Šiandien perskaitė, kad žmonės, kurie yra linkę daug laiko praleisti duše ar vonioje greičiausiai jaučiasi vieniši bei izoliuoti, kad vandens teikiama šiluma jiems tarsi emocinio artumo pakaitalas. Pamanyk tik, kokia nesąmonė… Jūratė sulenkė kojas, leisdama kūnui nugrimzti. Galvoje švelniai spengė nuo šalto vandens, gurgančio šnervėse bei ausyse, o kai išsisklaidė verpetai, sukelti jos lėtų judesių, atsimerkė ir įsmaigė akis į lubas. Taip geidė per skaidrų raibuliavimą matyti beribį dangų, tačiau virš vonios skaudžiai spindėjo aštri halogenų šviesa, blausiai atsispindinti nuo juodo marmuro plytelėmis išklijuotų sienų. Nieko tokio: tamsi patalpa priminė povandeninę olą. Saugią ir globojančią.
Pajudino prie šlaunų plūduriuojančias rankas ir kūno paviršiumi nusirito kutenančios bangelės. Ji taip pasiilgo šaltos sūrios jūros. Palyginti su vandenynų stichijomis šis pakaitalas buvo gerokai graudesnis už karštą dušą, teikiantį paguodą vienišiems ir apleistiems žmonėms. Jai šalta vonia teikė vien prarasto laiko kartėlį, bet be jos tiesiog negalėjo ištverti besitęsiančios nesėkmės.
Kūnas maloniai atvėso ir būtų mielai dar pasilikusi duslioje vandens ramybėje, tačiau kažkas pabeldė į duris. Žinojo, kad neturi laiko. Jau ir taip užsivėlino. Per ilgai klūpojo ant kietų grindų, įsmeigusi akis į beveik nematomą, siaurą pelėsio juostelę, išsiraičiusią kamputyje. Jis buvo toks tikras. Beveik galėjo jį užuosti. Vienintelis įrodymas, kad ši spindinti prabanga, keraminiai kraneliai, milžiniškas veidrodis ir dirbtiniai prabangūs aromatai tėra apgaulė. Jie buvo tikri ir apčiuopiami, tačiau tai… Hm… Tam kevalui, kuriame gyveno skausmingai trūko tikrumo. Pavargo nuo dirbtinumo. Žinoma, pati save pasmerkė, kai sutiko su juo išvažiuoti, paliko jūrą ir namus, tačiau tada buvo įsitikinusi dėl savo stiprybės. Manė, kad sugebės jį palenkti. Kvailė. Ne veltui motina, saulėtoje virtuvėje skusdama sidabrinius žuvies žvynelius, kurie spragsėdami šaudė į šalis, įspėjo, jog Žilvino širdis šalta. „Jis šliužas“ – tada iškošė pro dantis vyresnė moteris ir viršutinė jos lūpa taip ir liko kiek pakilusi virš iltinio danties, išduodama neslepiamą pasišlykštėjimą.
– Gal tu nepasitiki manimi? Ar per mažai jų buvo? – Jūratė numetė nuo žuvų vidurių apglitusį peilį ant didžiulės lentos ir įrėmė kumštelius į prijuoste apsuktus šonus. Jei ne gleivėti pirštai, būtų mielai sunėrusi rankas ant krūtinės ir pridengusi save nuo motinos užtikrintumo.
– Pati žinai, kad jis ne toks, kaip anie, – vyresniosios moters rankos sustingo ir skutami žvyneliai nustojo krebždėti. Akis į dukrą pakėlė ne iškart, leido jai pasikankinti tyloje, – visi tavo ankstesnieji tebuvo vietinis mailius. Jiems užtekdavo, kad pažiūrėdavai į jų pusę ir jie ištirpdavo. Tu dar neturėjai tikro iššūkio.
