Lietūs lyja, žemė ošia,
Ji gyvybei lopšį ruošia.
Tai, kas mirė praeity,
Tuoj atgims naujam ryšy.
Pasirengę jūs ar ne,
Jie atsėlins paslapčia.
Neregės jų akys žvitrios,
Nepadės nei kojos miklios.
Tai kas buvo išnešiota,
Iškeliaus į jūros uolą.
Iltys aštrios, kailis pilkas,
Štai ateina gmorgo vilkas.
Klykimas užgožė aplinkinius garsus – vaikai žaidė savo kvailą žaidimą lygiai taip pat, kaip prieš daugelį metų gimtajam Anukos spiečiuje, lygiai kaip žaisdavo vaikai ir kituose gyvenvietėse: ant žemės apsibrėžę ratus „olas“, jie slampinėjo aplink dainuodami šiurpią dainelę, o nuskambėjus paskutinėms eilutėms pasirodydavo „gmorgas“ ir sugaudavo tą, kuris nespėdavo įšokti į vieną iš tuščių „olų“. Tuomet sučiuptasis tapdavo „gmorgu“ ir viskas prasidėdavo nuo pradžių.
Klajoklė stebėjo juos jau kelintą kartą kartojančius tą pačią seką ir visu kūnu lingavo pirmyn atgal, lyg panirusi į keistą transą. O vaikai spygavo aplink, nekreipdami nė menkiausio dėmesio į moterį, vis kartodami žodžius, kurie lyg žaibo blyksniai skrodė jos sąmonę: „štai ateina gmorgo vilkas“. Kiek kartų ji tai jau girdėjo? Šimtus, tūkstančius? Tačiau dabar jie skambėjo visiškai kitaip. Ir kodėl niekas anksčiau to nepastebėjo? O gal pastebėjo, bet žinojo, kad jie nieko nereiškia, kad tai tik paikas vaikų žaidimas? Jautėsi visiškai sutrikusi. Negalėjo suprasti, ar čia tėra kliedesiai, sukelti įtampos, ar jos pasąmonė mėgina perduoti svarbią žinią? Jau dėl nieko nebuvo įsitikinusi. Suspaudė skrandį ir ėmė raižyti pilvą. Pamėgino įkvėpti daugiau oro. Kuo tikėti? Nuojauta? Akimis? Protu, kuris kuria vaizdinius, kurių nėra? Juk matė vilko keterą šįryt laukymėje. Bent jau manė, kad matė, bent trumpą akimirką buvo tuo įsitikinusi, tačiau jis pradingo. Kai atsitokėjo nuo išgąsčio ir net įsidrąsino nueiti iki tos vietos, kur tikėjo mačiusi vilką, ji ten neaptiko jokių pėdsakų. Taip, žemė ten kieta. Galbūt jų ir nebūtų likę, jei žvėris ten būtų tūnojęs, o gal jo ten nė nebuvo – galbūt visa tai jos persitemusio ir naujų potyrių iškankinto proto išdaigos?
– Kur tu buvai? – kažkas ją ištraukė iš sąstingio, – Anuka, ar girdi?
Sutrikusi pakėlė akis ir kurį laiką žvelgė lyg į tuštumą, kol suvokė, jog greta stovi Lorota ir mėgina atkreipti jos dėmesį.
– Aš?
– Taip, žinoma tu. Kur buvai? Visą rytą tavęs ieškau.
– Manęs, kam? – negalėjo susigaudyti Anuka, jau pakankamai sutrikdyta to, jog į ją kreipiasi motina ir maža to, dar teigia jau kurį laiką jos ieškojusi, tačiau šiaip taip išspaudė – miške buvau.
– Nebegaliu ištverti nežinios, o tu po mišką bastaisi… Ateik pas mus, atsigaivinsi.
