Danas apžvelgė visus, susirinkusius aplink arena vadinamą didžiulę duobę, iškirstą akmenuotame grunte pačią pirmąją žiemą, čia įsikūrus spiečiui. Nuo to laiko tarp šių pilkų sienų grūmėsi tiek jaunų medžiotojų ir nuostabių plėšrūnų, jog net suskaičiuoti buvo sunku. Jis pats, dar būdamas beveik vaikas, čia kovojo su vikruole lūšimi, kuri taip sukando kairės rankos nykštį, kad po šiai dienai vyras negalėjo sulenkti piršto, papuošto giliu randu, nutįsusiu nuo nago iki paties riešo. Arši katė buvo… Už tą pergalę jis gavo savo pirmąjį medžiotojo dantį – tai prisiminęs Danas grybštelėjo ant kaklo kabantį vėrinį su septyniais plėšrūnų dantimis. Atrodo taip neseniai tai buvo, o dabar štai jis stovi čia, ant stataus skardžio ir žvelgia į du penkiadančius. Iki gmorgų puolimo vyriausiasis džiaugėsi, jog jo pėdomis seka net du puikūs vyrai, galėsiantys užimti vyriausiojo vietą, tačiau tą akimirką, kai prieš akis sprogo į Romo krūtinę atsimušęs žaibas, nubloškęs jaunuolį tiesiai ant Dano, vadas patyrė, jog tik per laimingą atsitiktinumą išliko gyvas. Nuo tos minties, kad galėjo žūti, medžiotoją apėmė siaubas. Ne, jis nebijojo mirties, tačiau suvokimas, jog po jo lieka du vienodą teisę į jo vietą turintys vyrai, privertė drebėti. Ir kaip jis galėjo šitaip neapsižiūrėti, kaip jis šio klausimo neišsprendė dar prieš pirmąjį puolimą – tokio aplaidumo negalėjo sau atleisti ir liko tik džiaugtis, jog po pirmojo susirėmimo, tepraėjus vos dviem mėnuliams, atslinko žiema. Iškritęs pirmasis sniegas leido spiečiui ramiau atsikvėpti, nes visi žinojo, jog gmorgai iki pavasario nebepasirodys. O Danui šis laikas buvo vienintelis tinkamas išrinkti savo įpėdinį. Ir tai paaiškės jau šiandien: Gelas ar Zikas taps vyriausiuoju medžiotoju, po to kai stos Dano laikas susitikus su neišvengiama mirtimi.
– Jau… Jie pasirengę… – sušvokštė sekta, uždususi nuo lipimo virve.
– Tu tikra, kad jau veikia? – nenorėjo duoti signalo per anksti.
– Taip, tikra. Vyzdžiai išsiplėtę, kvėpavimas padažnėjęs. Jie tikrai pasirengę, – užtikrino Iglit.
Danas dėbtelėjo į sektą. Nebuvo priežasties ja nepasitikėti. Nors moteris ir prieštaravo Pirmųjų mokymui siūlydama pakeitimus gynyboje, tačiau jos idėjos dėl spiečiaus apsaugos davė neįtikėtiną naudą. Susirėmimo netektys buvo mažos, o gmorgams teko sprukti, net nespėjus pasiekti išorinės spiečiaus sienos. Tai buvo daugiau, nei galėjo tikėtis bet kuris gynėjas. Ir vis dėlto, kažkas Iglit žvilgsnyje neramino vyriausiąjį.
Prieš pakeldamas ranką ir duodamas ženklą paleisti žvėris, vyras paskutinį kartą apžvelgė areną: penkiadančiai stovėjo ovalios aikštės centre ir nervingai žvalgėsi, dirginami keleriopai užaštrintų refleksų. Danas puikiai prisiminė tą jausmą, sukeltą mėlynojo sektų gėrimo, kai vienas medžio lapas atrodo lyg giria, žmogus – kaip minia, o vienišas plėšrūnas kaip visa gauja. Žinojo, kaip kiekvienas kvapas, garsas ar vaizdas užtvindo jusles, galvoje sukurdamas daugybę kartų padidintus vaizdinius. Todėl vilkai, kuriuos netrukus pamatys penkiadančiai, pasirodys kaip gmorgų armija, motina su vaiku, stovinti jiems už nugaros, bus lyg visi spiečiaus palikuonys su savo gimdytojomis, o du medžiotojai, kuriuos jie pasirinko prieš išmėginimą, atstos visus gynėjus, todėl šie du vyrai netrukus gins save ir savo žmones nuo užpuolimo, suteikdami Danui progą įvertinti jų veiksmus ir vėliau priimti sprendimą, kuris jų bus tinkamesnis vadovauti spiečiui.
