Anuka girdėjo vienintelį garsą – savo širdies plakimą. Šis tvinkčiojimas, mušantis lyg didžiausias būgnas, pradžioje suspengęs galvoje, akimirksniu užpildė ją lyg tuščią indą, vos tik moteris pajuto saldų palengvėjimą, sumišusį su gerklę veržiančia panika. Panika, kuri supančiojo kūną lipniais, dusinančiais baimės čiuptuvais: juk ji taip troško, kad Oza pranyktų su visu savo užgniaužtu žinojimu ir štai – tai įvyko. Maurų įlankos motina tyso negyva aulos viduryje ir ji yra vienintelė, kuriai šios svetimšalės atklydėlis mirtis galėjo būti naudinga. Ar kas nors iš aplinkinių tai žino, ar bent nutuokia, kaip ji troško, kad iš tos vargšelės lūpų daugiau neištrūktų nė vienas žodis apie Maurų įlanką, kelionę, Jarą? Anuka ėmė karštligiškai žvalgytis aplink, tikrindama žmonių veidus ir ieškodama juose pasmerkimo, pasišlykštėjimo ar kaltinimo. Tačiau niekas nekreipė į klajoklę nė menkiausio dėmesio. Visi blaškėsi persigandę ir sutrikę, nežinodami, nei ko griebtis, nei ko saugotis. Kelios moterys aimanavo užsidengusios veidus rankomis. Lyg suvokęs, kad antrąkart neteko motinos, sukliko Ozos globotas kūdikis. Visą spiečių apėmė chaosas.
Pagaliau, įsitikinusi, kad ja niekas nesidomi ir neįtarinėja, Anuka į viską pažvelgė kur kas ramiau. Ji puikiai žinojo, jog yra trys garantuoti būdai gauti atskalūno įdagą: turėti bet kokį ryšį su atstumtuoju, poruotis su vaisinga moterimi, negavus Motinėlės pritarimo, ir sulaužyti patį griežčiausią draudimą – jokiais būdais ir aplinkybėmis nepakenkti motinai. Sulaužytas didysis priesakas visada yra atlyginamas. Visada. Iš savo klajonių moteris žinojo, kad po tokio nusikaltimo kažkas būtinai bus paženklintas, net jei vyresnieji ir nebus įsitikinę, jog būtent pasmerktasis ir yra tikrasis kaltininkas. O su nuosprendžiu jie akivaizdžiai neketino delsti: Semba, Danas ir alas Bobas, atsitraukę į salės pakraštį, jau kurį laiką kažką aiškinosi, tačiau iš kelis kartus truktelėjusių Motinėlės pečių ir medžiotojo skėsčiojimo rankomis buvo galima nuspėti, jog jie vis dar pasimetę ir nėra priėmę sprendimo. Vienintelė Iglit neatrodė sutrikusi. Suklupusi prie mirusiosios ji atidžiai apžiūrinėjo kūną ir keliskart atsisukusi į vyresniuosius kažką jiems pasakė, į ką tie sureagavo vien galvos linktelėjimais – buvo akivaizdu, jog visi sutaria dėl to, kas buvo mirties priežastimi. Greičiausiai sekta patvirtino iš lūpų į lūpas keliaujančią spėlionę, kad kažkas įbėrė nuodų į gyvybės gėrimą. Skirtumas tik tas, kad Iglit galėjo pasakyti, koks tiksliai mišinys buvo panaudotas.
Mintys kaip pašėlusios sukosi klajoklės galvoje, kai ji išgirdo Lorotos aikčiojimą, išsiskiriantį iš bendro triukšmo. Motinėlės favoritė buvo įsitikinusi, jog tai ji turėjo žūti nuo nuodų, mat pagal tradiciją būtent ji privalėjo išgerti pirmąjį gurkšnį iš ritualinės taurės.
– O, Pirmoji Motina, apsaugok mane ir mano negimusį kūdikį, – raudojo Lorota grąžydama rankas, nekreipdama dėmesio į aplink susispietusių motinų raminimus, – kas galėjo būti toks žiaurus? Kas galėjo užsigeisti šio dar negimusio mažylio mirties…
Anukos galvoje vėl sudundėjo. Keletą akimirkų ji stovėjo sustingusi, galvoje dėliojantis bauginančiai mozaikai, o vaizdui išryškėjus, pasileido per minią, rankomis skindama kelią ir nekreipdama dėmesio į tuos, kurie niurnėjo nepatenkinti, jog buvo grubiai nustumti šalin.
