Anuka negalėjo patikėti: Jaro tėvas atskalūnas. Jaro tėvas – sektas. Jarą žindė ir iki kol jis atsistojo ant savų kojų augino vilkė. Maitino jį savo pienu ir dalino grobį ne tik saviems mažyliams, bet ir žmogaus vaikui. Gamtos vaikui. Iš Jono pasakojimo buvo daugiau nei akivaizdu, jog Jaras už savo gyvybę privalo dėkoti tiek tėvui, kuris, pasikliaudamas vien nuojauta, surado būdą išmaitinti naujagimį, tiek laukiniam žvėriui, priėmusiam jį į savo guolį.
– Bet kaip? Kaip tu sugalvojai ieškoti žindyvės tarp vilkų? – vis dar negalėjo susivokti klajoklė.
– O kas gi beliko, mergaite, kas gi beliko? Po to kai mane paženklino atskalūno ženklu negalėjau pasirodyti nė viename spiečiuje, negalėjau tikėtis žmonių pagalbos. O ir mano vaikas buvo pasmerktas. Nė viena motina nebūtų maitinusi Gamtos vaiko… Todėl, žiūrėdamas į geltonas kūdikio akis supratau tik vieną: arba aš randu, kaip jį pamaitinti, arba jis mirs iš bado man ant rankų.
– Tačiau kodėl būtent plėšrūnai, kodėl ne laukinės ožkos ar karvės? Juk galėjo būti bet kuris kitas žvėris…
– Jis jau gimė su pilkais gaurais. O akys… Aš tokias mačiau tik pas vilkus. Todėl supratau, kad mažylį priims arba jie, arba niekas…
– O kaip, kaip tu jį įpiršai vilkei?
– Tai sunki tema, mergaite. Niekada to nesakiau Jarui, tačiau pirmąją vilkę turėjau nušauti, kai supratau, kokią klaidą padariau, padėdamas nuogą kūdikį prie jos irštvos… – tyliai kalbėjo Jonas, mikliai dirdamas Kojos atneštą triušį.
– Kokią klaidą?
– Kvailą… Pirmoji vilkė, pamačiusi naujagimį prie savo olos atidžiai apžiūrėjo, apuostė ir prigulė greta, leisdama jam žįsti. Aš buvau be galo laimingas, kol nesuvokiau… Kad ji negali jo paimti taip, kaip ima savo mažylius ir nusinešti į guolį. Ji jau ketino suimti Jarą už sprando, bet tai būtų jam kainavę gyvybę. Negalėjau to leisti… Su antrąja pasimokiau. Prieš paguldydamas jį prie landos, susukau į rezginį taip, kad ji galėtų jį pakelti dantimis nesužeisdama. Tačiau antroji neketino priglausti kūdikio. Vos pamatęs iššieptus nasrus ir pašiauštą keterą supratau, suvokiau, jog gero tikėtis neverta. Tad… Tačiau aš jau žinojau, kad tai įmanoma, todėl pabandžiau dar kartą ir trečiasis mėginimas buvo sėkmingas. Vilkė pasiėmė jį į savo irštvą. Nemačiau, kas ten dėjosi, tačiau lindėjau netoliese ir klausiau ištempęs ausis. Negali įsivaizduoti, kaip atlėgdavo kaskart, išgirdus jo trumpus niurnėjimus. Tomis akimirkomis žinojau, jog mano sūnus vis dar gyvas.
Anuka pati nustebo, kad jai visai nesunkiai pavyksta įsivaizduoti vilkų auginamą kūdikį. Ne tik pavyksta įsivaizduoti, tačiau tie galvoje kylantys vaizdiniai atrodo tokie jaukūs ir artimi… Ši mintis buvo kiek baugi, todėl ji suskubo vėl prakalbinti senolį:
– O vėliau, kada jį paėmei?