– Du, – mostelėjo vyriausiasis vyrams, laikantiems žvėrių narvų lynus ir sunėrė pirštus, kad iš nekantrumo nepradėtų mosikuoti rankomis.
Beveik be garso pakilo dveji vartai ir iš tamsos sužibo geltonos vilkų akys. Žvėrys neskubėjo, pasirodė arenoje lėtai savo didelėmis letenomis mindami purų sniegą ant žvirgždo, uostinėdami orą ir dairydamiesi aplink. Atrodė beveik ramūs, kol į jų gaurus neįsmigo po vieną mažą strėlytę, paleistą Dano nurodymu. Skausmas, sumišęs su sektos tirpalu, kaipmat privertė iššiepti nasrus ir pašiaušti keteras. Vibruojantis urzgimas nusirito akmeninėmis arenos sienomis ir jie pasileido pirmyn.
Zikas tik tvirčiau įsirėmė į žemę kojomis, gestu parodydamas savo medžiotojui, pridengti užnugarį, tačiau Gelas… Gelas apsisuko ir pasileido link sienos, savo veiksmais didžiai nustebindamas ir nuliūdindamas Daną. Iki šio momento jis nebuvo įsitikinęs, kuris iš vyrų yra tinkamesnis: su Ziku medžiojo nuo jaunystės, buvo tikras dėl jo narsos ir įgūdžių, tačiau šiek tiek abejojo dėl sugebėjimo vadovauti. O štai Gelas, lyg priešingybė Zikui. Sutarė su visais spiečiaus gyventojais, visi jį mėgo ir didžioji dauguma būtų jį be vargo priėmusi kaip lyderį, paklusę nurodymams pavojingomis akimirkomis, bet vadas abejojo Gelo, kaip medžiotojo sugebėjimais, o momentas, kai vyras atsuko nugarą puolančiam vilkui, privertė Daną apmaudžiai sugriežti dantimis – štai ir pasitvirtino jo nuogąstavimai. Tačiau tikėjimas sugrįžo. Tą pačią akimirką, kai Gelas pribėgęs prie motinos su kūdikiu, juos apglėbė ir uždengė savo kūnų, vyriausiasis nusišypsojo: tai štai, kas svarbiausia penkiadančiui. Savo plačiais pečiais dengdamas motiną su kūdikiu Gelas trumpam atsisuko ir pasitikrino, kaip toli pavojus. O pavojus, Ziko dėka, buvo gana toli, kažkur ties viduriu aikštės. Pirmasis puolęs vilkas buvo dar jaunas, mažiau patyręs, labiau pasidavė sektos tirpalo sužadintiems instinktams, todėl puolė beatodairiškai ir pirmos atakos metu įkliuvo į stiprius Ziko gniaužtus. Stiprios medžiotojo rankos surakino galingą žvėries kaklą. Plėšrūno nasrai kaukšėjo medžiotojui prie ausies, tačiau jis tik priglaudė galvą prie gauruotos žvėries keteros ir dar smarkiau paspaudė. Vilkas unkštelėjo, krioktelėjo, pamėgino priešintis priekinėmis letenomis apkabindamas užpuoliką, tačiau būdamas mažesnis už žvėrį, Zikas vikriai išsisuko, užsliuogė ant suklupusio plėšrūno nugaros ir sušvokštė savo kompanionui:
– Pribaik, – ir vos tas suvarė peilio ašmenis į vilko gerklę, nė nesulaukęs plėšrūno paskutinio atodūsio, jau šoko prie antrojo žvėries.
Pasinaudodamas proga Gelas, lydėdamas motiną, pasiekė arenos sieną:
– Užkelk vaiką, – įgrūdo vieną virvių savajam medžiotojui ir mikliai pritvirtino mažylį juosta jam prie krūtinės.