Anuka norėjo iškelti rankas ir liepti visiems ir viskam liautis, tuojau pat sustoti! Pasaulis sukosi per daug greitai: vakar ji atstumtoji, niekam nereikalinga, nematoma, šiandien ją kviečia prisijungti prie motinų. Ją apžiūrinėja sekta, ji kaunasi su vilkais, o milžiniško spiečiaus Motinėlė klausia jos nuomonės ir prašo neiškeliauti. Visko buvo per daug. Per daug, tyliai ir pratusiai stebėti pro ją plaukiantį pasaulį, moteriai. Pro ją. Pro ją – tai reiškia neužkabinant, neliečiant, nekliudant. O dabar staiga visas tas pasaulis tarsi prilipo prie jos. Ji nebegalėjo kvėpuoti! Bandė įkvėpti, bet jautė, kaip spaudžia krūtinę.
– Einam, nestoviniuok, man negalima perkaisti, o saulė jau pradeda svilinti, – visiškai nepastebėdama Anukos būsenos, tempė už rankovės Lorota.
Gal tikrai nuo karščio, pagalvojo sekdama paskui motiną į pavėsį, kur susėdusios, gaivia arbata mėgavosi kelios motinos. Vaizdas šiek tiek raibuliavo, tačiau prisėdus ir paėmus į rankas šaltą keramiką šiek tiek atlėgo.
– Nagi, pasakok, nebeversk ilgiau laukti, – vos klajoklei spėjus nuryti pirmą gurkšnį gėrimo paragino Lorota.
– Ką pasakoti?
– Oi, Aunuka… Viską nuo pat pradžių. Kaip radot Gelą, kaip kovėtės, man viskas įdomu. Mums viskas įdomu, – pasitaisė.
Ir Anuka pasakojo. Bespalviu ir išvargusiu balsu.
Kiek nusivylusios jos iškalba, motinos užbėrė klajoklę klausimais, į kuriuos ji atsakinėjo kantriai bet taip pat taupiai.
– O kaip Gelas? Žinau, Motinėlė jį girdo grybų nuoviru.
– Nežinau. Jis smarkiai sužeistas.
– Bet kaip tau pasirodė, ar išgyvens? – Lorota buvo keistai žvali ir energinga, Anuka net pagalvojo, ar nebus jai pačiai motinos sugirdžiusios kokio nuoviro.
– Su kiekvienu išgyventu pusdieniu vilties atsiranda vis daugiau. Juk kiekvieną akimirką tvėriai susiuva vis daugiau žaizdų, tad…
– Taip, aš tą patį sakau visiems, – be skrupulų kalbančiąją nutraukė Lorota ir atkreipusi aplinkinių dėmesį tęsė toliau, – jis stiprus ir žino, kaip labai man jo reikia. Aš nė neabejoju, kad Gelas keliavo pas mane. O tai, kad net rizikavo susidurti su vilkais, tik parodo, kokia aš jam brangi. Nemanot?
Moterys pritardamos linkčiojo. Atrodo ši „nenutraukiamo ryšio“ legenda buvo virtusi viso spiečiaus pasididžiavimo ir pasigėrėjimo objektu. O labiausiai tuo ryšiu puikavosi pati Lorota, tik Anukai kilo abejonė, jog kaži, ar pati motina atskiria, kiek ji vertina tą „ypatingą“ ryšį ir kiek – patį Gelą.
————————–
Išmiegojusi beveik parą laiko, Anuka jautėsi daug geriau. Išsirito iš savo naujojo atokaus guolio, pasirąžė ir nusprendė, jog iki puikios savijautos jai trūksta tik apsiprausimo gaivioje upėje. Rytas vėl buvo nuostabus, tad žingsniuodama link vandens leido sau pasimėgauti ulbėjimu ir glostančiu pietiniu vėju. Kiekviena odos plokštele jausdama jo kutenantį prisilietimą suvokė, kad gluminančios mintys atsitraukė, viduje vėl buvo ramu. Ankstesnės nuojautos išbluko ir nebeatrodė tokios trikdančios. Tai štai kas nutinka, kai žmogų užplūsta įspūdžių lavina – jis praranda blaivų protą ir pasiduoda nepagrįstoms dvejonėms, nusprendė ir, išlindusi iš už tankių erškėtrožių, apžvelgė prieš akis atsivėrusį upės vingį ir didžiąją maudyklą. Tik vaizdas buvo visiškai ne toks, kokio ji tikėjosi: vandenin subridę alai smaigstė ietimis, mėgindami sumedžioti tarp kojų vikriai nardančias žuvis. Bent jau tokią išvadą padarė Anuka, stebėdama bevaises jų pastangas ir visą keistą reginį. O dar labiau stebino tai, jog visam šiam bergždžiam reikalui vadovavo pati sekta.