– Ilgai nemačiau savo vaiko. Praėjo nepilni metai, kol jis pasirodė prie olos landos, įsitvėręs į savo brolio vilko kailį. Tai buvo antras kartas, kai verkiau. Pirmasis buvo, kai praskleidžiau Motinėlės išneštą rezginį ir pamačiau savo sūnų. Vos jį išvydęs supratau, koks sunkus ir vienišas bus jo gyvenimas, bet prisiekiau, kad visomis išgalėmis stengsiuosi jį apsaugoti ir išauginti, kad jam neteks būti atstumtuoju. Kad visada turės bent vieną žmogų, su kurio galės pasikalbėti.
– Tai nori pasakyti, kad iki vienerių Jaras augo su vilke?
– Ir jos vilkiukais. Na, su jais jis praleido pirmus du savo gyvenimo metus, nes pirmąkart mane pamatęs vaikas išsigando ir grįžo pas savo motiną, – Jonas švystelėjo nudirtą triušio kailiuką tolyn į brūzgynus ir atsikrenkštęs pridūrė, – pas tą, kurią laikė savo motina.
– Tai tu tiesiog laukei? – Anuka negalėjo įsivaizduoti, ką turėjo patirti Jonas, kol jo vaikas, atstūmęs tikrą savo tėvą, gyveno su žvėrimis.
– Taip, mergaite, gyvenau prie jų urvo ir klausydavau dieną naktį, laukdavau tų retų susitikimų, kai Jaras su vilkiukais išlįsdavo laukan ir po truputį ėmė manimi domėtis. Iš lėto jį prisipratinau, jis prie manęs prisirišo ir vieną dieną supratau, kad mes galime keliauti ir išgyventi dviese.
– Kaip manai… – Anukai skausmingai suspaudė paširdžius, pagalvojus apie savo kūdikystę, – kaip manai, ar gali būti, kad mane taip pat augino laukinis žvėris?
– Nežinau, mergaite. O kodėl pati taip manai?
Moteris glaustai papasakojo, kad apie savo gyvenimą iki penkerių, kai ją miškuose aptiko klajokliai ir parnešė į spiečių, nieko nežino. Nepaminėjo Heket, nes jau ne kartą buvo suabejojusi jos tikrumu, o be jos veido, papuošto auksinių strazdanų pusmėnuliu ant skruostikaulio, atminty daugiau nieko nebuvo.
– Neįtikėtina… Aš jau maniau, kad Jaro istorija niūri. Tu nori pasakyti, jog iki penkerių nepažinojai nė vieno žmogaus?
– Nepamenu. Bet niekas nežino, kaip aš išgyvenau. Tas klausimas mane nuolat kankindavo. Sunku. Toks jausmas, lyg neturėtum vaikystės, savo pradžios, – Anukai buvo keista, kad gali taip laisvai ir atvirai kalbėti su šiuo seniu, tačiau jo tylus balsas ir Jarą primenantis kvapas, ramus žvilgsnis ir atviras veidas tiesiog užkariavo moterį vos jiems susitikus.
– Na, jei Motinėlė tave miškuose paliko suvystytą taip, kad žvėris galėjo panešti nesužeidęs, labai gali būti, jog tavo kvapas patraukė kažkokios vilkės dėmesį ir ji priglaudė tave.
– Bet kodėl būtent vilkės? – sukluso moteris.
Jonas taip atidžiai ir taip veriančiai nužvelgė Anuką, jog ji net suvirpėjo nuo jo tiriančio žvilgsnio.
– Ar valgai mėsą? – visiškai netikėtai paklausė vyras.
– Taip… Kas nevalgo?
– Tiesa, kas nevalgo, – šyptelėjo Jonas, – bet kai klajodavai, ar visuomet ją kepdavai?
Anuka sumirksėjo mėgindama suprasti, ar senis tikrai klausia to, apie ką ji mąsto. Ir iš kur jis galėtų žinoti? Tačiau tas įsižiebęs artumas neleido sumeluoti:
– Nebūtinai…
– O spiečiuje, nepasiilgsti žalios mėsos?