– Bėk, – vos spėjusi suklupti prie sektos sušvokštė jai į veidą.
– Palauk, ne dabar, Anuka, – net nepakeldama akių Iglit tyrinėjo keistai pilkas Ozos dantenas.
– Iglit, – beveik suurzgė klajoklė, – tuojau pat kelkis ir bėk iš čia.
– Kas tau pasidarė, – pagaliau pažvelgė į draugę sekta, – kodėl turėčiau bėgti?
– Apsidairyk, pasiklausyk.
Iglit trumpai apžvelgė minią, tačiau niekas nepatraukė jos dėmesio.
– Iglit, jie jau tariasi, netrukus jie kažką apkaltins ir tas kažkas būsi tu! – vis dar stengėsi kalbėti kuo tyliau.
– Tai ne aš, Anuka, aš to nepadariau – kuo ramiausiai atsakė jai sekta ir vėl pasilenkė virš Maurų įlankos motinos kūno.
– Nesvarbu, kad ne tu, Iglit, bet viskas rodo į tave: tu sumaišei ritualinį gėrimą, tu padavei taurę, tu išmanai žoles bei tirpalus, tu žinojai, kad pagal tradiciją, pirmoji gers Lorota ir visi matė, kaip jūs nekentėt viena kitos. Atsipeikėk, maldauju…
– Taurė čia buvo visą naktį, tad bet kas galėjo supilti nuodus per ramybės valandas, – dabar jau ir Iglit balse pasigirdo dvejonė, o jos pirštai nustojo čiupinėti pradėjusią vėsti Ozos odą, – ne, Semba neleis tokios neteisybės.
– Iglit, prašau… – Anukos akyse trumpai blykstelėjo nevilties ašaros, – kaip tu nematai? Pažvelk į vyresniuosius: ko trūksta?
Sekta žvilgterėjo į Motinėlę, vyriausiąjį medžiotoją ir alą Bobą, vis dar įnirtingai besiginčijančius už keliolikos žingsnių nuo judviejų ir sutrikusi pažvelgė į vilties kupinas draugės akis:
– Vyriausiojo sekto, žinoma.
– Taip, sekto. Sekto, Iglit. Tu dabar mūsų vienintelis sekas, tu turėtum stovėti greta jų…
– Aš…, – pagaliau ji suprato, ko taip baiminosi klajoklė, pagaliau moteris ir pati pastebėjo blogą lemiančius ženklus. Netikėtai užklupta atėjusio suvokimo, Iglit prisidengė delnu burną ir staiga pridususiu balsu suaimanavo, – o, Pirmoji Motina, o Egonai išmintingasis… Anuka, ką man daryti?
– Bėk, bėk tuojau pat!
Sekta netvirtai atsistojo ir lyg apdujusi apsižvalgė. Klajoklė taip pat pakilo, ketindama kuo greičiau išlydėti draugę iš spiečiaus, tačiau jos suspėjo nueiti tik kelis žingsnius, kai ant Iglit peties nusileido sunki Ziko ranka. Vos atsisukusi Anuka pamatė sustingusį penkiadančio veidą – po kovos arenoje ir po patirto pažeminimo, jo gera nuotaika išgaravo, vyras tartum apmirė ir viskas, ką tedarė, tai be žodžių sekiojo Daną ir vykdė kiekvieną jo paliepimą, neparodydamas nė menkiausios abejonės ar nepaklusnumo.