– Ir gerai, vadinasi po Žilvino jau būsiu turėjusi, – merginos balsas cyptelėjo, išduodamas gniaužiamas emocijas, – ir tu turėsi pripažinti, kad aš nebe vaikas.
Norėjo pasakyti, kad motina privalės skaitytis su ja taip, kaip su vyresniosiomis seserimis, tačiau neįstengė. Pati dar nesijautė joms lygi, tačiau po šito tikrai bus. Po šito jau tikrai…
– Bijau, kad netektų tau pačiai pripažinti, kad šis tavo sprendimas didžiausia šeimos ir savo pačios išdavystė, – suniurnėjo vyresnioji ir pagriebus už žiaunų įmetė kriauklėn naują žuvį, o Jūratė tik norėjo, kad motina pažvelgtų į ją nuramintų, be žodžių pasakytų, kaip labai ji tiki savo vaiku. Taip… Matyt nelemta šiam jos norui išsipildyti. Bent jau tol, kol neužsitarnaus.
– Dešimt minučių, daugiau nekartosiu, – kupinas irzlumo balsas, pasiekęs ją pro užvertas duris, sugrąžino iš prisiminimų ir privertė pajudėti.
Išlipusi nė nepažvelgė į rankšluosčius. Ignoravo ir milžinišką veidrodį ant sienos. Šlapiomis pėdomis šlepsėdama į miegamąjį su pasidygėjimu suraukė nosį, jusdama, kaip juda nuogos moters atspindys jos dešinėje. Tobulas kūnas: pilnos sunkios krūtys, laibas liemuo, ilgos kojos. „Šlykštynė“. Kad ir kaip mėgino nepaleisti šios minties, tačiau žodis iššoko į paviršių kaip gerai supurtyto šampano kamštis ir kažkas sūraus pasklidoje burnoje: kada ji pradėjo nekęsti savo nuostabios išvaizdos? Juk kas ji be jos? Nuo pačių mažiausių dienų žinojo, ką gali jos kūnas. Nuo vasaros prieš mokyklą kai jie kaip špokai užpuolė kaimyno vyšnias, kabarojosi į liaunus medelius ir plėšė uogas saujomis, o sultys varvėjo dilbiais ir lašėjo nuo alkūnių. Kažkas buvo per sunkus ir garsiai pokštelėjusi nulūžo didžiulė puikaus medžio šaka. Visi susirinko prie baltos žaizdos ant vyšnios kamieno. Nekraujavo. Vyšnios kraujas tekėjo jų rankomis, bet ne medžio liemeniu.
– Karas!!! – sušuko vienas iš dvynių ir suspaudęs tarp pirštų nučiulptą kauliuką, iššovė jį į apkūnią daktarės dukrą.
Žaizda akimirksniu užsitraukė. Ne medžio – kaltės. Kai po kojomis voliojosi tokia gausybė „kulkų“, niekas nebesuko galvos dėl to, ką pasakys agronomas Karolis, kai pamatys, ką jie pridirbo jo sode. Vaikai klykė ir puldinėjo į šalis, pro ausis zvimbiant kietiems branduoliams. Velnias, kaip skaudžiai jie segė į minkštus pakinklius… Jūratė gavo keletą į skruostą ir kaktą. Burnoje stumdydama „amuniciją“ naujai atakai jautė, kaip pro lūpų kamputį pabėga rausvų seilių srovelė. Pradžioje ją braukė atgalia ranka, o po to, mergaitei šokinėjant per nulaužtą vyšnios šaką ir paknopstom lekiant iki artimiausios priedangos, nebeliko tam laiko ir vyšnių kraujas kapsėjo nuo smakro, o pasukus galvą, kutendamas riedėjo kaklu žemyn, išskydusiomis dėmėmis dažydamas baltų trikotažinių marškinėlių apykaklę. Ir niekas negalvojo, kaip jie atrodo, visiems buvo linksma ir juokinga, žiauriai juokinga ir be proto linksma. Buvo vaikiškai smagu, kol per sodą nugriaudėjo vieno iš dvynių balsas. Ir šeimininko riaumojimas. Karolis buvo geras, bet kartais tiesiog per stipriai supykdavo…
– Bėgam, – slidūs kaimynų mergaitės pirštai slystelėjo smulkiu Jūratė riešu, – greičiau, kol jis dar mūsų nepamatė.
