Virš didžiojo aulos laužo, pamauti ant iešmo, skrudo trys dideli paršai, tačiau vyriausias alas buvo didžiai nepatenkintas ir vis dar pusbalsiu bambėjo sau po nosimi ant medžiotojų, nesugebėjusių įvykdyti duoto nurodymo. Jo visiškai netenkino pargabentas laimikis: buvo šventa tradicija didžiojo susirinkimo vakarą kepti lašiniais ir žolėmis kimštą jautį, apteptą baltuoju moliu, kuris degdamas sukietėdavo ir neleisdavo mėsai išdžiūti. Trapiame kiaute įkaltinas patiekalas prisisunkdavo žolių aromato, todėl, suskaldžius luobą, visa aula prisipildydavo gomurį kutenančio aromato ir kiekvienas spiečiaus gyventojas buvo tikras, jog suleidus dantis į burnoje tirpstančią mėsą jį apims palaimingas malonumas.
Taip, būtent taip ir turėjo būti, tačiau ką tie tinginiai atvilko? Tris laukines kiaules? Lyg retai jos būtų gaminamos – turbūt neatsirastų gyventojo, kuris bent kartą per vieną mėnulį neužpildytų skrandžio šia mėsą. Todėl ypatingam vakarui ir buvo ieškoma ypatingo gyvulio. Laukinių karvių aptikti sunku – visi tai žino, būtent todėl jomis ir vaišinamas spiečius prieš vyriausiųjų kreipimąsi.
– Prasmirdę kiaušiniai… – nusikeikė alas ir nirčiai pagriebęs juodą kasą nuo peties ėmė sukti ant viršugalvio, kad ši jam nesipainiotų, kol jis užsiims žolėmis, kurios privalėjo suteikti bent šiokį tokį pikantišką prieskonį įprastam maistui.
– Alai Bobai, – išgirdo kvietimą vos sukišęs rankas į dubenį.
– Na kas dar? – atsisuko perkreiptu veidu, tačiau prieš save išvydęs Motinėlę bematant susivaldė ir pačiu nuolankiausiu balsu, kokį tik pavyko nutaisyti, tarė, – Semba, atleiskit man už maistą, kurį šįvakar patieksiu, bet medžiotojams nepavyko aptikti karvės… Darau viską, kas įmanoma, kad patiekalas būtų nepakartojamas, tačiau suprantu, kad…
– Nesvarbu, ką valgysim, Bobai, – Motinėlė jį nutraukė neleidusi pabaigti, – reikia džiaugtis, kad apskritai turime tokias puikias kiaules. Ir aš tave ne dėl to nuo darbo atitraukiau.
– Ne?
– Imk, – ištiesė iš smulkučių vytelių pintą dėžutę su dangteliu, – įdėk į maistą.
– Visiems? – išplėtė akis alas.
– O tu nemanai, kad reikia? – Sembos akyse blykstelėjo ugnis ir Bobas iškart užsičiaupė.
Alas pritarė Motinėlei. Be jokios abejonės. Žmonės spiečiuje buvo per daug įsitempę ir įsiaudrinę. Jei Semba norėjo ramiai pasišnekėti ir kažką nutarti, reikėjo juos apraminti.
– Oh… ji teisi, man pačiam reikia pusiausvyrą atgauti, – suniurnėjęs sau po nosimi ir stebėdamas tolstančią Sembą Bobas ištraukė iš duotos dėželės vieną džiovintą uogą ir įsimetė burnon. Vos už kelių akimirkų pajuto, kaip atsipalaidavo įsitempę raumenys ir tolimesni pasirengimai vakarui jam nebekėlė jokios įtampos.