Įsitikinęs, kad mažasis saugiai pasieks arenos sienos viršų, apglėbė moters juosmenį ir įsispyręs kojomis ėmė kopti į viršų. Tuo tarpu Zikui pagaliau pavyko prispausti antrojo vilko sprandą prie žemės ir kitą akimirką baltas sniegas aplink žvėrį nusidažė raudonai. Pakėlęs galvą nuo aukos ir apsižvalgęs, vyras greitai įvertino situaciją ir pasileido link savo kompaniono, kuris vis dar galynėjosi su pirmuoju vilku, kuriam iš perrėžtos gerklės sruvo kraujas, tačiau jo buvo per mažai: jaunasis medžiotojas nepataikė ir plėšrūnas vis labiau nirto ir puldinėjo apakintas skausmo.
– Leisk kitus, – davė nurodymą Danas, gėrėdamasis mikliais ir tiksliais Ziko judesiais, – ir duok signalą.
Po švilpuko Ziko medžiotojas atsitraukė ir nutaikęs progą prisigretino prie sienos. Atėjo metas pretendentams stoti į kovą vieniems, tad penkiadantis arenoje liko vienas priešais dvejus atsiveriančius vartus. Šįkart žvėrių raginti nereikėjo: nuo kovos garsų ir kraujo kvapo jie jau buvo įsiaudrinę, tačiau vis dar atsargūs. Prisiartinę prie vienintelio medžiotojo arenoje, jie ėmė sukti aplink jį ratu. Vilkai neskubėjo, o ir pats Zikas akivaizdžiai laukė tinkamos progos pulti. Netrukus, vienam vilkui savo dėmesį sutelkus į žmones ant arenos sienos, ta proga atsirado. Medžiotojas atsispyrė ir užsimojęs vieninteliu turimu ginklu – peiliu – šoko ant žvėries. Tačiau antrasis tuojau pat tai pastebėjo ir liuoktelėjo link besigrumiančiųjų, nublokšdamas Ziką į šalį.
Danas pakėlė ranką, duodamas ženklą medžiotojams ant arenos krašto nusitaikyti į plėšrūnus – jis tikrai neplanavo dėl išmėginimo prarasti puikų medžiotoją ir būsimą spiečiaus vyriausiąjį, tačiau jo dėmesį patraukė atbrailos viršumi greitai judantis siluetas: Gelas, saugiai užkėlęs motiną ir įsitikinęs, kad mažylis taip pat viršuje, lėkė arenos siena link tos vietos, kur vyko kova. Ją pasiekęs, išskėtė rankas lyg koks milžiniškas paukštis sparnus ir atsispyrė nuo krašto. Galingas, milžiniškas šuolis ir įspūdingas skrydis privertė minią aiktelėti ir sulaikyti kvapą tai trumpai akimirkai, kol įsitempęs vyro kūnas kulnimis rėžėsi į vieno vilkų mentes. Smūgis buvo toks stiprus, kad greičiausiai sumalė žvėries kaulus į miltus, mat jis net nebemėgino pajudėti, prispaustas sunkaus vyro kūno. Gelui teprireikė vos akimirkos, peilio ašmenimis suvaryti į vilko akį, o Zikui pakako tų kelių laiko kruopelių, kad nusuktų sprandą antrajam plėšrūnui.