– Bet iš kur tu žinai?
– Imk, – išsišiepė Jonas atkišdamas ką tik išdoroto triušio kulšį, – nesidrovėk.
Šviesi, dar šilta triušiena slystelėjo tarp pirštų, bet ji negalėjo ryžtis. Nors pilna burna ir prisirinko seilių, pajutus švelnų maisto kvapą, atrodė, jog taršyti nekeptą mėsą būtų kažkaip nepadoru. Per daug žvėriška, nežmogiška.
– Valgyk, mergaite, negalvok, kad tai žvėriška, – švelniai paragino, lyg moters mintys Jonui būtų buvę akivaizdžios, – tokia tavo prigimtis, nereikia kovoti. Bent jau ne tada, kai esi su manimi.
Anuka priglaudė šlaunį prie lūpų ir suvokė, kokia peralkusi buvo. Nuo vakar ryto tesuvalgė saujelę riešutų, o triušiena taip gundė. Galiausiai užsimerkė, kad nematytų paklaikusio Jono žvilgsnio ir atplėšė gabalą mėsos. Tik nurijusi antrą kąsnį išdrįso atsimerkti ir pažiūrėti, ką veikia senis, ir kaip buvo nustebusi kai suvokė, jį nekreipiant jokio dėmesio į jos kruviną puotą. Vyras dėliojo sausas samanas ir mėgino įpūsti laužą čia pat, tarp šaltalankių įkurtoje stovyklėlėje.
– Ar tau tai neatrodo šlykštu?
– Kas, kad valgai žalią mėsą? – Jonas nusišypsojo taip tėviškai, kad moteris užsigeidė šokti ir jį apkabinti, – Ne, neatrodo. Tai tavo kraujyje. Aš suprantu.
– Iš kur tu žinai ir kodėl taip manai?
– Jaras lygiai toks kaip ir tu. Aš žinau, kaip jis to pasiilgsta ir kaip jam to reikia, tačiau kaip ir tu jis kovoja ir stengiasi nugalėti šį norą. Lygiai kaip ir tau, jam tai atrodo žvėriška. Bet jums abiem to reikia.
– Palauk, tu sakai, kad Jaras taip pat valgo žalią mėsą?
– Tik nesakyk, kad jį išdaviau, – Jonas mirktelėjo, – jis mėgina tai neigti, mėgina užgniaužti viską, kas jame yra ne žmogiško, tačiau tai jį tik kankina. Žmogus negali būti laimingu neigdamas savo prigimtį. Jis tegali vaidinti laimingą, tačiau anksčiau ar vėliau tai sugrįžta pykčiu ir savęs niekinimu.
Moters akys išsiplėtė – iki šio momento ji manė Jarą esant labai stiprų ir nepalenkiamą, tačiau niekada nesusimąstė, iš kur atsiranda jo atšiaurumas.
– Taip, mergaite, tu taip pat esi vienas tų dalykų, kuriuos jis mėgina neigti ir išstumti, – toliau kalbėjo senis, sukiodamas iešmelį, ant kurio virš laužo skrudo pamauta vakarienė, – tavo kvapas veikia jį taip stipriai, jog tai jį pasiutusiai gąsdina. Jis bijo prarasti kontrolę ir virsti žvėrimi. Tai jam baisiau už mirtį.
– Tai dėl to jis manęs vengia? – Anukai užėmė kvapą pagalvojus, jog Jonas žino, kas nutiko Maurų įlankoje.
– Taip. Jis mano, jog tave apsaugos tik būdamas toli, išlaikydamas atstumą. Patikėk, jis niekada nenorėjo tavęs skaudinti, tačiau kitaip nemokėjo. O dabar tai jį persekioja…
– Ką man daryti, Jonai? – suaimanavo klajoklė, suspausdama smilkinius rankomis.
