažko paklausė.

Paauglys linktelėjo, moteris, kuri tikrai nebebuvo jauniklė, nusišypsojo ir dar kažką pasakė vaikiui, mostelėdama link didžiojo baseino. Atrodo jo ten kažkas ieškojo, bet žinia nelabai sudomino vaikiną, mat jis tik numojo ranka ir įsmeigė akis į baltaplaukės krūtinę.

„O taip, suprantu, apie ką tu dabar galvoji, snargliau“, slystelėjo saldi mintis galvoje ir nutekėjo į tarpkojį, maloniai įtempdama firmines glaudes.

Šįkart jie abu atsisuko į vyriškį, plūduriuojantį už keliolikos žingsnių. Trumpi balti, valiūkiškai suvelti, moters plaukai ir pilkos akys, susiliejo su vandeniu, paversdami ją mažute upių nimfa, o vaikiui trūko tik undino uodegos ir jie būtų žavi porelė iš fantastinio filmo. Tik neatrodė, jog šios linksmos Alekso mintys taip pat džiugintų ir paauglį bei jo naująją draugę, todėl vyras išsitiesė, galantiškai priglaudė delną prie šlapių ūsų ir pasiuntė jiems oro bučinį. Fuck you, freaks, taip sakant.

<><><><><>

Raudona paprika, įdaryta morkomis, svogūnais, faršu ir ryžiais prilygo dievų maistui. Ne todėl, kad Ivona jas būtų mokėjusi ypatingai gerai pagaminti, bet todėl, kad būtent šį patiekalą jie valgė pirmąkart, kai Vilius atvažiavo į šiuos namus. Tada sėdėjo prie stalo trise, o jo naujoji pamotė nuolat šypsojosi, praeidama vis švelniai perbraukdavo plaukus ar mirktelėdavo, sugavusi baugštų berniuko žvilgsnį. Tai buvo laikas, kai jis buvo vienintelis vaikas šiuose namuose ir pamotės dėmesys lėtai, tačiau užtikrintai tiesino surambėjusį bei susiraukšlėjusį vaiko pasaulį. Nuo to laiko Vilius neragavo nieko gardesnio ir kaskart, kai jo lėkštėje slydinėdavo šis gardumynas, pasijusdavo lyg tikruose namuose.

– O ko su šaliku? – užsisodinusi ant klubo mažąją princesę, Ivona mėgino mergaitei įsiūlyti dar vieną kąsnelį vakarienės, tačiau Adelytė jau buvo akivaizdžiai soti.
– Gerklę truputį skauda, – vaikinas tik dar labiau susigūžė ir sustingo, įsmeigęs žvilgsnį į padaže plaukiantį ryžio grūdelį.
– Ko iš karto nesakei? – pyktelėjo moteris, – O jei sesutę užkrėsi?
– Atsiprašau.
– Sudėk indus į indaplovę kai baigsi, – šūktelėjo Ivona jau iš kito kambario, kur per akimirką buvo evakuota mažoji.

Vilius nekentė meluoti, tačiau ilgai svarstęs, kito pasirinkimo tiesiog nerado. Per paskutines kelias dienas jo pigmentinė dėmė ant kaklo tiek išryškėjo, kad tapo panaši į tatuiruotę. O pamotė buvo labai aiškiai pasakiusi, kad ji neleis šiuose namuose gyventi tatuiruotiems žmonėms, nes tai tiuremščikų ir valkatų ženklas, o jie esanti padori šeima, todėl jokių darkymųsi būti negali. Negali tai negali, vaikinui nebuvo bėdos su tuo susitaikyti ir jis nė neplanavo erzinti Ivonos, tačiau tai, kas vyko, visiškai nuo jo nepriklausė: tiesiog vieną rytą dėmė paryškėjo, vakare buvo aiškiai matoma, o dar kitą popietę atrodė lygiai kaip tie kodukai ant reklamų bei plakatų. Pastebėjęs panašumą Vilius padarė tai, ką darydavo su kitais QR kodais – nuskanavo, tačiau to, kas nutiko, taip ir nesugebėjo sau paaiškinti. Vos išmaniojo ekrane atsivertė kažkoks puslapis, nematoma jėga tiesiog švystelėjo jį per kambarį ir taip bloškė ant kilimo, kad jis atsijungė. Visa laimė, kad tai nutiko jaunuolio kambaryje ir jis tiesiog paslikas išmiegojo per naktį greta savo lovos. Nenuostabu, kad po tokios „patogios“ nakvynės jautėsi lyg sudaužytas, be to ėmė kamuoti kažkoks vidinis karštis, kuris niekaip nesisklaidė. Taigi, ne tiek daug ir pamelavo Ivonai, sakydamas, jog negaluoja. Juk iš ties jau keletą dienų jautėsi keistai. Ne visai sveikas. Tik jokiu būdu nenorėjo to pripažinti prieš ilgai lauktą klasės išvyką į vandens parką. Vilius, niekada nebuvęs tokioje vietoje, be galo to laukė, net bilietui susitaupė iš savo dienpinigių, mat pamotė į jo prašymą buvo aiškiai pasakiusi, jog tam pinigų jie neturį, nes Adelės gimtadienio dovana kainavusi itin daug. Iš ties, kai internete surado naująją įseserės virtuvėlę su visais prietaisais bei indais, paauglys suvokė, kad gali ne tik šios kelionės, bet ir jokių kitų iki pat mokslo metų pabaigos nė neprašyti.

Apie ryškėjančią dėmę ir keistą patirtį, negalėdamas pasipasakoti namiškiams, Vilius išsipasakojo Gedui – vieninteliam draugui. Bendramokslis, žinoma, nepatikėjo tokiais fantastiniais pasakojimais, tad Viliui teko viską pademonstruoti. Tik antrąkart nuskanavus dėmę ant jaunuolio kaklo nenutiko nieko tokio panašaus. Išmėgino nuskaityti tiek savo, tiek klasioko telefonu, tačiau jokių iš kojų verčiančių nematomų jėgų nebuvo. Vien tik neaiški svetainė, kurioje nebuvo nieko daugiau, tik pilkas fonas. Po šios istorijos Gedas į draugą žiūrėjo kiek pašaipiai ir tai tik dar labiau erzino Vilių. Kuo labiau Gediminas abejojo, tuo labiau vaikinas užsispyrė įrodyti, kad su ta pilkąja svetaine kažkas ne taip, todėl šįvakar, pasijutęs kiek geriau po apsilankymo baseine, atidėjo į šalį visus savo konstruojamus modelius ir pasinėrė į interneto platybes, tačiau, prasėdėjęs tris valandas, nerado nieko tokio, kas būtų kažką paaiškinę ar suteikę bent kiek naudingos informacijos. Nieko. Tuštuma. Vienintelė viltis buvo laiškas Atsuktuvui – berniukui, su kuriuo susipažino vaikų namuose. Tas mažasis genijus stebino visas mokytojas bei socialines darbuotojas, tačiau nesuteikė progos, padaryti iš savęs zoologijos sodo eksponatą. Jau po dviejų mėnesių į globos namus atvyko Amerikos lietuviai, kurie buvo suradę mažojo genijaus anketą įvaikinamų vaikų sąraše. Viskas tiko idealiai, kažkokiu stebuklingu būdu nestrigo nei berniuko įvaikinimo dokumentai, nei sprendimai ir dar po mėnesio jis išvyko į Bostoną, į savo naujus namus, su savo nauja šeima, kurią, kaip paskutinį vakarą pasipasakojo Viliui, pats ir išsirinko. Ir ne tik išsirinko, bet ir pasirūpino, jog visi skaitmeniniai duomenys bei leidimai sugultų būtent tokia tvarka, kaip jis buvo sau numatęs. Taigi Atsuktuvas buvo vienintelis pažįstamas kompiuterastas ir vienintelė Viliaus viltis sužinoti kažką apie tą keistąją svetainę ir įrodyti Gedui, kad jis ne koks trenktas beprotis iš blusyno.

Atsuktuvas parašė, jog pasidomės ir parašys, kai turės kažką apčiuopiamo, tad liko tik laukti. O niekas kitas taip efektyviai nesuėda laiko, kaip facebook‘as, todėl ten ir įlindo Vilius, tikėdamas, kad taip laukimas nekankins itin žiauriai. Tačiau pasirodė, jog toks sprendimas gali būti net naudingesnis, nei jis iš pradžių tikėjosi: vos prasukęs kelis įrašus pastebėjo žinių portalo pranešimą apie nematytą vandalizmo atvejį „Sensacingas vaizdas iš paukščio skrydžio: kas naktį nupiešė gigantišką QR kodą ….

Bonė savo minkštomis katiniškomis letenėlėmis dryktelėjo ant klaviatūros ir ekranas aptemo. Vietoje taip vaikiną sudominusios informacijos prieš akis keterą rietė ir murkė Ivonos numylėtinė numeris du.
– Dink, – Vilius švystelėjo atgalia ranka, norėdamas numesti gyvūną žemėn ir siektelėjo įjungimo mygtuko, tačiau už nugaros kažkas subildėjo.

Katė gulėjo prie kitos kambario sienos, greta nuvirtusio fikuso, kuris buvo perkeltas į paauglio kambarį, kad nekliudytų Adelytei žaisti. Vilių perliejo šaltas prakaitas. Jis pašoko nuo kėdės ir keliais žingsniais atsidūrė prie gyvūnėlio. Ant sienos, buvo aiškiai matyti vieta, kur ji atsitrenkė: ant žalsvų tapetų blizgėjo keli tamsūs kraujo lašeliai. Negi jis taip stipriai užsimojo? O atrodė, kad visiškai švelniai stumtelėjo…
– Kas ten buvo? – iš kito kambario šūktelėjo pamotė.
– Viskas gerai, tik…, – drebančiomis rankomis mėgino pridengti Bonę, jei kartais Ivona sugalvotų užeiti ir tuo pat metu sugalvoti paaiškinimą, – kėdę nuverčiau.

Atrodo tokio atsakymo pakako, nes Adelytės kambary vėl buvo įjungta muzika ir trimetės dainininkės pasiruošimas mažųjų talentų konkursui, kurį taip barbariškai triukšmaudamas nutraukė brolis, vyko toliau. Tačiau tai suteikė tik šiokią tokią paguodą. Vaikinas suvokė, jog pavojus atsitraukė, tačiau niekur nedingo. Vis tiek Ivona anksčiau ar vėliau pasiges savo murklės. Ką daryti? Ant katės snukio matėsi kraujas, bet ji kvėpavo. Vilius niekaip negalėjo suprasti, ar labai smarkiai ji sužeista, tačiau neatrodė, jog ji greitu metu atsipeikės. Pamėgino apčiuopti šonus ir jam pasirodė, kad su šonkauliais kažkas ne taip, labai smarkiai ne taip. Liko tik viena išeitis: vaikinas iškratė visą mantą iš savo kuprinės ir atsargiai ten įkėlė katę, tuomet išsitraukė savo banko kortelę, kurioje buvo visos jo santaupos ir movė pro duris:
– Varau pas Gedą! – šūktelėjo ir nesulaukęs Ivonos atsako, nubildėjo laiptais žemyn.

Iš visų jėgų užgultas dviratis tiesiog skriejo Antakalniu. Vilius žinojo, kad prie Šilo tilto yra veterinarijos klinika, tačiau nebuvo tikras, iki kelių ji dirba. Bet net jei ir nespės, žinojo, važiuos prie kitos ir dar kitos, tiek, kiek reikia, kol suras pagalbą. Ne todėl, kad būtų mėgęs Bonę… Ne, ta katė jį žiauriai erzindavo, amžinai laipiodavo ant jo trapių modelių, nusitempdavo kokią detalę pagraužti ar tiesiog prižadindavo, naktį užlipusi ant galvos – be jokių kalbų tai nebuvo jo mylimiausias augintinis, tačiau jis jokiu būdu negalėjo apleisti šio padaro tada, kai buvo jai toks reikalingas. Juk prieš daug metų prisiekė sau, kad niekada nepaliks kitų taip, kaip buvo paiktas pats.

ŠEŠTADIENIS

Kiek laiko veikia šis klubas? Keturis – penkis mėnesius, ne daugiau, o jau taip atsibodo. Tiesą sakant, ši nauja super madinga pasilinksminimų vieta įgriso net anksčiau, nei Aleksas spėjo ją visą apžiūrėti. Pagrindinis trūkumas buvo tas, kad vos šis naujas muzikinis angaras atvėrė duris, visa klubinė publika persimetė čia ir nesvarbu, kad sienos, baldai ir pasirodymai buvo nauji – jų nė velnio nesimatė per aplink besismaukančias atsibodusias personas. Vienintelis dalykas, dėl ko vyras nusprendė čia šįvakar užsukti, buvo padangių strazdanė, kurios saldus, braškinius-vanilinius ledinukus primenantis kvapas, persekiojo žvaigždę visą praėjusį vakarą. O kad jau pailsėjo po skrydžio, alergija taip pat apmalšo, tai jis nusprendė pasirūpinti ir kitais savo poreikiais.

Gražutė išsipuošė kaip priklauso. Didžiulė dekoltė, pro kurią krenta suspausti ir maksimaliai pakelti papukai, aptemta suknytė, išryškinanti viską, ką reikia ir subtilus kaklo papuošalas, turintis parodyti, kad ji „ne tokia“, kad ji vertina išskirtinumą bei unikalumą, kad ji – asmenybė. Bėda tik ta, kad pakabuko grandinėlė visai (ne) tyčia įsispraudė tarp krūtų ir ten žėrėjo aštriu, akį traukiančiu spindesiu, nubraukdama visas merginos pastangas nebūti palaikyta eiline klubų mergužėle. Be to, besiruošdama į Pelenės istorijai prilygstantį pasimatymą, ji ne tik apsiavė batus, akivaizdžiai aukštesne pakulne nei jai įprasta, bet ir nusišpakliavo taip, kad nebesimatė nė vienos strazdanėlės. Tai, kas sugundė Aleksą lėktuve buvo paslėpta po sluoksniais grimo ir jis nebematė ne tik žavių dėmelių, ant gražutės veido, kaklo bei krūtinės (o jis taip tikėjosi, kad jos ten bus!), bet ir skruostus dažančio raudonio. Taip, nevaldomas, nepaslepiamas ir nesumeluojamas raudonis, išmušantis skruostus, vos pasakius kažką šmaikštaus ar iš ties gundančio buvo būtent tai, dėl ko vyras mėgo raudonplaukes. Jų plona oda buvo indikatorius, kuriuo jis vis dar galėjo pasitikėti, nes meluoti žodžiais, akimis, jausmais, prislietimais, orgazmais… Fuck, jos mokėjo sukčiauti kuo tik nori, tik tas vienintelis fiziologinis impulsas kol kas dar buvo patikimas.

Vakaras prasidėjo kaip įprasta: keliais kokteiliais, pasistumdymu tarp publikos ir neišvengiamais pasilabinimais su žmonėmis, kuriuos ignoruoti jam buvo nenaudinga. Gražutė prie šono akivaizdžiai alpėjo nuo įžymybių kaleidoskopo, besimainančio jai prieš akis, o kai galutinai apsvaigo, jiedu prisėdo VIP zonoje prie nuošalaus staliuko ir Aleksas pamėgino prisiminti, kaip blizgėjo raudonplaukės lūpos lėktuve, jai maigant jo pasididžiavimą, kaip išdavikiškai švietė nuraudę skruostai ir nepatikliai žvelgė akys iš apačios. Lyg mažo šunelio, laukiančio šeimininko malonės. Taip, išties lėktuve ji buvo tokia natūrali, kad jam vien apie tai pagalvojus sukietėjo. O ir dabar užsislaptinusi strazdanė nešvaistė laiko veltui, nesikuklino ir jau tikrai nebuvo tokia abejinga, kaip ta baltaplaukė baseine. Paprastai jį pastebėję žmonės nesuvaldo juos apėmusio jaudulio „aš ką tik mačiau Aleksą, ar matei? Matei? Jis tik ką praėjo! Jis į mane pažiūrėjo…“. Net jei tuomet būna vieni ir neturi su kuo pasidalinti šio atradimo, jų akys sublizga ir akimirkai tarsi pagyvėja. Kiti – priešingai. Vos jį pastebi, nutaiso šaltą veido išraišką, turinčią Aleksui priminti, kad jis tipo ne kažkokia ten žvaigždė. Tačiau jis YRA fucking žvaigždė, todėl tos baseino nimfos parodytas nuoširdus abejingumas jį suintrigavo. Ji nesimaivė, neapsimetinėjo tiesiog pažiūrėjo į jį taip paprastai, kaip žiūrėtų į eilinį vyruką. Tą trumpą akimirką, kai žvelgė į pilkas akis jam tikrai atrodė, kad moteris mato tikrąjį Aleksandrą, kasdienybėje įpratusį slėptis už blizgančio žurnalų bei afišų fotopopieriaus ar šokiruojančio facebook‘o avataro. O gal ne žvilgsnis jį taip sudomino, gal patraukė tai, kad ji buvo vyresnė, nei jam įprasta? Artėdamas prie keturiasdešimties Aleksas vis dažniau rinkdavosi tas, kurioms dvidešimt keli, o baltaplaukė tikrai nebebuvo jauniklė. Kiek jai galėjo būti? Trisdešimt? Šiek tiek daugiau?

Strazdanė aiškiai pajuto, kad jos partneris kažkur nutolo ir nebesidomi jos intensyviais pasitrynimais bei sukamaisiais liežuvio judesiais aplink raktikaulį, todėl nusprendė pereiti prie rimtesnių veiksmų ir kyštelėjo delną už firminio Alekso diržo.

O taip, šįkart jis tikrai tai pajuto, o ir pasididžiavimas veikė taip, kaip priklauso. Gražutės pirštukai krutėjo tiksliai taip, kaip jis norėjo, kaip jam patiko, nuo ko jam šiurpo nugara. Raudonplaukė net sugebėjo grybštelėti nagais vidinę šlaunų pusę, taip priversdama vyrą suniurnėti iš pasitenkinimo – galėjo prisiekti, kad ji įgyvendina kiekvieną balsu neišsakytą norą, paklūsta kiekvienam virvelės timptelėjimui kaip kokia trapi marionetė įgudusio lėlininko rankose.

„Kai fotkinsimės reikės pasisukti į barą, kad būtų matyti, jog mes VIP zonoje… “

Tas balselis galvoje buvo toks entuziastingas ir spigus, kad Aleksas net krūptelėjo, o tai pajutusi mergina atsišliejo ir įsižiūrėjo į savo aistros objektą:
– Kas? Kažkas ne taip?
– Viskas gerai, – be didesnio ūpo burbtelėjo Aleksas, o po to kiek garsiau pridūrė, – nori nusifotkint?
– O taip, – stryktelėjo panelė, pamiršusi visą savo aistringumą, – va, jei pasisuksim į tą pusę, tai bus matyt visa šokių aikštelė, baras, visi žmonės…

Vyro veidas atrodė neįskaitomas, todėl mergina tik klaptelėjo blakstienomis, mėgindama įspėti, kas čia tik ką nutiko.

„Blemba, aš čia per daug entuziazmo parodžiau, matyt, reikėjo kažkaip švelniau pereiti prie tos fotkių temos“
– Mažuti, o gal dar prisėskim, aš tau…

Kekšytės pasiūlymo Aleksas nebeišklausė. Kažkaip neturėjo nuotaikos šiandien būti eilinį kartą nučiulptas dėl fotkės madingo klubo fone. Ne, šiandien jam tikrai buvo ne ta nuotaika, todėl, prasigrūdęs pro šokančių žmonių minią, pagaliau ištrūko į lauką. Tik bėda, kad ir ten buvo taip pat tiršta publikos, kaip ir viduje, tik čia trainiojosi tie, kurių neleido vidun – vadinasi visokiausio plauko laimės medžiotojai ar šiaip kvailiai, besimaitinantys viltimi, kad galbūt šįvakar jiems pavyks kažkokiu būdu prasibrauti į elito šventovę. Fuck, pasaulis pilnas veidmainių, kad ir kur pasisuksi.

Pagaliau įsmuko į tamsų bromą ir prisidegė cigaretę. Chromuoto Zippo žiebtuvėlio šviesoje suvokė, jog vos per plauką neįmynė į kažkieno vėmalus, kas tikrai nebūtų itin naudinga jo firminiams kerzmas, parsivežtiems iš Milano. Susierzinęs dėl jį persekiojančių atmatų bei menkystų, nusprendė vakarą užbaigti vieninteliu būdu, kuris niekada neapvildavo. Tik bėda, kad paskutinę suktinę surūkė prieš kelionė į Londoną, vadinasi, reikėjo susisiekti su tiekėju. Tarp lūpų voliodamas smilkstančią cigaretę, išsitraukė išmanųjį ir prisijungė prie savo facebook‘o – ten nuolat kabėdavo vienas bičiukas, pristatantis prekes bet kuriuo paros metu į bet kurią vietą. Suradęs reikiamą vardą, parašė tik „420“. Visa kita bus kaip visada: kurjeris nuveš siuntinį Alekso durininkui, tas nieko nenutuokdamas sumokės lyg už eilinę DHL siuntą, o vėliau jiedu atsiskaitys.

Išsiuntęs žinutę jau ketino atsijungti, kai dėmesį patraukė kažkokia antraštė naujienų sraute. Tiksliau ne pavadinimas, o nuotrauka – milžiniškas QR kodas, išdažytas raudonais dažais viduryje prekybcentrio aikštelės. Straipsnyje buvo rašoma, kad naktį nežinomi vandalai išpaišė statomo prekybos centro … bla bla bla… nepavyko rasti…. neįdomu…. nuoroda veda į internetinį puslapį. Aleksas paspaudė nuorodą. Ekraną užliejo kažkokia vaizdų ir garsų kakafonija. Mėgino išjungti, tačiau išmanusis nereagavo, kol nepasibaigė penkiolikos sekundžių trukmės įrašas ir ekrane nenušvito užrašas „you are hacked”. Pasidarė nejauku, todėl vyras grįžo prie straipsnio ir ėmė jį nagrinėti atidžiau. Žurnalistas rašė, jog visi jo kalbinti skaitmeninio saugumo specialistai užtikrino, jog jokios kenkėjiškos programos iš šio puslapio nėra platinamos, tačiau atsirado ir entuziastų teigiančių, jog pačiame klipe be jokių abejonių yra kažkas užkoduota. Po to buvo nagrinėjamos versijos, kam visa tai naudinga: gal tai kokia reklamos kampanija, gal užsienio žvalgyba, gal NSO ar žinutė apie pasaulio pabaigą… Tačiau toliau Aleksas jau nebeskaitė. Jį apniko tik viena mintis: kuo greičiau pasigauti taksi. Kol laukė automobilio, sutraukė dar dvi cigaretes, o pasirodžius lauktam pakiužusiam Volkswagen‘ui, nieko nelaukęs įsitaisė ant užpakalinės sėdynės ir trumpai nurodė vairuotojui:

– Ekranas. Panevėžys.

Už vairo sėdintis apšepęs dručkis, treninginiu bliuzonu kažką neaiškiai suniurnėjo, tačiau Alekso ištiesta penkiasdešimtinė jį kiek apramino, o pažadas sumokėti dar dvigubai tiek už tylią kelionę be Russkoje radio, suveikė tiesiog stebuklingai.

– Turiu ten pasimatymą. Ji ištekėjus, todėl tikiuosi neplepėsi.
– A… nu ясно…, iš manis nėks nėko nisužinos, – atsikrenkštė vairuotojas ir išjungė taksometrą.

<><><><><>

Viliui buvo devyneri, kai treti globėjai jį parvežė į vaikų namus ir pasirašė atsisakymą. Trečią kartą direktorius Žirgulis susidūrė su ta pačia priežastimi – agresyvus elgesys ir smurtas. Globos namuose tai nebuvo jokia naujiena, tačiau šis berniukas vyrui atrodė kiek kitoks. Kuo konkrečiai ir pats nežinojo, tiesiog intuicija šnabždėjo, jog su šiuo vaiku verta pasikamuoti, gal iš jo kas ir išeis. Todėl kantriai klausė įtėvių istoriją apie tai, kaip Vilius susimušė su jų trimis kitais globojamais berniukais. Kadangi trys broliai šeimoje gyveno jau kurį laiką, suaugusieji buvo linkę tikėti jų pasakojimu apie tai, kaip vos pasirodęs Vilius ėmė juos terorizuoti, bauginti, grasinti, atiminėti daiktus, kol galiausiai, jiems pasipriešinus, atėjo naktį ir su pagaliu sudaužė taip, kad visi atsidūrė ligoninėje. Pats devynmetis teigė, kad viskas buvo kaip tik priešingai – trijulė nė neketino jo priimti, visaip kabinėjosi, kol vieną vakarą jam surengė „krikštynas“. Berniukas dievagojosi, kad jis tik gynėsi, neturėjo jokio pagalio ir jau tikrai nepuolė pirmas. Bėda buvo tik ta, kad Vilius niekaip nesugebėjo paaiškinti, kaip jam pakako trijų siūlių prakirstai lūpai sukabinti, o brolius teko gabenti į ligoninę rimtesnei apžiūrai. Vienam buvo lūžusi ranka, kitam nosis, trečiam skilę šonkauliai. Net direktorius Žirgulis, kuris itin norėjo tikėti savo globotiniu, negalėjo paaiškinti, kaip kitaip jaunesnis berniukas būtų taip sužalojęs vyresnius vaikus, jei ne užklupęs juos miegančius. Visa laimė, kad buvo sutarta nesikreipti į policiją. Tačiau toks pasiekimas direktoriui neatrodė pakankamas: kai įtėviai pagaliau išėjo, Žirgulis atėjo į kabinetą, kur nuleidęs galvą tūnojo Vilius ir paliepė sekti paskui. Tylėdami įsėdo į seną direktoriaus golfą ir nuvažiavo per miestą. Berniukas buvo toks sutrikęs, kad nelabai ir dairėsi, mat buvo beveik įsitikinęs, kad jį veža į nuovadą ir tuojau uždarys su tikrais nusikaltėliais. Nors, kuo ilgiau klausė direktoriaus monologo, tuo tvirčiau tikėjo, kad būtent ten jam ir vieta. Vaikis pirmąkart sužinojo savo atsiradimo kūdikių namuose istoriją ir buvo supažindintas su informacijos apie savo kilmę nuotrupomis. Tai buvo baisu. Vilius nebežinojo, ko labiau bijo: policijos ir kalėjimo, ar tos velnio sėklos, kuri bręsta po jo oda. Pagaliau berniukui buvo patvirtinta tai, ką jis visada nujautė – jis buvo blogas ir tas blogis buvo įgimtas. Nesvarbu, kad jis niekam nieko pikto nenorėjo, nesvarbu, kad labiau už viską geidė turėti kažką artimą, artimesnio už nutampytą žaislą – tigriuką, vis dar slepiamą po pagalve. Nesvarbu, kad nenorėjo nieko skriausti – tiesiog taip nutikdavo. Jis niekada nenorėjo sužaloti kitų vaikų, tiesiog atrodė, jog jis kaip milžinas krištolo krautuvėlėje. Nerangus gremėzdas, kuris vis kažką sudaužo ar sulaužo.

Bet direktorius buvo išmintingas žmogus, ir tas žmogus jam sakė, kad vaikis turi du kelius: pasiduoti tam blogiui, kurį paveldėjo, arba…
– Pažiūrėk, – sausai liepė Žirgulis, sustabdęs automobilį, – gerai pažiūrėk, nes jei niekas nesikeis, tai sulaukęs keturiolikos papulsi čia. O iš čia tau nebebus kelio atgal, supranti tai?

Vilius net galvos nepakelė, tik pašnairavo pro langą į geltonų plytų sieną. Ilga, nyki, greta aukštos įtampos stulpai. O už sienos kažkoks masyvus pastatas. Tokių pačių geltonų plytų.
– Čia nepilnamečių tardymo izoliatorius-pataisos namai. Tavo ateitis, jei nieko nepakeisi.

Ir Vilius pakeitė, mat kuo aiškiausiai suvokė, kad tikrai nenori į tą įstaigą, primenančią kartotinę dėžę su skylutėmis. Tik buvo sunkiau sugalvoti, kaip save suvaldyti. Vienintelis būdas, kuris atėjo į galvą buvo griežtas nusistatymas, daugiau nieko nepaliesti. Išvis kuo mažiau liestis prie kitų žmonių. Pageidautina laikytis atstumo ir neturėti jokių kontaktų. Vaikų namuose tai nėra sudėtinga, tik reikia susitaikyti su tuo, jog kartais tave sumuš, man kiti labai greitai perkando faktą, jog Vilius daugiau nebesigina. Buvo sunku kęsti patyčias ir smūgius, tačiau kaskart, pajutęs kraujo skonį burnoje ar pridusęs nuo smūgio į pilvą, prisimindavo tą geltoną pastatą ir progos sudygti laukiančią blogio sėklą. Būtent apie tą sėklą galvojo Vilius visą naktį po nutikimo su kate: jau aštuonerius metus gyveno griežtai laikydamasis priesaikos ir retkarčiais net suabejodavo, gal tai tebuvę jo vaikiški prasimanymai, tačiau tai, kas nutiko praeitą vakarą, pažadino ilgai snaudusias pabaisas ir jos susirinko apie paauglio lovą ir visą naktį, varvindamos gličias seiles ant medinių grindų, žiūrėjo į dvimetrinį berną, susigūžusį lovoje.

Bonės buvo pasigesta šeštadienio rytą, kai ji neatėjo pasimeilinti prie pakirdusios Ivonos kojų. Keturių kambarių butą apžiūrėti daug laiko nereikėjo. Vilius, nors ir žinojo, kokios beprasmiškos paieškos vykdomos, vis dėlto aktyviai prisidėjo ir taip atkakliai darinėjo spintas bei šliaužiojo paloviais, kad jo nuoširdumu buvo neįmanoma suabejoti. Suprantama, vaikinas žinojo, kad katė šiuo metu siaubingai brangiai jam kainuojančioje veterinaro priežiūroje, bet negalėjo to pasakyti Ivonai. Kaip gi būtų pasakęs: „nesusivaldžiau“? Juk prieš paimdama berniuką iš vaikų globos namų ji tikrai buvo supažindinta su jo istorija ir viską žinojo, apie jo baisų polinkį. Negalėjo jai atskleisti, kad toji bėda ir vėl čia. Net sau nedrįso to pripažinti, todėl vienintelis dalykas, ką galėjo daryti buvo atkaklios paieškos. Žinoma, pastangos buvo bevaisės ir netrukus buvo iškelta antroji versija: katė išsmuko pro duris į lauką. Kadangi vakarieniaujant Bonė kepšnojo Ivoną ir kliudė jai maitinti dukrelę, tad vienintelis, kas galėjo ją taip neapdairiai paleisti buvo po vakarienės iš namų išsprukęs Vilius.
– Ir ko tau ten prisikreikė pas tą Gediminą taip vėlai? – pamotės akys blizgėjo, o paakiai buvo paraudę. Kol kas ji dar neverkė, tačiau atrodė, kad tuojau tuojau nebesusivaldys, – Ir kaip įmanoma nepamatyti?
– Atsiprašau, – vaikinas susikūprino ir susigūžė kiek tik galėjo ir vis tiek buvo gerokai aukštesnis už greta stovinčią moterį šilkiniu chalatu.
– Ką atsiprašau, ką atsiprašau? Kas man iš to tavo atsiprašymo?
– Aš ją rasiu.
– Tai jau tikrai. Ir negrįžk, be jos, – pagaliau Ivona sukūkčiojo, o to tverti Vilius jau nebegalėjo.

Apsisuko, užsimetė kuprinę, džemperį ir spruko lauk. Žinoma, valkiotis po gatves nebuvo prasmės. Gedas nuo vakar su savo tėvais išvažiavo į užmiesčio sodybą, tad patraukė į prekybos centrą ir sudribęs ant minkšto krėslo, išsitraukė išmanųjį. Bematant įniko į srautą: peržvelgė kelis klasiokų įrašus ir prisiminė, kad vakar taip ir nebaigė skaityti straipsnio apie prekybos centro aikštelėje vandalų išpaišytą QR kodą.

<><><><><>

Nė pats nepajuto, kaip nusibeldė iki Ukmergės plento paskutinio sustojimo ir pasuko į šalikelę, kur jau stoviniavo keli tranzuotojai, viltingai stebintys pro šalį plaukiančią automobilių koloną. Merginoms ir porelėms sekėsi daug geriau, nei vienišam vaikinui, todėl gerokai pašalo pasturgalį, kol pūkšdamas sustojo juodas vilkikas latviškais numeriais. Vairuotojas kalbėjo rusiškai ir tik šiek tiek Angliškai, todėl pasidomėjęs, ko į Panevėžį susiruošė Vilius ir sužinojęs, kad ten ale gyvena jo tėvas, ilgam nutilo – paauglys bėrė svetimos kalbos žodžius per daug greitai, kad pagyvenęs vyras galėtų lengvai jį suprasti, o rusiškai nemokėjo pats Vilius, todėl didžiąją kelio dalį važiavo tylėdami. Tik pasiekus Ukmergę pyptelėjo jaunuolio telefonas:
„Kur esi, tuojau pat grįžk namo“ – rašė jam Ivona.
„Neradau Bonės. Nenoriu, kad pyktum. Išvažiavau pas Gedą į kaimą“.
„Aš nepykstu, man tik liūdna. Prašau parvažiuok“
„Šiandien nebėra autobusų. Ryt grįšiu. “
„Pasirūpink savimi. Lauksiu ryt“.

Ivonos žodžiai šildė vaikiną – jis nėra jai tuščia vieta. Net jei kartais taip ir atrodo, ji tiesiog privalo pasirūpinti maža dukra, o jam, paaugliui, kuris viską gali pats, natūraliai skiria mažiau dėmesio. Viskas taip paprasta ir tikrai ne taip beviltiška, kaip kartais atrodo. Jis turi šeimą, Ivona dėl jo nerimauja…

Vilkikas pervažiavo Nevėžio užtvanką ir pūkšdamas įsuko į degalinę. Vairuotojas parodė, kad jam reikia degalų, o vaikinui šis sustojimas tiko idealiai – kitoje gatvės pusėje kaip tik matėsi tamsūs buvusios kineskopų gamyklos pastatai. Daugiau gestu nei žodžiais padėkojęs latviui už kelionę, Vilius užsitraukė ant galvos kapišoną, užsimetė kuprinę ir nužingsniavo link gatvės. Kitapus matė milžinišką kompleksą, kurį buvo užėmusios įvairios įmonės. Tačiau jam reikėjo apleistos Ekrano gamyklos dalies. Nors niekada gyvenime nebuvo Panevėžyje, žinojo, jog reikia eiti gatvele palei tvenkinį. Ne šiaip žinojo, jo galvoje tiesiog švietė žemėlapis, kuriame pažymėtą kelionės tikslą pasiekti tiesiog privalėjo, todėl ir nedelsė – apsidairė ir pasileido per kelią. Vienintelis automobilis, kurį matė, kirsdamas gatvę, buvo taksi, sustojęs tiesiai po gatvės žibintu, kiek arčiau užtvankos. Iš jo išlipo vyras, užsimuturiavo savo kaklą milžinišku, matyt šiuo metu madingu, šaliku, susegė militaristinio švarko sagteles ir nužingsniavo tiesiai per veją, savo ilgaauliais kerziniais batais trypdamas drėgną žolę. Barzdočius buvo kažkur matytas, tačiau Vilius nespėjo deramai įsižiūrėti. Buvo tikras tik dėl vieno, kad jie abu eina ta pačia kryptimi. Taip ir žingsniavo, atsilikęs per padorų atstumą, kol priėjo paskutinį rekonstruotą pastatą. Mėlynas fasadas buvo tamsus, nedegė ir gatvės žibintai, vienintelė šviesa buvo ryškiai apšviestos įėjimo durys, priešais kurias, laikydamiesi vakaro prietemos, būriavosi žmonės. Toliau už šio pastato, apšviesta pavieniais prožektoriais, plytėjo apleista ir išdaužyta gamyklos teritorija, tačiau susirinkusieji akivaizdžiai lūkuriavo, kol atsivers baltosios durys ir jie bus įleisti vidun. Vilius kiek pakėlė savo amžinai nunarintą galvą ir prabėgom apžvelgė susirinkusiuosius. Laukiantieji keistai dangstėsi šalikais ar paltų apykaklėmis, buvo užsitempę kepures iki pat akių ar dar kaip prisidengę – atrodė, kad nė vienas nenori būti pastebėtas ar atpažintas. Taip žmonės elgiasi tose vietose, kur jie būti nenori, ar nenori pripažinti, kad vis dėlto buvo. Ir vis gi, visoje pilkoje masėje, Viliaus dėmesį patraukė moteris, ryškiu kaip salotos lapas puspalčiu ir alyviniu šaliku, permestu per petį. Jei iš pradžių vaikiną sudomino tik išsiskiriančios spalvos, tai trumpai žvilgterėjęs suvokė ir tai, kad jos balti plaukai kažką jam primena. Balti plaukai ir pilkos akys… Turbūt per ilgai spoksojo, nes ir ji rodos pastebėjo vaikinuką. Šis, nuo moters žvilgsnio tik susigūžė, tačiau atrodė, jog ji neprieštarauja būti pastebėta ar atpažinta. Net priešingai: ji pakėlė marga kumštine pirštine apmautą delną ir pamojo. Vilius apsidairė, tačiau per keletą žingsnių aplink jį nieko nebuvo, todėl, nors ir kiek abejodamas, kilstelėjo delną, bet ne per aukštai, kad jei kartais suklydo ir ji mojo ne jam, galėtų kuo greičiau apsimesti, kad šis gestas nebuvo skirtas jai pasveikinti. Tačiau atrodo, ji to ir telaukė. Vos jaunuolis kilstelėjo ranką, ji sparčiu žingsneliu atkaukšėjo prie jo.

– Sveikas, Viliau, – nusišypsojo, – Atrodo baseine nepasakiau tau savo vardo. Aš Dainora, bet daugiausiai mane visi vadina Nora. Kaip čia atkeliavai?
– Tranzavau, – tyliai burbtelėjo ir susigrūdo rankas dar giliau į kišenes: tas moters ryškumas tarsi apšvietė ir jį, o jam nelabai patiko būti matomu.
– Aš dar spėjau į paskutinį autobusą. Gal turi nuojautos, kas čia bus? Aš tai net nelabai galiu paaiškinti, ko čia atsibeldžiau, tiesiog pajutau, kad turiu būti. Žinai, mano profesija tokia… tad kai pagauna nuojauta, niekada jos neignoruoju. Kartą imdama interviu tiesiog žinojau, kad vyras muša žmoną. Negaliu paaiškinti iš kur, bet žinojau. Bet susivaldžiau. Žinai – toks keblus klausimas, o jis žinoma visuomenėje. Be to tada dar buvau mažiau patyrusi, nepasitikėjau savimi, tad nutylėjau. Ir ką tu manai? Vos savaitė praėjo ir viskas išplaukė viešumon….

Nora čiauškėjo kaip prisukta, tačiau jos malonus balso tembras ir pasakojama istorija atitraukė vaikiną nuo beprasmių svarstymų: jis ir pats nežinojo, ko čia atsibeldė, tiesiog labai tiksliai žinojo, kada ir kur privalo būti. Panašu, kad panašūs jausmai buvo apėmę ir naująją pažįstamą, tačiau ji turėjo jiems paaiškinimą, o Vilius – ne. Bet klausant viena po kitos besirutuliojančių istorijų, kurios leido vaikinui dalyvauti pokalbyje jame nedalyvaujant, Viliui pasidarė jaukiau stypsoti greta tos surūdijusios tvoros, už kurios slėpėsi tūkstančiai kvadratinių metrų griuvėsių ir laukti nežinia ko.
– Oi, žiūrėk, ar čia ne tas vyras, kur buvo baseine? Tas su barzda? – Nora rodė į didžiuliu šaliku veidą apsukusią žmogystą, – Esu tikra, kad jo veidas man matytas. Reikia pasidomėti, gal jis žinos, kas čia vyksta. Eisi su manimi?

Kodėl gi ne, tyliai pagalvojo sau Vilius. Vis tiek kalbėti akivaizdžiai nereikės, o mažutė Nora su savo ryškiaspalviais rūbais atrodė lyg koks gležnas drugelis, pakliuvęs tarp didelių ir grėsmingų šešėlių. Arba kaip Bonė, kurios gyvybė priklausė tik nuo jo vieno.


Paženklintieji. II dalis


Nuotraukoje – Panevėžio „Ekranas“. Medžiaga priklauso http://pamirsta.lt

Share