Du galingi medžiotojai, blizgantys nuo prakaito, stovėjo vidury arenos, tarp keturių ką tik nudobtų vilkų. Ore sklandė lengvutės snaigės ir salsvas kraujo kvapas, sumišęs su minios keliamu vis stiprėjančiu šurmuliu – Danas negalėjo prisiminti, kada matė tokią pritrenkiančią kovą šioje arenoje. Reginys pakerėjo net visko mačiusį vyriausiąjį, tačiau nė kiek nepalengvino jo pasirinkimo: jis regėjo nepakartojamą kovotoją, kuriam nebuvo lygių, kuris puikiai susitvarkė su vilkais ir kitą, pasirūpinusį motinos saugumu, tačiau taip ir neatskleidusį savo medžiotojo įgūdžių. Taip, tas šuolis buvo įspūdingas, tačiau Danas nebuvo įsitikinęs, ar tai nebuvo vien sėkmė. Vyriausiasis spoksojo į vieną tašką traškindamas pirštų sąnarius ir mėgindamas rasti geriausią sprendimą, kai jo dėmesį patraukė pasikeitę aplinkiniai garsai: sveikinimo šūksniai, švilpimas ir trypimas staiga virto išgąstingais įspėjimais. Kai Danas pakėlė akis į areną, negalėjo patikėti tuo, ką matė. Zikas stovėjo nunarinęs galvą ir įsisprendęs kojomis į žemę. Visa vyro povyza bylojo, jog jis rengiasi pulti, tačiau aplink jį nieko nebuvo… Nieko, išskyrus Gelą. Atrodė, medžiotojas suvokia, kad tuojau bus užpultas ir tam rengiasi, tačiau staiga iš minios atsklido veriantis klyksmas ir išblaškė besiginančiojo dėmesį. Vyriausiajam pasirodė, jog Gelo vardą šaukia toji išprotėjusi motina iš Maurų įlankos, bet jis nespėjo pasitikslinti. Vos Gelo žvilgsnis, mėginantis iš minios išskirti tik ką jį vardu šaukusią moterį, nuklydo į susirinkusiųjų veidus, Zikas liuoktelėjo ant jo ir prispaudė prie žemės. Keletą akimirkų pynėsi rankos ir kojos jiems besiraičiojant ant sutrypto sniego, tačiau neilgai trukus Zikui pavyko užšokti ant varžovo nugaros ir surakinti jo gerklę galingame glėbyje. Gelas mėgino išsivaduoti, tačiau priešininkas buvo per stiprus, geležiniai gniaužtai neįveikiami, todėl neilgai trukus nuo oro stygiaus vyro kūnas ėmė silpti. Vyriausiasis suprato, kad jei tuojau pat kažko nesiims, neteks abiejų penkiadančių, todėl davė ženklą medžiotojams taikytis į Ziką, savo jaunystės draugą. Būtent tie prisiminimai privertė jį akimirką uždelsti, prieš duodant nurodymą šauti ir ta akimirka buvo lemtinga: nežinia iš kur atskriejo akmuo ir taip garsiai tarkštelėjo į užpuoliko kaukolę, kad išgirdo visi, buvę prie arenos. Iš pradžių atrodė, jog smūgio būta nepakankamai stipraus, nes Zikas nė nesureagavo į tai, tačiau palengva jo rankos atsipalaidavo ir jis virto atbulas, leisdamas Gelui įkvėpti taip reikalingą oro gurkšnį.
– O, Pirmoji Motina… Ar jis gyvas? Juk aš jo nenužudžiau? – Anuka brovėsi pro medžiotojus, keliančius suglebusį Ziko kūną, pririštą virvėmis.
– Nenužudei, – sausai atsiliepė Danas mintyse padėkodamas moteriai už draugo išgelbėjimą ir priklaupė prie krašto, kad galėtų iškelti sąmonės netekusį vyrą.
Vyriausiasis apžiūrėdamas žaizdą draugo smilkinyje, akies kampučiu matė, kaip prie Gelo pribėgo susijaudinusi Lorota ir kaip nežinia iš kur pasirodė svetimoji motina, kuri apsivijo vyro kaklą rankomis, visiškai nekreipdama dėmesio į greta stovinčią gerokai nustebusią Motinėlės favoritę.
– Gelai… Gelai. Ką tu čia darai? Kur mes? Gelai? O kur visi kiti? Kaip aš čia atsidūriau? – nervingai besižvalgydama bėrė padrikus klausimus Oza, lyg būtų ką tik nubudus iš miego.
Tačiau Zikas atgavo sąmonę ir Danas nustojo domėtis motinų reikalais.
– Kas po perkūnais tai buvo? – nieko nelaukęs vyriausiasis prirėmė medžiotoją klausimu, stipriai suspausdamas gulinčiojo petį.
– Kur? – Zikas dar nespėjo kaip reikiant atsipeikėti, tačiau jau spėjo atsisėsti ir nustumti Dano ranką.
– Kodėl tu jį puolei?
– Kodėl… Kodėl? – vis dar nesusigaudė, dairydamasis aplink, kol tarp susirinkusiųjų pastebėjo Gelą ir ėmė prisiminti, kas nutiko arenoje, – Tai ji! Čia jos darbas, – Ziko ranka nukrypo sektos pusėn, – Ko man sugirdei? Ką? Atsakyk!