Pagaliau alai nukėlė iešmus ir ėmė pjaustyti mėsą, tad žmonės pradėjo būriuotis aplink laužą. Kol buvo išdalinta vakarienė, ant nedidelės pakylos, kuri leido visiems matyti vyresniuosius, savo vietas užėmė Semba ir trys favoritės – motinos, viena kurių kada nors užimsianti jos vietą, tarp kurių buvo ir Lorota. Visai netrukus pasirodė Danas su savo palyda, o jiems įkandin – sekta. Galiausiai, davęs paskutinius nurodymus savo jauniesiems alams, prie jų prisijungė Bobas ir vaišės prasidėjo. Tačiau nuotaika buvo visiškai kita nei per paskutinį susirinkimą šioje auloje, kai Iglit pasakojo legendą ir devyni spiečiaus vaikai gavo savo tvėrių kapsules bei kraujo kodus. Šįvakar visi buvo susikaupę ir jei ne mažieji gyventojai, kurie visame kame rasdavo kažką neįtikėtinai smagaus, vakarienė būtų praėjusi visiškoje tyloje.
– Puikiai žinau, kad laukiat naujienų, – be jokios įžangos pradėjo kalbėti Semba, vos nutilo čepsėjimas, – Danas su medžiotojais grįžo šįryt ir mes iškart sėdome tartis. Trumpai kalbant, vilkai ateina iš vakarų pusės. Šiuo metu juos nuo spiečiaus skiria upė. Nutariau, kad būtent ja ir pasinaudosime. Kadangi šiaurėje spiečių saugo Kauliniai kalnai, o pietuose – Pelkynai, lieka ne tokia jau ilga upės atkarpa, kurioje išstatysime sargybą ir neleisime jiems persikelti į mūsų krantą.
Motinėlei trumpam nutilus, tarp susirinkusiųjų pasigirdo šnabždėjimas, kurio prigimtį Semba gana gerai nutuokė, mat ir pati prieš pusdienį aptarė tą variantą su Danu.
– Žinau, kad svarstote, kodėl gi mes neplanuojame vilkų medžioklės, tačiau žvalgai aptiko per daug pėdsakų. Visiškai neaišku kodėl, tačiau tie žvėrys keliauja gaujomis ir visos jos traukia mano spiečiaus link. Taigi labai gali būti, jog netrukus būsime visiškai jų apsupti. O tai, žinia, sukels nemažų bėdų dėl medžioklės. Jau ir dabar jaučiame, kad dalis žvėrių pasitraukė, o gal buvo nudobti vilkų, todėl, pasitarusi su Bobu ir su Danu nusprendžiau, kad šiemet rudeninę medžioklę paankstinsime, kad užėjus žiemai turėtume pakankamą kiekį atsargų. Prieš Danui detaliau paaiškinant, kas ir kokius darbus turės atlikti, noriu visų susirinkusių paklausti, kas iš klajoklių ketina žiemoti mano spiečiuje? – Sembos žvilgsnis slydo susirinkusiųjų veidais, gal tik vieną akimirką ilgiau užsilaikydamas ties Anukos akimis, tačiau to pakako, jog moteris prisimintų Motinėlės pageidavimą, išsakytą judviejų pokalbio metu, – Tie, kas ketina iškeliauti, ženkite link laužo, kad aš žinočiau, kiek turiu medžiotojų ir kiek žmonių turėsiu išmaitinti per žiemą.
Kartoti nereikėjo: iš savo vietų kilo ir prie laužo žengė vienas klajoklis po kito. Galiausiai jų ten stovėjo netoli dvidešimties.
– Gerai, supratau. Linkiu gerų klajonių. O dabar, Danai, tavo eilė.
Iš savo vietos ant pakylos pakilo neaukštas, gan smulkus vyras. Iš pirmo žvilgsnio buvo galima pamanyti jį esant ne iš stipriųjų, tačiau Anuka prieš porą dienų matė, kaip jis šaudo iš lanko ir kaip po tamsiai raudona oda įsitempia raumenys. Danas buvo miklus ir tvirtas, kaip katinas, kuris iš išorės atrodo mielas bei švelnus, tačiau palietus pajunti, jog jo kūnas sudarytas vien iš raumens ir yra sunkus lyg akmuo. Vyras net judėjo taip, kaip juda katės: tyliai ir grakščiai.