Karolis purtė berniuką, suėmęs už pečių. Kai iš jo rėkiančių besikeikiančių lūpų netyško seilės, vyras suko skausmo pilną veidą į sužalotą medį.
Tada jis trenkė vaikui.
Antrasis dvynys pasileido link brolio ir siautėjančio sodininko.
Jūratė žiūrėjo į purvinus rausvus dryžius ant draugės veido. Seilės, vyšnios, dulkės, viskas susimaišę ant mergaitės saulės nurudintų skruostų, apykaklė prisisunkusi sulčių ir sušaudyti marškinėliai. Draugė atrodė šlykščiai. Bet žiūrėdama į tą mergaitę Jūratė suprato, kad pati atrodo lygiai taip pat. Tačiau ji ne tokia. Ji kitokia. Ji kaip seserys, kaip mama.
– Paleisk jį! Paleisk jį! Paleisk jį! – klykė berniukas, įsikibęs į kaimyno rankovę.
Nė pati nepajuto, kaip išlaisvino savo riešą iš draugės pirštų ir nutipeno link kovos lauko.
– Dėde Karoli… – garsas vos vos girdimas, tačiau per stebuklą pasirodė pakankamas.
Kaimynas atsisuko. Kairėje akyje buvo trūkusi kraujagyslė. Lyg viena iš kulkų būtų jį kliudžiusi. „Sodininko akyje atsivėrė žaizda, kai mes nulaužėm tą medį“ – tokia štai paika mintis žybtelėjo mergaitės mintyse, tačiau krauju pasruvęs žvilgsnis ją bematant sugrąžino. Vyras taip atidžiai nužiūrinėjo purviną Jūratę, kad jai rodėsi, kad jo žvilgsnis kaip koks metalinis grėblys rėžia jos odą nuo prakaituotais plaukais aplipusios kaktos iki apibrozdintų kojų pirštų, kurie lindo iš kiek mažokų basučių.
– Mes atsiprašom, – balsas vis dar per silpnas, galvojo mergaitė, vis dar ne toks, kaip mamos, ne toks, kaip sesių. Taip ji nieko negaus.
Jūra. Jūra. Šaltas sūrus vanduo… Nagi! Kaip skamba tas balsas? Kaip skambėjo mama, kai liepė paskutiniam tėvui viską palikti ir išvažiuoti? Balsas, panašus į jūros ošimą, kylantis iš gelmių, pridengtas vėjo šnarinamo smėlio.
– Mes atsiprašom, – pakartojo mėgindama pataikyti reikiamą toną, – paleiskit mus.
Karolis išsitiesė, tačiau vis dar laikė vieną iš brolių savo trumpais bukais pirštais, o akimis akėjo mergaitę.
– Prašau…
Šešeri. Jai buvo šešeri, kai atrado TĄ balsą. O kūnas atsirado pats. Jai nė nereikėjo ieškoti. Tiesiog su kiekviena diena vis geriau ėmė jausti odos lopinėlį, kurį svilina vyrų akys. Vieni rinkosi kojas, kiti – liemenį, tretiems patiko lūpos ar mažas apgamėlis virš jų. Bet kai pasirodė krūtys… Žvilgsniai tapo nykiai nuspėjami.