Zikas per daug karščiavosi. Galbūt dar buvo kaip reikiant ir neišsiblaivęs nuo sektos gėrimo. Bet kuriuo atveju Danas neketino laukti, kol įsiplieks skandalas. Vyras puikiai žinojo, kaip veikia mėlynasis gėrimas. Jis atskleidžia tikruosius žmogaus jausmus ir mintis, iškelia visas baimes ir priverčia jas pripažinti, su jomis grumtis. Pats vyriausiasis buvo tai patyręs ir ne kartą stebėjęs mišinio poveikį, tad jam nekilo abejonių dėl Iglit paruošto tirpalo. Jis buvo tikras, kad jokios klaidos čia nebuvo – Zikas laikė savyje užgniaužtą neapykantą Gelui, kuri išsprūdo paviršiun šio išmėginimo metu. Jokio kito paaiškinimo tam, kas įvyko negalėjo būti ir vyriausiasis tai puikiai suprato. Jis tik norėjo kuo greičiau išvesti draugą iš minios ir bent pamėginti išsaugoti taip sunkiai užsitarnaujamos pagarbos likučius, kurie tirpo su kiekvienu beprasmiu kaltinimu, išsiveržiančiu iš Ziko lūpų. Šios dienos nutikimas arenoje – bendražygio užpuolimas ir taip atims iš jo daug, todėl Danas nieko nedelsdamas davė vyrams nurodymą palydėti penkiadantį atgal į spiečių, kur jis galės tyloje nurimti, nes čia jis to padaryti negalėjo: net ir lydimas tolyn nuo minios jis dar spėjo sušukti, jog neva Iglit norėjusi, jog laimėtų jos patinas, todėl ir padariusi taip, kad jo priešininkui susisuktų protas. Danas sugriežė dantimis ir suspaudė kumščius taip, kad net krumpliai pamėlo: visa ši situacija buvo ne tik kad nemaloni, tačiau ir visiškai be reikalo teršė nugalėtojo reputaciją, keldama abejones dėl jo pergalės aplinkybių. Vyriausiajam teks pasistengti, jog Gelo pergalės netemdytų jokia dvejonė, mat užėmus Dano vietą jam reikės visiško spiečiaus pasitikėjimo, be kurio jis negalės tikėtis absoliutaus paklusnumo.
———————-
Anuka nusipurtė. Varnos kraujas buvo šlykštus, bet ne toks šlykštus, kaip pirmą kartą. Tačiau, ne taip, kaip tikėjosi moteris, be burnoje pasklidusios bjaurasties, daugiau niekas nepasikeitė – šįryt jis nenuslopino virpulio, kuris apimdavo klajoklę kiekvieną dieną, sekusią po pokalbio su Jaro tėvu. Po prisipažinimo Jonui apie viduje slypintį žalios mėsos godulį bei išklausius atskalūno mintis apie jos žvėriškumą, moters viduje tarsi trūko kokia įsitempusi styga. Ilgai nepripažinta, slopinta paslaptis išsiveržė kaip koks mažas atkaklus šaltinėlis, po truputį prasigraužiantis ir pro storiausius akmens luitus ir ėmė varginti neblėstančiu žalios mėsos troškuliu, kuris buvo sunkiai patenkinamas, gyvenant tokios nieko nenutuokiančių žmonių minios apsuptyje. Jei žiemos pradžioje klajoklei dar pavykdavo paslapčia nuo aplinkinių užklupti kokį graužiką ar smulkų žinduolį, tai šalčiams aižant medžių kamienus ir sniegui išdavikiškai besišaipant paliekamais pėdsakais, net ir mažos medžioklės tapo nebeįmanomos – anksčiau ar vėliau kas nors pastebėtų ir tuomet tektų jiems visiems parodyti savo tikrą veidą, o to daryti Anuka nenorėjo. Suprato, kad kiti tai ne Jonas ir ne Jaras. Iš spiečiaus gyventojų tikrai nesulauktų supratimo. Jie ją atstumtų, o to klajoklė baiminosi labiausiai.
Atsiradus žvėriškam alkiui, kaip niekada anksčiau pravertė svaidyklė – su ja beveik kasdien pavykdavo numušti kokį žiemos neišguitą sparnuotį ir bent jau krauju nuplauti išdžiūvusią gerklę, kuri buvo lyg užrakinta bet kokiam kitam maistui, kol moteris nenugesindavo rusenančio alkio. Ši gudrybė ją gelbėjo jau ne pirmą mėnulį ir buvo tapusi sekinančio dienos ritualo dalimi. Jei šiandien būtų buvusi eilinė diena, Anuka švystelėtų išsunkto paukščio maitą į šabakštyną sniegingos žiemos nualintiems maitėdoms ir tuo pačiu, sniege išmintu, taku grįžtų atgal į spiečių. Kaip ir kiekvieną rytą, Ozą rastų prie laužo, baukščiai prigludusią prie Gelo krūtinės. Juk nuo penkiadančių kovos arenoj, taip prasidėdavo kiekvienas rytas: motina nubusdavo su vienintelio jai čia pažįstamo žmogaus vardu lūpose ir blaškydavosi tol, kol jo nepamatydavo ir negalėdavo įsitverti į jo raumeningą kūną. Gelas kantriai globodavo moterį, suteikdamas jai taip reikiamą prieglobstį ir kasdien vis iš naujo atsakinėdavo į tuos pačius klausimus apie Maurų įlankos spiečiaus puolimus, savo išvykimą ir Ozos išgelbėjimą. Kova arenoje pravėrė tik mažutėlį langelį motinos sąmonėje ir atmintyje – pro jį nelaimingoji galėjo įžiūrėti vien tik Gelą, visa kita taip ir liko skendėti miglose, tačiau toji žiojėjanti properša ne juokais gąsdino Anuką. Todėl ji kasdien skubėdavo pasitikrinti, ar neatsirado naujų įtrūkimų, kurie išduotų tikrąsias Ozos išgelbėjimo aplinkybes.
Kiekvieną rytą Anuka pritūpdavo prie laužo ir pagavusi Gelo žvilgsnį kilstelėdavo antakius klausdama „na kaip?“. Vyras nežymiai papurtydavo galvą, leisdamas suprasti, kad nieko naujo. Lygiai tais pačiai ženklais jis apsikeisdavo su pro šalį einančiu Danu ir Lorota, kuri tūpdavo greta motinos, kelis kartus švelniai perbraukdavo jai per nugarą ir įduodavo kniurksintį kūdikį, reikalaujantį rytinio dėmesio. Vos Oza sutelkdavo dėmesį į mažylį, Motinėlės favoritė priglusdavo prie sėdinčio vyro nugaros ir švelniai taršydavo jam plaukus ar glostydavo skruostą, išdidi ir valdinga lyg pati Semba, be žodžių primindama visiems, esantiems aplink, kam iš tiesų priklauso šis vyras ir kokia ji mielaširdinga, jog leidžia jam atsitraukti nuo besilaukiančios motinos prie sutrikusios svetimšalės. Tas pats ritualas kartojosi ir kartojosi, sekindamas visų jame dalyvaujančių jėgas. Žinoma, vyriausiąjį medžiotoją domino tik papildoma informacija apie gmorgus, kurią galėtų suteikti atsipeikėjusi Oza, Gelą vargino moters prisirišimas ir dėmesio reikalavimas, o Lorota šiuo spektakliu galbūt net ir mėgavosi, tačiau Anuką dilgino baimė dėl to, ką gali papasakoti Maurų įlankos motina. Kartais ją net apimdavo paralyžiuojantis sąstingis, o niūresnėmis dienomis net pati norėdavo viską iškloti, kad tik pranyktų ta kankinanti nežinia.
Ir štai vakar properša prasivėrė, supurtydama ne tik Anuką, bet ir visus spiečiaus gyventojus: artėjant žiemos saulėgrįžos ritualui, sekta išnešė išvėdinti savo baltąjį apeiginį rūbą. Vos pamačiusi tą švytintį, sniego baltumo audinį Oza suaimanavo, užsidengė delnais burną ir įsikniaubė į Gelo krūtinę. Unkštė pratisai ir monotoniškai, nesileido numaldoma nei prisilietimais, nei raminančiu gėrimu. Tik vėlyvą popietę atgavo šiokią tokią pusiausvyrą ir žvilgsniui, lyg baukščiam paukšteliui šokinėjant tarp susirinkusiųjų veidų, pagaliau ėmė pasakoti, jog ji matė gmorgą. Raitą ant vilko. Baltą sutvėrimą, kuris buvo pusiau žmogus, pusiau plėšrūnas. Vis kartojo ir kartojo, kokie jie balti ir kokios geltonos gmorgų akys. Kokie pilki gaurai ir vis pridurdavo kažką nesuprantamo apie raudonai mirguliuojančius geležinius akmenis. Daugumai buvo smalsu pagaliau išgirsti, prieš ką jie iš tiesų kovoja, tačiau tik viena Anuka su siaubu suprato, kad vargšelė viską supainiojo. Matyt ji iš tiesų matė gmorgus, nes kai kurie Ozos žodžiai klajoklei labai priminė jos pačios viziją, tačiau dabar buvo akivaizdu, jog išgelbėtoji motina matė ir Jarą. Tik visiškai nesusivokė, kad jis nepriklauso amžiniems priešams, jog jis mėgino jai pagelbėti, stengdamasis išplėšti iš tikrųjų grobikų nagų.
Nereikia nė sakyti, jog po tokio vakaro Anuka beveik neužmigo visą naktį, vis nuogąstaudama, kada atsiris nauja prisiminimų banga ir ką ji atneš. Ar ateisiančioji išplukdys klajoklę iš šio spiečiaus amžiams, ar suteiks bent šiokios tokios vilties, kad visa Maurų įlankos istorija taip ir liks pakankamai miglota, jog nesukeltų nereikalingų abejonių bei neatimtų to pasitikėjimo, kurį klajoklė taip sunkiai užsitarnavo.
Anuka dar kartą nusipurtė, išspaudusi paskutinį lašelį iš nudobto paukščio kūno ir atsikračiusi sparnuočio liekanomis patraukė atgal. Tik šįkart ji nebesės prie laužo ir nebelauks naujienų – šiandien jos laukia Iglit, kuriai reikalinga pagalba pasirengti žiemos ritualui. O ir Anukai atsitraukimas nuo kankinančio būdravimo, laukiant Ozos atminties prašviesėjimo, bus ne pro šalį.
———————-
Kai sekta žengė ant pakylos ir mirguliuojanti žiemos saulė sutvisko ant neįprastai baltos jos odos, pažiro ilgo vaiskaus rūbo klostėse, susivėlė keistai suvytose kasose, Anuką apėmė blogas jausmas. Nepaisant to, kad ji pati ištepė raudono gintaro spalvos Iglit odą ir suvilgė kaštoninius plaukus trintos kreidos ir vandens mišiniu, padėjo suvarstyti ritualinį rūbą, moteris tą akimirką buvo per daug panaši į kažką, kas klajoklei kėlė šiurpulį. Žvelgdama į grakščiai pakeltas Iglit rankas, Anuka per daug gerai jautė, ką tai jai primena, tačiau mėgino tvertis į vienintelę paguodą – ji nežinojo, ar tai, ką regėjo per spiečiaus užpuolimą buvo realybė, ar tik ją užvaldžiusi iliuzija.
– Sveikinam žiemą, sveikinam mirtį, – atsukusi veidą į gęstančią saulę sušuko sekta.
– Sveikinam, – pritarė jai daugybė balsų.
– Kaip nėra ryto be nakties, atodrėkio be įšalo, taip nėra pradžios be pabaigos. Motina Gamta žino, jog pavasarį pražįsta tik tas medis, kuris rudenį apmirė. Motina Gamta žino, kad vieno miręs kūnas – kito gyvybė ir dauginimasis. Motina Gamta žino, kad tik karta iš kartos mirdami ir vėl atgimdami jos vaikai gali tapti geresni. Tie kas nori grįžti tobulesni, turi išeiti.
– Turi išeiti, turi mirti – dainingai pritarė spiečius.
– Ar šiandien tarp mūsų yra tokių, kurie nori susilieti su Motina Gamta, tam, kad būtų išlaisvinti iš netobulo savo kūno ir sugrįžtų pataisyti?
– Taip, yra, – atsiliepė grupelė vyresniųjų, apsigobusių tamsiais gobtuvais.
– Ką jūs jaučiat? – klausė Iglit, įdėmiai žvelgdama kiekvienam jų į akis.
– Kad gyvybė išseko, – atsiliepė visi vienu balsu.
– Ko jūs norit?
– Atsinaujinti.
– Kaip Motina Gamta tai padarys?
– Per atgimimą.
– Te bus jūsų valia, išmintingieji, mes palydėsime jus, – tai tardama sekta priėjo prie pirmojo iš atsiliepusiųjų ir paėmusi jį už rankos nuvedė į minią. Taip ji kartojo, kol visi vyresnieji atsidūrė apsuptyje spiečiaus gyventojų.
Žmonių jūra ėmė siūbuoti ir gausti, iš kiekvienų lūpų atsklindant vis stiprėjančiai melodijai, niūniuojamai pro sukąstus dantis. Kol visi ritualo dalyviai rikiavosi į ratą aplink išeinančius, sekta atnešė juodo molio taurę ir be žodžių įdavė ją vienam iš senolių. Šis taip pat tylomis pakėlė ją prie lūpų ir pirma gurkštelėjęs perdavė kitam, greta jo stovėjusiam. Tas taip pat atsigėrė ir pasiuntė gėrimą tolyn, kol šis apkeliavo visus, vilkinčius tamsiais gobtuvais. Seniai lėtai apsupo Iglit ir ėmė gulti aplink ją, suglausdami galvas, o kojas nukreipdami į rato išorę. Prie kiekvieno gulinčiojo nuogų pėdų sėdo spiečiaus gyventojai ir dėjo savo delnus jiems ant plikos odos. Tie, kurie netilpo, sėdo pirmiesiems už nugarų, kol stovėti liko viena sekta. Miniai nurimus, moteris priglaudė prie lūpų kaulinę fleitą ir rami melodija nusklendė virš susirinkusiųjų galvų, švelniai plevendama ir sukeldama oro virpulius, beveik juntamai kutenančius odos paviršių.
Muzika darėsi vis tykesnės ir ramesnės, kol mėnuliui leidžiantis, auloje įsivyravo tyla. Daugelis snaudė, o kas nemiegojo, rymojo tyliai nuleidę galvas. Rimtis truko ne vieną valandą. Dešimtys žmonių, sustingusių blausioje erdvėje atsipalaidavę ilsėjosi, kol sukliko pirmasis prabudęs kūdikis. Pirmojo pažadintas netrukus nubudo ir antras, po jo trečias ir vos po keleto akimirkų spiečius užsipildė naujagimių riksmu, kuris nubudino ir visus kitus. Žmonės kėlėsi ir plojo, švilpė ir džiūgavo sulaukę ryto.
– Mirtis yra permainymas, – sektos balsas nors ir užkimęs, tačiau pakankamai skardus, kad pasiektų ir tolimiausiai esančius, – bet permainymui ir pagerinimui reikia atgimimo.
– Atgimusią saulę sveikinam! Naujos gyvybės laukiam! – suskandavo minia.
– Naujai gyvybei reikalingos įsčios.
– Naują gyvybę sveikinam! Naujos gyvybės laukiam!
– Naujai gyvybei reikalinga motina.
– Motiną Gamtą sveikinam!
– Motinėle Semba, sveikinam motinas, – sekta ištiesė baltą indą Sembai, kuri stovėjo prieš visas spiečiaus motinas, pasidabinusias žaliomis togomis.
– Aš, šio spiečiaus Motinėlė, sveikinu atgimimą, šaukiuosi vaisingumo, meldžiu gero kraujo ir stiprių atžalų. Kaip ir Pirmoji Motina Jota, dalinuosi su jums, mūsų ateities kartų nešiotojomis, gyvybės gėrimu, – tai ištarusi ji ištiesė taurę savo pirmajai favoritei.
– Aš, Lorota, sveikinu atgimimą, šaukiuosi vaisingumo, meldžiu gero kraujo ir stiprių atžalų tau, Oza. Tau šiandiena gyvybės gėrimo reikia labiausiai, todėl suteik mums garbę savo lūpomis pradėdama pagarbinimo ratą.
Oza akivaizdžiai nebuvo pasirengusi tokiam išskyrimui, tokiai pagarbai, todėl iš pradžių tik suklapsėjo blakstienomis, tačiau Lorotai prinešus gyvybės gėrimo taurę, o Sembai pritariamai linktelėjus, Maurų įlankos motina, pirmoji priglaudė ritualinį indą prie savo lūpų ir gurkštelėjusi grąžino jį pirmajai favoritei. Lorota vis dar laikė taurę ištiestoje rankoje, kai Ozos lūpos suvirpėjo, šlykščiai išsiviepdamos, po to trūktelėjo vis dar ištiesta jos ranka, keistai persikreipė kaklas ir menkutis Ozos kūnas beveik be garso sudribo ant aulos grindų.
