Spiečius. 14 dalis. Ankstyvas pavasaris


13 dalis. Išvarymas


Nubudo pačią šalčiausią nakties valandą. Vėl sapnavo, kad lekioja žvėrimi po tamsius miškus. Vilku – buvo beveik įsitikinusi, nes tai, ką regėdavo, labai jau priminė vaizdus, stebėtus įsitaisius ant Kojos nugaros. Kartais tose vizijose medžiodavo. Skriedavo beprotišku greičiu, krūmynų šakoms skiriantis priešais ir į akis drimbant persekiojamos aukos taškomam žliugiam sniegui. Jausdavo, kaip kūnas trenkiasi į išsekusią auką, kaip trūkčioja po oda prie žemės prispausto žolėdžio raumenys, ir kaip tarp dantų pasklinda saldus klampus kraujas, liežuvio galiuką kutena čiurkšlė iš perkąstos kraujagyslės. Bet dažniausiai regėjimai būdavo ramūs, pilni miegančios juodumos, žvaigždžių bei mėnesienos nubaltintų sustingusių medžių, apšarmojusios žolės ar aptirpusio, pavasario saulėje korėti pradėjusio sniego. Paskutiniu laiku jau pasirodydavo ir drėgnos, juodos, pasakiškai kvepiančios, žemės lopai: besiartinant šilto oro srautams, gamta ėmė mainytis. Tik vienas dalykas nepasikeitė nuo pirmojo žvėriško sapno – kasnakt jos vilkiškos, sapnu aptrauktos, akys regėdavo spiečiaus sienas. Iš pradžių jos išnirdavo netikėtai, bet vėliau, jau apsipratus su šiais nakties vaizdiniais, Anuka ėmė jausti, kada pasirodys stulpai ir sienojai, o juos išvydus, apimdavo keista ramybė. Lyg palengvėjimas. Lyg džiaugsmas.

Jei regėjimai buvo minkšti, šilti ir lengvi kaip šinšilos, kurią kartą pietiniuose kalnuose buvo aptikusi, kailis, tai realybė labiau priminė laukinės kiaulės šerius. Nubudus supančiodavo nenusakomas vienatvės ir svetimumo jausmas. Jei tik būtų turėjusi jėgų, būtų šokusi iš guolio ir nė akimirkos nedelsdama bėgusi į miškus. Kur būtų laisva maitintis, laisva leisti dienas su sekta. Gal net su Jonu, Koja… Galbūt galbūt galbūt net su Jaru. Bet jautėsi išsunkta: nors pabusdavo anksčiausiai, prisiversdavo iš guolio išlipti tik gerokai įdienojus. Kol išslinkdavo iš spiečiaus ir susirasdavo savo kasdieninę dozę, būdavo tokia pavargus, jog turėdavo prisėsti kur miške ir pailsėti, kad turėtų jėgų sugrįžti. Žinojo, kad yra visiškai išsekus ir bejėgė, jog vienintelė saugi vieta, kur ji gali šiuo metu išgyventi yra spiečius. Už jo sienų plytintis pasaulis dabar jai buvo per didelis ir per daug pavojingas, todėl teliko gulėti įsirausus į apklotus, stebėti auloje gęstančių laužų atšvaitus ant sienų, klausyti įmigusių gyventojų romaus šnopavimo ir kažkur lopšio gilumoje netilstančių Sembos žingsnių. Anuka, geriau nei bet kas kitas žinojo, kaip Motinėlė kankinasi, nerasdama ramybės, nuo pat Iglit išvarymo. Iš pradžių klajoklė galvojo, jog vyriausiąją kankina baimė, kad spiečius liko be Egono mokymo tęsėjo, tačiau labai greitai suprato, jog tai nėra toji priežastis – nesulaukęs šio spiečiaus sekto, pavasario lygiadienio sambūrio Tėvas, atsiųs mokytoją, kuris per metus parengs mokinį, perimsiantį visas jam priderančias pareigas. Ir taip, ne vėliau kaip vasaros viduryje, jie vėl turės savo sektą, kuris pasirūpins, jog kodavimo ceremonija praeitų kaip pridera. Taigi ne dėl Iglit praradimo negalėjo sau vietos surasti Semba. Ją graužė kažkas kito. Ir tik po ilgų nemigos naktų ir netylančių žingsnių, kartais užgožiamų tik į sandėlius įsisukusių žiurkių krebždesio, Anuka suprato kas. Tai viską paaiškino: Motinėlė nerimavo, jog dėl Ozos mirties buvo kalta visai ne sekta, o Lorota – jos pirmoji favoritė, geriausia iš geriausių, vaisinga, kūdikį nešiojanti, metų metus mokyta kraujo linijų bei kodų, būsimoji spiečiaus valdovė. Štai kodėl vyriausieji taip greitai priėmė sprendimą – Semba bijojo leistis į ilgus svarstymus, kad kiti neprieitų tokių pačių išvadų, tad ji greitai rado, kam suversti kaltę. Juk vardan Pirmosios Motinos Jotos, kaip ji galėjo leisti, kad tokia dėmė kristų ant vienos iš tų, kurios užtikrina atgimimą, pagerinto, naujo žmogaus atėjimą, kurios yra Gamtos valios pildytojos? Nė viena motina ir jokiais būdais negalėjo tapti atskalūne, išvaryta, atstumta. Bet kas, tik ne motina, nešiojanti kūdikį, tik ne jos favoritė.