– Pradėsiu nuo keleto taisyklių. Pirma: nuo šios dienos visas parneštas maistas keliauja į alo Bobo sandėlius. Aš turiu galvoje VISAS maistas. Antra: visi gaus užduotis ir jas vykdys. Trečia: sekta Iglit išdalins švilpukus upės sargybai, spiečiuje pagalbos signalui naudosime ragą. Ketvirta: jei išgirstate ragą ar švilpuką – tą pačią akimirką atsirandat toje vietoje, kur reikalinga parama. Penkta: tie, kas persikels per upę, turės patys savimi pasirūpinti. Ten per daug vilkų ir jei jau ten nutarsit eiti, manykitės patys ir pagalbos nesišaukit. Šešta: niekas neišeina iš namų be ginklo. Rinkitės tą, kuriuo mokate geriausiai naudotis.
Toliau. Parneštą grobį paliekate doroti alams ir patys tuo neužsiimat. Jei pavargot – einat ilsėtis, jei poilsio nereikia, apsisukat ir keliaujat atgal į mišką medžioti. Prie spiečiaus paliksime grupę medžiotojų apsaugai. Per artimiausias tris dienas, jie išpjaus visus medžius ir krūmus aplinkui spiečių iki mano atžymos ir, padedami motinų bei nešiočių, atnaujins spiečiaus išorines sienas.
Upės sargybai skirsiu žmones pats. Kiekvienas gaus postą ir tupės jame kaip erelis išplėtęs akis. Pamatę bent vieną nusususį vilką, plaukiantį upe, iškart nušausit. Jei jų bus per daug – naudosit švilpuką.
Visi likusieji keliauja medžioti. Patys spręskit, kur jums geriau. Sausasis miškas tuštokas. Daugiausiai ten triušiai ir kita smulkmė. Be to ten yra lokių. Ryto girioje: stirnos, elniai, briedžiai. Už jų esančiose lygumose pasitaiko laukinių karvių, bet daugiausiai avys, ožkos. Laukinių kiaulių galima sutikti visur. Taigi sėkmės medžioklėje.
– Dar, – iš savo vietos pakilo Bobas, – Danas nepaminėjo, jog žolių, šaknų bei uogų rinkimu neužsiimame. Žolės vilkai neėda ir ji kojų neturi. Tad tuo pasirūpinsime tada, kai būsim tikri, jog turim pakankamai mėsos.
Susirinkusieji tylėjo. Tyla tirštėjo, buvo galima užuosti, jog ore tvyro kažkas neišsakyto, klausimas, į kurį atsakymas nebuvo duotas. Niekas nejudėjo iš vietos. Iglit pažvelgė į Motinėlę, ši kietai sučiaupusi lūpas linktelėjo, duodama leidimą sektai kalbėti:
– Gelas atsigavo. Jis dar silpnas, tačiau sveiksta, – Iglit nutilo, bet buvo aišku, jog dar kalbės. Juk visi laukė atsakymo, – jis atkeliavo iš Maurų įlankos. Motinėlės Karotos spiečiaus nebėra.
————————–
Skaudėjo koją – kartais užeidavo. Tačiau iš guolio išsirito su aušra ir patraukė miškan. Išeidama matė tik niūrius, pilnus įtampos veidus, tačiau nieko kito ir nebuvo galima tikėtis. Po vakarykštės Iglit naujienos dar šeši klajokliai pareiškė traukiantys į kitą spiečių, tad medžiotojų gretos dar šiek tiek susitraukė, tačiau Danas neatrodė labai sukrėstas. Anuka įtarė, jog jis buvo numatęs, kad šie žmonės nutars iškeliauti. Na, kaip bebūtų, bet ji nutarė likti. O taip nusprendus privalėjo prisidėti prie spiečiaus darbų. Žinoma, teturėdama vieną gerai matančią akį, upės sargybai ji netiko, kaip netiko ir miško kirtimui su savo pusiau sveika kairiąja ranka, tad išsiruošė medžioti. Išėjus iš spiečiaus pasuko į šiaurę, link Sausojo miško. Nesijautė pakankamai tvirta stambiam grobiui, taigi nutarė prisidėti bent jau nudobdama kelis triušius.
Kuo labiau tolo nuo spiečiaus, tuo žemė buvo sausesnė, netrukus miškas sumenko ir liko tik retos pušys, įsikibusios į smėlingą ir akmenuotą žemės paviršių, kuriame pastebėjo senų triušių urvų. Taigi jau buvo metas susikaupti ir imti dairytis, tačiau juto kažkokį slogulį, kuris neleido susitelkti, todėl prisėdo prie išvirtusio medžio kamieno ir užmerkė akis. Nežinia, kiek būtų taip sėdėjusi, jei ne staiga pasigirdęs tolimas stirnino bliovimas. Anuka pašoko ant kojų ir ėmė klausyti, iš kur sklinda garsas: greitai sumojo, jog tai visai netoli priešakyje, jai tereikėjo dar šiek tiek paėjėti. Neramino tik tai, jog vėjas jai pučia į nugarą – tad žvėris ją pajus. Galėjo mėginti jį apeiti, tačiau bijojo, kad negalės judėti pakankamai greitai ir grobis tikrai paspruks, todėl nusprendė rizikuoti ir pasileido kiek įkabindama link garso.
Maurojo stambus stirnos patinas. Jo koja buvo įstrigusi tarp akmenų, kurių čia buvo gausu, tačiau toks lengvas grobis Anukos visiškai nepradžiugino, mat aplink besiblaškantį žvėrį ratus suko ir urgzdamas nasrus šiepė juodas vilkas. Moteris pakėlė parengtą svaidyklę ir ėmė ją sukti, ketindama nuvyti plėšrūną, bet šis netikėtai sustojo atsisuko į ją ir įsistebeilijo. Stovėjo ramus ir žiūrėjo į pasirodžiusiąją. Jo juodas kailis žėrėjo saulės šviesoje – jis nerodė jokio agresyvumo, tiesiog stebėjo. Galiausiai, didžiam Anukos nustebimui, vilkas atsitūpė ir pakreipė galvą, laukdamas, ką ji darys. Svaidyklė nusviro. Moterį užvaldė smalsumas: kas čia per neregėti dalykai? Vilkas ne tik jos nepuola, tačiau ir nerodo pasiryžimo ginti savo grobį? Kelias akimirkas pasvarsčiusi ji lėtai pradėjo judėti link jo, o juodasis vis taip pat ramiai stebėjo. Kai Anuka priartėjo per penkiolika žingsnių jis pakilo ir abejingai nubidzeno priešinga kryptimi. Negalėjo patikėti savo akimis. Jei ne bliaunantis stirninas, galbūt net būtų pasekusi šį keistai besielgiantį padarą, tačiau negalėjo praleisti progos, todėl išsuko svaidyklę ir švystelėjo užtaisą. Pataikė į galvą. Žinojo, jog gyvūnas tik apsvaigintas ir netrukus atsipeikės, todėl nedelsdama prišoko ir mikliai perrėžė jam gerklę. Raudonas kraujas išsiliejo ant pilkų akmenų ir bematant susigėrė į išdžiūvusį žvirgždą. Anuka kuo puikiausiai suvokė, jog mirties kvapas netruks pasklisti ir privilios mėsėdžius, tad delsti nebuvo išmintinga. Ji privalėjo kuo greičiau išlaisvinti savo grobį iš akmenų krūvos ir dingti iš šios vietos.
Kol parsirado į spiečių visiškai nusiplūkė, mat stirna buvo stambi ir jai teko ją vilkti visą kelią. Kai grįžo jau temo, todėl nebuvo nė kalbos, jog žygį galėtų pakartoti, tačiau jau buvo nusprendusi, jog ryt rytą vėl keliaus į Sausąjį mišką.
Saulė dar nebuvo iškilusi virš medžių, o Anuka jau buvo suradusi tinkamą vietą tykojimui. Uoslė jai šnabždėjo, jog netoliese yra triušių ir tikrai – neilgai trukus pasirodė porelė, kurią jai sėkmingai pavyko numušti. Tačiau toks grobis per menkas grįžti, o ir metas ankstyvas, todėl moteris nusprendė palūkėti. Kuo aukščiau kilo saulė, tuo mažiau vilties turėjo dar ką nutykoti, tad ėmė žvalgytis kokių šaknelių alkiui numalšinti ir didžiam savo džiaugsmui, netoli nuo tos vietos, kur buvo pasislėpusi, pastebėjo ant krūmų besiraitančius žirnelius. Vien pagalvojus kaip bus gera juos gliaudyti prisirinko pilna burna seilių. Trąšios ankštys smagiai pokšėjo atsiverdamos, o gomurį džiugino saldumas. Mėgavosi žirniukų traškėjimu, kai uoslę sudirgino vos juntamas kvapas. Tas kvapas. Tas pats, kurį juto prie upės, kurį taip norėjosi sekti ir kuris tuomet jai pasirodė toks artimas. Taip, lygiai toks pat viliojantis jis buvo ir dabar. Objektas, kuris jį skleidė, nebuvo pavėjui, todėl Anuka juto tik švelnius atgarsius, tačiau jie buvo pakankamai ryškūs, kad būtų galima išskirti iš aplink tvyrančių sausų spyglių bei kitų miško aromatų. Šįkart nusprendė išsiaiškinti, iš kur jis sklinda ir ryžtingai atsistojo, bet vos ištiesusi nugarą išgirdo bildėjimą ir lūžtančių šakų garsą. Be jokios abejonės jos link kažkas artėjo ir artėjo greitai. Čiupo svaidyklę ir pasirengė, dairydamasi, iš kur pasirodys triukšmadarys ir netrukus prieš Anukos akis, maigydama krūmokšnius, išniro laukinė kiaulė. Žvėris nė nesidairydamas lėkė tiesiai į ją, lyg būtų vejamas. Moteris iš apmaudo prikando lūpą – grobis per didelis, kad galėtų nudaužti svaidykle, tad liko tik trauktis iš kelio, tačiau tą pat akimirką iš už gyvulio iššoko juodasis vilkas ir lengvai liuoktelėjęs, atsidūrė gyvuliui ant nugaros. Anuka nė nespėjo pamatyti, kaip kiaulė vožėsi ant žemės išrausdama nemenką rėžį samanų su perkąsta pažande, o vilkas, laižydamas kruvinus nasrus liuoktelėjo šalin ir vėl pritūpė prieš Anuką, išlaikydamas pagarbų atstumą.
– Tai ką? Ir vėl atiduosi man savo grobį? Kas tu per vilkas?
Juodasis palenkė galvą ir išleido keistą garsą, primenantį niurnėjimą.
– Tu čia su manimi kalbi?
Trumpam nusukus akis nuo plėšrūno, Anuka žvilgterėjo į grobį. Kraujas tekėjo upeliu, tačiau norint geros mėsos, reikėjo paršelį kuo skubiau kabinti žemyn galva.
– Tai ar leisi man ją pakelti?
Vilkas pakarpė ausimis, reaguodamas į moters balsą.
– Na gerai, aš einu prie grobio ir labai lėtai jį paliesiu, – kalbėjo Anuka artindamasi prie kiaulės, tačiau vilkas nerodė jokio didesnio susidomėjimo jos veiksmais.
Klajoklė greitai surado virvę ir užnėrė kilpas ant užpakalinių aukos kojų. Ji buvo sunki, tačiau šiaip taip moteris sugebėjo ją užtįsti ant medžio šakos. Atsipūtus ir nenuleisdama akių nuo naujojo savo draugo, šiek tiek pasikamavusi, nurėžė paršeliui galvą. Kiek pasvarsčiusi parito ją link vilko ir jis iškart ją pasigavęs nusitįsė kiek toliau ir ėmė graužti. Anuka nedelsė: mikliai perpjovė gyvulio pilvą ir, prieš tai atsargiai užrišusi žarnas, išmetė lauk vidurius, po to atidarė ląstą ir išėmė širdį, plaučius, ištraukė gerklę ir stemplę, ertmę kiek galėdama prašluostė švaria skepeta.
Taip palengvinusi skerdieną apsuko ją rezginiu ir nutraukusi žemėn užnėrė virvę ant užpakalinių kojų taip pasiruošdama grobį gabenti namo.
– Eikš, duosiu tau širdį, ji tikrai skanesnė už tą galvą.
Vilkas pakėlė snukį nuo savo graužiamos kaukolės. Anuka pastebėjo, jog kairė priekinė jo koja balta iki kelio sąnario, nors po medžioklės apskretusi krauju.
– Ateik ateik, juk jei ne tu, neturėčiau šio laimikio, tad turiu kažkaip atsilyginti, – matydama, kad juodasis nesijudina, švystelėjo širdį jo link, o pati įtempė virvę ir sunkiai tįsdama link spiečiaus tyliai pridūrė – Ačiū.
————————–
– Alas Bobas sakė, kad partempei stirną ir paršelį. Neblogas laimikis, – šypsojosi sekta narstydama šakeles į spiečiaus išorinę sieną tose vietose, kur reikėjo sutvirtinti rezginį.
– Gryna sėkmė… tai tik sėkmė, – atsakė klajoklė nesiryždama papasakoti apie savo pagalbininką, – stirnai teko nurėžti koją, nes negalėjau jos ištraukti iš akmenų sąvartos, kur ji buvo įstrigusi, Bobas neminėjo? – nusišypsojo prisiminusi alo veidą, kai šis pamatė trikojį grobį.
– Ha, ne neminėjo, bet už tai skundėsi, kad miške palikai kiaulės širdį, kepenis ir rodos inkstus?
– Oi tie alai, jiems vis mažai…, – užsikrėtė gera sektos nuotaika, – kitaip nebūčiau partįsusi to riebuilio.
– Tikrai? Didelis buvo?
– Na tikrai privertė paprakaituoti.
– O tu ją svaidykle numušei?
– Am…, – atsakymą buvo sugalvojusi, tačiau labai nesinorėjo meluoti, tačiau Iglit nepaliko kitos išeities, mat Anuka buvo įsitikinusi, jog net ir sekta nesuprastų jos keistos draugystės su didžiausiu spiečiaus priešu, – kai ji pasirodė, kaip tik gaminausi ietį, nes pagalvojau, jog praverstų, jei vėl pasitaikytų koks stambesnis žvėris.
– Ir pasitaikė!
– Taip, kažkas ją pabaidė, nes lėkė kaip akis išdegus, vos manęs nesutrypė, tai tereikėjo ranką ištiesti. Galima sakyti, kad ji pati užlėkė. Kaip ir sakiau – gryna sėkmė.
– O taip, tu tikrai laimės vaikas… – su draugiška ironija balse atsakė sekta ir susitelkė į spiečiaus sieną, – ne, čia reikia tvirtesnio rezginio. Atvilk šakų nuo iškirstų medžių, matai ten toliau sukrovė visas, tinkamas tvėriams.
Anuka, palikusi savo vyjūnus toliau pinti spiečiaus sienos, nuskubėjo prie medienos krūvos. Šakos buvo susipynusios ir sukibusios, tad teko šiek tiek pasigalynėti, kol išvadavo keletą tinkamų. Nosį maloniai kuteno šviežių sakų ir lapuočių medienos kvapai. Akimirkai net užsimerkė kvėpdama pilnus plaučius šio aromato, kai netikėtai ore pajuto svilėsių prieskonį. Iš pradžių pamanė, jog kažkas auloje užmiršo ruošiamus pietus, tačiau greitai suvokė, jog tai visai ne toks kvapas. Nosį dirgino svylančio kailio tvaikas.