Taip, šis spiečius tikrai buvo pilnas staigmenų.
– Ką jūs darot? – paklausė klajoklė prisiartinusi prie arčiausiai kranto besidarbuojančio alo.
– Žuvaujam, negi nematai?
– O kokias žuvis taip gaudot?
– Bet kokias. Sektai reikalingi ikrai, – kiek suirzęs dėl trukdymo ir kvailų klausimų suniurnėjo vyras.
– Argi čia ne per gilu ir ne per sraunu tokiai žvejybai? Kodėl nesinaudojat tinklais?
– Kuo? – dabar jau piktai burbtelėjo alas.
Negalėjo patikėti, kad žmonės, gyvenantys prie upės nežino, kas yra tinklai. Nors, geriau pagalvojusi, Anuka prisiminė, jog čia girdėjo minint tik lašišas. Jei jas gaudo neršto metu slenksčiuose ir seklumose, tuomet gal ir įmanoma suprasti, kodėl jiems iki šiol neprireikė tinklų. Aplink juk puikūs miškai, kuriuose beveik nėra grobuonių: spiečius kiekvieną žiemą pasirūpina išnaikinti vilkus, tad žolėdžių pilna po kiekvienu krūmu – tą moteris jau buvo pastebėjusi. Čionykščiams net nereikia ieškoti grobio, didžiulės bandos atklysta beveik iki pat spiečiaus, tereikia išeiti pro vartus ir nudobti kokią stirną ar avį, besiganančią vos už poros žingsnių nuo namų, tad kam vargintis ir ieškoti žuvies, kol ji pati neįšoka į skraitą.
Anuką apėmė linksmumas bežiūrint į besikamuojančius alus. Jie visi taip juokingai mosavo žeberklais paverstomis ietimis ir dar juokingiau erzinosi bei mostagavo rankomis, mėgindami neišleisti nė garso, kai kirtis būdavo bevaisis. Bet pamačius persikreipusį iš nevilties Iglit veidą, klajoklė pajuto gailestį. Ilgai nesvarsčiusi ji įsibrido vandenin ir nuplėšė glėbį pakrantės meldų. Krante juos sudėliojo taip, kad gautųsi gan retas, tik didesnėms žuvims, kurios tikėtina gali turėti ikrų, tinkamas tinklas ir papūtė į savo tvėrių kapsulės snapelį. Nieko nelaukdami mažieji vijūnai kibo į darbą ir neilgai trukus Anuka jau turėjo neilgą, tačiau pakankamą žvejybos įrankį. Vis dar besišypsodama vieną tinklo galą keliomis juostomis pririšo prie pakrantės karklo, kitą įsitvėrusi nusitempė į srovės vidurį. Nors pasirinko vietą už visų žūklautojų, tačiau netrukus buvo pastebėta ir susilaukė susidomėjusių žvilgsnių. Galiausiai ir sekta pamatė, ką išdarinėja klajoklė ir mėgindama sukelti kuo mažiau triukšmo patraukė link moters. O Anuka kuo toliau, tuo labiau linksmėjo, nes dar niekada nematė kaip būrys iki juosmens į vandenį subridusių žmonių sustingę spokso į vieną tašką lyg laukdami kokio stebuklo. Visa laimė, kad labai greitai pajuto, kaip įsitempia tinklas ir jai nebereikėjo toliau stebėti tų pasimetusių veidų, mat mažai trūko, kad pradėtų kvatoti balsu. O ji mažiausiai norėjo įžeisti Iglit ir spiečiaus alus.