Taip buvo paaukota Iglit, o Lorota liko ir tiesiog bujojo. Skleidėsi lyg koks dumblius mažo tvenkinio paviršiuje, rydama visą orą ir visą šviesą, tyro vandens telkinį paversdama žaliuojančia maurina bala. Praradusi konkurentę, išdidi klajojo po spiečių, besipuikuodama sirpstančiu pilvuku, kuris jau šiek tiek ryškėjo po togos klostėmis, iš ko buvo nesunku nuspėti, jog per ateinančius kelis mėnulius liemuo pilnai suapvalės ir ateis laikas gimti vaikeliui. O kol jo laukė, Motinėlės favoritė tiesiog čiulpė aplinkinių dėmesį taip pat godžiai, kaip Anuka kraują iš laukinių paukščių. Ir lygiai kaip išsiurbta maita, klajoklė jautėsi tokia pat tuščia po dar vieno Lorotos pasipuikavimo. Valdingais mostais toji kvietė spiečiaus gyventojus prie didžiojo laužo, ypatingą vietą suteikdama numylėtiniams, tarp kurių pats pirmas, žinoma, buvo Gelas. Vyras pildė motinos įgeidžius, tenkino jos norus, bet nepamiršo ir kitų: visiems buvo dėmesingas, rasdavo laiko išklausyti, patarti, ar tiesiog prisiminti smagią istoriją su medžioklės bičiuliais – spiečiuje sužibo dvi naujos žvaigždės, savo šviesa stelbiančios pačius vyresniuosius. Visi garbino šią porą. O Anuka nekentė. Nepakantumas Lorotai buvo senas ir žinomas, tačiau pati nustebo, kai suprato, jog nebegali tverti Gelo artumo. Iš pradžių niekuo negalėjo to paaiškinti, mat jis elgėsi nepriekaištingai, bet kartą, jam pritūpus prie klajoklės laužo, moters nugara nusirito šiurpo banga suvokus, kad šešiadančio kvapas kažkuo kitoks. Tai buvo labai neryšku, vos apčiuopiama, bet slenkant dienoms vis aiškiau suprato, kad būtent tas keistas, nuo jo sklindantis aitrumas sukelia priešiškumą. Kai tai aptiko, ėmė jį stebėti ir kuo toliau, tuo keistesnis jai atrodė vyro elgesys, todėl privalėjo su kažkuo apie tai pasikalbėti.

– Žinai, aš vis galvoju, gal visai ne Lorota, o būtent Oza ir buvo tikrasis taikinys, – patykojusi, kada Zikas atsitrauks nuo Dano, pritūpė prie jo laužo ir pašnibždomis mėgino pasidalinti savo abejonėmis.

Penkiadantis iš padilbų dėbtelėjo į moterį ir nieko neatsakęs toliau suko iešmą virš ugnies.