– Ar užuodi smarvę? – paklausė grįžusi pas sektą.
– A, taip, tai vilkus degina. Šiandien ryte medžiokliai vieną šiame krante nudobė, o kitą sužeidė, – pasakojo Iglit, neatitraukdama akių nuo tvėrių darbo ir vis kaišiodama jiems medieną, kurią jie nedelsdami paversdavo tvirtu, sienai tinkančiu rezginiu, – neįtikėtina, kaip greitai jie prasmuko. Bet daugiau pėdsakų nematė, tad gal čia vienas tų, kur buvo užpuolę Gelą…
Sekta dar kažką pasakojo, tačiau Anukai suzvimbė ausyse: o jei sumedžiojo „jos“ vilką? Jei dabar, kažkur toli svyla gražus juodas kailis? Moterį apėmė nemalonus jausmas, bet tuojau pat ji pamėgino save nuraminti, primindama, jog tas ar kitas, tačiau vilkas – ne draugas žmogui ir jai nėra ko nerimauti, tačiau maudulys susisuko gūžtą jos pilve ir neketino niekur dingti. Kad ir kaip ji mėgino save raminti, tačiau kartėlis niekur nesitraukė ir neilgai trukus ji suprato, jog negalės nurimti, kol neįsitikins.
– Žinai, galvoju, kad gal nereikia paleisti sėkmės.
– Tu čia apie ką? – nesuprato Iglit.
– Na, jei jau pasisekė dvi dienas iš eilės, tai būtų labai neišmintinga trečią dieną tingėti.
– Baik, vakar Danas su Ziku partempė penkias avis. Manau Bobas savo sandėlius užpildys be vargo, tad gali ir pailsėti.
– Kažkaip prastai jaučiuosi, kai neprisidedu.
Iglit dėbtelėjo į pašnekovę, lyg klausdama, o ką ji manosi daranti šiuo metu, tačiau nutylėjo.
– Pasisaugok, – tepasakė ir vėl įniko į rezginius.
Laužo smarvė driekėsi ore lyg nužymėtas kelias, tad rasti jį buvo visiškai paprasta. Tik kol nuskubėjo iki tos vietos, iš vilko tebuvo likę smilkstantys kaulai ir kailio draiskalai. Viskas pasidengę suodžiais ir pajuodę. Anuka mėgino rasti bent kokią užuominą, tačiau bergždžiai. O kur toliau? Tuomet toptelėjo, jog sekta kažką minėjo apie antrą sužeistą vilką. Bet ką ji sakė, ar medžiotojai jį susekė? Šiame lauže tebuvo vienas vilkas – tuo ji neabejojo. Mėgino uosti orą, ar neužuos dar vieno, kažkur uždegto kito laužo, tačiau nieko… Juk jei būtų sumedžioję, tikrai būtų padegę, tad galbūt antrajam pavyko išsisukti? Turėjo patikrinti. Pradėjo nuo medžiotojų pėdsakų, vedusių tolyn nuo spiečiaus. Jų įspaudai buvo aiškūs, tačiau vilko pėdsakų nesimatė. Bet juk jie paskui kažką ėjo. Tad ir ji patraukė ta pačia kryptimi.
Sausasis miškas baigėsi ir prieš akis atsivėrė akmenuota plynė, skirianti pušyną ir Kaulinius kalnus. Matė pailgus akmens luitus stirksančius vakarėjančio dangaus fone ir pakalnėje susispietusias medžių kupetas, tačiau pėdsakų toliau nebesimatė. Paėjo į rytus, tikėdamasi aptikti užuominų, po to apsisuko ir patraukė link upės, eidama minkšta žeme ir žvalgydamasi, ar neaptiks kokio medžiotojų palikto ženklo. Ir tikrai – viržyne pastebėjo plačią brydę – matyt persekiotojai taip kaip ir ji, priėję kietą žemę, pametė sužeistą žvėrį ir apėję ratą pasuko atgal. Dar kartą įtraukė vėstančio oro, tikrindama, ar neaptiks tolumoje svylančio kailio, tačiau teužuodė nuo kalnų nešamas sprangias dulkes. Ir… Ir vos juntamą tą ypatingąjį kvapą. Užsimerkė ir leido vėjui sroventi odos paviršiumi, nes šį aromatą juto ne tik nosimi, tačiau visu savo kūnu. Stovėjo ir mėgavosi: štai jis, tas kerintis ir hipnotizuojantis gaivalas. Bet negi jis priklauso juodajam vilkui? Buvo tikra, kad juto šį kvapą prieš pasirodant laukinei kiaulei, tačiau ar jis buvo ir tądien, kai aptiko stirną? Niekaip negalėjo prisiminti. Tačiau buvo tikra, kad dabar jis yra ir ji žinojo kryptį, kuria reikia eiti. Kojos pačios nešė moterį, nors protą ėmė kamuoti nemaloni mintis: nejaugi ją taip svaigina žvėris? Juodas vilkas? Žmonių priešas? Širdis daužėsi ir nežinia, ar nuo vis stiprėjančios traukos, ar nuo atstumiančios, šlykščios minties, kad ji bastosi po miškus, tikėdamasi surasti plėšrūną…
Rieduliai darėsi vis stambesni, išblukę saulėje, jie kėpsojo lygumoje, skleisdami per dieną sukauptą šilumą. O su šiluma nuo vieno jų sklido ir kvapas. Anuka pritūpė. Ant lygaus švaraus paviršiaus aiškiai matė tamsų taškelį. Palietė pirštais – šiek tiek drėgnas. Pakėlė raudoniu išteptą ranką prie nosies ir įkvėpė. Iš akių pažiro ašaros. Jis taip ją traukė, jog jai norėjosi nulaižyti kraują nuo pagalvėlės ir tuo pačiu metu juto begalinį pasišlykštėjimą savimi. Bet kitos išeities neturėjo. Lyg pririšta nematoma grandine ji nusekė kraujo pėdsaku link kalno papėdėje susimetusių medžių giraitės. Dabar jau galėjo bėgti užsimerkusi. Kryptį juto geriau nei ieškant rusenančiam lauže svilusio kailio.
– O, Gamta, ką tu su manimi darai? Aš seku sužeistą vilką ir trokštu rasti jį gyvą, – beveik kūkčiodama kalbėjo ji sau.
Po medžiais buvo prieblanda, todėl ji pirma išgirdo, o ne pamatė urzgiantį žvėrį.
– Ša, čia aš – švelniai šūktelėjo, o po to pridūrė jau daug tyliau, – kvailas Gamtos vaikas…
Vilko spalvos nematė, tačiau balta koja švietė tarp tamsių smilgų.
– Aš tik noriu pažiūrėti, ar tau viskas gerai.
Anuka žengė į priekį ištiesusi ranką, pati nežinodama, kodėl taip elgiasi, ar tam, kad jis pajustų jos kvapą, ar tikėdamasi jį sulaikyti, jei jis nuspręstų pulti. Nors jei vilkas ir pultų, kaži, ar ji iš tiesų turėjo ryžto gintis. Bet jis nepuolė, tik traukėsi atatupstas. Traukėsi, kol už jo nugaros subolavo pilkas kailis. Kažkas gulėjo sužeistas prie nuvirtusio medžio kamieno, nes dabar Anuka jau aiškiai matė į pilką keterą susmigusias tris strėles. Ir tas antrasis nejudantis kraujuojantis padaras turėjo žmogaus kojas.
Moteriai pasidarė bloga.
Puikios istorijos. Tikrai įtraukia. Laukiu, nesulaukiu tęsinio..
Tu net neįsivaizduoji, kaip gera ir kaip svarbu tai girdėti 😉 ačiū