Pirmasis laimikis buvo netinkamas – išskrodus paaiškėjo, jog ikrų nėra, tačiau atsirado norinčių užimti Anukos vietą prie laisvojo tinklo galo, tad išsišiepusi klajoklė galėjo bristi į krantą ir su pasimėgavimu stebėti, kaip suaugę žmonės, lyg maži vaikai varžosi, kuris galės pažaisti naujuoju žaislu.
– Kas čia per daiktas? – paskui Anuką išbridusi pasidomėjo sekta.
– Čia tinklas. Juos naudoja spiečiuose, kur ne taip lengva medžioti, kaip jūsiškiame.
– Parodysi kaip padarei.
– Žinoma, – vis dar šypsojosi Anuka, – o kam tau ikrai?
– Ryt kodavimo naktis. Motinėlė liepė ruoštis. Nors aš vis dar tikiuosi, kad spės grįžti vyriausiasis sektas.
Tik dabar Anuka suprato, iš kur ta neslopstanti įtampa Iglit veide. Ji buvo akivaizdi net tuomet, kai sekta susidomėjusi apžiūrinėjo tinklą ir tada, kai pagaliau pavyko pagauti ikringą žuvį.
– Jei jie nepasirodys iki rytojaus, man reikės pačiai vesti ceremoniją.
– Dar nesi to dariusi?
– Ne.
– Manau, tu sugebėsi, – mėgino padrąsinti klajoklė.
– Kodavimas dar ne viskas, reikia jam pasirengti. O aš viena negaliu. Ar padėtum man?
– O…, – negalėjo patikėti Anuka, – nežinau, Iglit, kodėl aš…?
– Tu netuščiažodžiauji. Girdėjau Lorotos pasakojimus ir žinau, kad vakar jos tave kamantinėjo. Bet tai, ką, tiksliau kiek, girdėjau… Lorota pagražina, žinoma, tačiau suprantu, kad pasakei tik tiek, kiek buvo būtina. Be to nemėgstu į save susitelkusių žmonių, o tokių čia nemažai. Man reikia tokio pagalbininko, kuris greitai gaudytųsi ir mažai maltų liežuviu. Kuriuo pasitikėčiau, o tavimi kažkodėl pasitikiu. Tai ar jau pakankamai prisakiau?
– Taip, žinoma, padėsiu, jei tik sugebėsiu. Iš tiesų tai būčiau sutikus ir be paaiškinimo, – nusišypsojo Anuka.
– Na ir puiki, – šiek tiek atsipalaidavo bei pralinksmėjo ir pati sekta.
————————–
Nepaisant to, kad nuo tos vietos, kur stovėjo Anuka, iki artimiausio daikto buvo geri trys žingsniai, moteris bijojo pasijudinti. Sektų kambarys buvo pilnas nematytų baltos keramikos indų, apšviestas daugybės deglų, žvakių bei kelių ugnies indų, bei įspūdingos baltos krosnies, iš kurios, tiesiai į vakarėjantį dangų pro atitrauktą stogą, kilo rausvi dūmai. Ant lentynų mirgėjo ąsotėliai, dėžutės ir uždari indeliai, išmarginti klajoklei neįskaitomais ženklais, o ant didžiulio stalo vidury kambario kėpsojo dubenys su įvairių spalvų milteliais, smulkesniais už smulkiausius matytus miltus, keisti permatomi akmenys, aukštas indas su švytinčiu vandeniu ir dar daugybė keisčiausių daiktų.