– Žinoma, sunku sugalvoti, kuo ji galėjo kliudyti, bet vis tiek kažkas čia ne taip, – Anuka laukė reakcijos, bet jos nebuvo, tad tyla kurį laiką užsitęsė, – o ir Gelas kažkaip keistai elgiasi, nemanai? Taip globojo Ozą, taip ja rūpinosi, o po jos mirties nepastebėjau kad nors kiek būtų liūdėjęs. Net priešingai: taip entuziastingai užsiėmė Lorota, kad net koktu kartais darosi. Zikai, ar tu išvis mane girdi?

– Girdžiu.

– Tai ko tyli?

– Neturiu ką pasakyti.

– Baik… Turėtum mane suprasti. Juk tu pats pirmas pajutai, kad su tuo vyru kažkas negerai. Nemanau, kad tu per klaidą jį puolei arenoje. Kas su juo buvo blogai? Ar kvapas? Ar dėl jo?

– Užsičiaupk.

– Kodėl? Kodėl turėčiau tylėti? Mūsų spiečiuje kažkas dedasi, o tu apsimeti, kad nieko nepastebi. Visi apsimeta!

– Neišsigalvok. Nieko nevyksta. Arenoje aš padariau klaidą. Viskas. Daugiau nėra apie ką kalbėti, – tai taręs Zikas atsistojo ir nuėjo, palikęs savo vakarienę svilti virš ugnies, o klajoklė suprato, jog dar vienas jos draugas išslydo jai iš rankų.

Po šio pokalbio spiečiaus sienos ėmė trauktis. Artėjant pavasariui viduje kasdien darėsi vis anksčiau ir troškiau, Anukai dingojosi, kad ji ten paprasčiausiai uždus. Kad ir kur ėjo, ją persekiojo dusus, sandėly gendančių šaknų dvokas, erzino Lorotos reikalaujantis tonas, įtartinas Gelo draugiškumas, liūdino Ziko nusišalinimas nuo visko, kas vyksta aplink, ir Sembos paslėptas gedulas, apraudant moterį, iš kurios Motinėlė tikėjosi visko, kas garbinga, teisinga, globėjiška, bet tikrai ne pasalūniška ir menka. Rodėsi, po sektos išvarymo, čia neliko nė vieno jai bent kiek artimo. Diena iš dienos, naktis iš nakties, vis stiprėjo jausmas, jog ji gyvena ne spiečiuje, o kažkokiame nerealiame, slogiame sapne, kur viskas netikra. Suvaidinta. Viskas per daug ryšku, per daug garsu, per daug dirgina, kažkaip neįprastai iškreipta.

Apimta nevilties, klajoklė slankiojo po aulą, ieškodama kažko, ką būtų įmanoma sutvarkyti ir ką pakeitus, viskas vėl stotų į savo vietas. Tačiau, kad ir kiek svarstė, puikiai žinojo, jog vienintelis, kuriam dar galėjo kažką pasakyti, buvo Bobas, kuriam Anuka ir išrėkė, kad tas išsivalytų sandėlius nuo puvėsių, kol dar nenunuodijo kokios motinos ir išsigaudytų ten įsisukusius graužikus, neduodančius miegoti naktimis. Žinoma, alas nebuvo linkęs prisipažinti, kad jo valdose galėtų būti kokios netvarkos, tačiau išsigandęs, kad gali pakenkti lopšio gyventojams, suskubo peržiūrėti spiečiaus podėlius ir didžiam savo ir visų kitų nustebimui, surado visą kaupą pradėjusių gesti raudonųjų šakniavaisių, kuriuos dar tą pačią dieną, garsiai pasvarstęs, iš kur Anuka žinojusi apie tai, kas vyksta tik alams prieinamose saugyklose, išpylė lauk, tiesiai į pusnį prie slaptojo klajoklės takelio.

Kitą dieną, grįždama iš rytinės medžioklės, moteris sustojo prie raudonomis burokų sultimis sukruvinto sniego, kurio vaizdas žadino beprotišką alkį, ir apsisprendė: jei jau ji nebegali numaldyti viduje augančio vilko, kasdien ją vis labiau atskiriančią nuo žmonių, tuomet geriau ieškotis prieglobsčio kitur.

