Paženklintieji. II dalis


Paženklintieji. I dalis


PIRMADIENIS

Nora jau keliolika minučių intensyviai kramsnojo raudono pieštuko galą. Niekaip negalėjo suprasti: prieš akis net keli segtuvai informacijos, kurią surinko geriausias skyriaus analitikas, o ji tepažymėjo vos kelis puslapius žaliais skirtukais, žyminčius svarbesnius asmeninio gyvenimo aspektus ir kelis mėlynais – reiškiančiais karjeros vingius. O kur ryškiai geltoni ar raudoni? Nė vieno! Nepaisant to, kad dokumentus vertė jau trečią kartą, nerado nė menkiausios užuominos. Nieko. Galėjai pamanyti, kad Antanas Šataras yra pats nekalčiausias, sąžiningiausias ir išvis – tiesiog pavyzdinis verslininkas. Bėda ta, kad visa tyrimo grupė buvo įsitikinusi, jog jis perka politinį palankumą bei reikiamus sprendimus, tačiau niekaip negalėjo aptikti to siūlo galo, kuris padėtų išnarplioti puikiai sumanytą ir nepriekaištingai užmaskuotą sukčiavimo schemą:
– Po paraliais, kažkas juk turi būti…

Raudonieji žymekliai liko nepanaudoti, o pieštukas pravertė nebent apmaudui malšinti, kol susinervinusi moteris stipriau krimstelėjo ir pilna burna prižiro medinių nuolaužų.
– Eina sau kaip nesiseka, – švystelėjo nukastą rašymo priemonę į popierių krūvą ir atsilošusi kėdėje ėmė trinti smilkinius.

Buvo įsitikinusi, kad toje medžiagoje kažkas yra. Privalo būti. Tiesiog ji nepakankamai dirba, per mažai susikaupia, per daug išsiblaškiusi, pavargusi… Taip, tikrai buvo pavargusi. Nubudusi sekmadienio rytą jautėsi kaip sudaužyta, lyg būtų ne miegojusi, o kopusi į Monblaną. Net pasitikrino treniruoklio duomenis, tačiau šio atmintyje išsaugota paskutinioji treniruotė rodė įprastus skaičius: pusantros valandos, įveikta kiek daugiau nei 15 km, vidutinis greitis – apie 11 km/ val. Nieko neįprasto, o kūnas vos vilkosi. Visą dieną praleidusi lovoje, šįryt jautėsi kiek geriau, tačiau užpuolė sąžinės priekaištai dėl tuščiai iššvaistytos dienos ir gerokai perdozuoto cukraus visokiausių gardumynų pavidale. Ir dar tie apgamai: baigė nusidraskyti bambą, aplink kurią, lyg kokia skaitmeninė mandala staiga išryškėjo anksčiau blanki odos pigmentacija. Net įlindo į internetą pasitikrinti ar nebus koks šiurpus susirgimas, tačiau pačias niūriausias hipotezes atmetė, o kitoms neturėjo laiko. Gana jau ir to, kad Kostas sugalvojo pasityčioti ir nuskanavo jos pilvą, kas didžiam meilužių nustebimui, suveikė kaip koks reklaminis QR kodas ir nukreipė į spalvingą svetainę. Gaila, kad be ryškių juostų, užimančių visą ekraną, ten daugiau nieko nebuvo, nes akimirką buvo pamaniusi, kad galbūt iš to išeis visai šauni istorija šeštadienio rubrikai.

Pagalvojusi apie Kostą, nepagalvoti apie nuotraukas buvo neįmanoma, todėl moteris pastūmė stirtą popierių ant stalo krašto ir įsijungė kompiuterį. Žiniasklaidos grupė turėjo bendrus duomenų archyvus, kuriuose laikė petabaitus duomenų, kurių didžioji dalis buvo nuotraukų bei video įrašų pavidalu. Paveikslėliai buvo kaip tik tai, kam nereikėjo itin daug jėgų, todėl atsidariusi paieškos langą įrašė „Šataras“ ir paspaudė „find“. Rezultatų – kaip ir buvo galima tikėtis, virš dešimties tūkstančių. Juk jos medžiojamas veikėjas jau ne pirmus metus sukosi ne tik verslo, bet ir pramogų elito sluoksniuose, lankėsi vakarėliuose, konferencijose, dalyvaudavo TV laidose. Taigi, visas pirmadienis praeis spoksant į monitorių… Ne pati mylimiausia Noros veikla, tačiau kartais reikia ir to. Juk negali tikėtis, kad žurnalistinį tyrimą atliksi vien pasikalbėjus su keletu žmonių. Visų pirma reikia išknisti tuos, su kuriais kalbėti verta ir nuspręsti, kokius tiksliai klausimus jiems reikia užduoti.

Nė nepastebėjo, kaip praslinko pietūs, o kelis obuolius suvirškinęs pilvas ėmė reikšti pretenzijas. Kadangi neturėjo nuotaikos gaišti laiko kavinėje, nusprendė pasilepinti šokoladuku iš automato ir puodeliu juodos kavos. O taip.

Žingsniuodama ilgu redakcijos koridoriumi mėgino pamankštinti nuo begalės nuotraukų pavargusias akis: žiūri toli, žiūri arti, žiūri toli… Kai staiga vietoje ilgo tunelio, iš vienos pusės apšviesto ryškia dienos šviesa, krentančia pro begalinę juostą langų, prieš akis iškilo Kosto veidas: prieblanda, už vyro nugaros pro kažkokį mažą langelį besibraunantis šviesos ruožas, ir aiškiai matoma idiotiška išraiška vyro veide. O…, tą miną Nora kuo puikiausiai žinojo. Taip vyras atrodydavo, kai artėdavo prie pabaigos. Dar kelios sekundės ir jis surauks nosį, unkštelės ir išsilies – buvo tikra, kad būtent tai reiškia jo primerktos akys ir tarp dantų sukąstas liežuvio galiukas – ne kartą tai buvo regėjus. Tačiau dar niekada apie tai nefantazavo, eidama link užkandžių automato. Ir dar taip ryškiai? Truktelėjo pečiais ir jau ketino žingsniuoti toliau, tačiau dėmesį patraukė kopijavimo kambario durys: pirmadieniais praktikantai nedirbdavo, todėl durys būdavo plačiai atvertos, jog esant reikalui darbuotojai galėtų pasinaudoti aparatu. O dabar jos buvo uždarytos. Atrodė, kad viduje tuščia, tačiau ne daug tegalėjai pamatyti per siaurą raižytą durų stiklą.

Moters antakis šiek tiek pakilo: nejau čia jos garsioji nuojauta? Dar niekada taip ryškiai neveikė. Tačiau ilgi darbo metai buvo Norą išmokę, kad tai visada ją atveda prie tiesos. Net studijų metais ji jau meistriškai kalbindavo pašnekovus, užduodama tiksliai tuos klausimus, kurie buvo reikalingi. Tik pradėjusi nuo moteriško žurnalo, po kurio laiko ji užsinorėjo rimtesnės karjeros ir perėjo į naujienų tarnybą, kur ilgam užstrigo prie duomenų analizės ir informacijos paieškos. Tuomet kaip tikra kvailutė, nemokėjo įvertinti, kur yra jos stiprioji pusė, todėl veltui iššvaistė ne vienerius metus, mėgindama įsitvirtinti darbe, kur pagrindiniai šaltiniai buvo ne gyvi interviu, o pačios įvairiausios naujienų tarnybos, spaudos pranešimai bei kitas, kitų jau suvirškintas briedas. Visa laimė, kad geras kolega, nusprendęs įkurti žurnalistinių tyrimų grupę, ją pasikvietė ir ji iš naujo atrado savo talentą perprasti žmones. Lukštendavo pašnekovus lyg skustagalvis saulėgrąžas prie laiptinės. Retsykiais net pati nesuvokdavo, iš kur pas ją galvoje kildavo tokios pašėlusios idėjos, kurios kaip tyčia pasitvirtindavo. Taigi, o dabar prieš akis tikra beprotybė – Kostas ir prie jo kojų klūpanti kažkokia moteris – taip pat turėjo kažką reikšti. Juolab, kad ir tos uždarytos durys, nežadėjo nieko gero. Taigi Dainora atsirėmė į palangę ir sunėrusi rankas ant krūtinės, nutarė palaukti. Žinojo, kad jei tai, ką matė yra tiesa, laukti ilgai nereikės, nes jos patogus meilužis nebuvo iš tų, kurie pasirūpina moters poreikiais. Keista, bet būtent šią akimirką ji suvokė, kad jų santykiai siaubingai asimetriški ir būtent ji yra ta, kuri beveik nieko negauna. Tai Kostas praneša, kada turės laiko, tai ji turi trenktis į jo namus, nes jos butas vyrui nepatinka, tai jis užsuka į ofisą, kada tik užsimanęs. Jis renkasi pramogas, tai prie jo nuotaikos privaloma taikytis, jis nusprendžia į kurį kiną, kavinę, ar spektaklį jie eis. Iš tiesų, jų santykiuose nebuvo nieko gero, išskyrus patogumą ir faktą, jog nė vienas nenorėjo nieko rimto. Tačiau Dainora niekada negalvojo, kad „nieko rimto“ reiškia atsitiktinį seksą jai panosėje.

Neilgai trukus iš kambariuko išlindo Marta ir gerokai sutriko, pamačiusi laukiančiąją. Personalistė šyptelėjo, nepraverdama lūpų, linktelėjo ir jau ketino pasišalinti, tačiau Nora neketino jos taip lengvai paleisti. Žūt būt užsispyrė prakalbinti sutrikusią moterį ir tol klausinėjo apie planuojamą Kalėdinį renginį, kol toji gurktelėjo ir perkreiptu veidu išpyškino, kad šiemet jis, kaip ir visais kitais metais, bus po Naujųjų, tema – šauniausios medinės ožkos Lietuvos padangėje.
– Atleisk, Dainora, manęs laukia kandidatė, – pagaliau suniurnėjo Marta ir kuo skubiausiai nukulniavo koridoriumi.
– Tai gal išlįsi, ar taip ir tupėsi patamsyje?

Kostas greičiausiai nesitikėjo, kad teks susidurti su savo moterimi, o juo labiau, kad ji sąmoningai jo tykos. Tačiau kaltinimai neištikimybe jam nebuvo naujiena, buvo susidūręs su tokiomis aplinkybėmis, tad tikėjosi to paties, kaip ir su kitomis moterimis: priekaištų bei maldų, kas savaime glostė jo savimeilę, tad pasirodė tarpdury lyg koks nugalėtojas ir atsirėmęs į durų staktą nė nesiteikė pasisveikinti.
– Tai viskas, ką galėjai susirasti, pusamžė moteris, kuri net nenuryja? Po paraliais, Kostai, tikėjausi kažko daugiau…, – Dainoros balsas skambėjo įtartinai ramiai ir tai sutrikdė vyro pasitikėjimą. Juolab, kad ir replika apie nenuryjančią Martą gerokai žeidė jo orumą.
– Jei tu nebūtum tokia frigidiška, man nereiktų ieškoti, kas patenkintų pačius elementariausius poreikius.
– Ach tai aš frigidiška ir dar nepatenkinu tavo poreikių? Tai ko vis atsibeldi?
– Iš įpročio, Nora, tikrai jau ne iš gero gyvenimo.
– Aa…., – moteris gūžtelėjo pečiais. Viduje kirbėjo visas spiečius argumentų, tačiau ji suvokė, kad net ir pati tikriausia tiesa neprasibraus pro Kosto savimylos kiautą.
– Būtent „aaa“… O tu gal manei, kad suteiki man daug malonumo? Pažiūrėk, kuo pavirtai! Šiknos nėr, plaukus nusikirpai. Kas beliko? Kažkoks vargšas nutriušęs Gavrošas. Tik su papais. Net nežinau, ką galėtų tokia pusmoterė sudominti, – meilužės abejingumas jį vis labiau siutino.
– Visa laimė, kad daugiau tai ne tavo bėdos. Raktus atiduok.
– Tu manai rasi geresnį? Kas tave ims?!
– Raktus, Kostai.
– Va pasiimk ir neskambink daugiau man, – tėškė visą ryšulį į grindis.
– Oi, nesibaimink, tikrai neskambinsiu. Jau geriau vibratorių nusipirksiu. Su juo bent orgazmą pasieksiu.
– Oh, – net priduso iš nirtulio, – tik nepradėk aiškinti, kad aš tavęs nepatenkinau!
– Ką čia aiškinti, čia faktas. Visada tik savimi tesidomėjai.
– Tu, kūrva, nedraskyk man akių su tokiais pareiškimais! Jei šiuos skiedalus pradėsi skleist, tai tau jokia apsauga nepadės, girdi? Girdi? Kur tu blet eini?!

Visada žinojo, kad Kostas impulsyvus, tačiau nemanė, kad toks šiknius. Ir vis dėlto, vienas jo pasakytas žodis labai sudomino moterį – „apsauga“. Išties nuotraukose, kurias žiūrėjo visą rytą, už Šataro nugaros vis matydavosi kaukazietiško gymio vyrukas. Metai iš metų vienas ir tas pats. O po to kažkur pradingo. Kaži, kas nutiko? Galbūt apsauginiui liko kokių nuoskaudų iš buvusio darbo ir jis bus nusiteikęs pasikalbėti, galbūt pavyks kažką iš jo išpešti ir išjudinti šį užstrigusį tyrimą.

<><><><><>

Nors iš ofiso išėjo anksti, tačiau ruduo jau įsibėgėjo ir tamsa spėjo įsimesti į miestą, todėl, važiuojant tuščiu prospektu, troleibuso languose atsispindėjo jo keleiviai, o ne gatvės praeiviai. Iš pradžių Nora juos apžiūrinėjo be didesnio susidomėjimo, kol žvilgsnis užkliuvo už plačiapečio vyro, stovinčio nugara į ją. Skusta galva, tamsi odinė striukė, džinsai ir sportiniai bateliai. Nieko, kas išoriškai jį labai išskirtų iš kitų visuomeninio transporto keleivių ir vis dėlto… Vis dėlto moteris įsmeigė žvilgsnį į jo nugarą. Ilgai laukti neteko. Vos už akimirkos pasipylė vaizdai: milžiniškas angaras, su metalinių sijų raizgalyne kažkur aukštai palubėje, išdužę langai ir apšnerkštos, sutrūnijusiais popieriais bei kitu šlamštu nuklotos betoninės grindys, pašėlęs lėkimas ilgu koridoriumi, smūgiai, skausmas, metaliniai laiptai, rėkianti moteris, kažką aiškinantis barzdotas vyras, primenantis žinomą pop žvaigždę, žalių išlaužytų persirengimo spintelių eilės, kruvini krumpliai, moteris ilga šviesių plaukų kasa, susukta viršugalvyje. Nora papurtė galvą. Tie vaizdiniai keistai rezonavo jos sąmonėje. Baltaplaukė susipainiojo: čia jos prisiminimai, ar tai kažkaip susiję su tuo nepažįstamuoju. Nė pati nepajuto, kaip atsistojo ir nusvirduliavo link sudominusio keleivio.
– Atsiprašau, gal galite nuskanuoti mano Vilniečio kortelę?
– Pati blet nusiskanuok, – burbtelėjo, bet tuomet atsisuko ir ambalo veidą perkreipė grobuoniškas vypsnys, – nu davai, duok. Bet lieki skolinga.

Nebeturėjo kur trauktis, tad tiesiog ištiesė kortelę. Kol vyras ją sugrabaliojo ir atliko tai, ko buvo prašytas, Nora spėjo pastebėti jo nubrozdintus krumplius ir negrabiai ištatuiruotus penkis taškus tarp nykščio ir smiliaus. Buvęs kalinys – iškart suvokė ir nuoširdžiai pasigailėjo prie jo priėjusi.
– Patinka? – matyt jis pastebėjo moters žvilgsnį, – Aš daugiau turiu. Va, blet naujausia, pasigrožėk.