– Čia dedu viską, kas jau paruošta, – sekta mostelėjo į akmeninį stalą prie durų, ant kurio gulėjo vienas juodas gumulėlis, – žinau, atrodo nedaug, tačiau ten kodo virvelė. Ją padaryti reikia ypatingai daug laiko, nes ji negali nei išblukti, nei ištirpti, nei sutrūkinėti, kad ženklinimas liktų įskaitomas visą žmogaus gyvenimą. Taigi ji svarbi. Visa kita jau pakeliui. Štai krosnyje vėsta kapsulės, o į šiuos indus surinkau tvėrių rinkinius iš kiekvieno koduojamo vaiko motinos ir tėvo. Juos suleisime į kapsules prieš pat ceremoniją, kad iki pirmojo savo naujojo šeimininko kraujo lašo jie nespėtų suėsti savo būsimųjų karalienių, kurias dar turėsime subrandinti. Ir dar reikia paruošti „pirmo tvėrių pieno“, kuriuo maitinama karalienė greitai užaugs ir nebegalės išlįsti pro kapsulės snapelį.
Anuka mėgino įsidėmėti kiekvieną sektos žodį, tačiau aplink buvo tiek daug dėmesį blaškančių nematytų daiktų, kad jai buvo sunku susikaupti, nors ji labai stengėsi suvokti viską, ką jai sakė Iglit.
– Štai: pradėkim nuo žuvies. Tu ją išskrosk ir atsargiai išimk ikrus į šį dubenį, o aš paruošiu tirpalą praplovimui.
Virpančiomis rankomis Anuka mėgino sugraibyti slidžią žuvį ir vos jos neišmetė, kai su trenksmu atsilapojo durys ir pasigirdo aštrus Motinėlės priekaištas:
– Ką ji čia veikia, Iglit?
– Man reikalinga pagalba. Aš negaliu viena subrandinti kiaušinėlių, – sektos balso ramumas nustebino klajoklę. Atrodė, jog aiškus nepasitenkinimas Sembos balse jos nė kiek nesutrikdė.
– Aš tam nepritariu. Taip ir žinok. Tai bus tavo vienos atsakomybė, – Motinėlė bedė pirštu į Iglit ir nelaukus atsakymo dingo taip pat staiga ir taip pat triukšmingai, kaip buvo pasirodžius.
– Taip ir žinojau, kad nereiks ilgai laukti, kol Lorota nubėgs pasiskųsti Sembai.
– Kodėl manai, kad tai padarė Lorota?
– Ji negali pakęsti jei žmonės kalba ar žavisi kažkuo, kas nėra ji. O po pasirodymo prie upės ir po to, kai aš įsivedžiau čia Gamtos vaiką, jie tik ir kalba apie tave, gali nė neabejoti. Ar jau išėmei ikrus? Nešk čia.
Visus gelsvus kiaušinėlius sekta suvertė į balzganą vandenį ir šis ėmė šnarėdamas putoti. Anuka negalėjo atitraukti akių, bet sekta jau žvangino indais prie kito stalo.
– Darysim taip: aš paruošiu brandinimo indą, – sekta traukė baltos keramikos plokštę užlenktomis briaunomis ir statė ją ant stovelio, po kuriuo buvo sudėliotos mažos žvakelės, – ir tu pirmoji jį prižiūrėsi. Kol maišysi, aš susiruošiu „pirmą tvėrių pieną“ ir po to tave pakeisiu. Tada galėsi išeiti pavalgyti, pailsėti, bet vakare sugrįši. Tuomet sutarsime po kiek laiko kiekviena budėsime iki kol procesas bus baigtas.
Nuo ikrų nupylė putotą vandenį ir išvertė juos ant kažkokios pūslės, kuri buvo naudojama kaip koštuvas. Kai kiaušinėliai nuvarvėjo, juos supylė ant plokštės-indo ir užpylė kažkokiu gelsvai žalsvu skysčiu, primenančiu gleives.