———————-

Susitaikius su pasikeitusiu kūnu, jo poreikiais bei pojūčiais, Anuka su siaubu ėmė pastebėti keistas, ją užplūstančias mintis. Galvoje vis prisiveisdavo meiliai idiliškų vaizdinių iš galimo gyvenimo su Jaru, mat nuoskaudos per žiemą nubluko ir liko tik įgeidis susikurti jaukią bei saugią užuovėją, kur nebūtų nuolat erzinančių, veidų, kur žmonės suprastų jos poreikius ir būtų galima be baimės pasidalinti pastebėjimais. Kur niekas nieko neaukotų dėl garbės. Stebindama pati save, Anuka įsivaizdavo, kaip susitikusi Jarą jam viską iškloja. Papasakoja apie savo įtarimus, be galo jį nustebindama. Nors iš pradžių ir sutrikęs, vėliau jis nudžiunga, apkabinęs moterį stipriai priglaudžia, prisižada jai padėti ir niekada nepalikti. Tada užkelia klajoklę ant vilkės nugaros ir jie grįžta į … Į kažkokią vietą, kuri taps jų namais.

Moteris, pagauta staigaus įniršio, dėl nerealių vaizdinių, nevaldomai įsisiautėjusių jos galvoje, sviedė lazdą, kuria pasiramsčiuodama keliavo, tolyn į krūmyną: kas čia per klejonės, kas per įgeidžiai apniko protą, neleisdami nei susikaupti, nei mąstyti? Greičiausiai tai nuo paukščių kraujo. Paskutiniu metu per daug į tai įniko, tad norint susigrąžinti sveiką protą, teks grįžti prie žmogiško maisto. Taip nusprendusi Anuka susitelkė į patižusį kelią, kuris netrukus baigsis. Iki šios vietos galėjo eiti nesibaimindama, jog kažkas suseks jos pėdsakus, tačiau toliau plytėjo pradėjęs smegti, saulės išakėtas, bet pėdsakų neišmargintas sniegas. Kad ir kaip nenorėjo palikti ženklų, liudijančių savo kelionės kryptį, tačiau kitos išeities nebuvo: galėjo arba apsisukti ir grįžti, arba keliauti toliau. Kadangi nuo nykaus spiečiaus gyvenimo jau buvo pradėję mausti pilvą, ilgai nebesvarstė. Juk išeidama žinojo, jog teks pavaikščioti ratais, kad rastų saugesnį kelią, todėl suskliautusi savo apsiaustą, kuris ir vėl išsiviepė, nušlepseno link Sausojo miško.

Kelionėje užtruko dvigubai ilgiau, nei trukdavo praėjusią vasarą. Nemažai laiko prireikė sumėtyti pėdas, bet dar daugiau atėmė nuovargis, neleidęs judėti greičiau, todėl, kai priėjo Kaulinių kalnų prieigas, išsitiesė ant didelio pilko akmens, kurį saulė jau buvo spėjusi nudžiovinti ir atsuko veidą į vakarėjantį dangų, leisdama sau pasimėgauti pirmaisiais pavasario ir paskutiniaisiais šios dienos spinduliais. Rymojo sustingusi, stebėdama po akių vokais mirguliuojančius spalvotus ratilus, kurie po kurio laiko ėmė sproginėti ir ją užliejo pats tyriausias džiugesys. Užmerktos akys regėjo pro šalį lekiančius riedulius ir žemas kalnų pušeles. Štai šaltalankių giraitė: plikos šakos su keliomis užsilikusiomis uogomis skrieja prošal, samanos saulės atokaitoje, iš pusnių spėjęs išsivaduoti žvirgždas, purvino sniego lopas šešėlyje ir ji, pusiau prigulusi ant didelės uolos nuoskalos. Jos stipri dešinioji ranka atremta už nugaros, o kairioji ant pilvo laiko suskliaustą apsiaustą, kad prie kūno neprasibrautų artėjantis vakaras. Taip keista buvo matyti save iš šalies. Jausmas priminė sapną, bet šįkart ji visiškai aiškiai suvokė, kieno akimis regi pasaulį.

Anukos lūpos šypsojosi, kai ji atsigręžė į atlekiančią Koją. Bet šypsena, iš pradžių tokia nuoširdi, tiesiog sustingo, surakinta nuostabos ir staiga viduje užsiplieskusio blogo jausmo. Ant vilkės nugaros raita skriejo Iglit. Judvi atrodė lyg vienas kūnas, darniai judantis drauge. Jos jau buvo įpratusios viena prie kitos, jas siejo ryšys. Ir jis buvo tvirtesnis, nei kada siejęs juodąją ir klajoklę.