Apvedė liežuviu dantis, suvarė visas seiles į vieną vietą ir išspjovė sūrumą į juodos keramikos klozetą. Skęsk išmatose, „šlykštyne“. Daugiau taip niekada negalvos apie save. Jūra taip pat kartais paskandina keletą žioplų jūreivių, tačiau dėl to tikrai nesutrumpėja nei pigių marinistinių peizažų pardavėjų, nei jais susižavėjusių pirkėjų, eilės. Galbūt kaip tik dėl to žiauraus negailestingumo apsiseilėję poetai nenustoja rašyti eilių vandenynui. Paiki menki žmogeliai. Neprivers jos savęs nekęsti. Nebus brangi šliundra su blizgančia neskoninga suknele – Jūratės pirštai bėgo per begalinę pakabų eilę, mėgindami neliesti rėksmingų apdarų, kuriais ją užvertė Žilvinas. Šįkart ji tikrai išsirinks, kas derėtų prie Jūros jos viduje. Ką nors didingo.
Ir suteiks paskutinę progą Žilvinui.
O gal sau?
***
Marko nugara sruvo prakaitas: jis tik ką išdavė savo šefą. Žilvinas aiškiai nurodė apsauginiui sugrąžinti jo turtą, o ką padarė jis? Įšoko į Jūratės vairuojamą mašiną, visureigiui jau riedant pro vilos vartus, ir štai dabar, su kiekvienu pralėkusiu kilometrus žyminčiu mėlynu kelio ženklu, vis labiau artėjo prie jūros, vis lengviau pateisindamas savo neveiklumą. Keisčiausia, jog Markas nieko nepadarė, kad įvykdytų gautą nurodymą ir tai buvo neįtikėtina. Iki šiol vyrukas nebuvo susidūręs su problemomis vykdant įsakymus. Net priešingai: jam itin patiko aiškiai ir tiksliai žinoti, ko iš jo tikimasi, o štai dabar, pirmąkart nepaklusus, Marko viduje šėlo visiška nežinios audra, lygiai tokia, kaip ir už priekinio automobilio stiklo įsismarkavusi pūga.
Jei tik moteris tartų bent žodį, jei tik užsimintų, jei tik leistų suprasti, kad jai reikalinga jo pagalba… Argi Markas nepasiūlė? Argi neatskleidė taip kruopščiai slėpto susižavėjimo ir neišdavė trapios vilties?
– Aš liksiu su tavim, – nuo įtampos prikimusiu balsu pareiškė jiems lekiant autostrada, – aš galiu tavim pasirūpinti. Aš galiu tave apginti.
Ji neatsakė. Tik stipriau sugniaužė vairą. Galbūt nepasitikėjo Marko žodžiu? O ir kodėl turėtų tiesą pasakius. Juk kai Žilvinas ją šiandien pamatė su nauja suknele ir suėmęs už pečių papurtė, ką darė apsauginis? O kai šefas tėškė savo moterį į sieną ir jos kūnas sutrupino raudona glazūra dengtą vazą? O kai šeimininkas kupinu paniekos balsu išrėžė jai tiesiai į akis:
– Tu rimtai manai, kad paėmiau tave tam, kad galėčiau žiūrėti į tavo VEIDĄ?
Markas nė nekrustelėjo. Tik stebėjo tarp didžiulių raudonos vazos duženų, kurios kaip kraujo balos telkšojo prie moters kojų, sustingusią Jūratę. Dešiniuoju delnu ji vangiai trynė kairiosios rankos dilbį – vietą, už kurios sugriebęs ją purtė Žilvinas. Menkysta. Sumautas menkysta: virė įniršis Marko gyslose. Ne tiek ant šefo, kiek ant savęs, kad stovi tarpdury kaip idiotas.
– Dėl šito tave paėmiau, – Žilvinas delnu vieną, du, tris.. penkis kartus paplekšnojo per standžią moters krūtį, kurią dengė nematyta tamsiai pilka suknelė aukštu kaklu, – šuoliuok ir apsirenk taip, kad matyčiau tai, į ką noriu žiūrėti. Nes dabar, blet, atrodai kaip kokia sumauta mokytoja!
Jūratės mėlynose akyse žėrėjo vandenynai, tačiau šįkart ji susivaldė. Neištarė nė vieno atsiprašymo žodelio, nepadovanojo vyrui nuolankumo kupino prisilietimo, tik kietai sučiaupė lūpas ir apsisukusi ant kulno pradingo savo kambaryje. Marko širdis sudundėjo: kas čia buvo? Ar Žilvinas tai pastebėjo? Apsauginis atsargiai žvilgterėjo į šefą, mėgindamas nuspėti, kas sukasi jo galvoje, tačiau nepastebėjo jokio ženklo, kuris būtų suteikęs pagrindo nerimauti. Tironas nieko nenujaučia? Neišgirdo, kaip kažkas nutrūko Jūratės viduje? Tačiau anam rodos labiau rūpėjo žaižaruojančio krištolo grafinas ir aprasojęs ledo kibirėlis.
Apsauginis tyliai žengė kelis žingsnius atgal ir, supratęs, kad gali dingti nepastebėtas, šmurkštelėjo į vonią, sujungtą su Jūratės kambariu. Vidury lovos išskerstas, demonstruodamas savo klėtkute margintus vidurius, tysojo mažasis lagaminas, į kurį skriejo patys reikalingiausi moters daiktai.
– Tu išeisi, – ištarė ir krenkštelėjo sutrikęs, kai žodžiai gerklėje netikėtai išsausėjo ir ėmė kibti prie liežuvio mėginant juos išstumti lauk, – ir gerai. Jei reikės… Jei jis…
Velnias, jei ji bent ką pasakytų, jis geriau suprastų, ką turi daryti. Markui lyg oro trūko nurodymo, įsakymo, nekvestionuojamo paliepimo, nulemsiančio tolimesnę įvykių eigą, tačiau ji nepravėrė lūpų. Paliko viską spręsti jam:
– Jei reikės, aš pridengsiu, – vyro ranka nejučia nuslydo ant ginklo rankenos ir jis pasišlykštėjo dėl savo išdavikiško elgesio. Geriau jau jam netektų priimti sprendimo…
Pasisuko ir netaręs daugiau nei žodžio išnyko tamsiame šalutiniame koridoriuje, kuriame sutikti šefą buvo mažiausiai tikėtina. Išsirinko patogią vietą, iš kurios buvo gerai matyti svetainė ir išėjimas. Čia jis neklius už akių, tačiau bus pakankamai arti, jei tik Jūratei jo prireiktų. Tereikėjo palaukti ir nurimti. Suvaldyti viduje besikaupiantį džiaugsmą jog ji pagaliau bus laisva ir plaučius gniaužiančią baimę dėl ateities, kurios iliuzijas jis paslapčia puoselėjo. Kol ta ateitis buvo nereali, švelniai auginamos svajonės neskaudino, tačiau kas nutiks su jomis realiame pasaulyje, kuris braižėsi aplink ir rodės jog visai netrukus įsmuks vidun? Jis be vargo galėjo beveik bet kam išmalti snukį, nelabai susvyruotų, jei prireiktų ištaškyt smegenis – ne pirmas kartas, tačiau Jūratės laisvė jį žiauriai neramino. Nes kai ji išsprūs iš Žilvino, tuomet Markas privalės priimti sprendimą.
– Kur tu blet susiruošei? – Žilvino riaumojimas sugrąžino jį į realybę, kai Jūratė, apsitempusi džinsais ir nešina lagaminu, išsmuko iš savo kambario ir nesidairydama nucaksėjo link išėjimo.
Šefas bėgiojo du kartus per savaitę, kartą per savaitę žaidė tenisą ir dar turėdavo vieną bokso treniruotę. Buvo sumautai stiprus ir greitas, tačiau Markas turėjo ginklą. Neskaitant kitų naudingų įgūdžių, kuriuos galėjo pasitelkti, tačiau kol kas nenorėjo kištis. Kol kas Jūratė be jo pagalbos sėkmingai judėjo link išėjimo, o Žilvinas tik taškėsi prakeiksmais ir riaumojo jai įkandin. Pagaliau vyras pavijo savo moterį. Dabar jau tikriausiai buvusią, tačiau jis dar to atrodo nesuvokė. Griebė už pūkinės striukės apykaklės ir tįstelėjo atgal. Jūratė loštelėjo, tačiau nepasimetė. Suspurdėjo kaip žėrinti žuvelė, per klaidą prarijusi kabliuką, vikriai pakrutino pečius ir šefo gniaužtuose liko tik sidabrinė striukė. Tą trumpą akimirką, kol Žilvino burbonu užpiltos akys suvokė, kad laiko tik išnarą, moteris išnaudojo pasiekti lauko durims ir išnykti žiemos tamsoje.
Šefas įsiutęs tėškė Jūratės striukę į sieną, o paskui ją nuskriejo ir kumštis. Duslaus smūgio garsas susiliejo su šalto vėjo, srūvančio pro mažą durų tarpelį, šiurenimu. Ant šviesių šilkinių apmušalų liko kruvini krumplių pėdsakai ir fizinis skausmas matyt grąžino šeimininko protą. Kai vyras pakėlė akis į apsauginį, veidas buvo stebuklingai ramus, tačiau Markas puikiai žinojo, kad ta ugnis, žėrinti už pilkų akių, pasiekė aukštakrosnės temperatūrą:
– Ko spoksai, blet? Gražink mano turtą!
Dabar, klausydamas tolygiai murkiančio visureigio motoro, Markas suvokė, jog Žilvinas taip ir nepatikslino, apie ką kalbėjo duodamas nurodymą: prabangų visureigį ar moterį. Jei apie automobilį, tuomet galbūt ir bus įmanoma kažką padaryti. O štai dėl moters… Dėl moters apsauginis turėjo kitų planų ir nė viename jų Jūratė negrįžo į tuos namus, iš kurių jie abu tik ką paspruko.
Markas pasisuko į vairo lyg gelbėjimosi rato įsitvėrusią Jūratę. Moteris vilkėjo tik ploną aptemptą megztuką, po kuriuo kilnojosi skausmingai pilnos krūtys. Kol išvažiavo iš miesto, gražuolės kvėpavimas buvo greitas ir paviršutiniškas ir nuo to garso Markui ėmė dilgčioti visą kūną. Ir nuo besikilnojančių virpčiojančių krūtų. Ir nuo švelniai paburkusių bei paraudusių paakių, nuo jos aštroko kūno kvapo, primenančio sujauktą šeimininkų miegamąjį po to. Kartais galvodavo, kad Žilvinas, sugalvojęs kokį pavedimą, specialiai jį pakviečia iškart po to, kai su ja pasidulkina. Ne kartą svarstė, ar tokiu savo elgesiu tiesiog žemina Jūratę, kuri, taip beviltiškai mėgindavo prisidengti nuo apsauginio alkanų akių, ar tiesiog erzina jį. Greičiausiai dėl abiejų šių priežasčių. Ir dar dėl savęs. Labiausiai dėl savęs: tas šliužas mėgo stebėti, kaip žmonės reaguoja į pažeminimą. Ir tikriausiai jam pasistodavo nuo minties, kad būtent jis priverčia kitą šlykštėtis savimi ir nekęsti savo egzistencijos.
– Jūrate, pasakyk… Tau reikia manęs?
Velnias, kodėl ji taip užsispyrusiai tyli? Pasakytų, kad jis jos nedomina ir viskas būtų baigta. Jis būtų žlugęs, bet bent jau žinotų tai, o dabar ta žudanti tyla…
Jūratės pirštai paleido vairą ir ji siektelėjo link jo. Trumpą, dieviškai trumpą akimirką, Markas manė, kad ji palies jo ranką, koją, nesvarbu ką – svarbu, kad JĮ, tačiau gražuolė tik grybštelėjo buteliuką su persikiniu jogurtu, kuris buvo likęs nuo jos dieninės išvykos į sporto klubą. Įspraudė jį sau tarp kojų, atsuko viena ranka ir priglaudusi prie lūpų, nurijo kelis gurkšnius. Po to sugrąžino jį į laikiklį tarp priekinių sėdynių, nė nepažvelgdama į jos dėmesio alkstantį Marką.
– Jūrate…, – taip nekentė savęs už tą veblenimą, tačiau ką dar galėjo padaryti, pulti ją kaip tas žvėris, nuo kurio ji tik ką paspruko? – aš tavęs noriu. Padarysiu viską, ko paprašysi.
Ir vėl pasuko galvą į moters pusę. Dieve, negi jis buvo atitraukęs akis nuo jos? Taip. Buvo. Ji per daug nuostabi, kad būtų įmanoma ilgai ją stebėti. Po kurio laiko tiesiog imdavo deginti akis ir svilinantis karštis pasklisdavo kraujagyslėmis. Tačiau šįkart jis susikaupė ir nenuleido žvilgsnio. Nepaisant deginimo, nepaisant visą kūną raižančio alkio. Nagi! Ji negali nejausti, kad jis laukia atsakymo, negali nežinoti, kaip jam reikia žinoti. Tiesą, kad ir kokia ji būtų. Ne. Šūdas. Ne tiesos trūko. Trūko krypties, kelio ženklo, nuorodos, įsakymo, kurį galėtų vykdyti nesiblaškydamas:
– Ko tu nori? Ką man daryti?
Ir vėl nesulaukęs atsakymo, Markas sugriežė dantimis ir trinktelėjo į panelį. Pyptelėjo aparatūra ir automobilyje užriaumojo „Highway to Hell“ užkimusios gitaros. Rimtai?
– Kalbėk su manimi… – vyro pirštai surakino jos riešą.
Po pirštų pagalvėlėmis kalė pulsas. Greitas. Stiprus. Jos oda degino apsauginio delną, tačiau ji vis tiek tylėjo, o Marko viduriuose sprogo sumautas ugnikalnis.
– Kalbėk su manimi po galais!
Jis trūktelėjo jos ranką, norėdamas, kad Jūratė pagaliau pažiūrėtų ir jį PAMATYTŲ.
***
Sušiktai tylu aplink. Beveik galėjo girdėti, kaip skrebena krentančios snaigės į sumaitotą kapotą. Tik kiek vėliau suprato, kad tai suaižėjusio stiklo kristalai byra ant subliuškusių oro pagalvių. Markas spyriu atidarė dureles ir beveik iškrito lauk. Pastovėjo keturpėsčias, jausdamas, kaip tarpupirščiuose tirpsta šviežias sniegas ir ledinė drėgmė sunkiasi per drėkstančius džinsus. Iškosėjo ir išspjovė kruvinas seiles, o kai galva nustojo suktis, atrėmė nugarą į automobilio slenkstį ir pagrabaliojo striukės kišenes. Velnias… Neįtikėtina. Ir kodėl turėjo pakelį susigrūsti būtent į kairiąją kišenę? Virpančiais lediniais pirštais traukė vieną cigaretę po kitos ir visos trupėjo delnuose: saugos diržas jas visas sutraiškė. „Bent vieną, prašau, kad nors viena būtų… “ tik tokią mintį sau leido. Ir pagaliau vyruko veidą nušvietė šypsena: štai ji, išgyvenusioji. Lėtai pakėlė ją prie burnos ir švelniai suspaudė tarp lūpų.
Kurtinančioje tyloje čirkštelėjo žiebtuvėlis ir sušiureno smilkstantis tabakas.
Snigo taip žudančiai lėtai. Ir tyliai. Šaltis čiupinėjo kaulus ir stingdė kraują šnervėse. Kažkas tame dilgčiojančiame skausme jį ramino. Ta trumpa pertraukėlė, kai tribūnos prityla, treneris duoda nurodymus, kaip geriau įveikti varžovą, kažkas apčiupinėja sudaužytą veidą ir tą trumpą momentą galimą pajusti, kaip tinsta sumušta lūpa ir dilgčioja sudaužyti šonkauliai. Tik tą trumpą momentą, nes kai grįžti į ringą visa tai lieka kažkur už kadro. Dabar buvo jo pertraukėlė. Po jos turės grįžti į automobilį ir susirasti mobilųjį, reikės išsikviesti pagalbą: čia dar ne nokautas, jis dar nepralaimėjo, jis dar stovi ant kojų, nors tik ką ir neteko kažko labai svarbaus. Dar nežinojo, ko tiksliai, tačiau dabar ne laikas vertinti, netrukus bus laikas grįžti ir atstovėti dar vieną kovą. Galbūt paskutinę.
Kai cigaretė susmilko iki filtro, šiaip ne taip įropojo į visureigį ir ėmė grabinėti, mėgindamas atrasti, kur po velniais pasidėjo jo mobilusis. Iš visų jėgų stengėsi nežiūrėti į Jūratės kūną, prismeigtą prie sėdynės priekinį stiklą praplėšusio eglišakio. Kvepėjo persikiniu jogurtu, sakais ir Kalėdomis. Markas pakėlė akis. Medžio atplaiša suplėšė moters megztinį ir dabar viena puiki krūtis baltavo tamsoje. Pilna ir standi, šiek tiek primenanti išnokusį melioną, kurį taip norėjosi suspausti tarp delnų ir pakelti prie lūpų. Išgerti saldžias sultis. Ne. Nereikia sulčių: švelnia oda lėtai varvėjo pieniškai saldi jogurto srovelė. Gėrimas išsitaškė po visą saloną, bet didžioji dali teko moters veidui bei kaklui ir visa saldi masė dabar lėtai slinko žemyn, sunkdamasi į megztinio draiskalus ir vinguriuodama dar šilta oda. Kai srovė pasiekė spenelio galiuką ir ėmė kauptis į lašą…
– Padėk man… – moteris sudėjo visą savo galią į šiuos žodžius. Surinko Jūrą, kiek jos dar buvo likę ir išdainavo, mėgindama pagauti neramias apsauginio akis.
Ir tik kai Markas pakėlė į ją savo žvilgsnį, moteris suprato, jog balse buvo per daug gelmės, per daug liūliuojančio bangų supimo, per daug vilionės. Tą vienintelį kartą, kai buvo tikrai svarbu kažką padaryti dėl savęs, ji susimovė. Galutinai. Tai patvirtindamas vyras pasislinko arčiau ir priglaudė lūpas prie spenelio, verkiančio persikų pienu. Marko burna prasivėrė ir jis švelniai ją apžiojo. Visą, kiek tik tilpo į jo godžią ir alkaną gerklę. Savo šiurkščiu, šaltu liežuviu suko lėtus ratus aplink išbrinkusį spenelį. Tingiai ir lėtai paskutinis prisilietimas kilo dilgčiojančia oda, keliaudamas baltu takeliu aukštyn.
– Ir tu prieš mane? – sušniokštė paskutiniai moters žodžiai, kylantys iš pačių vandenyno gelmių.
Ir nebeliko nė vieno gyvo, galinčio paliudyti, kad visą gyvenimą trukęs Jūratės meilės romanas prasidėjo tą dieną, kai jos kūną sušaudė kruvini vyšnių branduoliai. Ir niekas neprisimins, jog Jūrai tai buvo trumpa, tačiau aistrų kupina sąjunga, kurią taip netikėtai nuplovė motinos pienas.
Kaip gaila, kad ji ją išdavė.