– Matai, kokia spalva? – klausė sekta ilgu keraminiu šaukštu maišydama ikrus su tomis gleivėmis, – Kuo ilgiau šildysime, tuo skystis bus skaidresnis, o ikrai tamsesni. Tavo darbas žiūrėti, kad indas šiltų tolygiai, bet neperkaistų. Jei matysi, kad skystis kažkurioje lėkštės dalyje darosi melsvas, reiškia, kad ten per šalta. Jei rausvas – per karšta. Tuomet turėsi patikrinti žvakes ir jas perstumdyti arba pamaišyti šia mentele. Iš tiesų, tai čia viskas labai paprasta, tiesiog reikia labai daug kantrybės ir nenuleisti akių. Ar aišku?
– Atrodo taip.
– Tuomet gerai. Jei suabejosi iškart sakyk, aš čia pat būsiu, sversiu ir maišysiu miltelius, o kai baigsiu, tave pakeisiu.
– Gerai, manau susitvarkysiu.
– Ir įsitaisyk patogiai, nes tai užtruks ilgiau nei parą, tad geriau nenuvargink savęs per pirmas valandas.
Kurį laiką moterys dirbo tylėdamos, tik sekta retkarčiais pakeldavo galvą nuo savo indelių ir akies krašteliu patikrindavo, kaip sekasi Anukai.
– Negaliu suprasti, kodėl tu iki šiol klajoji, kodėl nelikai kuriame nors spiečiuje. Juk kažkas turėjo pastebėti, jog tavim daug kur galima pasitikėti?
– Nežinau, Iglit, iki šiol niekada tarp kitų žmonių nesijaučiau jaukiai. O jie nesijautė jaukiai greta manęs. Matyt dėl to niekas nieko ir nepastebėjo. Visi žiūrėdavo kiaurai mane, o aš tik ir laukdavau progos, kada galėsiu nuo jų pasprukti, – atsakė klajoklė nepakeldama akių nuo brandinimo indo, pati stebėdamasi dėl tokio savo atvirumo.
————————–
Iglit pakilo laipteliais virš susirinkusiųjų ir sustingo lyg kaulinė statula. Jos kaštoniniai plaukai ir jos raudono gintaro spalvos oda dabar buvo balti, lygiai kaip ilgas, žemę siekiantis sniego spalvos rūbas. Ritualinis kostiumas kaip visuomet sukėlė pagarbų susižavėjimą visiems susirinkusiesiems. Pati Anuka negalėjo atplėšti akių nuo Iglit: net prisimindama, kaip prieš kelias akimirkas tepė jos veidą ir garbanas trintos kreidos ir vandens mišiniu, kaip varstė tik kodavimo apeigose sektų dėvimą ypatingą akinantį rūbą, svarstė, ar tikrai gali būti, kad čia ta pati moteris.
– Viskas nutiko dar prieš tai, kai sektai pradėjo skaičiuoti metus. Tai buvo laikai, kai žmonių šioj žemėj buvo daugiau, nei smilčių kopose, nei vandens lašų jūroje, kai visa žemė buvo vienas didžiulis spiečius. Bet stojo diena, kai iš didžiojo pasaulio spiečiaus dingo motinos. Pradžioje žmonės to nepastebėjo, tačiau greitai ėmė suvokti, jog nebegimsta vaikai. Patys išmintingiausi ieškojo atsakymo žemėje, jūroje ir danguje, bet moterys tapo bergždžios ir niekas negelbėjo. Metai bėgo ir su kiekviena diena žmonių mažėjo. Į atsilaisvinančius plotus sugrįžo dosni ir derlinga, turtinga Gamta. Po kiekvieno lietaus miškai vis labiau žaliavo, girios su visais gyviais glemžėsi pasaulį, kol liko tik menka saujelė iš kadaise didžios ir galingos žmonių rasės.