Iglit taip grakščiai nusliuogė nuo vilkės nugaros, kad buvo akivaizdu, jog tai ji daro toli gražu ne pirmą kartą. O ir pati atrodė geriau nei bet kada anksčiau: oda tiesiog švytėjo sodriu raudoniu, nuauksintu besileidžiančios saulės. Kūnas sutvirtėjęs ir tiesiog degančios kaštoninės akys. Išsivadavusi, išsilaisvinusi, pilna gyvybės ir jėgos, kuri dvelktelėjo į klajoklę, kai moterys apsikabino. Tvirtai, nuoširdžiai, pilnos pačių šilčiausių jausmų, be jokios abejonės, tačiau Anuką apėmė keistas slogulys, todėl, vos paleista iš sektos glėbio, ji tik stipriau susisuko į apsiaustą, paslėpdama po juo visą, kiek tik buvo įmanoma, savo netobulą kūną. Ir gėdą, kad taip pavydžiai sureagavo į pagerėjusią draugės padėtį. Kad nustumtų šį blogą jausmą, klajoklė ėmė klausinėti, kaip sekėsi Iglit ir netruko sužinoti, jog pradžioje jiems su Jonu buvo šiek tiek sunku sutarti, bet daugiausiai dėl to, jog jis buvo pratęs prie ilgo gyvenimo vienumoje, kai nereikia galvoti apie kitų žmonių poreikius bei patogumą.

– Bet stojus jaunam mėnuliui, aš užžiebiau kelrodį žiburį, o Jonas pasirodo, jau daug metų to nedaro, sakėsi, kad net buvo pamiršęs. Tuomet paprašė, kad priminčiau visus metų ritualus ir šventes. O po to perėjome prie sekodo.

– Prie ko?

– Sekodas. Taip vadinasi rašmenys ant mūsų odos.

– Hmm, – nusistebėjo Anuka, supratusi, kad niekada nebuvo susidūrusi su šiuo žodžiu ir suvokusi, kiek daug dalykų Egono mokiniai neišduoda kitiems.

– Taigi, Jonas norėjo pažiūrėti, kiek istorijos užrašyta ant mano nugaros, bet paaiškėjo, kad ji neužbaigta.

– Neužbaigta?

– Taip, senasis spiečiaus sektas dar nebaigė mano mokymų ir aš nebuvau pristatyta pavasario lygiadienio sambūrio Tėvui.

– Tai tu nežinau, kas parašyta ant tavo nugaros?

– Tiesą pasakius, ant visų, baigusių mokymą sektų nugaros užrašyta tas pats, tačiau tik Tėvai moka perskaityti tuos rašmenis. Tai senoji mūsų istorija ir ji rašoma senąja kalba.

– Nori pasakyti, kad jūs negalite perskaityti to, kas ant jūsų kūno?

– Na ne visai taip. Savo spiečiaus istoriją mes rašome naujaisiais rašmenimis ir ją be vargo galime perskaityti. Bet Jonas… Jis buvo pradėtas rengti Tėvu ir žino kai kuriuos senuosius simbolius.

– Bet jei tavoji istorija nebaigta… – suabejojo Anuka, panardindama pirštus į Kojos, kuri joms kalbant prisiartino ir padėjo savo sunkią galvą į moters skraitą, kailį.

– Manoji ne, bet jo – užrašyta dar prieš Jaro gimimą ir jei tik man pavyktų išmokti tai, ką moka Jonas, galbūt mums pavyktų visą tai perskaityti.

– Galbūt ir įdomu, – be didelio užsidegimo pripažino klajoklė, tyliai sau svarstydama, ar Jonas ją savo namuose priimtų taip pat maloniai, ar su ja pasidalintų žiniomis. Ar yra tikimybė, kad ir Anuka galėtų tapti tos mažos bendruomenės dalimi, kokia akivaizdžiai tapo Iglit.

– Ne tik įdomu, – sektos balsas išdavė visiškai priešingą požiūrį, – senasis Sembos spiečiaus sektas man kartą užsiminė, jog kažkada, prieš daugybę vasarų, vyko dideli mūšiai tarp mūsų ir gmorgų.