Anukos pirštai įsikibo į akmeninius Ziko rankos raumenis, o akys maldavo atsitraukti, tačiau jis net nesuvirpėjo, iš tiesų, tai net nepažvelgė į buvusią medžioklės partnerę, mat vienintelis jo rūpestis buvo sulaikyti Iglit ir jokia jėga pasaulyje nebūtų pakeitusi vyro ryžto. Jis išliko ramus ir tuomet, kai sekta mėgino ištrūkti, kai talžė jį kur papuola, rėkė, raitėsi lyg gyvatė, maldavo. Moteris neturėjo jokių šansų išsivaduoti iš patyrusių ir stiprių medžioklio rankų, lygiai kaip neturėjo nė menikausios galimybės pakeisti jai paskelbto nuosprendžio. Kad ir ką sakė pasmerktoji, kad ir kaip mėgino įtikinti spiečiaus gyventojus, tačiau jie visi buvo kurti jos žodžiams. Iglit nesulaukė nė vieno užtarėjo, niekas neatėjo jai į pagalbą, visi stovėjo nuleidę galvas, mat Motinėlės paskelbtas sprendimas buvo neatšaukiamas.
Tik viena Anuka, apglėbusi save rankomis, žvelgė į ašarotas Iglit akis, kai jai prie kaktos prispaudė įkaitusį strypą su atskalūno ženklu ir į atsivėrusią žaizdą pripylė trintos anglies, kurią tvėriai, siūdami žaizdą, paliks po oda, taip amžiams užtvirtindami atstumtojo lemtį šiai moteriai.
———————-
Blanki, sušalusi žiemos saulė, kybojo kažkur už debesų, vargiai juos apšviesdama, tačiau buvo aišku, jog vidurdienis jau visai čia pat, todėl minkštais, tvėrių vytais, batais apautos kojos paspartino žingsnį. Po padais trupant suledėjusioms samanoms, o nepridengtą veidą raižant aštriam šiaurės vėjui, moteris džiaugėsi bent jau dėl to, jog po sektos išvarymo atėjęs netikėtas atodrėkis ištirpino pusnis, o po kelių dienų vėl grįžęs speigas surakino žemę. Dabar ji galėjo būti rami, jog pėdsakai nebus lengvai pastebimi ir jei jai pavyks tai, ką sumanė, jų neužklups koks iš spiečiaus atsliūkinęs smalsuolis.
Kelionę šiek tiek lėtino sunkus nešulys. Kuprinė buvo prikrauta, tačiau ne tokia pilna, kokia galėjo būti – maisto paėmė tik tiek, kiek pavyko nesukeliant įtarimo. Bet daug labiau už žygio nepatogumus neramino abejonė: Anuka visiškai nenutuokė, ar Iglit girdėjo paskutiniuosius žodžius, kuriuos ji jai šnabždėjo, prieš jas atplėšiant vieną nuo kitos. Moteris nežinojo, ar sekta juos suprato, ar įsidėmėjo, o net jei ir taip, tai ar ketino laikytis susitarimo. Bet ji tai jau tikrai ketino laikytis duotojo pažado, tad, susisupusi į dvejetą apsiaustų, skubėjo per įšalusią žemę, kol, pasukusi už ledu aptrauktos upės vingio, pamatė maudyklą, kurioje ją dar vasaros pradžioje užklupo sekta. Be sodrios žalumos viskas atrodė kitaip, tačiau ji buvo tikra, kad čia ta pati vieta, todėl nekantriai nusimetė nešulius ir pasilipusi ant pakrantės riedulio ėmė žvalgytis. Pilki medžių kamienai, apšarmoję šakų sąvartynai ir nurudę augmenijos stagarai buvo viskas, ką pastebėjo jos akys, tačiau ore plevenantis kvapas pradžiugino klajoklę:
– Iglit! – šūktelėjo, kreipdama galvą ton pusėn, iš kur dvelkiantis oras stipriausiai kuteno šnerves, – Iglit, gali pasirodyti, aš viena!
– Anuka…, – iš už žemos pušies išlindusi sekta atrodė sutrikusi ir išsigandusi, – negaliu patikėti…
Ji buvo susisupusi į kažkokį pilką, šiurkštų, negrabiai nuvytą apsiaustą, kuris akivaizdžiai buvo kietas ir visiškai negludo prie kūno. Nebuvo nė menkiausios abejonės, jog tvėriams maitino ne kailius ar odą, ne pluoštinius augalus, ir net ne žolę. Žiemos vidury iš spiečiaus išmesta sekta galėjo rasti nebent spyglių, šakų ar medžių žievės, o iš to rezginiai gaudavosi kieti ir tinkamesni sienoms, nei rūbams. Visas tas penkias naktis, kurias laukė šio susitikimo, klajoklė nerimavo, kad Iglit kaip nors pavyktų apsisaugoti nuo aštraus ir svilinančio šalčio, kad ji kaip nors ištvertų, kol judvi susitiks. Todėl, dar nespėjus draugei prisiartinti, Anuka nusimetė vieną apsiaustą ir ištiesė jį sektai. Moteriai prisiartinus tapo aišku, kaip sunkiai ji išgyveno šį atskirties laiką: iš nuovargio įkritę paakiai, nuo maisto trūkumo raudonį praradusi oda, šalčio apkramtytos lūpos ir žaizdoti pirštai, kuriuos ji greičiausiai susižalojo lupdama medžių žieves. Bet labiausiai baugino susigūžęs ir susitraukęs kūnas, lakstančios akys ir krūpčiojimas, kas nė iš tolo nepriminė ankstesnės išdidžios ir savimi pasitikinčios Iglit.
– Tu atėjai, – atstumtosios veide pasirodė nedrąsi šypsena, o iš akių pabiro ašaros.
– Tai žinoma, – Anuka ištiesė rankas, ketindama apkabinti bičiulę ir iškart pastebėjo, kaip jos pečiai susigūžia, o nevalingai pakilusi ranka pridengia kaktą, – leisk tave apkabinti.
– Kas čia dabar, Anuka? Ar čia aš taip sumenkau, ar tu taip išaugai? – po keleto akimirkų, nurijusi gumulą ašarų pamėgino pajuokauti sekta, vis dar laikydama glėbyje savo ištikimą draugę.
Anuka ėmė traukti iš kuprinės maistą, kurį pamačiusi Iglit užsikūkčiojo balsu:
– Tu neįsivaizduoji…, – mėgino kažką pasakyti, tačiau raudai atėmus balsą, tik mostelėjo ranka.
– Nusiramink, aš suprantu. Pavalgyk, gerai? Iškart pasijusi geriau.
Laužo kurti nedrįso, bet kai pasistiprino, iš tiesų atgavo pusiausvyrą ir jau galėjo kalbėti:
– Aš tiek galvojau, daugybę kartų svarsčiau, kas galėjo norėti Lorotos mirties?
– Nežinau, Iglit, tačiau dabar tai jau nieko nereiškia, dabar jau nieko nebepakeisim, juk supranti?
– Taip, tačiau juk gali būti, kad jai vis dar gresia pavojus…
– Tu tikrai apie tai galvoji?
– Žinoma, galvoju. Galvoju, kas išties nutiko per žiemos ritualą, kas galėjo supilti nuodus į taurę, kam to reikėjo. Dar galvoju, kaip mums geriau pasirengti pavasariui, kai sugrįš gmorgai.
Anuka įdėmiai pažvelgė į atskalūnę – moteris vis dar nesuvokė, jog yra išstumta iš spiečių gyvenimo, kad nebeturi jokios ateities tarp žmonių. Ji privalėjo liautis galvoti apie spiečių, privalėjo galvoti apie save ir tai buvo pagrindinė šio susitikimo užduotis:
– Nebėra „mūsų“, Iglit. Esi tik tu. Privalai kuo greičiau tai suprasti.
– Taip, tu teisi… – vėl užlūžęs balsas privertė moterį trumpam nutilti, tačiau ji susitvardė, – bet tu turi žinoti. Po gmorgų puolimo, aš pradėjau bandymus ir …
– Iglit, baik, prašau!
– Ne, Anuka, paklausyk! Tai gali būti svarbu. Svarbu jums, – ji pabrėžė paskutinį žodį ir įsistebeilijo į pašnekovę, o nesulaukusi prieštaravimo ir negalėdama numaldyti kylančio užsidegimo, pašoko nuo akmens, ant kurio sėdėjo ir išsitiesusi ėmė pasakoti, gestikuliuodama rankomis. Atrodė taip, lyg vėl būtų ta ankstesnioji, savimi pasitikinti Iglit, – aš mėginau kai ką pagaminti. Pameni kapsulių auginimo indą? Joms susiformuoti, reikalinga reakcija, kurią sukelia žaibas. Palyginus su gmorgų žaibu, maniškiai labai silpni, tačiau ne tai svarbiausia, svarbiausia, kad pats indas jo nepraleidžia.