Ir vieną dieną, prabėgus daugeliui vasarų nuo dienos, kai žemėj nutilo vaikų krykštavimai, jaunoji Jota, mirštančio spiečiaus gyventoja, suprato, kad laukiasi. Nieko nelaukdama Pirmoji mūsų Motina nuėjo pas patį išmintingiausią iš žinotų žmonių ir prisipažino, jog jos įsčiose atsirado gyvybė ir paklausė, kaip jai elgtis, kad jos kūdikis turėtų ateitį. Egonas, vos sužinojęs, kad atsirado viltis žmonijai, prisiekė ištikimybę Jotai ir prisižadėjo ją globoti, kiek tik išgalėsiąs, tačiau įspėjo Jotą, kad mirštančiuose akmeniniuose spiečiuose ateities nėra ir vienintelis būdas išsaugot gyvybę, yra eiti ten, kur jos buvo apstu. Į Gamtą, į miškus, pievas. Ten kur juoda žemė išaugina medį ir žolę, kur kiekvieną pavasarį stirna atsiveda stirniuką, kur peri paukščiai, kur neršia žuvys, ten kur gyvybė nenuilsdama sukasi gimimo ir mirties ratu. Pirmoji motina jautė, jog Egonas senasis sako tiesą. Tačiau jiedu buvo silpni ir jiems būtinai reikėjo žmogaus, kuris apsaugotų vienintelę pasaulio viltį, todėl Egonas pasikvietė Korporą – patį stipriausią medžiotoją ir šis sutiko juos ginti. Tai buvo teisingas sprendimas, mat vos likusieji žmonės sužinojo apie Jotos nešiojamą gyvybę, jie nepanoro jos išleisti. Jie norėjo, kad ji liktų mirštančiame spiečiuje ir neklausė Egono įspėjimų, jog toje vietoje jie visi pražus. Korporui teko grumtis už Jotos teisę užauginti naują gyvybę naujame pasaulyje. Jam pavyko surinkti žmonių, kurie suprato, jog Jotos ir Egono pasirinktas kelias yra teisingas ir jie stojo Pirmosios Motinos pusėn, kol po varginančių kovų, dar vaikui negimus, Jota išėjo su savo naująja šeima iš mirštančio spiečiaus.
Jota pagimdė dvi sveikas mergaites, tačiau išgyventi jiems visiems buvo sunku. Daug pasekėjų žuvo, mėgindami išlikti svetimame, Gamtos dėsnių kupiname pasaulyje, kur jų nebesaugojo senosios akmeninio spiečiaus sienos. Išvargusi ir palūžusi Pirmoji Motina Jota, vieną dieną atėjo pas Egoną verkdama, nes jos dukros šalo, nes jos pačios kojos buvo basos, nes jos žmonės neturėjo užuovėjos ir pastogės, nes medžiotojai grįždavo sužeisti ir jie neturėjo nieko, kas jiems kančias palengvintų. Tuomet išmintingasis sektas paėmė ampulę, į ją įlašino Jotos ašarą, savo kraujo lašą ir stipriausio medžiotojo Korporo sėklos, o tą ampulę įsiuvo į Jotos vaiko žastą. Ampulę sektas įsiuvo juodu siūlu, kurio dygsniais įrašė kraujo kodą, kad naujosios kartos žmonės žinotų savo kilmę ir nesukryžmintų kraujo. Egonas išmokė Jotą skaityti kodą, o ji šias žinias perdavė savo dukroms, o šios – savosioms. Todėl šiandien, sutikę žmogų, mes galim perskaityti kraujo kodą ir sujungti tinkamiausią vyrą ir geriausią moterį, iš kurių sąjungos gims sveiki ir stiprūs vaikai.
Nuo pirmųjų Naujojo pasaulio dienų, kai laiką pradėjo skaičiuoti sektai, mes laikomės Egono priesakų ir kiekvieną, vienerių sulaukusį, vaiką žymime kodu, kuris visą gyvenimą rodys, kokia to žmogaus kraujo linija ir kiekvienam vaikui dovanojame ampulę su tvėriais, kad net ir klajodamas po pasaulį, jis turėtų, kas jį aprengia, apauna, kas pasirūpina jo žaizdomis ir kas suteikia užuovėją.