– Ir?

– Ir… Ir mes laimėjom tą karą! O jei tik sužinotume, kaip mums pavyko… – tai sakydama sekta šiek tiek palinko link draugės ir ji iškart pažino tą ryžtą, kuris degė Iglit akyse ir tą kartą, kai ji siūlė vyresniesiems pakeisti spiečiaus gynybą.

Sekta ramiai laukė, kol Anuka apsvarstė viską, ką išgirdusi, o po to tęsė savo pasakojimą, su žaisminga šypsenėle lūpų kampučiuose, lyg nieko ypatingo ir nebūtų pasakiusi. Iš pradžių klajoklė pamanė, jog tas šypsnys yra priekaištas jai už tai, kad per paskutinį judviejų susitikimą, ji atmetė visus Iglit pasiūlymus dėl gynybos nuo gmorgų, sakydama, jog sektai nebėra kelio atgal, tačiau klausantis tolimesnės istorijos, apie tai, kaip jai sekėsi gyventi su Jonu, kol Jaras laikėsi atokiau ir nesirodė, klajoklę vėl apėmė blogas jausmas.

– Tu žinojai, kad Jaras neturi tvėrių?

– Taip, – klausimas Anukai priminė pirmą kartą, kai jie susitiko, o ji jį palaikė žvėrimi. Prisiminimai nejučia privertė ją šyptelėti.

– O tu žinai, kad Jaras mato vilkų akimis? – toliau savo atradimais dalinosi sekta.

– Kaip, vilų akimis?

– Tiesiog mato tai, ką mato vilkas, jei yra pakankamai arti. O jei su žvėrimi yra pažįstamas, kaip su Koja, tada abu gali pažvelgti vienas kito akimis net tada, kai yra pakankamai toli. Taip jie ir medžioja, nežinojai?

– Ne, jis man to nesakė, nors aš ir įtariau, kad tarp jų yra kažkoks ryšys…

– Ir čia dar ne viskas!

– Ne? – jau nebežinojo ko ir tikėtis.

– Vilkai mato gmorgus, – žybtelėjusios sektos akys slystelėjo Anukos veidu ir nuslinkusios petimi, įsistebeilijo į kažką, esantį už klajoklės nugaros, – tikėjaisi prisėlinti nepastebėtas?

Iglit lūpose pražydo šypsena, o nuo kalnų dvelktelėjęs kvapas nepaliko jokių abejonių, kam ji buvo skirta.

– Ką čia veiki? – Jaro balsas pasirodė neįprastai minkštas.

– Juk pats matai – turim svečių, – į vyro klausimą atsakė sekta, nors trumpą akimirką klajoklė pamanė, kad tas klausimas ir švelnus balsas buvo skirti jai. Tačiau pasukusi galvą ir pažvelgus per petį suprato, kad suklydo.

Jaras stovėjo petimi atsirėmęs į pušies kamieną ir atsipalaidavęs, su lengvute šypsenėle veide, žvelgė į Iglit:

– Tikrai, matau. Nors ir buvau suabejojęs, kad čia tikrai Anuka.

Jaras žengė keletą žingsnių arčiau, o klajoklė neįstengė nė pasijudinti.

– Nepažinau tavo kvapo, – jo balsas buvo visai greta, prie pat moters ausies, – kažkoks pasikeitęs.

– Tavo taip pat, – pagaliau įstengė ištarti žodį, – tu kvepi ja.

Jaras kvepėjo sekta, sekta kvepėjo Jaru. Galbūt ir būtų save įtikinusi, kad jų kvapai susimaišė, gyvenant viename spiečiuje ir daug laiko praleidžiant kartu, bet tada siūbtelėjo vaizdinys. Tai nebuvo sapnas, nebuvo Kojos regėjimas, tai buvo kažkas nepaaiškinamo, tačiau skaudžiai tikro. Prieš akis iškilo nuoga, simboliais išmarginta, sektos krūtinė. Moteriai ritmingai judant, ant odos šokinėjo kažkur tolumoje liepsnojančios ugnies atšvaitai, mirguliuojantys mažuose prakaito lašeliuose. Jos pilvu, nuo pat rando po bamba į viršų, kilo vyro rankos. Lėtai iki raktikaulio ir atgal, slystelėdamos spenelių kauburėliais ir priversdamos moterį nusikvatoti. Jai juokiantis iš ant pakaušio sunertų rankų išsprūdo sruoga juodų plaukų ir išsiraičiusi dryktelėjo iki pat stebėtojo veido.