– Tokiu metu tu kalbi apie indus? – Anuka net šiek tiek pyktelėjo.
– Ne, ne apie indus, – Iglti iškvėpė ir ėmė aiškinti jau daug ramiau, – Paklausyk, prašau. Juk jei iš tokios medžiagos pavyktų pagaminti apsaugą medžiotojams, gmorgų žaibai jų nenužudytų.
– Tai… tai būtų… – pagaliau, supratusi sektos sumanymą, idėja susižavėjo ir klajoklė.
– Nuostabu, argi ne? Jie būtų daug saugesni, Anuka. Man tik reikia šiek tiek laiko ir medžiagų.
– Kokių medžiagų tau reikia?
– Iš mano kambario, – taip natūraliai trūktelėjo pečiais sekta, lyg būtų vėl užmiršusi, kad ji nebeturi savo kambario, nebeturi visų sektui priklausančių rakandų bei atsargų.
– Pamiršk tai, Iglit.
– Ne, Anuka, tai svarbu! Jei jie žinotų, galbūt atšauktų savo sprendimą, jei man tik pavyktų…
Klajoklė įkvėpė ir užmerkė akis. Ji puikiai žinojo, jog atskalūno grįžimas yra neįmanomas. Nė viename spiečiuje, nei vienam atstumtajam dar niekada nebuvo atleista. Net jei Anuka, rizikuodama savo pačios padėtimi ir atneštų reikiamus daiktus iš spiečiaus, net jei Iglit ir pavyktų padaryti tai, ko ji tikisi, net ir tuomet vyresnieji kažkokiu būdu turtėtų apie tai sužinoti. O kaip tai padaryti, nepripažįstant, kad Anuka palaikė ryšius su atskalūnu ir taip nusižengė priesakams bei pati užsitarnavo bausmę?
– Iglit, tu man labai brangi, turbūt pati brangiausia iš visų, – Anuka prisiartinusi uždėjo rankas ant moters pečių ir pažvelgė jai į akis, – ir būtent dėl to privalau būti žiauri. Tu niekada negrįši į spiečių. Nie-ka-da. Ar supranti mane, Iglit? To nebus. Privalėsi išmokti gyventi kitaip.
– Tu nesupranti… Aš negaliu gyventi viena. Aš negaliu savimi pasirūpinti, o ta tyla mane veda iš proto. Aš niekam nereikalinga. Nenoriu tokio klajoklės gyvenimo… Jei bent sugebėčiau medžioti taip, kaip tu.
– Gerai, kad apie tai užsiminei, – pagaliau nusišypsojo Anuka, radusi progą pasakyti tai, ką buvo nusprendusi, – kaip tik norėjau prisipažinti, kad aš tikrai nesu tokia gera, kaip tu manai.
– Ką čia kalbi? – suirzo nevilties apimta Iglit, – mes visi matėme, kokius laimikius partempei, o ko nematėme, tą Zikas papasakojo.
– Va čia ir bėda, kad tai ne aš juos sumedžiojau.
– Kaip tai?
– Man kai kas padėjo.
– Baik pokštauti, – dar labiau nusiminė Iglit, – nenoriu girdėti tų Ziko pasakų apie Gamtos pagalbą tokiems kaip tu. Dabar man reikia kažko realaus. Mano kūnas alkanas ne istorijų, o maisto…
– Kauliniuose kalnuose gyvena žmonės, – išbėrė vienu atsikvėpimu.
– Taip? Tai kodėl mes apie juos nieko nežinom?
– Nes jie nenori, kad žinotumėm.
– Ir kodėl normalūs žmonės, gali to norėti?
Anuka tik kilstelėjo antakius ir įsispirtino į draugę, laukdama, kol ji pati atsakys į savo klausimą.
– Nes jie nėra normalūs… Kas jie, Anuka? Gamtos vaikai? Tokie kaip tu? Ar… – sekta nusipurtė, pagalvojusi apie antrąjį variantą, nes, nepaisant to, kad pati dabar turėjo atskalūno ženklą, tačiau joje vis dar buvo gyvas įsitikinimas, kad atstumtieji yra blogis, kurio privaloma vengti.
– Taip, vienas yra toks kaip aš, – klajoklė nė nepajuto, kaip šyptelėjo, pagalvojusi apie Jarą, – o kitas, kitas toks, kaip tu.
– Kaip aš? Sektas?
– Sektas, – patvirtino Anuka jausdama, kad draugei bus lengviau priimti žinią apie Joną, jei pirma pajus tarp jų esantį bendrumą, – ir atskalūnas.
———————-
Buvo jau prietema, kai moterys perėjo Sausąjį mišką ir pasiekė Kaulinių kalnų papėdę. Sekta visą kelią nerimavo ir aikčiojo, klausydama Anukos istorijos, kurią ji pirmą kartą papasakojo atvirai ir nieko nenutylėdama. Na, beveik nieko nenutylėdama – poravimąsi su Jaru praleido, nes jai pačiai tai prisiminti buvo per daug liūdna. Tačiau pajuto begalinį palengvėjimą, galėdama su kažkuo pasidalinti visa istorija be apgaulės ir išsisukinėjimų. Kaip ir buvo galima tikėtis, Iglit be galo sudomino viskas, ką Anuka galėjo papasakoti apie susirėmimą su gmorgu prie Maurų įlankos spiečiaus, apie vaizdinius, kuriuos matė klajoklė ir apie Jaro panašumą į vilką.
– Negaliu patikėti, kad susipažinsiu su dar vienu Gamtos vaiku, – lyg mažas vaikas džiūgavo paskui klajoklę sekdama Iglit, – o Jonas ilgai buvo sektu, prieš jį išvarant? Ar žinai, už ką jis gavo įdagą?
– Galėsi pati paklausti, jei tik mums pavyks juos surasti, – kiek apramino draugės įkarštį, nors jai ir buvo malonu matyti, kaip sektos nugara išsitiesia ir ji vėl tampa panaši į žmogų, o ne į užguitą žvėrelį.
– Būtinai, būtinai paklausiu. Ir dar reiks išsiaiškinti apie Koją. Juk būtų gerai sužinoti, kuo ji ypatinga, kuo skiriasi nuo kitų vilku, ar ne?
– Taip, žinoma, – sutiko Anuka, nors ir jautė, kad Koja niekuo nesiskiria nuo kitų. Tiesiog buvo per daug susirūpinusi dėl to, ar sutiks Jaras priimti Iglit ir dėl to, ar sugebės išvis juos surasti. Juk klajoklė nė nenutuokė, kur tiksliai vyrai gyvena, nežinojo, kur ieškoti, todėl tik vylėsi, jog kažkokiu stebuklingu būdu jas, klaidžiojančias priekalnėse, aptiks juodoji vilkė.
Kai kalnų pušis tvirtai supančiojo tamsa, tapo per daug sudėtinga keliauti per apledėjusius akmenis, todėl moterys susirado užuovėją ir užsikūrė laužą. Anuka neketino grįžti į spiečių, kol neįsitikins, kad Iglit saugi. O tokia ji bus tik tokiu atveju, jei jai neteks likusios žiemos tverti vienai. Todėl, pasiryžusi praleisti naktį kartu su išvarytąja, klajoklė ėmė traukti maistą ir pasidalinusi su bendražyge jaukiai įsitaisė prie ugnies. Iglit, išvarginta neįprastai ilgai užsitęsusio tylėjimo, buvo itin šneki, todėl laikas ėjo greit, kol nuo kalnų atsiritęs vėjo gūsis privertė krūptelėti Anuką:
– Jonai! – šūktelėjo į tamsą klajoklė, pajutusi pažįstamą kvapą.
– Kur? – pašoko Iglit ir išsitempė lyg pabaidyta stirna, varstydama žvilgsniu tamsą, – aš nieko nematau… Gal tau pasivaideno?
– Nejauti kvapo?
– Kvapo? – atstumtoji kelis kartus giliai įkvėpė, – Kokio kvapo?
– Tiesiog jis tau nepažįstamas, todėl ir neatskiri iš kitų. Bet nusiramink, netrukus susipažinsi su Jaro tėvu.