– Palauk, duok jam laiko apsiprasti. Tegu jis susigyvena su mintimi, kad jo pasaulyje atsirado kažkas svarbaus. Svarbesnio, nei kada iki šiol.
————————–
Taigi Jaras medžiojo kažkur toli lygumose, ten, kur jo negalėjo pasiekti Anukos kvapas, tačiau išeidamas pasirūpino, jog Koja saugotų moterį ir ja pasirūpintų. Taip sakė Jonas. Nors ir nepaaiškino, kaip vilkei buvo duotas nurodymas, tačiau iš savos patirties klajoklė jau žinojo, jog tarp juodosios ir Jaro buvo kažkoks ryšys. Galbūt dėl to, jog ji buvo palikuonė vados, kurioje užaugo Jaras. O gal tai dėl jo „žvėriškumo“. Moteris nežinojo, kiek stiprūs ryšiai tarp vyro ir vilkų, tačiau ėmė suprasti, kad tai kažkas, ko ji bent kol kas suvokti negali.
Tačiau ne vien šios mintys glumino klajoklę, daug labiau skaudino suvokimas, jog nėra jokios vilties įkalbinti Jarą prisijungti prie spiečiaus – jis niekada nepaliks Jono, savo tėvo atskalūno. Todėl jai reikėjo kažkokiu būdu atsikratyti iliuzijų, jog jiedu galėtų gyventi kartu su kitais spiečiuje. Tai buvo nerealu.
Ir dar buvo gluminanti nuojauta. Kažkoks kratinys, neduodantis ramybės – jei Jaras yra vilkas, o ji taip jį veikia ir turi tiek bendro, ar tai reiškia, kad ji taip pat vilkas? O jei ir taip, ar tai daro ją mažiau žmogumi? Ir dar svarbiau – ar gali būti, kad Jaras yra tas saviškis, kurių ieškoti nurodė Heket? Žinoma, jei pati moteris nebuvo vien jos pačios susikurta iliuzija…
Pokalbio nuotrupos aidėjo galvoje grįžtant į spiečių, tačiau vos peržengus namų slenkstį, klajoklę pasitiko daug didesnis triukšmas. Aula skambėjo nuo garsių kalbų ir šūkčiojimų, aikčiojimų ir slopinamų aimanų: atkeliavo grupė medžiotojų iš šiaurinio Krentančio Vandens spiečiaus ir atnešė dar vieną prastą žinią.
– Taigi, jei nebėra Maurų įlankos ir jūsų spiečiaus, vadinasi paribio linija ištrinta, – tikslinosi Semba.
– Taip, – atėjūnų grupės vadas stovėjo tiesus prieš Motinėlę, – nebėra ir dar dviejų spiečių, buvusių toliau šiaurėje. Dabar jūs esate paribio linija.
– Mes – paribys, – vien lūpomis pakartojo žinią Semba, baugščiai nuvilnijusią tarp susirinkusiųjų.
Kažkuri iš motinų pravirko, šurmulys dar labiau sustiprėjo.
– Vadinasi, – Motinėlės balsas nustelbė minią, – turime pasiruošti. Danai?
– Nežinau, iki žiemos dar yra laiko…
– Kada jus užpuolė, – į pokalbį įsiterpė Gelas.
– Prieš du mėnulius.
– O puldinėjo kas tris?
– Taip, – atsakinėjo vis tas pats atėjūnas.
– Manau akivaizdu, – Gelas padarė pauzę, norėdamas įsitikinti, kad visi jo klauso, – Maurų įlanką puolė taip pat kas tris mėnulius.
– Ką nori pasakyti, Gelai? – aiktelėjo Lorota.
– Jei jie nepasuks gerokai į pietus, mes turime septynias dienas pasirengti.
– Reikia sutvirtinti sienas, – vėl prabilo Danas.
– Taip, – pritarė jam Gelas, – ir kuo greičiau.
– Ne, – į priekį žengė sekta, – mes turime veikti kitaip. Nebegalime pasikliauti tuo, kuo kliovėsi kiti spiečiai. Tie, kurie buvo sunaikinti.
– Iglit, nekelk panikos, – mėgino ją nuraminti Gelas, – mes žinom, ką reikia daryti. Tai vienintelis kelias.
– Iš kur tu žinai, kad vienintelis, jei jokio kito nemėginai? – neatrodė, kad moteris ketintų nusileisti.
– Negąsdink žmonių, – sušnypštė prisiartinęs Gelas, suėmęs moterį už pečių, – nepranašauk pražūties, tai nepagelbės.
– Taip, Iglit, Gelas teisus, – prisijungė ir Danas, o už jo pritariamai linkčiojo Zikas, – susitelkime į tai, ką žinome.
– Ne! Kas jums yra? Norit pralaimėti?
– Mes nepralaimėsim! – jau ėmė urgzti Gelas, – Gal galime ją išlydėti, kad kiek apsiramintų?
– Neliesk manęs, Zikai! Aš nenurimsiu, nes žinau, kad toks pasirengimas tėra saviapgaulė, jis jų nesulaikys, kaip nesulaikydavo ir anksčiau. Kas jums yra, žmonės? Kodėl nenorit išmėginti kitų būdų?
– Nėra jokių kitų būdų! – suriko Gelas, su panieka perliedamas sektą žvilgsniu.
Anuka dar niekada nematė tokios ryžtingos sektos ir taip persikreipusio Gelo veido. Galėjo paaukoti savo sveikąją ranką, kad vyras vos valdosi nenubloškęs įsiaudrinusios Iglit šalin. O toji turėjo ugnies ir nė nemanė atsitraukti. Stovėjo stipriai įsisprendusi į žemę, atstačius krūtinę ir visa savo povyza vertė pajusti savo žodžių svarumą. Laikėsi viena prieš vyriausiąjį medžiotoją, kurio žodis spiečiaus gynybos klausimais visuomet buvo paskutinis, ir du penkiadančius – vyrus, kurių vienas stos į Dano vietą, jei jam kas nutiks: Ziką ir Gelą.
– Baikit! – pagaliau rietenas nutraukė Semba, – nustokit draskytis, aš to nepakęsiu. Noriu išgirsti, ką nori pasakyti sekta.
Vyrai sugniaužė kumščius ir žvilgterėjo į Daną, tačiau suvokę, jog jis neketina prieštarauti Sembos nurodymui, tad susitvardė ir atsitraukė.
– Gerai, – giliai atsikvėpė Iglit, akivaizdžiai dėliodama galvoje mintis, – aš šiek tiek patyrinėjau rezginį, kurį iš Maurų įlankos mums parnešė Anuka. Esu tikra, kad gmorgai turi kažkokią medžiagą, ištirpinančią tvėrių seiles. Mes juk žinom, kad rezginį sudaro jiems sumaitinta ir perdirbta medžiaga, sulipinta seilėmis. O iš to, ką mačiau ir iš to, ką pasakojo apie rezginių suirimą puolimo metu, manau, kad nė vienas tvėrių rezginys neatsilaikys prieš tą medžiagą, kurią naudoja gmorgai. Nesvarbu, kuo mes juos maitinsime, tačiau vis tiek tvėriai tai lipins seilėmis, o jei jas paveikia, vadinasi nėra rezginio, kuris atlaikytų…
– Tu čia manai, kad padedi? – piktai mostelėjo ranka Gelas.
– Tikrai, Iglit, kaip sekta turėtum žinoti, jog gintis nuo gmorgų mus išmokė Korporas, pirmasis medžiotojas. Gal tu abejoji jo mokymu? – Lorota mėgavosi visuotiniu priešiškumu savo konkurentei.
– Ša, – sudraudė Semba, – esu tikra, kad Iglit turi kažką pasiūlyti.
– Taip. Mes nenaudosime rezginių.
– Rimtai? Ir ką mes naudosime? – negalėjo užgniaužti savo nepasitikėjimo moterimi medžiotojai.
– Rąstus.
– Rąstus? – perklausė Danas.
– Taip, aš ilgai galvojau. Pradėjau bandymus, tačiau akmenų man sujungti nepavyko. Galbūt per žiemą aš tai padarysiu ir mes galėsime pastatyti akmenines sienas, tačiau šiam puolimui statysime iš rąstų, – sekta apsižvalgė ir suprato, kad susirinkusieji nesupranta jos idėjos, – susmaigstysime juos aplink lopšį taip tankiai, kad nebūtų tarpų.
Aula keletui akimirkų nuščiuvo. Žmonės mėgino įsivaizduoti, kaip tai turi atrodyti, kol pagaliau tylą nutraukė Danas:
– Iš kur tu žinai, kad ta medžiaga, kurią naudoja gmorgai, nepaveiks rąstų?
– Aš to nežinau, tačiau visiškai aišku, kad rezginiai tikrai jų nesustabdys.
– Danai, ką tu manai? – retai Sembos balse būdavo tiek mažai pasitikėjimo savimi.
– Nežinau, reikia pagalvoti.
Naktis praėjo neramiai. Motinėlė tarėsi su vyriausiuoju medžiotoju, dar kartą aptarė viską su sekta, išklausė penkiadančių nuogąstavimus, kad žinomo kelio ir Korporo mokymo išmainymas į nežinomybę gali juos visus pražudyti, tačiau paryčiais Iglit gavo leidimą įgyvendinti naująjį planą. Nors ir išvargusi nuo nemigos, tačiau pasiekusi savo, sekta pradėjo vadovauti spiečiaus perstatymui. O darbų buvo nemažai, nes buvo nutarta ne tik priimti pasiūlymą dėl medinės sienos, tačiau ir dėl apsauginio žiedo aplink namus, todėl žmonės buvo padalinti grupėmis, kurių kiekviena gavo užduotį. Stipriausieji išėjo kirsti medžių, vyresnieji gavo pasirūpinti apsauginio rezginių žiedo statyba: sektos nuomone spiečių reikėjo apjuosti plonu rezginiu, kuris puolimo momentu pasitarnaus ne kaip užtvaras gmorgas, bet kaip įspėjimas, apie besiartinančią grėsmę. Viena didžiausių bėdų, dėl ko gmorgai pridarydavo galybę žalos buvo ta, kad medžiotojai jų nematydavo, dažnai susivokdavo tik jiems atsidūrus greta, todėl Iglit sumanė pastatyti ribą, kurios peržengimas bus akivaizdus sargybai. Maža to, tarp rezginių tvoros ir spiečiaus sienos buvo numatyta supilti smėlį ir jį išlyginti taip, kad bet koks pėdsakas būtų puikiai matomas gynėjams, o kartu suteiktų progą jiems gerokai praretinti užpuolikų gretas jiems dar nė neprisiartinus.
Nors darbų septynioms dienoms ir buvo nemažai, tačiau kuo toliau, tuo labiau žmonės tikėjo sektos sumanymu. Net ir labiausiai eksperimentui prieštaravę Zikas su Gelu prisidėjo, tempdami milžiniškus rąstus iš miško ir kapodami ilgą, gilią ir siaurą duobę jiems suleisti aplink lopšį. Todėl šeštosios dienos vakarą, kai pasigirdo pratisas ir neslopstantis vilkų staugimas kitapus upės, darbai buvo beveik baigti.
————————–
Viskas prasidėjo nuo kvapo. Trenkė vilku. Tačiau šįkart be žvėries kailio smarvės buvo juntamas ir kažkoks nepažįstamas prieskonis. Lyg metalo ar perkūnijos užuominos pleveno ore kol raibuliuodamos srovės susispietė į vaizdinį. Regėjo rudą uodegą maskatuojančią palei nosį ir į gaurus panirusius keistus geležinius akmenėlius su spingsinčiomis rausvomis švieselėmis. Įsižiūrėjus net pagalvojo, jog tie papuošalai, išsidėstę ant kūno vienodais tarpais, įaugę į žvėries raumenis. Pagalvojus apie svetimkūnius gyvoje mėsoje nupurtė šiurpas ir ji panoro nukreipti žvilgsnį į šoną, tačiau neįstengė. Atrodė, lyg kas būtų surakinęs jos galvą, mat negalėjo ne tik pasisukti, tačiau ir užsimerkti, buvo priversta stebėti, kaip tiesiai jai prieš nosį bidzena rudasis. Taip, žvilgsniu pririšta prie laukinio žvėries, ji matė, kaip žvyruotą pakrantės takelį pakeičia pavieniai medžiai, apsamanoję jų kamienai šmėžavo visiškai greta, o jiems praeinant nuo lapų riedėjo per tris paras susikaupęs lietus. Iš pradžių nepažino miško, mat niekada į jį nežvelgė iš taip žemai, tačiau kai priekyje išniro plono rezginio siena, Anuką lyg perkūnas trenkė: ji matė spiečių, tik ne iš vidaus, o iš išorės.
Šokas buvo toks stiprus, jog moteris nubudo išpilta šalto prakaito ir besidaužančia širdimi, su gerklėje užstrigusiu klyksmu, kuris išsiveržė giliu palengvėjimo atodūsiu – tai tebuvo sapnas. Tačiau vaizdiniai buvo tokie ryškūs, jog klajoklė panoro nueiti ir pažiūrėti, kaip atrodo apsauginė siena, ar niekas nepasikeitė per tą laiką, kol ji ilsėjosi. Sunkiai išsiropštusi iš guolio ji netvirtai atsistojo ir vos išsilaikė ant kojų, kai vėl suraibuliavo akyse. Nors mirksėjo kaip išprotėjusi, tačiau vis regėjo kažkokias nuotrupas: apsauginis rezginys, kažkieno balta it sniegas, neregėta medžiaga aptraukta ranka, rudas kailis, vilko nasrai, mirguliuojančios švieselės pilkame kailyje, žmogaus, sėdinčio ant vilko, siluetas.
Anuka svirduliavo iš spiečiaus, pasilaikydama sienų ar visko, kas tik pasipainiodavo po ranka. Privalėjo ištrūkti į lauką ir įkvėpti drėgno ir vėsaus rudens oro. Kai plaučius užliejo žvarba, šiek tiek palengvėjo. Už poros žingsnių pastebėjo Ziką, atsirėmusį į savo milžinišką ietį ir stebintį apsauginį ratą. Vyras ją pastebėjo ir draugiškai pamojo:
– Kažkam nesimiega? – kaip visada išsišiepė.
– Ne… Man negera…
– Anuka?
Zikas ketino prie jos artintis, tačiau klajoklė tik sumosavo rankomis, rodydama jam likti savo vietoje, mat jai pasirodė, jog tarp jų prabėga rudas vilkas.
– Ei, kas tau? Atrodai kažkaip…
– Palauk, – vos išstenėjo ir vėl pasinėrė į vaizdinius.
Žvėrys stovėjo ratu. Matė bent šešis į žemę nudelbtus snukius, pražiotus nasrus, apsiblaususias geltonas akis ir daugybę šviesyčių ant kiekvieno jų kūno. Staiga jie pasisuko į spiečių ir tiesiai prieš Anukos akis siena ėmė dūlėti, lyg metai bėgtų akimirkos greičiu.
– Siena, siena! Žiūrėk sieną! – tikėjosi suklikti, tačiau iš kūno išsiveržė keistas gargaliavimas, tačiau Zikui to pakako.
Vyras akimirksniu, lygiai kaip tada, kai netikėtai iš miško pasirodė stumbras, pasirengė kovai. Dabar ir jis pastebėjo kaip dulkėmis virsta rezginys ir smulkiausiomis kruopelėmis išsisklaido ore.
Ryto tyloje nuaidėjo švilpukas – Anuka tai suvokė, nors negalėjo susigaudyti, ką matanti: tuo pačiu metu regėjo spiečių pro rezginyje atsivėrusią properšą, smėlyje įsispaudžiančius pėdsakus ir rudojo, juos paliekančio, vilko uodegą. Kai Zikas pakėlė ietį, ji tesugebėjo šūktelti, jog taikytų aukščiau ir jam paklusus, vos už akimirkos, moters akis aptaškė raudoni purslai. Ji perbraukė per veidą ranka, tačiau delnas liko švarus.
– Ko stovi? Čiupk ginklą, – šūktelėjo pro šalį bėgdamas Gelas, tačiau ji vos laikėsi ant kojų.
Nugara atsirėmė į spiečiaus sieną ir mėgino sugriebti svaidyklę, bet susidvejinęs mirguliuojantis vaizdas neleido jai taikytis. Mėgino susikaupti ir susitelkti į smėlyje ryškėjančius pėdsakus, bet vos tik manydavo, jog nusitaikė, prieš akis iškildavo vaizdas iš už užpuolikų nugaros ir ji susipainiodavo. Griežė dantimis iš nevilties, kol praradusi viltį paleido užtaisą vien pagal nuojautą. Nepataikė. Matė, kaip akmuo smigo į smėlį prie tik ką atsiradusio pėdsako. Matė, kaip akmuo smigo į smėlį po jos kojomis. Žvilgsnis be klajoklės valios pakilo ir tiesiai priešais stebėtojos akis išniro baltas žmogus. Ryškus iki skausmo. Visas jo kūnas buvo padengtas ta keista balta medžiaga, nusagstyta tokiomis pat žėrinčiomis švieselėmis, ant pečių draikėsi neregėti šviesūs plaukai, susukti keistomis kasomis, o plaštakos, laikančios nematytą didžiulį peilį su ilga rankena, oda taip pat buvo skaisti.
Aplink netrukus susirinko medžiotojai ir ant atėjūnų pasipylė iečių kruša. Gynėjų buvo tiek daug, o pėdsakų taip mažai, kad moteris atsitraukė ir susigūžė – ji jau žinojo, kad spiečius apgintas, nors vilkai vis dar artinosi. Tačiau žvėrys ir baltieji žmonės krito vienas po kito, kol liko vos keli. Anuka stebėjo, kaip rudasis apsisuka ir nuneša savo raitelį prie kritusio bendražygio. Gmorgo rankoje akimirkai sužėrėjo skaidrus rutulys su juodu skysčiu viduje, o kitą sekundę jis išsiliejo ant žuvusiojo, akimirksniu paversdamas jį dulkėmis.
Rudasis nėrė per rezginio properšą. Žvėries akys regėjo artėjantį mišką.
– Kas tau nutiko? – piktas Gelo balsas sugrąžino klajoklę, – Kur tavo ginklas, ko čia slapstaisi?
– Aš… Man bloga, – vos sugebėjo ištarti.
– Ne koks pasiteisinimas, kai puola gmorgai, nemanai?
– Nesikabinėk prie jos, Gelai, – sudraudė vyrą Zikas, tačiau iš jo veido buvo matyti, jog jis taip pat nepritaria Anukos silpnumui.
Klajoklė pajuto, kaip susitraukia skrandis ir viskas, kas jame, veržiasi lauk. Susiėmusi už burnos, spruko kuo toliau nuo džiūgaujančių gynėjų ir pasiekusi išvietę išvėmė vakarykštę vakarienę – niekaip negalėjo atsigauti nuo patirto šoko ir gelbėjo tik viena mintis, kad viskas baigėsi laimingai. Šį kartą.