– Manau mūsų visų kvapai susimaišę, – pokalbį tęsė sekta, nepastebėjusi akimirkai suakmenėjusio Anukos veido, – juk mes visą laiką praleidžiam drauge.

– Kažkas atsitiko? – Jaro žvilgsnis gręžė kiaurai klajoklę, bet jos galva po perliejusio vaizdinio buvo tuščia ir tiesiog spengė.

– Ne, tiesiog pasiilgau Iglit, – vos įstengė atsakyti, stengdamasi negalvoti, ką reiškia tik ką regėtas vaizdas.

– Gerai, kad atėjai, – atsipalaidavusi šyptelėjo sekta, – bijojau, kad nebesusitiksim. Nenorėjau iškeliauti neatsisveikinusi.

– Iškeliauti?

– Taip, mes galvojam pasiieškoti kitos vietos. Tikėjomės išsiruošti, kai pagerės orai.

– Jūs? Kas „jūs“?

– Mes visi, – Jaro ramus balsas nepaliko abejonės.

———————-

Sunku pasakyti, kurią akimirką Anuka apsisprendė nutylėti viską, dėl ko taip norėjo susitikti su Jaru, kodėl taip geidė pakalbėti su sekta. Po trumpo pokalbio suvokė tik vieną – ji jiems nereikalinga, ji pašalinė, svetima. Jai nėra vietos su buvusia drauge ir vyru, kuris naiviu klajoklės įsivaizdavimu, galėjo tapti jos partneriu. Kvailė nelaiminga. Vos prie jos sumaitoto kūno prisilietė Jaras, ji pamiršo, kas ji yra. Užsisvajojo. Manė, kad gali tikėtis tokio pat pilno gyvenimo kaip sveika Iglit, kaip gražuolė Lorota, kaip normalūs žmonės. Ne! Nieko ji negali tikėtis! Štai kodėl metai iš metų keliavo, niekur per daug ilgai neužsibūdama. Nes gamtos vaikas negali būti spiečiaus dalimi. Gamtos vaikas tėra prašalaitis, laikinas svečias ir niekas, niekas nenori ilgam su tokiu netobulu žmogumi susieti savo gyvenimo. Štai ką ji pamiršo, užliūliuota svaiginančios iliuzijos pritapti. Kvailė, kvailė, kvailė paskutinė!

Po trumputės kelionės, kurios niekas nė nepastebėjo, klajoklė virto tamsesniu šešėliu už nuolankųjį Ziką. Parėjusi susigūžė prie atokiausio laužo ir nebejudėjo, pasislėpusi po sustingusia veido kauke.

– Anuka, ei, Anuka! A girdi? Neįmanoma prisikviesti! – šūkaliojo kažkuri iš lopšio nešiočių, – Motinėlė tave kviečia. Pasiskubintum jau geriau.

Į lopšio gilumą nuslinko be menkiausio susidomėjimo ar entuziazmo. Į Sembos pasveikinimą atsakė vienu žodžiu ir net nesistengė itin atidžiai klausyti, kas jai sakoma, bet iš visos Motinėlės kalbos keliems žodžiams aštriai užkabinus jos sąmonę pamėgino susitelkti:

– … taigi su lazdynų žydėjimu galima jo laukti. Kai tik mokytojas pasirodys, jis galės imtis sekto parengimo, kad iki kodavimo ceremonijos jau būtume pasirengę. Tai ką manai?

– Apie ką?

– Kaip apie ką? – pyktelėjo Semba, – Aš juk ką tik viską paaiškinau: aš nusprendžiau, kad tu būsi mūsų naujuoju sektu.

– Kad… kad negaliu… – bejėgiškai skėstelėjo rankomis ir užvertė akis į viršų, taip mėgindama sulaikyti besikaupiančias ašaras.

– Kas tau darosi? – Motinėlės balsas tą akimirką nuskambėjo neįprastai švelniai ir klajoklė pratrūko.