Jis atitraukė striukės rankovę. Tiesiai virš riešo juodavo kvadratinė tatuiruotė iš daugybės juodų kvadratėlių. Siaubingai matyta.
– Šita žinok su prikolu, – kalbėdamas jis prisiartino tiek, kad ji ne tik užuodė nuo jo trenkiantį pigių kvepalų kvapą, bet ir girdėjo šnarpščiantį kvėpavimą, kuris greičiausiai atsirado dėl ne kartą lūžusios nosies, – gali su telefu nuskanuoti ir atsidaro interas.
– Tikrai? – leptelėjo Nora ir iškart save mintyse iškeikė. Privalėjo kuo greičiau jo atsikratyti, o ne plėtoti pokalbį.
– Jo, tokia pilka svetainė. Bet ant nugaros turiu dar kietesnę. Davai važiuojam pas mane – parodysiu.
– Kad aš nelabai galiu, čia mano stotelė, – sumikčiojo ir pasisuko link durų.

Troleibusas kaip tik sustojo ir ji stryktelėjo į šaltą tamsią gatvę. Apsidairė, stotelėje vos keli žmonės, o prieš akis niūrus Žalgirio stadiono reljefas. Oi, kaip ne vietoje išlipo, oi kaip ne vietoje…
– Tu blet galvoji, kad prieisi, pasimaivysi ir blet išlipsi? – pasirodo jis buvo atkaklesnis nei ji tikėjosi ir nedvejodamas iššoko paskui.
– Atsiprašau, aš tikrai nesimaiviau, – Nora vis dairėsi, mėgindama nuspręsti, į kurią pusę jai geriau lėkti, – aš tik dėl kortelės paprašiau…
– Nesuk čia uodegos man, pažįstu tokias kaip tu. Panelės, nachui, – ambalas sugriebė ją už rankos ir stipriai timptelėjo.

Moteris viltingai apžvelgė autobuso laukiančių veidus, bet visi jie atkakliai suko akis į šoną, nenorėdami veltis.
– Prašau mane paleisti, nes…
– Nes ką, sučka? Ką tu man blet padarysi?

Staiga už Dainoros nugaros cyptelėjo padangos. Ir kažkas dzingtelėjo – lyg dviračio skambutis, atsitrenkęs į grindinį. Ji pasuko galvą ir išvydo vaikinuką su kapišonu.
– Paleisk ją, – Vilius besiartindamas nusitraukė nuo pečių kuprinę ir kažkaip švelniai nuleido ant žemės, už numesto dviračio.
– Oi, blet tik nejuokink…, – nors ir aukštas, tačiau iš pažiūros ne itin treniruotas vaikinas aiškiai nepaliko didelio įspūdžio priekabiautojui.

Tačiau Vilius nekartojo. Vos prisiartinęs žiebė dešine į perkreiptą snukį. Sporto salės pažiba nesitikėjo tokio puolimo, o ir Nora stovėjo labai nepatogioje vietoje, tad nespėjo pakelti rankų į gynybinę poziciją. Tačiau antrasis smūgis taip lengvai nepraėjo. Skustagalvis, krioktelėjęs daugiau iš įsiūčio, nei nuo skausmo, mikliai pasirengė atakai ir jie sustojo viens prieš kitą. Buvusiam zekui ryškiai tai nebuvo pirmos muštynės ir jis neketino vengti smagios pramogos, todėl nieko nelaukęs atsivėdėjo ir žiebė paaugliui į paširdžius, bet tas vikriai šoktelėjo šonan, smūgiuodamas į puolančiojo šonkaulius, po pakelta ranka. Galiūnas susikeikė ir metėsi link Viliaus. Antrąkart vaikiui išsisukti nepavyko ir jis gavo bent du smūgius. Vieną į veidą, kitą tar menčių.
– Kraujuoji, myžniau, ne? – apsidžiaugė skustagalvis, pamatęs praskeltą vaikino skruostą.

Nora stovėjo sustingusi. Vilius? Jis kovoja su tuo zonos gyventoju? Dieve, kaip jam padėti? Moteris siektelėjo telefono, tačiau išmanus daiktas nereagavo į jos ledinių pirštų prisilietimus. Ji pakėlė galvą ir spėjo pamatyti, kaip jos gynėjas gauna dar vieną seriją smūgių. Nuo vieno prisidengė, tačiau kitas kliuvo į šoną ir dar kažkur į smakrą.
– Po paraliais, po paraliais…., – cyptelėjo iš nevilties baltaplaukė.

Nuo įtampos net akyse aptemo, bet staiga viskas pasikeitė: kažkokia šalčio banga persirito kūnu, lyg nuplaudama visą paniką, kvėpavimas sulėtėjo, širdies ritmas nurimo. Penkias sekundes moteris stovėjo sustingusi.
– Dešinė čiurna!

Vaikis sureagavo žaibiškai, tačiau Noros veide šmėstelėjo neviltis:
– Kita dešinė!

Antrąkart pataikė į reikiamą koją. Spyrė į vidinę blauzdos pusę, priverdamas priešininko pėdą kryptelėti į išorę. Banditėlis, maurodamas kaip koks rujojantis jautis, kluptelėjo, o Vilius, nieko nelaukęs, smūgiu į smilkinį, paguldė skustagalvį ant betoninių plytelių. Ir dar įsūdė vieną smūgį į pilvą, kad būtų tikriau. Zekas gulėjo paslikas garsiai šnopuodamas, bet matyt pripratęs prie galvos trankymo vis dar buvo sąmoningas:
– Blet pagausiu tave poligone…
– Einam, dingstam greičiau, – truktelėjo už rankos vaikį Nora.

Vilius nusisuko nuo moters, pridengdamas veidą kapišonu. Nejau jis verkė? Baltaplaukė suabejojo, tačiau kūne vis dar buvo per daug adrenalino, kad galėtų mąstyti labai blaiviai. Suprato tik tiek, kad jiems verčiau iš čia nešdintis kuo greičiau.

Keletą minučių tiesiog sparčiai žingsniavo greta vienas kito tylėdami. Vaikis stūmėsi savo dviratį, o Nora ėjo kitapus.
– Kas kuprinėj? Tu kažkaip labai atsargiai ją keli.
– Katė.
– Katė? Kodėl ji ten?
– Paėmiau iš veterinaro. Kur tu gyveni?
– Prie Skalvijos.
– Sėsk, pavešiu. Jis gali mus vytis.

Moteris nemanė, kad tam banditėliui pakaktų sveikatos juos vytis, tačiau tikrai nenorėjo likti viena tamsioje gatvėje. Be to būtų gerai apžiūrėti Viliaus žaizdą – buvo įsitikinusi, kad matė, kaip prakirto skruostą, o ir pasiūlymas pasivažinėti ant dviračio bagažinės skambėjo taip… Taip spontaniškai ir vėjavaikiškai, taip jaunatviškai, kad ją staiga užplūdo paaugliška euforija ir ji išreiškė pritarimą linktelėdama bei nusišypsodama.

Nora butą paveldėjo iš vyro senelės. Jei ne bobulytės mirtis, jie niekada nebūtų galėję įpirkti tokių apartamentų pačiame Vilniaus centre. Aukštos lubos, trys erdvūs kambariai ir samanų žalumo koklinė krosnis kampe. Tiesa, antikvarinius baldus vyras pardavė, o gautų pinigų pakako remontui. Po pertvarkymo butas tapo balta erdve, kurios neužgožė patogūs baldai. Už tai po avarijos, kai liko viena, moteris leido namuose įsiveisti siuviniams. Kėdės, širma, manekenas kampe ir visa gvardija pakabų pačioje įvairiausiose vietose buvo nukabinėtos spalvingais sijonais be užtrauktukų, palaidinėmis su pridaigstytomis rankovėmis, puspalčiui be pamušalo, pusiau pasiūta suknele ir dar bala žino keliais ruošiniams. Vilius visa tai apžiūrėjo netardamas nė žodžio, tačiau labiausiai jį sudomino molbertas svetainėje. Paprastai, prieš kažkam ateinant, moteris paslėpdavo visus savo piešinius, mat taip jau buvo įpratusi: žmones trikdydavo, kad ji piešė tik vieną ir vis tą pačią moterį. Kartais tai būdavo portretai, kartais iš nepažįstamosios likdavo tik siluetas, tačiau ji visuomet būdavo pagrindinė kompozicijos figūra. Noros mama buvo ne juokais sunerimusi, kad dukra nieko kito nepiešia, net vedė pas psichologą, kad tas patikrintų, ar nėra kokių sutrikimų. Suprantama, niekas nieko nerado, tačiau mergytė suvokė, jog jos kūriniai baugina namiškius, tad tiesiog nustojo piešti. Pradėjusi dirbti ir vėliau, kai įsimylėjo, visiškai to nepasigesdavo. Tačiau po vyro laidotuvių viskas sugrįžo. Sugrįžo su daug didesne jėga, poreikiu ir moteris leido sau tą prabangą tuščiuose namuose pasistatyti molbertą ir vieną po kito piešti vis tos pačios moters portretus. Ir dabar, užklupus netikėtam svečiui, ant kavos stalelio voliojosi nebaigtas eskizas, primestas pieštuku.
– Čia tu? – Vilius pakėlė bloknotą.
– Ne! Negi panaši? – Nora net nusikvatojo, – Aš ją piešiu nuo vaikystės, net pati nežinau kodėl. Bet tu geriau prisėsk. Va čia, tuojau tik patrauksiu tą iškarpą. Štai. Sėsk, aš tuojau, tik atsinešiu kuo žaizdą pavalyti.
– Ar galiu ištraukti katę?
– Sakei ji serga? – iš vonios atsiliepė šeimininkė, – paimk žalią pagalvę nuo sofos, turi būti tokia su kutosiukais. Bus jai minkščiau.

Kai moteris grįžo su spiritu ir vatos gumulėliais, Vilius klūpomis prie radiatoriaus mėgino įkurdinti Bonę. Gyvūnas atrodė visiškai vangus ir vos pakėlė galvą.
– Daktaras sakė, kad šiąnakt ji dar miegos, nes veikia vaistai.
– O kas jai nutiko?
– Nesusipratimas.
– Gerai, sėsk jau, juk turiu pasirūpinti savo gelbėtoju.

Vilius nuo tokių žodžių tik nunarino galvą.
– O iš kur šitas šašas? – Nora pirštu perbraukė neseną žaizdą ant smakro.
– Nežinau.
– Kaip tai nežinai?
– Neprisimenu, aišku?

Moters galvoje sukirbėjo mintis.
– Leisk atspėsiu. Nepameni, kas nutiko šeštadienio vakarą? Po to kai susitikome Panevėžy?
– Iš kur žinai?
– Nes aš taip pat nepamenu. Po paraliais, bet tu visas sutrankytas…
– Nieko, beveik neskauda. Tik…
– Kas? Sakyk, – Nora matė, kaip Vilius ir vėl suka akis į šalį ir užsisklendžia.
– Negaliu toks pasirodyti namuose.
– Gali čia likti, – visiškai spontaniškai pasiūlė baltaplaukė, tik po to susigriebė, kad vaikis dar greičiausiai nėra tiek suaugęs, kad galėtų nakvoti, kur įsigeidžia, – jei tik tavo tėvai leis.
– Galbūt leistų, jei paskambintų mano klasioko mama ir viską paaiškintų.
– Ar tu čia man siūlai apsimesti kažkieno mama? – kažkodėl Norai tai atrodė gan linksma.

Vilius trumpam dėbtelėjo į moterį. Jis nebuvo pratęs, kad suaugusieji taip paprastai reaguotų į melą ir kitus dalykus, kurie yra laikomi neteisingais. Ivona visada rinkdavosi tik tai, kas priimtina ir jokių kitų variantų.
– Oi nežiūrėk taip, juk ir pats ketinai meluoti, tad koks dabar skirtumas.

Žinoma, vaikinukas sutiko, kad naujoji draugė apsimetusi Gedo mama susitartų su Ivona, kad jis dar vieną naktį pernakvos ne namie. Kai Nora paskambino ir pradėjo kalbinti jo pamotę, Vilius negalėjo atitraukti akių nuo baltaplaukės. Ji taip natūraliai čiauškėjo, pasiteiravo, kaip mažosios sveikata, nors jis nieko apie tai jai nebuvo minėjęs, o po to taip taikliai surezgė melą, kad Ivona tiesiog liko sužavėta idėja, kad vyrukai šį vakarą važiuoja su Gedimino šeima į Molėtų observatoriją stebėti žvaigždžių: juk jo pamotė visuomet palaikydavo žinių gausinimo bei savišvietos idėjas. Bet svarbiausias klausimas buvo – iš kur žurnalistė taip tiksliai žino, ką reikia kalbėti. Ir tai vyko ne tik kalbant su jo pamote, bet ir vėliau. Nora kažkaip suprato, jog vaikis susijęs su Bonės liga, nes kai jis paprašė indelio vandeniui, moteris švelniai tarstelėjo, kad tai nutiko netyčia ir jis neturėtų dėl to savęs kaltinti. Taigi jie abu jautė, kad kažkas vyksta: Vilius patiesė zeką profesionalą, jo žaizdos nuo šeštadienio jau buvo beveik sugiję, o Dainora ne tik tiksliai pasakė, kur yra skustagalvio silpna vieta, bet lyg koks rentgenas skanavo savo svečią ir net jo pamotę. Tačiau nei vienas nepradėjo apie tai kalbėti, kol Nora neišvirė makaronų su garintomis daržovėmis ir jie šiek tiek neužkando. Galiausiai, išsitraukusi kibirėlį šokoladinių ledų ir du ilgakočius šaukštelius, šeimininkė tai atsinešė ant sofos ir įtvirtinus pagalvėlėmis į tarpą tarp savęs ir svečio, pradėjo kalbėti apie tai, kas iš tiesų buvo svarbu:
– Tu turi tatuiruotę.
– Iš kur žinai? – Vilius neprašytas nusimetė kapišoną ir parodė kaklą, o Nora, atsakydama pasikėlė marškinėlius, – bet kaip tu sužinojai?
– O kaip tu nudaužei tą skustagalvį?
– Aš visada turėjau daugiu jėgos nei būtų normalu.
– Aš visada mačiau daugiau, nei kiti.
– Ar tai reiškia, kad mes kažkokie ypatingi? Ar nenormalūs?
– Nežinau, ką tai reiškia, bet tas iš troleibuso irgi tokią turėjo. Rodė man prieš išlipant.
– Vadinasi tokių yra daugiau… Bet kas iš to?
– Girdėjai, kaip nueinant tas skustagalvis rėkė, kad pagaus tave poligone ar kažkaip panašiai?
– Gal…
– Pagalvok: tu nieko nepameni apie šeštadienį, aš nieko nepamenu. Be to esu beveik tikra, kad tas skustagalvis taip pat ten buvo. Mačiau kažkokius vaizdus, primenančius apleistą gamyklą.
– Matei vaizdus?
– Taip, kažkas panašaus, – Nora susimąsčius kabino ledus iš kibirėlio, o Viliui visai ne galvoje buvo maistas.

Vaikinui mintyse dėliojosi visiškai kitos sąsajos ir tai jį tik dar labiau baugino. Tas skustagalvis paaugliui žiauriai priminė direktoriaus Žirgulio perspėjimą, apie tai, kas jo laukia, jei nesusiims. Kolonija, zona, izoliatorius… Jo šiandieninis priešininkas aiškiai nevaldė savo jėgos, taip, kaip ir Vilius. Kur jį tai nuvedė buvo galima atspėti iš veido.
– Duok man savo ranką, – staiga iš slogių minčių jį atitraukė moteris.
– O kam?
– Nesu tikra, bet man kažkodėl atrodo, kad taip lengviau pamatysiu.
– Tipo kaip kokia būrėja?
– Baik… – užvertė akis į lubas Nora, tačiau visai nesupyko dėl vaikino žodžių, iš tiesų net šyptelėjo.

Viliaus letena buvo beveik dvigubai didesnė už smulkučius baltaplaukės pirštelius, todėl jo saujoje mažas moters delniukas tiesiog paskendo. Nuo jos odos sklido maloni šiluma ir švelnumas. Vaikinas nesusivaldė ir nykščiu perbraukė per krumplius.
– Baik, nekutenk, aš čia mėginu susikaupti.
– Pabandyk kokį burtažodį, – atsargiai šyptelėjo.
– Rimtai nu – išsišiepė Nora, – pabūk ramiai.

Kol moteris meditavo užsimerkusi, vaikinas žvalgėsi po šeimininkės namus. Keista, tačiau ta spalvota netvarka jį ramino. Skudurėliai, skiautelės, piešiniai suramstyti į sienas, knygų krūvelė tiesiog ant grindų, užmiršta vyno taurė ant palangės. Atrodė lyg šiuose namuose gyventų pati tolerancija. Jokios kontrolės, jokių rėmų – visiška laisvė mėgautis gyvenimu. Net nuo ledų kibirėlio tiesiai ant staliuko besiritanti rasa visiškai nieko neerzino.
– Tu pameni moterį, panašią į Juliją Tymošenko?
– Kas ta Tymošenko?
– Ilgi šviesūs plaukai, supinti į kasą ir susukti viršugalvyje, kaip karūna?
– Gal… Nesu tikras. Kai pasakei lyg kažką pamenu. Ji stovėjo prie įėjimo.
– Taip, ir man taip atrodo.
– Kažkaip mus tikrino.
– Manau, kad taip. Be to ją matė ir mūsų draugas iš troleibuso.
– Gal ji žino, kas čia dedasi? Bet kaip ją surasti?
– Bandyk apie ją galvoti, – Nora priglaudė delną prie vaikino krūtinės, – mėgink prisiminti.

Iš pradžių Vilius sugebėjo galvoti tik apie tai, kad kažkas jį liečia. Gan ilgus metus tai darydavo tik daktaras, nes Ivona, kuri pradžioje mėgdavo pakedenti įsūnio plaukus, atsiradus Adelei, nustojo tai daryti. Todėl, kai moters delnas prigludo prie krūtinės, širdis pasileido kūlversčiais, tačiau vaikinas susivaldė ir nukreipė mintis ten, kur buvo prašyta. Prisiminė apdaužytą sienos mozaiką, baltą kortelę, ištiestą prieš akis, šmėstelėjo milžiniška salė su kolonomis ir metalinėmis santvaromis palubėje, Aleksas, stovintis ant aptrupėjusių laiptų ir putlios moteriškos lūpos. Taip, tikrai, jos ilgi šviesūs plaukai, lyg karūna vainikavo galvą, o akys atrodė viliojančios. Jis tada pagalvojo kažką nepadoraus apie ją…
– Tau ji pasirodė patraukli? – vaikino prisiminimus netikėtai pertraukė Nora.
– Ką tu matei? – krūptelėjo vaikis.
– Manau tai buvo tavo mintys, arba tavo prisiminimai.
– O dabar ką matai, – Vilius užsimerkė.
– Nesuprantu, – sudvejojo baltaplaukė, – lyg ir save. Oi, ko nesakei, kad išsiterliojau ledais?

Nora puolė delnu trinti skruostą, tačiau vaikinui rūpėjo kas kita:
– Tu buvai mano galvoje. Žinai, kaip nejauku, kai kažkas kitas tavo galvoje?
– Na, čia juk eksperimentas tik.
– Suprantu, bet gal gali man šiek tiek erdvės suteikti?
– Gerai, tik man ne visada pavyksta tai kontroliuoti…
– Pasistenk, ok?
– Gerai, gerai, o tu kontroliuok savo mintis.
– O tau ne keista? – vaikinas atsistojo ir nuėjęs pažvelgė per langą į naktinę Nerį ir apšviestą Žaliąjį tiltą.
– Kas?
– Tai, kad tu sugebi tai daryti?
– Hm… Gal kvailai tai nuskambės, bet man keisčiau tai, kad manęs šis sugebėjimas visai neglumina. Lyg viskas taip ir turėtų būti, supranti? Net tai, kas nutiko šeštadienį negąsdina. Taip, nežinau, kas tiksliai vyko, bet atrodo, kad taip turėjo nutikti. Dargi ir tu. Juk mes pažįstami vos keletą valandų, sudėjus visą bendravimą, tačiau man kažkaip… Nežinau, atrodai savas, patikimas, lyg mes žaistume toje pačioje komandoje.
– Taip, man taip pat. Ir dar tas scenos pažiba.
– Tiksliai! Jis juk dainininkas… Aš vis svarsčiau, kur jis man matytas… Visai galva kažkaip nesuveikė. Aleksas man atrodo taip?
– Taip.
– Žinai, reiktų jį surasti. Gal jis kažką daugiau prisimintų apie tą naktį, apie tą Tymošenko…
– Reikia per facebooką jam parašyti.
– Taip, bet kažkaip taip, kad neišsiduotume dėl šeštadienio. Nežinau kodėl, bet man nesinori, jog tai pasklistų. Na, kad kažkas ten vyko. Kad apskritai kažkas vyksta.

Kai buvo išsiųsta žinutė Aleksui, jie dar kartą pamėgino prisiminti šeštadienio vakarą, tačiau viskas, ką pavyko pamatyti Norai buvo turkio spalvos namas, vidury apleisto senų obelų sodo, su dviem akmeninėmis vazomis prie įėjimo ir ilgu takeliu vedančiu nuo metalinių vartelių. Nė vienas nežinojo, kas tai per namas, nei kur jis randasi, todėl buvo nuspręsta atidėti kitai dienai, kaip prie jų galbūt prisijungs ir Aleksas.

Nora basomis šlepseno iš vonios, bet prieš pasukdama į savo miegamąjį dar įkišo galvą į „kabinetą“, kur lovą buvo paklojusi netikėtam svečiui. Vilius vienomis trumpikėmis tupėjo prie katės guolio ir labai atsargiai braukė pirštu per gyvūnėlio nugarą.
– Manau, kad jai viskas bus gerai, – norėjo paguosti vaikiną, tačiau tik sutrikdė jį užklupusi su apatiniais.

Užkalbintas jis krūptelėjo ir nėrė į patalus.
– Atsiprašau, nenorėjau išgąsdinti. Labanakt.

Moteris pasisuko link savo kambario, tačiau galvoje žybtelėjo labai ryškus jos pačios vaizdinys. Tiesiog regėjo savo užpakaliuką, pridengtą nutampytais, beveik kelius siekiančiais, trikotažiniais marškinėliais, basas pėdas ant medinių grindų. Save baseine, plaukiančią link krašto, vandeniu aptaškytus skruostus ir išsigandusį veidą autobusų stotelėje.
– Tu galvoji apie mane?
– Žadėjai nelįsti į mano galvą…
– Man nelabai pavyksta tai kontroliuoti ir tu mane užklupai nepasirengusią.
– Nepyksti? – vaikinas akimis įsirausė į užkloto klostes.
– Ne, – išsišiepė Nora, – man net šiek tiek malonu, kad aš tau atrodau patraukli. Na žinai, paprastai, kai matai jaunas paneles, joms šiek tiek pavydi, nes jau nebe esi tokia, kaip kadaise. Pralaimi kovą su metais, atsiranda raukšlės, oda praranda stangrumą, na, pats supranti. Todėl tokios tavo mintys man kaip koks komplimentas.

Viliaus nei pakėlė akis, nei kažką atsakė, tačiau moters žodžiai neliko be atsako.
– Ką darai? – kimtelėjusiu balsu sušnabždėjo moteris, viena ranka įsitverdama durų staktos.

Vaikinas nepajudėjo, tačiau tai, ką regėjo mintyse, privertė jos širdį plakti dažniau: jaunuolio delnas prigludo prie jos skruosto. Švelniai, taip, kad oda labiau juto šilumą, nei patį prisilietimą. Pirštų pagalvėlės slinko kaklu žemyn iki raktikaulio, o kai palietė marškinius jie tiesiog nukrito prie moters kojų. Apakinta regėjimo ji grybštelėjo pilvą, norėdama juos sulaikyti, tačiau suvokė, jog tai, ką regi, nėra tikrovė. Tikrovėje ji vis dar stovėjo su naktiniais, o jis buvo lovoje, per penkis žingsnius nuo jos, tačiau moters galvoje, jis suėmė jos krūtis į delnus ir lietė taip, lyg tai būtų deivės kūnas. Su begaliniu atidumu ir susižavėjimu, pirštai kilo link spenelių, tačiau lyg susigėdę, pasuko atgal ir nučiuožė šonkauliais žemyn. Link bambos. Kur ėmė sukti kankinančiai lėtą ratą dar ir dar vieną. O tada tvirti delnai sučiupo klubus ir lūpos prigludo prie pilvo apačios.
– Kodėl tu neišeini? – sušnabždėjo jis nuo lovos.
– Aš… am…– neturėjo atsakymo, tik burnoje tirpstantį saldumą.

Vilius lėtai pakilo ir netvirtai prisiartino, pasirengęs tam, kad ji bet kurią minutę atsuks jam nugarą ir pabėgs, arba dar blogiau – išvadins jį iškrypėliu ir lieps tuojau pat išsinešdinti, tačiau negalėjo atsitraukti. Nenorėjo. Todėl, kai pagaliau prisiartino, tiesiog suspaudė jos smulkų veidą savo dideliais delnais ir pasilenkęs įsisiurbė į lūpas. Bučinys buvo toks negrabus, tačiau absoliučiai tikras. Kupinas pačios gryniausios aistros. Nora negalėjo prisiminti, kada jautė tokį vyro geismą, išduodamą ne tik virpančių lūpų, bet ir dundančios vaikino širdies, gilaus bei tankaus kvėpavimo, kurio šiluma liejosi jai ant veido, o labiausiai virpančių rankų, kurios baukščiai, bet kartu ir su begaliniu alkiu lietė kiekvieną jos odos lopinėlį. Jis be galo skubėjo ją ištyrinėti, tačiau nenorėjo praleisti nė vieno kūno linkio, nė vieno apgamo, todėl viskas vyko lėtai. Taip lėtai, kad jai net ėmė dilgčioti. Neištvėrusi laukimo, moteris apsivijo Viliaus kaklą rankomis ir stryktelėjusi apsivijo kojomis jo klubus. Tai buvo ženklas, atvėręs vartus tikėjimui, jog šiąnakt jis nebus atstumtas, ir pašėlusiai jaunatviškai aistrai, kuri su didžiule jėga nubloškė juos abu į kažką, ko nė vienas dar nebuvo patyręs.


Paženklintieji. III dalis


Share