Pasišniurkščiodama pasakojo viską, kas nutiko, kas su ja darosi, ko baiminasi, ką įtaria. Net pati nesuvokė, iš kur joje buvo tiek drąsos viską iškloti, tačiau istorija pati plūdo nesulaikomu žodžių srautu, kaip pavasarį tirpstančio sniego užmaitinta kalnų upė.

Išklausiusi visą klajoklės pasakojimą Semba ilgam nutilo. Iš pradžių įsistebeilijo Anukai į akis, matyt mėgindama įspėti, ar viskas išties gali būti taip, kaip pasakojo moteris, o po to, vis taip pat atidžiai nužiūrinėdama, apėjo ją, tyrinėdama beveik taip, kaip kadaise tyrinėjo Iglit prie vasaros maudyklos.

– Man reikia pagalvoti, – galiausiai pasakė, – su niekuo nekalbėk apie tai. Kai nuspręsiu, ką su tavimi daryti, aš tave pakviesiu. Dabar eik. Noriu likti viena.

Sembos žingsniai nenutilo visą naktį. Anuka taip pat negalėjo sumerkti akių, vis svarstydama, kuo jai pasibaigs toks neapgalvotas pratrūkimas. Visiškai nežinojo, ko tikėtis, bet išsipasakojimas keistai išlaisvino. Rodėsi, kad net jėgų padaugėjo, todėl, dangui pradėjus balti, išsiropštė iš guolio ir išsliūkino miškan, ieškoti rytinio paukščio. Tačiau, priešingai nei paprastai, keisto jausmo vedama, pasuko ne į brūzgynus, o link upės, nors nė pati nesusivokė, ko jai ten. Kojos tiesiog pačios nunešė, o kai pasiekė krantą ir pakėlė akis virš srovės, vaizdas privertė drebėti. Bloga nuojauta tiesiog susimaišė su krauju ir išsisklaidė po kūną, priversdama virpėti kiekvieną raumenėlį: virš vandens driekėsi dvi raudonos juostos. Gijų pradžios, pasislėpusios tamsiame miške, išsikerojusiame kitapus upės, nė neįstengė įžvelgti, bet mirguliuojančios stygos virš vandens buvo skausmingai ryškios. Kilo nepermaldaujamas poreikis nuo jų pabėgti, bet moteris pasijuto spąstuose: ji stovėjo tarpe jų, todėl galėjo tik apsiskuti ir lėkti atgal, į spiečių, o kelią jai žymėjo bauginantys kaspinai, plevenantys ore, abipus plataus tako.

– Danai! – sukliko vos įvirtus į aulą, – Kur Danas?

– Kas? Aš čia. Ko šauki?

– Greičiau, einam į lauką. Kažkas negerai. Ten yra raudonas kelias…, – pati suprato, kad kalba padrikai, tačiau vylėsi, kad vos medžiokliai pamatys tai, kas darosi už spiečiaus sienos, patys susivoks, kad virš jų pakibo kažkokia nežinoma grėsmė.

Paskui klajoklę išsekė ne tik vyriausiasis, Zikas, bet ir Gelas su dar keletu prie laužų besibūriavusių žmonių.

– Na, vesk prie to raudono tako, – paragino Danas, vos būrelis išėjo už spiečiaus sienos.

– Va, – nesuvokdama, ko prašoma, ištiesė ranką link čia pat, jiems tiesiai prieš akis, spinduliuojančių kruvinai raudonų juostų.

– Kas „va“? – susižvalgė medžiotojai.

– Čia tu taip juokauji? – suurzgė Zikas.

– Ne… Kaip? Nesuprantu, jūs ką, nė vienas nematot?

– Anuka, einam, palydėsiu tave vidun, – ranką ištiesė Gelas, – gal apsinuodijai ar kas. Pagulėsi ir praeis. Einam.

Moteris jau tiesė ranką, pati suabejojusi savo akimis, tačiau taip ir nepasiekė jai ištiesto šešiadančio delno: staiga smogė tokia vaizdinių banga, kad net nugara išsirietė iš netikėtumo, o srautas pasirodė nepakeliamas. Anukos akys akimirksniu apsitraukė balta valktimi ir ji sukniubo vyrams po kojom, trūkčiodama nuo kūnu srūvančios svetimos panikos.


15 dalis. Pavasario pjūtis


Share

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *